Kasmet Šiaulių „Aušros“ muziejus kviesdavo į Žaliūkių malūnininko sodybą triukšmingai išvyti žiemą. Šiemet dėl pandemijos Užgavėnių šventė sodyboje nevyks, tačiau muziejus padės ją surengti savo namuose. Užgavėnių išvakarėse, vasario 15 d. 10 val., Šiaulių „Aušros“ muziejaus youtube paskyroje bus galima pamatyti „Virtualias Užgavėnes“. Apie šį sumanymą, šventės tradicijas ir kaip jas puoselėti šeimoje laikraščio skaitytojams pasakoja muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė.

Virtualios Užgavėnės – ir mažiems, ir dideliems
Šie metai ypatingi, ne vien dėl karantino – Užgavėnės sutampa su brangia Valstybės atkūrimo švente, kuri šį kartą taip pat neįprastai tyli. Žaliūkių malūnininko sodyboje Užgavėnių persirengėliai šurmuliuodavo nuo 2012 metų. O šiemet muziejininkai virtualiai primins gražias tradicijas. Jie neriasi iš kailio, kad žmonės patys taptų šios šventės kūrėjais, nes tradicija gyva tik veiksme. Gal pavyks virtualia programa sudominti ir išjudinti šeimas pasinaudojus tradiciniais elementais gražią šventę susikurti. Virtualiame renginyje Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė plačiau papasakos, kodėl, kada ir kaip yra švenčiamos Užgavėnės, kalbės apie tradicijas, karnavalo elementus, šventės valgį.
Muziejininkas Julius Vainorius pamokys, kaip savo rankomis pasigaminti originalią kaukę. Jos gaminimas – visai neblogai praleistas laikas namuose su vaikais. O paskui jomis pasipuošus  savo kieme galima tradicinius žaidimus žaisti.

Pasak S. Milvidienės, pravartu pasižiūrėti išskirtinius kadrus iš Žaliūkių malūnininko sodybos, kurioje slapta susitiko Lašininis ir Kanapinis, norėję išsiaiškinti, kuris nugalės metų kovoje. Jie bus su drožtomis kaukėmis. „Rekomenduoju pasimokyti šių personažų galynėjimosi būdų: nei virvės, nei šaliko, nei jokių šaltų ginklų neprireiks, – sako etnokultūrininkė. – Grumiantis siekiama kuo mažiau artimo kontakto, prisilaikoma saugumo reikalavimų. O su namiškiais galima laisviau pasivaržyti.“

Užgavėnėms įkvėps ir archyvinė filmuota šventės medžiaga apie Užgavėnes Kurtuvėnuose. Rimanto Braziulio filmas „Žiemos palydos“ (1988 m.) istorijos mėgėjams turėtų būti įdomus, galima pasimokyti, kaip organizuoti šventę. 

Dar laukia siurprizas. Šiauliuose turime unikalų muzikos instrumentų, kaukių ir kitokių etnokultūros dalykėlių meistrą Albertą Martinaitį. Jis 2019 m. rugsėjį Žaliūkių malūne vykusiame medžių drožėjų plenere „Žemaitiškas ličynas“ sukūrė Užgavėnių lėlių teatrą. Joniškio kultūros centro teatras juos atgaivino, sukūrė nuotaikingą spektaklį, kuriame žiūrovas susitiks su tradiciniais personažais More, Gerve, Meška, Lašininiu, Kanapiniu ir kitais, galės pasimokyti tradicinių dainų ir pajuokavimų. Pasak S. Milvidienės, filmas jau montuojamas, jei bus žvarbu lauke, galima smagiai praleisti laiką lėlių spektaklį žiūrint. Mažuosius ypač turėtų pradžiuginti.

„Mūsų programa pritaikyta ir mažiesiems, ir didesniems, ir senesniems. Kiekvienas ras sau įdomią dalį. Mums labai rūpi, kad nepamirštume Užgavėnių tradicijų, todėl virtualioje erdvėje įkėlę gal paskatinsime savo šeimose gražiai švęsti, – apibendrino Etnografijos skyriaus vedėja. – Vaizdo įrašas muziejaus youtube kanale bus pasiekiamas ir po premjeros, ir po Užgavėnių.“

Kaip žemę pažadinti
Smagi Užgavėnių tradicija – važinėtis rogėmis. Į arkliu kinkytas roges įsidėdavo „bačką“ vandens ir juo aplaistydavo visus sutiktus. Tie irgi stengdavosi važiuojančius vandeniu perlieti, o patys išsisukti nesušlapę. Juokas, krykštavimai. Rogėmis reikdavo savo laukus apvažiuoti, kad derlius gausus derėtų. O vanduo taip pat gyvybines žemės jėgas turėtų pažadinti.

