Istorijos žinios  gilina supratimą, kas mes esame, iš kur atėjome. Pastaruoju metu istorijos mokslininkų dėmesys krypsta į lokalinę – vietos istoriją, nes jos pažinimas formuoja mūsų kultūrinę atmintį, savimonę ir  tarpusavio santykius. Šiaulių universiteto profesorė  humanitarinių mokslų daktarė  Rita Regina Trimonienė gilinasi į Šiaulių žemės, kaip  svarbaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės administracinio centro, istoriją. Šį kartą pateikiame pluoštą minčių iš profesorės atliekamo  tyrimo.

Dažniausiai, kai kalbame apie viduramžius ar naujuosius amžius, minime valdovus, aristokratus, grafus. Žinoma, svarbūs yra ir miestiečiai, kurie vertėsi amatais, prekiavo vietos turguose ir mugėse, keliavo svetur.

Tačiau gausiausias to meto visuomenės sluoksnis yra primirštas arba į jį žiūrima, kaip į visiškai beteisių (esantys politinių ir pilietinių teisių užribyje), visų skriaudžiamų, bemokslių, varganų žmonių dalį, apie kurį neverta net kalbėti. Žemaitijoje XVI–XVIII a. nebuvo didelių miestų, todėl miestiečių bei miestelėnų skaičius buvo nedidelis, valstietija sudarė apie 70-80 proc. visų gyventojų, o miestiečiai – 10-12 proc., likę bajorai ir dvasininkija.

1589 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas Žemaitijos kunigaikštystėje įsteigė Šiaulių ekonomiją (ŠE). Galutinai Šiaulių valda buvo pertvarkyta į ekonomiją 1619 m. Ją sudarė Šiauliai, Žagarė, Joniškis, Radviliškis ir Gruzdžių miestai ir miesteliai. ŠE buvo apie 8000 valakų (1 valakas – 21,3 ha žemės). 1679 m. čia buvo 5 874, 1688 m. – 6 125 kiemai.

Dauguma ŠE valstiečių buvo činšininkai, taigi nėjo lažo. XVII a. pr.  ekonomija buvo suskirstyta į teritorinius-administracinius vienetus – traktus. Šaltiniuose dažniausiai minimi Šiaulių, Žagarės ir Joniškio traktai, kurie turėjo po 5–8 vaitystes, o jas sudarydavo nuo kelių iki keliolikos kaimų.

Valstybė ir karališkų stalo valdų administracija nebuvo suinteresuotos kištis į kaimo bendruomenių reikalus, nes siekė kuo daugiau mokesčių rinkimo, prievolių vykdymo priežiūros funkcijų perleisti patiems valstiečiams. Pagrindine jų savivaldos forma kaip tik ir buvo vaitystės. ŠE dvarui priklausantys kaimai buvo padalyti į vaitystes maždaug po 100 valakų. Vaitystėje buvo skiriamas vaitas, o kaime (sunku pasakyti, ar kiekviename) vaito padėjėjas ― suolininkas.

Vaitai ir suolininkai – tarpininkai tarp kaimo ir dvaro
Vaitai ir suolininkai turėjo būti tarpininkai tarp kaimo ir dvaro. Paprastai šias pareigas užimdavo valstiečiai.

Kaimo vaitų pareigos pagal ŠE 1649 m. nuostatus (beveik tą patį atkartoja ir 1657 m.) buvo tokios: sergėti, kad pavaldiniai šv. katalikų tikėjime ir dievobaimingume gyventų, saugoti karaliaus valdas ir turtą, tuščius valakus atiduoti valdyti valstiečiams mokant činšą, saugoti tuščių valakų turtą. 1649 m. nuostatai numatė, kad činšas turi būti renkamas ne kaimuose, bet tik dvare, dalyvaujant vaitams ir atiduodamas į pareigūnų (administratoriaus, viceadministratoriaus ir vietininko) rankas. Pareigūnai ir jų tarnai neturi važinėti po kaimus rinkdami činšą, o vaitai tai turi prižiūrėti. Jei to nedarytų, grėstų vaitystės praradimas ir 20 kapų bauda.

