(Tęsinys)                                                                                                                      
1926 m. Šiaulių I nuovados taikos teisėjo išnagrinėtų civilinių bylų analizė rodo, kad pradedant 1926 m. dr. J. Šliūpas ir „Titnago“ spaustuvė kartu su kitais atsakovais turėjo solidariai skolinių įsipareigojimų pagal vekselius dėl „Kultūros“ bendrovės skolų ir turėjo jas padengti atsižvelgdami į vekselius ir Šiaulių I nuovados taikos teisėjo sprendimus Lietuvos banko Šiaulių skyriui. Vėliau tai labai atsiliepė ir dr. J. Šliūpo, ir „Titnago“ spaustuvės finansinei padėčiai, prisidėjo prie šios spaustuvės bankroto.

1927 m. gegužės mėnesį dr. J. Šliūpas grįžo  į Šiaulius ir vėl užsiėmė tiesioginiu darbu spaustuvėje, visais įmanomais būdais siekdamas išgelbėti „Titnagą“ nuo žlugimo (Dr. Šliūpas grįžo į Šiaulius. „Naujos Šiaulių naujienos“, 1927 gegužės 15, p. 1).

Tuo metu „Titnago“ spaustuvės pagrindines išlaidas sudarė atlyginimai, spaustuvės patalpų išlaikymas bei įrenginių priežiūra. Dėl Lietuvą apėmusios ekonominės krizės sumažėjo užsakymų, krito pelnas. Tai labai atsiliepė ir „Titnago“ spaustuvės gamybai. Negaudama pajamų, spaustuvė tapo nemoki ir turėjo būti parduota iš varžytynių.  

1934 m. liepos 24 d. Šiauliuose, S. Dariaus ir S. Girėno g. 58, įvyko dr. Jono Šliūpo kilnojamojo turto varžytinės. Buvo parduodama teisė į 70 proc. spaustuvės „Titnagas“  įrenginių, mašinų: 4 spausdinimui, 1 popieriui pjauti, 1 parfiravimui ir 1 knygoms siūti, stereotipo ir korektūros presus, elektromotorą, įvairų šriftą ir dėžes šriftui, įkainoti 28 400 Lt. Šis turtas iš varžytinių buvo parduodamas Lietuvos banko 25 000 Lt ieškiniui su proc. ir išlaidoms sumokėti („Vyriausybės žinios“, 1934 liepos 6 d., II dalis, Nr. 332, p. 4;  Dr. J. Šliūpo spaustuvė „Titnagas“ iš varžytynių  už Lietuvos Prekybos ir pramonės banko skolas. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 rugpjūčio 5, p. 1).

1935 m. sausio 23 d. buvo surengtos antrosios „Titnago“ spaustuvės varžytinės dr. Jono Šliūpo kilnojamajam turtui Lietuvos banko 25 000 Lt  ieškiniui su proc. ir išlaidoms sumokėti. Iš antrųjų 1935 m. vasario 7 d. varžytinių „Titnagą“ įsigijo Lietuvos bankas ir jos valdymą patikėjo Šiaulių skyriui („Vyriausybės žinios“, 1935 sausio 4 d., II dalis, Nr. 357, p. 12).

Spaustuvė persikėlė į naujas patalpas S. Dariaus ir S. Girėno g. 52 (dab. Vasario 16-osios g.). Čia įsikūrė mašinų skyrius, raidžių rinkykla.

Išliko 1935 m. vasario 10 d. nuotrauka, kurioje dr. J. Šliūpas nufotografuotas Šiauliuose kartu su „Titnago“ spaustuvės spaustuvininkais. Iš kairės į dešinę (sėdi): F. Živolinskas, dr. J. Šliūpas, A. Jakubauskas, Z. Jaloveckis (stovi), L. Kasperavičius, V. Bilvinas, B. Laurinavičius, B. Maskoliūnienė, J. Gustas, V. Šmilienė, D. Šiožinis, V. Stuogis (Ši fotografija buvo išspausdinta „Šiaulių naujienų“ laikraštyje 2020 m. rugpjūčio 8 d. p. 6).