S. Milvidienės teigimu, nors mieste arklių neturime, bet rogutėmis nuo artimiausio kalniuko pasivažinėti visai linksma. Tradicija buvo net su geldomis nuo kalniuko nusileisti. Ką bepasidėtume po sėdimąja dalimi, kokį dubenį, kartono gabalą ar pirktinę čiuožynę – viskas tiks. Jei kalnelio arti nėra, galima žemę judinti voliojantis ant sniego. Pernai, užpernai purvyne voliotis tikrai nesinorėjo, o šiemet sniego tiek priversta, kad vartysies kaip pataluose.

Smagi tradicija suptis, ne tik per Užgavėnes, daugelyje švenčių sūpynės figūruoja – per Velykas, Atvelykį, Jonines. Kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni javai užaugs.

Jau minėtos Lašininio ir Kanapinio grumtynės ant sniego – taip pat puiki pramoga. Tik reikia žiūrėti, kad Kanapinis laimėtų, antraip žiemos ilgai neatsikratysime.

„Lietuviai – žemdirbių tauta. Visos minėtos linksmybės skirtos žemės gyvybinėms jėgoms sužadinti. Nerekomenduočiau tik Morės deginimo, nesaugu, – sako S. Montvidienė. – Pas mus malūnininko sodyboje daug erdvės, griežtai prižiūrima, kad nelaimė nenutiktų.“

Sočios Užgavėnių vaišės
Valgyti Užgavėnių dieną reikėtų 9 kartus. Daugelis žinome blynus. Pasak etnologo l. Klimkos, jie šeimininkę gali išgelbėti, jei labai daug svečių tenka pavaišinti. Kiek čia truksi naujos tešlos užmaišyti?

Tačiau per Užgavėnes ne vien blynais vaišinamasi, nors jų devynios galybės rūšių prigalvota. Svarbiausias valgis – mėsa. Juk paskutinė mėsėdo diena. „Troškinti kopūstai su mėsa, žemaitiška kiunkė, šiupinys su spirgais, su gaidžio koja ar pasturgaliu, šaltiena ar gardžiai paruošta kiaulės galva, – vardija S. Milvidienė. – Šiupinys ir kiunkė – panašūs valgiai. Tik pirmasis su kruopomis verdamas, o kiunkė – su žirniais ir pupomis, pupelėmis, bulvių įdedama. Kiekviena gaspadinė stengiasi, kad jos valgiai būtų skanesni nei kaimynės. Jei kas turi duonkepę krosnį, gali iš vakaro kokį troškinį pašauti. Malūne taip pat teko kelias valandas gardų senovinį šiupinį ruošti.“

Sakoma, kad prieš Kalėdas kiaulę papjovus, Užgavėnėms likdavo tik kojos ir uodega. Todėl tenka pasukti galvą norint skaniai ir sočiai visus 9 kartus pamaitinti. Skaičiavimas prasideda nuo ketvirtadienio: tą dieną valgoma 4 kartus, penktadienį – penkis, šeštadienį – šešis, sekmadienį – septynis, pirmadienį – aštuonis, o Užgavėnių antradienį – devynis. Kai kur per Užgavėnes valgoma 12 kartų. Tada, S. Milvidienės teigimu, nuo ketvirtadienio iki sekmadienio valgoma, kaip anksčiau išvardyta,  o pirmadienį – 9 kartus, Užgavėnių antradienį – 12. Pačių pasirinkimas.

Tiek 9, tiek 12 yra stebuklingieji skaičiai, dažnai mūsų mitologijoje minimi. Užgavėnės švenčiamos, likus 7 savaitėms iki Velykų, tačiau nesiejamos su krikščioniškomis šventėmis. Gavėnia prasideda po Užgavėnių, nuo Pelenų dienos.

Persirengėlių pokštai
Užgavėnės – skirtos žiemai išvaryti, pavasariui prišaukti. „Kasmet stebėdami žemės mirties ir atgimimo ciklą, žmonės jausdavosi esą gamtos dalis. Persirengėliai simbolizuoja atėjusius iš kito pasaulio, jiems buvo priskiriamos maginės savybės. Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus (kažkada totemus) vaizdavusios zoomorfinės kaukės – „ožys“, „arklys“, „gervė“, „meška“. Šiek tiek vėlesnėmis laikomos demonomorfinės kaukės – „giltinė“, „velnias“, „ragana“. Iš šių galiausiai išsivystė kitataučius ar kitatikius žmones vaizduojančios antropomorfinės kaukės – „žydai“, „čigonai“, „gydytojai vengrai“, „ubagai“ ir kt. Šios kaukės paprastai yra gauruotos, joms būdinga didelė, grubi ir kumpa nosis, barzda, prie jos velkamasi išverstais kailiniais“, – pasakoja S. Milvidienė.

