facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietaus ir laiko išraižytas medis – tobuliausias gamtos kūrinys. Šakynos šventoriuje stovėjęs ąžuolinis kryžius sugėrė žmonių ašaras ir maldas. „Šakyna man labai artima. Gal prie šio kryžiaus tarpukary ne kartą meldėsi mano teta, pedagogė, vienuolė“, –  sako skulptorius Kazys Bimba. Pratęsti senojo kryžiaus gyvenimą – tai atiduoti pagarbą žmonių tikėjimui, kančiai, maldoje patikėtiems troškimams ir mažiems džiaugsmams.

Pasivaikščiojimas parodoje
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta Kazio Bimbos skulptūros ir tapybos paroda, kurios esmė, pasak autoriaus –  nuoširdus pokalbis su draugu. Skulptūrinės kompozicijos  „Kančios kelias“ idėja Kaziui Bimbai kilo tada, kai geras žmogus iš Šakynos atvežė jam bažnyčios šventoriuje gal šimtmetį stovėjusį kryžių, kurį darbininkai jau buvo bebaigią supjaustyti malkoms.

Prie švento daikto žmogui liestis ne visada dera. Menininkas nusprendė tuos laiko išvarpytus medžio gabalus sukomponuoti kaip yra – nepjaustinėti, negadinti, tik papildyti metalo „akcentukais“ – masyvios vinys, grandys mums primena Kristaus kelio stotis. „Kančios kelias“ –   turbūt ne vien sakralinė tema, galime rasti asociacijų su šalies istorija ir kiekvieno  asmeniniu likimu.

„Primityvus modernizmas“, – taip autorius įvardija savo parodos stilių. Įspūdį stiprina ryškių spalvų tapyba. Skaudžiai raudona, sodriai žalia spalvos ne kontrastuoja su pilkais, rusvais skulptūrų tonais, o plėtoja mintį, susiedama su mūsų jausmais, išgyvenimais.

Mažojoje salėje sienas puošia ryškios žaismingos miniatiūros, kuriose lengvai atpažįstami pastatai, mieli užkaboriai. O ant stalų ironiškai šaiposi  metalo  skulptūros. Seniems daiktams sukurti naują gyvenimą – pastabumo ir filosofiškos išminties reikalaujantis darbas. „Gal tie kūriniai ir nėra ilgalaikiai,  bet visai smagus žaidimas, – sako autorius apie savo skulptūras, sukurtas iš  metalo laužo. – Jei daiktui 50 ir daugiau metų – jis savaime yra meno kūrinys, savitai laiko pakeistas. Joks menininkas nepakartos, gražiau nepadarys. Aš bandau tik santykį sukurti, pagalvoju, kaip gražiai juos įtverti.“

Pasikalbėjimas su autoriumi
Kaip visada, gerai nusiteikęs K. Bimba nepamiršta padėkoti bičiuliams –  prof. Vaidotui Januliui už ryškiai raudonus dažus, atvėrusius jam kitokio pasaulio žavesį, Vilmantui Dambrauskui – už puikų parodos plakatą, Jurgiui Dieliautui – už filosofinę literatūrą, kurios krūvas atitempia į dirbtuvę, Sauliui Kruopiui – už nepaprastas patirtis Nidos pleneruose. Linkęs pasikuklinti menininkas sako, kad paskutiniu metu paveikslai tokie ryškūs, nes turi daug raudonų dažų ir visur juos tepa. O parodoje tapyba tesanti fonas nespalvingai skulptūrinei kompozicijai. Tačiau įsižiūri į paveikslus ir  pajauti  minties virpesius, netikėtai sužibusius atšvaitus, kur susipina peizažo ir urbanistinės detalės,  šešėliai, padvelkia mistika.