„Titnage“ buvo spausdinama blankų ir smulkioji spauda, atvirukai ir spalvoti plakatai, knygos ir brošiūros lietuvių ir vokiečių kalbomis. Taip pat šioje spaustuvėje buvo leidžiama periodinė spauda: „Ateities žiedas“ (1924–1925), „Darbininkų laikraštis“ (1924), „Darbininkų žinios“ (1925), „Darbininkų žodis“ (1924), „Joniškio žemės ūkio ir pramonės parodos komiteto biuletenis“ (1929), „Kraštas“ (1926), „Kultūra“ (1923–1927), „Laisvamanis“ (1934–1936), „Menas“ (1933–1935),  „Mūsų kraštas“ (1924), „Pakuršės aidas“ (1934), „Pieno ir gyvulių ūkis“ (1930–1931), „Respublikos gerovė“ (1924), „Rinkimų verpetai“ (1926), „Skautų aidas“ (nuo 1923, Nr. 6 iki 1925, Nr. 23), „Šakar-makar“ (1924), „Šiaulietis“ (1924–1925), „Šiaulių naujienos“ (1923–1928), „Pieno ir gyvulių ūkis“ (1930, Nr. 3 – 1931, Nr. 1), „Tautos balsas“ (1935), „Žagarės aidas“ (1931), „Žagarės balselis“ (1931), „Žemaičių balsas“ (1924–1925), „Žemės ūkio ir pramonės parodos Gruzdžiuose biuletenis“ (1933), „Žiburėlis“ (1928–1933) ir kt. (Petreikis T. Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 377–378).

1939 m. pabaigoje išleistame reklaminiame 1940 m. kalendoriuje rašoma, kad „spaustuvė „Titnagas“ Šiauliuose spausdina brošiūras, žurnalus, katalogus, knygas, etiketes, reklamas, afišas, atvirukus, vokus, kvietimus, programas, sąskaitas ir kt. Gamina įvairiausius antspaudus valdžios, savivaldybių ir privačioms įstaigoms bei fiziniams asmenims. Darbai atliekami greitai, skoningai ir įvairiausiomis spalvomis“.

Šiaulių spaustuvės okupacijų ir karo metais (nuo 1940 iki 1944 m.)
Po vadinamųjų Liaudies seimo rinkimų, 1940 m. vasarą, sovietų  okupuotoje  Lietuvoje buvo išleistas įstatymas dėl stambių pramonės įmonių nacionalizavimo.

1940 m. liepos 31 d. „Titnago“ spaustuvė buvo nacionalizuota. Jos neuždarė, dirbo savarankiškai. „Titnage“ tuo metu veikė dvi plokščiosios spausdinimo mašinos, dvi tiglinės, popieriaus pjovimo bei segimo mašinos, buvo didelis tekstinių ir antraštinių šriftų pasirinkimas. Dar buvo spausdinimo mašina „Viktorija“, su kuria dažniausiai dirbo Florijonas Živolinskas. Spaustuvė laikėsi S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje 52.

1941 m. vasario 5 d. duomenimis, 1940 m. Šiauliuose buvo šios spaustuvės: Simos Blochienės spaustuvė „Spauda“ (Vilniaus g. 197),  Arono ir Leizerio Punų spaustuvė „Globus“ (Varpo g. 31), Š. Savičiaus ir B. Šumkauskio spaustuvė „Grafika“ (Dvaro g. 70), Lietuvos banko antspaudų dirbtuvė ir spaustuvė „Titnagas“ (S. Dariaus ir S. Girėno g. 52), „Vilties“ draugijos spaustuvė „Lietpress“ (Stoties g. 11) (Sąrašas pramonės įmonių, esančių Šiaulių I apyl. mokesčių inspekcijos ribose 1940 m. Šiaulių regioninis valstybės archyvas. Įmonių ir įstaigų sąrašas, F. 269, aprašas Nr. 1a, bylos Nr. 13).

1941 m. visos Šiaulių poligrafijos įmonės buvo  pertvarkytos. Iš stambesnių įmonių Šiauliuose buvo nacionalizuotos „Titnago“ ir „Grafikos“ spaustuvės. „Titnago“ spaustuvei vadovauti buvo paliktas Aleksandras Jakubauskas, jau senokai dirbęs šioje spaustuvėje. Be jo, dar tarnavo šie spaustuvės darbuotojai V. Bilvinas, Z. Jaloveckis, L. Kasperavičius, B. Laurinavičius, J. Gustas,  A. Katauskienė, B. Maskoliūnienė, V. Šmitienė, D. Šiožinis, F. Živolinskas ir kt. A. Jakubauskas „Titnago“ spaustuvei vadovavo iki 1944 metų.

Nuo 1941 m. antrojo pusmečio „Titnagas“ veikė kaip gamybinis „Astros“ skyrius. Čia 1941 m. balandžio 19 d. pradėtas spausdinti lietuvių ir rusų kalbomis Šiaulių apskrities laikraštis „Raudonoji vėliava“. 1941 m. spaustuvės „Grafika“  ir  „Spauda-Globus“  buvo sujungtos ir tapo naujosios „Astra“ spaustuvės centru.