Jei būtų „užsispyręs ir atkaklus valstietis“, kuris nemoka činšo, tuomet ŠE pareigūnai vaitui nurodo, kad šis turi jį apiplėšti (pograbić), o valstietis per dvi savaites turi sumokėti činšą ir atgauti savo turtą.

Teismai ir bausmės
Teismai, kuriuose turi dalyvauti vaitai, turi vykti tik dvare, o jei vyktų kaime ar kitur, tai sprendimai negaliotų, o neatvykęs vaitas būtų nubaustas 4 rublius grašių. Bylos dėl muštynių, plėšimo, turto sugadinimo, žemės, skolų, svetimoteriavimo, burtų ir dėl kurių patirtas nuostolis daugiau negu 10 kapų turi būti nagrinėjamos pareigūnų kartu su vaitu.

Nustatyta, kada ir kur tokie teismai vyktų: Šiauliuose – pirmadienį ir antradienį, Joniškyje – ketvirtadienį ir penktadienį, Žagarėje – antradienį ir trečiadienį. Jei tą dieną vaito nebūtų, tuomet pareigūnai turi apie tai pranešti revizoriui, o šis vaitą turi nubausti. O jei ir tada vaitas neatvyktų, tada teisingumas gali būti vykdomas ir be jo.

Vaitą gali teisti ekonomijos pareigūnai dar dalyvaujant dviem to trakto vaitams. Kokia žala padaryta nusikaltimo metu, turi nustatyti vaitas. Nustatytos vazniui, vaitams, suolininkams algos: teismpinigiai – nuo 1 kapos – 3 grašių (pagal 1649 m. nuostatus). Pagal 1657 m. nuostatus: už ribų sugadinimo apžiūrą vaitui 4 grašiai, suolininkui už padarytos žalos vertinimą – 2 grašiai.

Vaito negalima buvo mušti, už tokį veiksmą pareigūnai būtų baudžiami savo pareigų praradimu ir 30 kapų bauda. Taip pat jie negali atleisti vaito be revizorių.

Vaitai kasmet per šv. Baltramiejų (rugpjūčio 24 d.) turi suvažiuoti į Šiaulius arba atsiųsti du atstovus. 1689 m. ordinacija patikslino, kad vaitų suvažiavimas turi vykti dvare Šiauliuose bei numatė, kad jei vaitai nevykdytų ekonomijos administratoriaus ar jo pavaduotojų nurodymų, neatvyktų nurodytą dieną į vaitų susirinkimą, tuomet juos turi bausti administratorius.

Normančių giminės kelios kartos ėjo vaito pareigas
Viena turtingesnių valstiečių šeimų buvo Normančiai. Šios giminės ne viena karta užėmė vaito pareigas. Jau 1636 m. ŠE pajamų knygoje yra minimas Gruzdžių trakto Beržėnų ir Palesių (?) vaitystės vaitas Jonas Normantis (Šiaulių bažnyčios krikšto metrikų knygoje vadinamas advocatus). 1650 m. inventoriuje įrašyta, kad jo valda Šiauliuose, Žemaičių gatvėje, sudegė. Jonas buvo vedęs Liuciją Ambrazevičūtę. Mirė gana nesenas (apie 1658 m.), nes paliko mažametę dukrą Oną, kurią globojo jo brolis Simonas, pasisavinęs paveldėtą jos turtą minėtoje gatvėje.

Jono Normančio sūnus Mykolas buvo taip pat Gruzdžių trakto vaitu. 1673 m. rugsėjo 18 d. jis surašė testamentą ir savo turtą užrašė žmonai Joanai Rozančankai ir dukrai Teresei.