„Man labai gražios senos taburetės, kažkodėl važiuodamas jų vis randu kur nors išmestų. Šioje parodoje taip pat viena yra. „Kelionė su dviem kėdėmis“ pavadinau, nes patiko norvegų filosofo mintis: esi nuolatinėje kelionėje, tarsi grįžti prie savo, bet esi svetimoj vietoj.“ Nepaklausiau, gal taburetėmis „užkrėtė“ ir bičiulį Vilmantą. Su dizaineriu V. Dambrausku ne viena paroda drauge surengta, po mažesnius miestelius išvažinėta. Patenkintas autorius taikliu parodos plakatu ir suspėja pajuokauti: „Gal tas plakatas vertesnis už visą mano parodą.“

Filosofiniai disputai su J. Dieliautu yra vienas iš kūrybos varikliukų: idėjos dažnai atsiranda skaitant jo pasiūlytas  knygas. Juliaus Greimo semiotiniai svarstymai įdomūs, neretai mintis pažadina. Neseniai perskaitytas F. Kafkos „Procesas“– ir nepaleidžia pamąstymai, kaip savyje nuolatinis teismo procesas vyksta.  Parodos atidaryme filosofas J. Dieliautas akcentavo, kad K. Bimba savo darbais tęsia  ekspresionistinę tradiciją. Jis taip atveria medžio faktūrą, kad medis tampa tarsi knyga, slaptoraštis. Vinys, varžtai medžio istoriją praplečia ir pagilina. Pasak jo, tie, kas knygų neskaito – F. Kafkos, M. Prusto ar Dž. Džoiso – tie naujų idėjų sukurti negali.  

„Sunku pasakyti, iš kur  įkvėpimas ateina, kas tai yra – netikėtai akyse sumirgėjęs šešėlis ar daiktas, peizažo detalė ar frazė kokia, o labai dažnai tai būna žodis, – pripažįsta K. Bimba. – Žodis man  labai svarbus. Perskaitytas ar pokalbyje išgirstas žodis, idėja kankina kelias savaites, kol pavirsta vaizdu. Būna, kad menininkas pirma nutapo paveikslą,  paskui galvoja, kaip pavadinti. Man pirma atsiranda žodis, idėja.“

Tačiau domisi ne tik filosofine literatūra.  Pavyzdžiui, neseniai S. Zubovienės romaną perskaitė. Dvaro vaizdai užvaldė. „Pats netoli tokio medinio dvaro užaugau, taip artima viskas atrodo, vaizdais save maitinu.“

Menotyrininkui Virginijui Kinčinaičiui K. Bimba galėtų dėkoti už  mintį kurti skulptūras iš metalo laužo. Jo pirmasis metalo laužo pleneras Šiauliuose „Kontrapunktas“ davė impulsą įsižiūrėti, kaip galima senus daiktus atgaivinti. Rodos, kam čia įdomios tos geležys... O nuo to laiko kasmet po kelias metalo laužo skulptūras padaro. Jei atsigaivintų panašus renginys, būtų puiku. Menininko nuomone, po rekonstrukcijos išgražintoje Kaštonų alėjoje tie negražaus metalo dirbiniai labai savitai atrodytų, pagyvintų miestą, iš nuobodžios pilkumos vaduotų.

Yra iš  ko mokytis
K. Bimbą pamatysi beveik kiekvienoje šiauliečių parodoje. „Man įdomu. Einu iš pagarbos kuriančiam, – atvirauja menininkas. –  Šiauliai turi daug puikių tapytojų, skulptorių. Man labai gražu, kai žmogus ką nors nauja daro, nors nesu vertintojas. Iš kiekvieno ko nors pasimokau.“

Vienu iš ryškiausių mokytojų K. Bimba laiko skulptorių Aloyzą Toleikį: „Nežinau, gal jis ir nenorėtų tokio mokinio pripažinti, bet prof. A. Toleikis man padarė labai didelę įtaką.“

K. Bimba brangina pleneruose įgytą patirtį ir bendravimo džiaugsmą. Mėgsta Kelmės, Linkuvos plenerus. Kelmę jau puošia gal 8 jo skulptūros. „Linkuvos plenere vienuolyną patapiau, tokie mieli miniatiūriniai peizažai išėjo. Šiemet vėl du didelius paveikslus palikau. Dabar plenero darbų paroda Rygos ambasadoje eksponuojama.“

Ypatingi S. Kruopio tarptautiniai Nidos plenerai. „Man didelė garbė, kad pakviečia. Prestižas dalyvauti, labai smagu. Jau trys katalogai išleisti, 25-mečiui naujas katalogas išėjo. Rugsėjo pradžioje renkamės, kai viskas ištuštėja, atsiskleidžia Nidos grožis,– šviesiais įspūdžiais dalijasi K. Bimba. – Šįkart su Sigitu Prancuičiu buvome – labai įdomi asmenybė, gera bendrauti.“

Apie chaosą, mistiką ir kitus brangius dalykus
Horoskopų K. Bimba neskaito, nelabai tais žaidimais pasitiki. Kartais smagu šyptelti, kai vakare pamatai, kad diena buvo gera ir horoskopas palankus surašytas. „Nesu iš tų žmonių, kad katinėlį kelyje sutikęs atgal sugrįžtų“, – nusijuokia jis.  