„Astra“ spaustuvė (veikė nuo 1941 iki 1944 m.). Vokiečiams okupavus Šiaulius, naciai likvidavo didžiąją dalį „Grafikos“ personalo (pradžioje žydus laikė Šiaulių gete), spaustuvė 1941 m. rugsėjo mėnesį pavadinta „Astros“ vardu. Iš pradžių ji priklausė Šiaulių miesto savivaldybės įmonių direkcijai, vėliau tiesiog – Ostlandui.

Vokiečių okupacijos metais Šiauliuose veikė tik spaustuvė  „Astra“, o  A. Jakubausko vadovaujamas „Titnagas“  buvo gamybinis „Astros“ skyrius. 1941 m. „Astros“ spaustuvė buvo įsikūrusi Bažnyčios g. 43. 1942 m. vasario mėnesį ji  buvo perkelta į  Aušros al. 7 (šio namo kiemą), prieš dabartinį Šiaulių centrinį paštą. „Titnagas“  liko kur ir buvęs.

1941 m. antroje pusėje „Titnagas“ trumpam buvo sugrąžintas Lietuvos bankui, bet vėliau vėl prijungtas prie „Astros“.

1941 m. antroje pusėje  „Astra“  turėjo du linotipus, keturias iškiliosios spaudos ir vieną litografinę mašiną. 1941 m. spaustuvės vedėju dirbo Bronius Naudžiūnas, vėliau – Bronius Bagdonas.

Šiaulių teatro direktorius rašytojas F. Kirša 1943 m. rugsėjo 25 d. prašė S. Miglino patikrinti visų Šiaulių spaustuvių užsakymus. Išsiųstasis raštas gautas su S. Miglino prierašu: „Šiuo metu Šiauliuose veikia dvi spaustuvės „Astra“ ir „Titnagas“, įkurtas J. Šliūpo. „Astra“ yra junginys Savičiaus ir Šimkevičiaus (turi būti  Šumkauskio – J. N.) spaustuvių“ (LVA, f. 1655, ap. 1, b. 107, l. 66 (LCB 1943 rugsėjo 25. Raštas F. Kiršai ir S. Miglino prierašas-atsakymas).

Šiauliuose vykstant karo mūšiams, 1944 m. liepos 26-27 dienomis „Astros“ spaustuvėje kilo gaisras ir žuvo visos spaudos mašinos, šriftai ir kita techninė įranga (Spaustuvė „Astra“ gavo naujų mašinų. „Tėviškė“, 1942, rugsėjo 18 (nr. 38), p. 5; Užtupas V. Lietuvos spaustuvės 1522–1997, p. 301–302; Vaseris A. Šiaulių spaustuvės. Diplominis darbas. Vilniaus universitetas. Šiauliai [i. e. Vilnius], 1969. VUB RS, f. 85-140, lp. 59-61).

„Astroje“  buvo spausdinama blankų ir smulkioji spauda lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šioje spaustuvėje 1943 ir 1944 m. buvo išspausdinti abu almanacho „Varpai“ tomai, Alfonso Šešplaukio-Tyruolio kišeninis vokiškai-lietuviškas bei lietuviškai-vokiškas žodynėlis ir kt. knygos. Be to, šioje spaustuvėje buvo spausdinama Šiaulių ir krašto periodinė spauda: „Tėvynė“ (1941–1942), „Tėviškė“ (1942–1944) ir kt.

„Astros“ spaustuvėje dieną spausdindavo vokiečiams, o naktį spaustuvininkai, vadovaujami B. Bagdono, nelegaliai spausdino laikraščius: „Lietuvos Judas“ (1943), „Laisvės kovotojas“ (1944) ir kitą pogrindinę spaudą, priešišką vokiečių okupantams. Prie vartų budėdavo patikimi lietuviai sargybiniai, todėl spaustuvininkai buvo saugūs nuo hitlerininkų, nes naktį į spaustuvę nieko neįleisdavo (Petreikis T. Regioninė knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905–1944 m. pavyzdžiu, p. 370).

1943 m. pradžioje Šiauliuose buvo įsteigta III amatų mokykla, kurioje tilpo spaustuvininkų ir knygrišių skyrius. Į pirmąją laidą buvo paduota net 100 prašymų (Į III-ąją Šiaulių amatų mokyklą paduota apie 100 prašymų. „Tėviškė“, 1943 vasario 2, p. 6). Ši amatų mokykla, ruošianti spaustuvininkus miesto spaustuvėms, buvo įsikūrusi Tilžės g. 128. 1944 m. sausio pradžioje ji persikėlė į Dvaro g. 71.