 Aprašytas turtas gana įspūdingas: sodyba Normančių kaime (dab. Kuršėnų rajonas) su naujais ir senais pastatais – geras namas su priemene, o priešais kitas naujas su alkieriumi (kamara), virš vartų senas svirnas, dengtas dranyčiomis, „numas“ geras gyvulių suvarymui su trisieniu, prie jo nauja arklidė, kamara nauja daržovėms su trisieniu, svirnas lentomis dengtas virš klojimo vartų, toliau trečias svirnelis dengtas šiaudais, trys daržinės šienui laikyti.

Normantis valdė pusę valako miško, 3 valakus ir 1,3 margo žemės skirtingose vietose, taip pat 1 valako užusienio  Raudiškėse. Taip pat žmonai ir dukrai jis užrašė 4 kumeles ir du kumeliukus, trimetį arklį, 3 jaučius, 7 melžiamas karves, 2 veršiukus, 10 avių su ėriukais, 1 ožką su ožiuku, 1 meitelį, 7 kiaules ir 10 paršelių.

Testamente surašytos sidabrinės taurės, 4 šaukštai. Taip pat jis paliko žalią olandiško audinio kontušą, apsiūtą megapelių kailiu, kitą kontušą taip pat žalią, apsiūtą vilkų kailiu.

Mykolo sesuo Ona ištekėjo už vaito Petro Savickio ir 1676 m. jie nusipirko iš ŠE vietininko Jono Godlevskio Šiauliuose sklypą su namu Žemaičių ir Kurtuvėnų gatvių kampe. Beje, Godlevskis namą ir sklypą pardavė, nes buvo per daug šlapia čia gyventi. Minėtas Jono brolis Simonas Narmontis 1675 m. minimas kaip Šiaulių miesto vaitas.

Šiaulių vaitai Gineičiai garsėjo turtais
Dar turtingesni buvo Gineičiai. Grigalius Gineitis nuo XVII a. pirmos pusės buvo Šiaulių trakto vaitas, o amžiaus antrojoje pusėje jo brolio Kasparo sūnus Karolis – Šiaulių miesto vaitas.

Yra išlikęs Grigaliaus testamentas, sudarytas 1652 m. kovo 16 d. Įdomu, kad testamentas jau kovo 23 d. buvo įrašytas net į Žemaičių Pilies teismo knygą, kurioje paprastai rasime tik bajorų bylas ir dokumentų nuorašus.

Testamentą į šią knygą pasirūpino įrašyti Šiaulių klebonas Saliamonas Nieviardovskis. Kodėl? Vaitas bažnyčiai ir brolijai užrašė nemažą pinigų sumą, prašydamas jį palaidoti po Švč. Mergelės Marijos Rožančinės brolijos altoriumi, o šv. Grigaliaus dieną (kovo 12 d.) kasmet už jo sielą laikyti mišias.

Pirmiausia Gineitis skyrė klebonui 1200 auksinų (palyginkime – 200 auksinų kainavo kardas su pasidabruota rankena), Švč. Mergelės Marijos Rožančinės brolijai – 143 auksinus ir 30 kapų grašių (palyginkime, 1 valakas žemės ŠE kainavo 28-32 kapas grašių), taip pat jai užrašė 1 valaką su palivarku ir statiniais žemės dvaro teritorijoje. Palivarke buvo 3 karvės, 2 jaučiai, didelis varinis indas su vamzdžiais ir dangčiu už 160 auksinų (greičiausiai degtinės, vadinamos „goržalka“ gamybai), 7 alaviniai dubenys, 1 alavinė žvakidė, 6 sidabriniai puodeliai ir 12 sidabrinių šaukštų.  Be to, dar papildomai buvo užrašyti 3 valakai žemės.

Špitolei prie bažnyčios atiteko 4 auksinai.

