Šešios dienos bendrystės su daile ir klasikine muzika pralėkė kaip viena, bet paliko ne tik prisiminimus apie įspūdingus šviesų performansus „Laiptų galerijos“ sode, sielą gaivinančius koncertus, prasmingus susitikimus Kelmėje ir Joniškyje, karštus parodų aptarimus, diskusijas kūrybinėse dirbtuvėse ar malonius pasišnekėjimus prie kavos puodelio. Plenero metu sukurta labai stiprių dailės darbų paroda. Kadangi dailininkus viso festivalio metu lydėjo menotyrininkė dr. Danutė Zovienė, paprašėme jos šią parodą, eksponuotą P. Bugailiškio sode, apibūdinti.

Kodo „Geltona ir...“ interpretacijos džiugina
Aptarusi festivalio unikalumą, kurį sukuria profesionaliai parengta programa, klasikinės muzikos koncertai, aukšto lygio parodos gretimuose miestuose, dr. D. Zovienė pabrėžė, kad festivalis kasmet darosi brandesnis, dailininkams garbė jame dalyvauti. Pasak menotyrininkės, į festivalį atvyksta brandžios asmenybės, susiformavę, savito braižo dailininkai, jų santykis su plenero tema individualus, kiekvieno savitai interpretuojamas.

Plenero tema „Geltona ir...“ dailininkams, pasak menotyrininkės, pasirodė artimesnė už pernykštę mėlyną. Gal todėl kūriniai tokie šilti, pilni gyvybės. ,,Šiemet visi sužibėjo, padarė didelį įspūdį“, – sakė D. Zovienė prieš parodos atidarymą.

Menotyrininkė išvedė simbolinę mėlynos ir geltonos spalvos paralelę. Gal atsitiktinai, bet šios spalvos – tai Ukrainos vėliava, o pagrindinis dailininkas – litvakas iš Ukrainos Matvejus Vaisbergas, taigi turime ir žydišką liniją.

D. Zovienė įžvelgė ir plenero darbuose bandymą polemizuoti su M. Vaisbergo ,,Siena“. Šią temą plėtojo svečias iš Olandijos Harry Vlamings. Jo siena ne tik fizinė, plėtojama mintis apie sieną, byrančią, iš naujo statomą tarp žmonių ir savyje. Sienos temą pasirinko ir šiaulietė Irena Šliuželienė. Ji – stipri grafikė, o sienoje visa spalvų paletė. Irena diskutuoja su M. Vaisbergu spalvomis ir nuotaikomis.

Sienos įvaizdis nesvetimas dailininkei Jūratei Mykolaitytei iš Vilniaus. Ji  miesto sienas suasmenina, apgyvendina dvasiomis, jausmais.

,,Šiauliuose jos pamatyta Katedra pasitinka tarsi šaukinys, tarsi pieštukas, iškylantis pagrindinės gatvės linijoje“, – komentavo dr. D. Zovienė. – J. Mykolaitytė plenere dalyvauja pirmą kartą, nors ji su ,,Laiptų galerija“ bendrauja nuo 1993 m., čia yra rengusi savo kūrybos parodas ir bendras su K. Petruliu, A. Petruliu. Tai ištikima galerijos autorė. Niekada nedrįsdavo dalyvauti plenere, o sukūrė labai ryškių, jos asmenybę atspindinčių kūrinių. Jos darbuose ryškus architektūrinis motyvas, manau, ji daugiau Šiauliuose tų motyvų atrado.“

Aldis Klavinš iš Liepojos, D. Zovienės teigimu, šiemet pasirodė labai stiprus. Antikiniai herojai Antonijus ir Kleopatra su kaukėmis sukelia įdomų įspūdį – ir laiko dvasia, koronos ženklai atspindėta. Aktyviai kontaktuojama su geltona spalva.

Ilona Daujotytė-Janulienė menotyrininkei pernai pasirodė tarsi neapsisprendusi, o šiemet sukūrė labai stiprius darbus: ,,Dailininkė stipri atlikdama laisvą liejimą akrilu, konstruodama kompoziciją. Pajutau brandą, darbai sužavėjo.“

Nuo konstruktyvizmo iki natiurmortų
Giedrė Riškutė – ryški abstrakcionistė, spalvininkė, jausminės, gestinės tapybos atstovė. Jos darbai traukia akį savo šiluma, geltonos spalvos atspalviais. Apie plenero įspūdžius ir geltonos spalvos paieškas socialiniuose tinkluose paskelbtas jos nuoširdus pasisakymas.