Nors mistiškų sutapimų jo gyvenime apstu. Gal dėl to, kad anapusinis pasaulis taip arti, antkapinių paminklų šimtai pridaryta. Šiemet irgi keista, įdomi sukaktis – 69. Buvo manęs tą skaičių parodos pavadinime panaudoti, bet nesiryžo.  

„Kitąmet jubiliejus – 70. Nesitikėjau, kad taip greitai viskas prasisuks. Kasdien einu į dirbtuves, atidirbu savo dieną, nors gal niekam to nereikia. Toks jau mano garvežys: kol niekas bėgių neišardė, tol važiuoju, – apie  savo gyvenimo būdą sako šiaulietis menininkas. – O pats svarbiausias, sudėtingiausias  gyvenimo kūrinys, kai pamąstai – tai šeima.“

Su žmona Laima kartu jau beveik 50 metų.  Ir dukra, žentas, anūkė ir anūkėlis mažasis – patys brangiausi žmonės. Kur šeimos tvirtumo paslaptis? „Gal dėl to, kad Laima labai gerai skaičiuoja, – juokiasi vyras. – Iš jos tas stabilumas. Mano problema – nesu toks nusistovėjęs, nuoseklus. Labai anksti užsimaniau tapti menininku ir nuo 1971 m. tuo užsiimu, net į Kauną mokytis išlėkiau, kad galėčiau M. K. Čiurlionio  kūriniais gėrėtis.“

Pasak K. Bimbos, gal laimingi žmonės, kurie pradeda  darbą ir jį vis tobulina; „O aš ateinu ką nors numatęs daryti ir... imuosi visai kito. Tas palauks, po to užmirštu, nebedarau. Chaosas tuose reikaluose.“ Skulptorius nebijo prisipažinti, kad kitų žmonių  nuomonė apie kūrinius labai svarbi:  „Tikras draugas turi sakyti tiesą. Esu įpratęs daugiau būti kritikuojamas. Jei pradės girti... Juk pats matau, kad nelabai... Aš pats sakau nuoširdžiai, ką galvoju, bet… irgi ne kiekvienam. O žmonai kartais nerodau, kad per daug nesukritikuotų. Ji kartais juokauja, kad daugiau namuose patvarkyčiau užuot tepliojęs.“

Kazys į buitinius priekaištus turiu  atsakymą:  „Žinau  žmogų, kuris, rodos, viską namuose sutvarkė, o žmona bara: šitos lentos neprikalei, šioks ir anoks. Supykęs paėmė ir paskutinę lentą prikalė. Išėjo ir pakliuvo po traukiniu. Tad ir sakau – negalima pabaigti visų darbų namuose. Tegu lieka kas nors nebaigta, gal po 10 metų prikalsiu. Vis dar būsiu reikalingas.“

Ir su tolimomis kelionėmis panašiai. Dukra dabar Stasbūre, diplomatinėje misijoje. Reikės aplankyti. O  meno parodos užsieniuose nelabai vilioja. „Stokholmo moderniojo meno muziejuje buvau. Vardai garsūs, o nesužavėjo. Panašių atsiliepimų iš A. Toleikio, H. Orakausko girdėjau apie Luvrą, kitas vietas, – svarsto K. Bimba. –  Gal kartais geriau būti namuose  ir galvoti, kad ten  –  dangus... palikti vietos svajonei.“

2020 03 06 11

K. Bimba: „Kasdien einu į dirbtuves, atidirbu savo dieną, nors gal niekam to nereikia. Toks jau mano garvežys: kol niekas bėgių neišardė, tol važiuoju.“
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 03 06 24

J. Dieliautas.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 03 06 26

Nuostaba (S. Prancuitis)
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 03 06 18

Iš ciklo „Kančios kelias“.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 03 06 27

2020 03 06 17

Iš ciklo „Kančios kelias“
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.

2020 03 06 14

Miesto miniatiūra.
K. Bimbos archyvo nuotr.

2020 03 06 23

Saulės mūšio angelas.
Autorės nuotr.

Į viršų