Žmonai Kotrynai Lukoševičiūtei-Gineitienei Grigalius užrašė naują namą, pastatytą Balsiuose turgaus aikštėje, su pusantriniu sklypu. Be to, jai užrašyti ir šiame name esantys rakandai: katilas alui, didelis indas gaminti degtinę, 2 variniai ir 1 žalvarinis katilai, 4 alaviniai dubenėliai, 6 lėkštės, 6 nauji sidabriniai šaukštai, didelis alavinis puodas ir vienas mažesnis. Sutuoktinei atiteko ir 4 karvės, 4 dvimetės telyčaitės, 4 jaučiai, 3 bėri arkliai ir kumelė, 10 senų avių, 5 ėriukai, 5 senos kiaulės, 7 žąsys. Iš prabangos daiktų jai buvo užrašyta sidabrinė grandinėlė ir žiedas už 4 auksinus, sabalo kepurė, ir 3 mažesnės kepurės iš brangios medžiagos, 2 dideli buteliai, 2 žvakidės. Kotrynai parūpinta ir 2 skrynios, patalai ir užvalkalai. Papildomai žmona buvo aprūpinta puse valako miško ir beveik 0,75 valako žemės.

Kadangi sutuoktiniai savo vaikų neturėjo, tai sūnėnui Karoliui užrašė tuose Balsiuose vieną prekybos vietą („kromą“), Šapnagių kaime namą su ūkiniais pastatais, 2,5 valako žemės, 4 karves, 4 jaučius, 4 dvimečius jautukus ir kitus smulkius gyvulius. Taip pat jam atiteko bravorui reikalingi rakandai: įmūrytas katilas ir 2 dideli įmūryti indai.

Įdomu, kad valstietis Gineitis turėjo kaip nuosavybę nelaisvus žmones, gyvenusius Šapnagiuose. Šiaulių mieste sūnėnas gavo valdyti 1/6 valako, o kitur – 1,5 valako žemės ir 1 valaką miško.

Tautinių kaime Karolis Gineitis kartu su dėde (Grigaliaus sesers vyru) gavo valdyti 1 valaką žemės, įžuvintą tvenkinį ir malūną. Kitai seseriai ir jos vyrui Grigalius užrašė pusę valako ir 1 margą tame pačiame Tautinių kaime. Neliko nuskriausti ir kiti giminaičiai.

Šiaulių bažnyčia rūpinosi ir Šiaulių vaitas Karolis Gineitis. 1676 m. bažnyčios vizitacijoje įrašyta, kad jis padovanojo sidabrinį skeptrą su trimis lelijomis švč. Mergelės rankose, sidabrinę pakabinamą lempą, 2 žalvarines žvakides, prabangų gedulingą arnotą su stula ir manipulu, 3 žalius antepediumus, šilkines raudonas  juostas ir pusiau atlasinį baldakimą.

Pareigos iki gyvos galvos
Greičiausiai vaitais būdavo skiriami valstiečiai parinkti dvaro ir su bendruomenės sutikimu iki gyvos galvos. Manytina,kad dauguma vaitų buvo pasiturintys žmonės. Už tarnybą jie gaudavo po valaką žemės atleistos nuo mokesčių.

Vaitų turtus (jų dydžiu laisvai galėjo varžytis su bajorais) rodo išlikę testamentai, žemės pirkimo sutartys, įrašytos į Šiaulių dvaro teismo knygą, kuri saugoma Krokuvoje. Neretai tarp vaitų ir kitų žemesnių dvaro pareigūnų formavosi artimi giminystės ryšiai.

Kaip matyti, vaitų gebėjimą tarpininkauti tarp valstiečių ir dvaro, išlaikyti šias pareigybes giminės rankose ne vieną generaciją (kartą), greičiausiai lėmė ir jų turtinė padėtis, giminystės ryšiai. Su dvaro pareigūnais jie galėjo bendrauti, jei ne kaip lygus su lygiu (dėl skirtingos luominės priklausomybės: valstiečiai – bajorai), tai bent jau kaip buvę panašaus turtinio statuso.

Mokslinis tyrimas finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos, projekto sutarties Nr. S-LIP-20-48.