Vilnietė portretistė Elena Nona Zavadskienė, pasak menotyrininkės, buvo taip sužavėta galerijos salėje pamerktų saulėgrąžų, kad tapė, kol saulėgrąžos nuvyto ir atgijo jos paveiksle. Smagu, kad šią dailininkę žiūrovai galės geriau pažinti parodoje, kuri eksponuojama Joniškio Raudonojoje sinagogoje.

,,Labai džiaugiuosi, kad dalyvauja Simonas Gutauskas ir Lina Beržanskytė-Trembo, – sakė D. Zovienė. – Jų kūrybinis duetas vienas kitą traukia, pakelia ir bendradarbiauja. Simonas pagal išsilavinimą – vitražistas ir jo potėpio skambumas yra labai vitražiškas, sukuria vitražišką virpėjimą.  O Lina yra labai emocionali, jautriai atskleidžia moteriškumą, lieja akvareles, gamtos impresijas. Šiuo metu ji tapo konstruktyvesnė.“

Dailėtyrininkės pastebėjimu, Lilija Puipienė savo žvilgsnį nukreipė į interjerinius dalykus, labai kamerinius, asmeninius dalykus. Menininkė eksponuoja dvi kompozicijas.

Živilė Jasutytė, žinoma pleneristė, kiekvienais metais nepaisydama oro sąlygų tapo iš natūros. Pasak D. Zovienės, dirbti uždarose patalpose jai buvo iššūkis. Ji pasirinko  architektūrinius motyvus, tapė ,,Laiptų galerijos“ kieme. Apie jos patirtį taip pat yra nufilmuotas ir socialiniuose tinkluose įdėtas siužetas.

D. Zovienė pripažino, kad jai imponuoja Intos Klasonės iš Liepojos kūryba. Tai konstruktyvistė,  tapanti spalvinėmis plokštumomis, labai instinktyviai konstruojanti spalvas.

Solvita Spirgė-Sene – taip pat iš Liepojos. Ji, D. Zovienės teigimu, tarsi įgijo antrą kvėpavimą. Ji peizažo meistrė, tokia karšta vasara įkvėpė ir dailininkė labai gražių darbų padarė.

Ričardas Bartkevičius iš Vilniaus dėl viruso grėsmės mažai bendravo, dirbo atskirai, pateikė tik  vieną darbą. Jis yra abstraktus gesto meistras, impulsyvaus potėpio menininkas. Darbas dramatiškas, kaip ir laikas.

Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės pleneriški darbai švelnūs, su gyvūnėliais: avinėlius gali įžvelgti, šuniuką. ,,Ji – monumentalistė, kaip freskos meistrė spalvą suvokia labai plonai, gal jai net per mažas drobės formatas“, – kalbėjo D. Zovienė.

Menotyrininkė prisipažino nustebusi, kad Vilius Šliuželis – toks jautrus tapytojas. Labai patiko ryškiaspalviai natiurmortai.

„Darnus darbas festivalį padaro labai puikų“
D. Zovienė pabrėžė, kad didžiausias Irenos ir Viliaus Šliuželių indėlis, visa energija atiduota globojant kūrėjus plenero dalyvius, visi jautėsi prižiūrėti, aprūpinti viskuo. Džiugina, kad Šiaulių dailės mokykloje labai stipri keramika ir skulptūra. Ryškus abiejų pedagogų  nuopelnas ir rūpestis jaunąja karta. Mokyklos veidą formuoja asmenybės, norėtųsi, kad ši linija ir išliktų.

,,Reikia pasidžiaugti, kad pleneras išgyvena visokiomis sąlygomis ir kai kultūra remiama, ir kai neremiama, – apibendrino D. Zovienė. – Čia yra didelis indėlis Janinos Ališauskienės, visi jautė Ričardo Jakučio globą. Jis yra puikus komunikatorius. Ir visas kolektyvas, tarsi nematomas, bet jų sklandus, darnus darbas festivalį padaro labai puikų. Reikia nepamiršti ir nuostabių aktorių Monikos Šaltytės bei Juozo Bindoko, reklaminių festivalio veidų: tai jie rapsų lauke iš anksto užvedė Monmartro katarinką, visi atvykome nusiteikę tai geltonai spalvai. Džiaugiamės ekspozicija ir monmartriška festivalio dvasia.“

Plenere „Geltona ir...“ sukurtų darbų parodos P. Bugailiškio sode atidarymo momentai.
Rasos ŠAUČIŪNAITĖS nuotr.