Jos teigimu, XV-XVII a. buvo leidžiami įsakymai, draudžiantys vyrams moterimis persirengti, o moterims – vyrais, bet ta tradicija išliko. Šokinėjimas, baladojimas, merginų erzinimas, laistymasis vandeniu – visi tie veiksmai turi pažadinti gyvybines jėgas. Kiekvienas šventės dalyvis gali rasti sau tokį personažą, kad gerai jaustųsi. Kas turi Dievo dovaną pokštauti, persirengs iškalbingais piršliais, kitataučiais prekeiviais, būrėjais, ubagais. Jei nemėgsti kalbėti – gali būti  „arklys“, „ožys“, „gervė“– užteks balsą pamėgdžioti ar snapu pakalenti.

Triukšmingos vaikštynės, kaimynų lankymas nuo XX a. vidurio peraugo į karnavališką susibūrimą miestelių ir miestų  aikštėse. Juk visi prisimename šventes Rumšiškėse, Kurtuvėnuose, Šiauliuose.

„Gaila, kad kaimynų lankymas, juokų krėtimas išsigimė į pinigų kaulijimą. Senosios ubagų giesmės, kurios per Užgavėnes skamba, ne apie pinigus. Galima buvo duoti lašinių šmotą, dešros rinkę, pavaišinti šiupiniu. Buvo įprasta vaikams saldainių į kišenes įpilti, – sako etnokultūros specialistė. – Mano vaikystėje sakydavome: „Mes žydukai iš Leckavos norim blynų ir kakavos.“ O dabar vaikai įsikalę į galvas kitokius žodžius: „Jeigu blynai nemaišyti, prašom pinigus skaityti.“ Pamirštama, kad vaikštynių tradicija – savotiškas liaudies „teatras“, įvairių personažų vaidinimai, šokiai ir žaidimai, pokštavimai, turintys žemę iš miego pažadinti.“

Ar apginsime savo „žydukus“?
Britų dienraštis „The Guardian“ 2017 m. lietuviškąsias Užgavėnes įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką. O Lietuvoje, deja, neretai šiai šventei prikišamas antisemitinis atspalvis. Pasiremdama etnologės Dainos Urbanavičienės (D. Urbanavičienė. Atviras laiškas Lietuvos žydų bendruomenei dėl Užgavėnių „žydų“ tradicijos.) spaudoje išsakytais argumentais S. Milvydienė paaiškina, kad „žydų“, „čigonų“,  „vengrų“ ar kitų  „svetimšalių“ kaukės nereiškia tautinės priklausomybės, o yra tik priemonė išryškinti priešybei svetimas–savas, siekiant ano pasaulio būtybę atskirti nuo savųjų.

Persirengimas „kitu“ – mirusių protėvių patekimas į gyvą realią erdvę. Svarbiausia persirengėlių užduotis – sukelti juoką krečiant įvairias išdaigas, kuriant savo vaidmenis, improvizuotas sceneles, primenant nuo seno žinomus įvairių kitataučių užsiėmimus: „čigonai“ buria, siūlo mainyti arklius, „žydai“ siūlo įvairias prekes ir patys perka, derasi, giriasi turį daug pinigų (pavyzdžiui, krato pelenus iš maišelio), „vengrai“ nustato sveikatos būklę, gydo, siūlo vaistus, „elgetos“ prašo išmaldos ir meldžiasi. Kaukėtieji persirengėliai ateidavo aplankyti ir palinkėti turto, sveikatos, derlingumo ar vaisingumo. Apie 30 proc. Užgavėnių dainų ir žaidimų minimi šie personažai. Tradiciniai „žydų“ persirengėliai per Užgavėnes Lietuvoje atsirado prieš kelis šimtmečius ir neturi nieko bendro su  nacizmu, antisemitizmu, su kurios nors tautos ar socialinės grupės niekinimu.

Jei dėl politizavimo paklustume tendencijai atsisakyti šių personažų, iškyla grėsmė netekti gražios tradicijos. Ar ateityje neteks ištrinti didelę dalį folkloro, tarkim išmesti anekdotus apie suvalkiečius ir žemaičius?