Karo metais  „Titnagas“ beveik nenukentėjo. Veikė linotipas, dvi plokščiosios spausdinimo mašinos, dvi tiglinės, taip pat buvo kitokio inventoriaus. Nuo 1944 m. liepos 30 d. iki 1945 m. vasario 14 d. „Titnago“ spaustuvei vadovavo Albertas Domereckis. Jis kaip dailininkas bendradarbiavo laikraščiuose: „Mūsų momentas“, „Įdomus mūsų momentas“ ir kt. 1944 m. rugsėjo mėnesį „Titnage“ pradėtas spausdinti atnaujintas Šiaulių apskrities laikraštis „Raudonoji vėliava“.

„Titnago“ spaustuvė sovietmečiu (nuo 1945 iki 1989 m.)
Sovietmečiu Šiauliuose veikė vienintelė spaustuvė „Titnagas“, visos kitos spaustuvės buvo suniokotos ar sunaikintos. „Titnago“ spaustuvėje dirbo vedėjas ir 15 ar 16 žmonių kolektyvas. Nedaug tada buvo spausdinimo mašinų ir tos pačios senos, gerokai susidėvėjusios. Bet žmonės jau nuo pirmųjų savaičių dirbo entuziastingai, pasiaukojamai.

1945 m. „Titnago“ spaustuvė buvo perduota Leidyklų ir poligrafijos pramonės valdybos žinion. Jos direktoriumi 1945 m. vasario 15 d. paskirtas Leonardas Živolinskas.  

Po metų jį pakeitė Mykolas Diktanas (1909–1980). Pradėjęs spaustuvininko kelią kaip paprastas darbininkas, vėliau perėmęs rinkyklą, dirbo spaustuvės vyriausiuoju inžinieriumi. Jis „Titnago“ spaustuvei vadovavo nuo 1946 m. liepos 26 d. iki 1953 m. gruodžio 1 d.

M. Diktanas savo gyvenimo aprašyme 1954 m. rugpjūčio 7 d. apie kelią į spaustuvininko profesiją rašė: „Gimiau 1909 m. rugsėjo 25 dieną Latvijoje, Mintaujos mieste. Tėvas buvo vežikas, motina – namų šeimininkė. Kilus Pirmajam pasauliniam karui 1914 metais pasitraukėme į Rusiją, Rostovą prie Dono, kur pragyvenome iki 1918 metų. 1918 m. pabaigoje atvažiavome į Šiaulius, kur pradėjau lankyti mokyklą, vėliau gimnaziją.

1924 metais baigus gimnazijos 3 klases ir tėvui nebeleidžiant toliau mokytis, buvau priverstas ieškotis darbo. Darbo susiradau spaustuvėje mokiniu-raidžių rinkėju. Ir taip nuo 1924 metų iki 1940 metų išdirbau įvairiose Šiaulių spaustuvėse pas privačius spaustuvių savininkus raidžių rinkėju ar mašinistu. 1940 m. nacionalizavus spaustuves ir mažesnes prijungus prie didesnių, perėjau dirbti į Butų ūkio valdybą namų valdytoju. 1941 m. perėjau dirbti į spaustuvę raidžių rinkėju-linotipininku. 1944 m. sudegus spaustuvei „Astra“, perėjau dirbti į spaustuvę „Titnagas“ raidžių rinkėju, o nuo 1946 m. buvau paskirtas tos spaustuvės direktoriumi. Šiose pareigose išdirbau iki 1953 m. pabaigos, iš kur pagal mano prašymą buvau atleistas“ (Diktanas M. Gyvenimo aprašymas. 1954 m. rugpjūčio 7 d. rankraštis. Kopija saugoma autoriaus archyve).

Šiame gyvenimo aprašyme M. Diktanas nepaminėjo, kad prieškariu, 1934  m., buvo „Šiaulių žinių“ laikraščio redaktoriumi ir leidėju, o maždaug nuo 1935 m. vertėsi fotografo amatu, turėjo privačią fotoateljė, kuri buvo registruota jo namuose, Pagyžių g. 156 (dabar Vytauto).

Sovietinis saugumas išsiaiškinęs, kad M. Diktanas 1934 m. buvo „Šiaulių žinių“ laikraščio leidėju ir redaktoriumi, 1953 m. pabaigoje privertė jį išeiti iš direktoriaus pareigų. M. Diktanui teko palikti vadovo postą. Jis kurį laiką dirbo naujai įsteigtoje knygrišykloje. Apie 1955 m. jį pakvietė grįžti ir dirbti „Titnage“ tuometinis šios spaustuvės direktorius V. Kiseliovas. M. Diktanas „Titnage“ dirbo spaustuvininku-mašinistu, vėliau – inžinieriumi. Tačiau saugumiečiai nepaliko ramybėje, sekė kiekvieną jo žingsnį, tikrino ryšius, draugus bei pažįstamus.

1946 m. „Titnago“ spaustuvėje dirbo tos pačios, dar prieškariu įsigytos viso lapo formato, pusės lapo formato spausdinimo mašinos ir aštuntadalio lapo formato spausdinimo automatas. Priešais dabartinę spaustuvę buvo patalpos, kuriose stovėjo rotacinė spausdinimo mašina.

1946 m. rugsėjo mėnesį „Titnago“ spaustuvės rinkyklos skyriuje dirbo Edvardas Korsakas, mokinė S. Gustaitė,  mašinų skyriaus mašinistas F. Živolinskas, leidėja O. Juozapaitytė, spaustuvininkai V. Bilvinas, Leonas Kasperavičius, Juozas Steponavičius, Vytautas Uogintas ir kt. Knygrišyklos skyriuje darbavosi O. Gajauskaitė ir kt. (Spaustuvės „Titnagas“ spartuoliai. „Raudonoji vėliava“, 1945 rugsėjo 12, p. 1).

1947 m.  „Titnagas“ gavo rotacinę mašiną. Blankus ir etiketes 1948 m. buvo pradėta spausdinti litografine spauda. 1949 m. „Titnage“ buvo  įrengtas naujas litografijos cechas. Paleista galinga litografijos mašina. Praplėstas linotipo skyrius. Sumontuota antra linotipo mašina. „Titnage“ sėkmingai dirbo litografas Prancevičius, metrompažas Leonardas Živolinskas, spaustuvininkės Budinienė, Butkevičiūtė, Domereckienė, senas rinkėjas A. Gruntmejeris ir kt. (Plečiama „Titnago“ spaustuvė. „Raudonoji vėliava“, 1949 lapkričio 19, p. 1).

1951–1952 metais buvo gautas trečias linotipas, dvi plokščiosios spausdinimo mašinos, rekonstruotas rotacinis cechas. Toliau spaustuvė kasmet gaudavo naujų įrenginių.1953–1955 metais „Titnago“ spaustuvėje likviduota rotacinė mašina. Šiauliuose leidžiamas laikraštis „Raudonoji vėliava“ buvo spausdinamas tik lietuviškai.

„Titnage“ dažnai keitėsi spaustuvės vadovai. 1953 m. gruodžio 2 d.–1954 m. rugsėjo 24 d. spaustuvei vadovavo Juozas Gustas, po metų jį pakeitė Edvardas Korsakas ir dirbo spaustuvės direktoriumi nuo 1954 m. rugsėjo 25 d. iki 1955 m. liepos 1 d. Nuo 1955 m. liepos 2 d. iki 1979 m. gegužės 9 d. spaustuvei vadovavo Viktoras Kiseliovas; nuo 1979 m. gegužės 10 d. iki 1981 m. birželio 30 d. – Vladas Zaleckas;  nuo 1981m. liepos 1 d. iki 2000 m. vasario 28 d. – Bernardas Šimkus, nuo 2000 m. kovo 1 d. iki 2020 m. gegužės mėn. šias pareigas ėjo Edvardas Kukanauskas.
1962 m. „Titnagas“ įsigijo pirmąją ofsetinę laikraščių spausdinimo mašiną. Ši  spaustuvė viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo spausdinti laikraščius ofsetiniu būdu.

1967 m. liepos mėnesį buvo baigta spaustuvės rekonstrukcija, pastatytas naujas  gamybinis pastatas, išplėstos cechų patalpos, išaugo gamyba. Po poros metų buvo gauta keturspalvė ofsetinės spaudos mašina „Ultraset“.

Nuo 1971 m. sausio 1 d. ofsetu pradėtas spausdinti miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“. 1973 m. paleista kita etikečių gamybos ofsetinė mašina PO-I.

(Bus tęsinys)

2020 08 12 4

„Titnago“ spaustuvininkas Domas Raila. 1967 m.

2020 08 12 9

„Titnago“ spaustuvės spaustuvininkas Edvardas Korsakas prie elektrograviravimo automato. 1963 m.

2020 08 12 6

„Titnago“ spaustuvės spaustuvininkai spausdina iškiliosios spaudos mašina PRG. 1967 m.

2020 08 12 10

„Titnago“ spaustuvininkai su šeimos nariais sutinka 1941-uosius Naujuosius metus. Nuotrauka iš „Titnago“ spaustuvės archyvo.

Į viršų