facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

(Tęsinys)                                                                                   
Šiauliuose vis labiau įsigalint automobilių transportui, nepatenkinti vežikai bandė savaip  kovoti su konkurentais ir visaip kliudyti šios transporto priemonės įsitvirtinimui mieste.

Apie iš tokių „kovos“ priemonių laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. birželio 26 d. rašė: „Einant pro geležinkelio stotį, mane sudomino vienas reiškinys. Prie stoties stovėjo mieste kursuojąs autobusas ir keliolika vežikų. Tuo metu atėjo traukinys iš Kauno. Pradėjus žmonėms eiti iš stoties, vežikai pradėjo šaukti: „Ponai važiuojam! Už litą į Guberniją nuvešim.“ O kai į autobusą įsėdo keli keleiviai ir šis nuvažiavo, vežikai ėmė rodyti špygas, liežuvius ir paleido keletą riebių epitetų autobuso adresu. Norėdamas sužinoti, ar tokie reiškiniai kartojasi kasdien, kreipiausi į autobuso, kursuojančio geležinkelio stotis – Nurokų fabrikas, konduktorių, kuris man papasakojo įdomių dalykų.

– Oi, ponas, – pradėjo konduktorius, – ką šiandien matėte – tai tik maža dalelė visų tų „šposų“, kuriuos sugalvoja vežikai. Kai pradėjo kursuoti ta linija autobusas, prie stoties iš pat pirmos dienos vežikai pradėjo mums kenkti. Mes važiuojam sutikti kiekvieną atvykstantį į Šiaulius traukinį. Keleivių mes į autobusą nekviečiam ir reikia pasakyti, kad dabartiniu metu mes sudarom menką konkurenciją vežikams.

Šiauliuose žmonės dar nėra pripratę prie autobusų ir beveik visi tie, kurie pirma važiavo su vežikais, važiuoja ir dabar. Šiauliečiai dar negalvoja, kad jie autobusu gali nuvažiuoti ligi Vilniaus g-vės, o čia persėsti į kitą į kitą autobusą ir važiuoti jiems reikiama kryptimi. Žinoma, mes negalim keleivį pristatyti į namus, bet tiems, kurie gyvena Vilniaus g-vėje, jiems paprašius, kiekvieną kartą sustojam prie jų namų, nors tai ir nebūtų autobusų sustojimo vieta.

Kartais mes su keleiviais skubam į traukinį ir norim juos laiku pristatyti, bet vežikai mums ir kely visaip kliudo. Kai iki traukinio atėjimo lieka nedaug laiko, o mes skubam į stotį, beveik ant kiekvieno skersgatvio mus sutrukdo vežikai, kad tik mes laiku nenuvyktumėm ir keleiviai liktų nepatenkinti.

Dažniausiai jie daro taip. Kai mato mus atvažiuojant ir skubant, tyčia prieš pat autobuso nosį užsuka skersai gatvę vežimą, neva norėdami apsigręžti. Žinoma, autobusą priversti esam sustabdyti, o vežikas, nekreipdamas dėmesio į signalus, iš lėto, lyg niekur nieko, sau sukasi, kad užtęstų ilgiau laiką. Arba, toje vietoje, kur buvo grindžiama tašytais akmenimis Tilžės g-vė, tyčia važiuodavo priešais, ir dar gatvės viduriu. Mat, toje vietoje buvo paliktas siauras pravažiavimas ir mums dažnai teko laukti, kol vežikas teikdavosi pravažiuoti, nes prasilenkti ten nebuvo įmanoma. <...>

Dabar vežikai, ne tik stengiasi visaip mums pakenkti, bet visaip persekioja ir daiktų nešikus, kurie už keletą centų padeda keleiviams nešti daiktus.

Apie visus tokius vežikų darbus mes informavom miesto savivaldybę. Burmistras mums liepė pasižymėti tų vežikų numerius, kurie mums kenkia, ir pranešti savivaldybei. Savivaldybė, ištyrusi reikalą,  tokiam vežikui atims teises važinėti. Kai mes apie tokius dalykus pranešėm policijai, ji patarė įsigyti guminę lazdą ir patiems su vežikais kovoti. Kai man keli vežikai pagrasino sulaužysią kaulus, guminę lazdą iš tikrųjų teko įsigyti.

Aš, norėdamas pažiūrėti, kiek keleivių važinėja autobusais, padariau vieną reisą iki stoties. Autobuso konduktorius yra mandagus. Jis kiekvienam su ryšuliais įlipančiam keleiviui padeda juos įkelti, o išlipant išnešti. Kai mes autobusu nuvažiavom prie stoties, būrys vežikų stovėjo vidury gatvės, o vienas, dar visai jaunas, stovėjęs toliausiai nuo kitų, įsisprendė rankas į šonus ir lyg sakyte sakė: „Tu tik pabandyk mane užkliudyti!“ Šoferis, nei signalo nedavęs, pasuko mašiną prie šaligatvio ir pravažiavo <...> Tokie įspūdžiai iš vežikų su autobusais „karo fronto“ (Pasirašo Rep. Skandalingi Šiaulių vežikų „šposai“. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. birželio 26, p. 3-4).  

1938 m. spalio 9 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė: „X. 5 d., apie 10 val. ryto, Bambinieko prekybos kieme, Stoties g. 19,  jo nuolatinis vežikas Stasys Jasinskas, apie 45 m. amžiaus, vežė reklaminę kiosko būdą. Arkliui pasibaidžius, vežikas pateko po ratais ir sunkiai sužalotas“ (Vežikas po ratais. „Įdomus mūsų momentas“, 1938m.  spalio 9, p. 3).

1938 m. spalio 23 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „X. 16 d. įsigėręs St. Tomkus, gyv. Ilgojoj g., išėjęs iš stoties paprašė pažįstamo vežiko parvežti jį namo. Vietoj namų, vežikas jį nuvežė pas nepažįstamus žmones ir pareikalavo duoti pinigų degtinei. Tomkus davė jam 30 Lt, o pats atsigulęs lovon užmigo. Rytą Tomkus neberado nei vežiko, nei piniginės, kurioje buvo 70 Lt.“ (Vežiko „šposai“. „Įdomus mūsų momentas“,  1938 m. spalio 23, p. 3).

1940 m. vasario 11 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „II. 7 d. Šiaulių ežere vežęs iš ten ledą vežikas Andriejaitis vos neteko gyvybės. Tą dieną Andriejaitis ledą vežė vienas. Kai jis prisikrovė vežimą, arklys pasibaidė ir vežiką įmetė į išimtų ledų duobę, į kurią Andriejaitis krisdamas pralaužė dar nesuspėjusį užšalti ledą ir pasinėrė vandeny. Jis dar spėjo sugriebti  už ledo krašto ir iš duobės išlipo. Kol jis pavijo bėgantį arklį, jo rūbai visai sušalo ir jis vos begalėjo paeiti. Matydamas, kad iki gyvenamų namų jis negalės  nueiti, sustojo ir pradėjo šauktis pagalbos. Subėgę žmonės Andriejaitį atnešė į kambarį ir, tik supjaustę rūbus, galėjo jį nurengti“ (Vežiko nelaimė Šiaulių ežere. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 m. vasario 11, p. 1).

Šiaulių burmistras 1939 m. pabaigoje nustatė, kad miesto vežikams privalomos uniformos: žiemą  – juodos, vasarą – pilkos spalvos. Kiekvienas vežikas prie kepurės turėjo prisisiūti vežimo registracijos numerius. Naujas uniformas vežikai privalėjo įsigyti iki 1940 metų balandžio 1 dienos. Be privalomos uniformos vežikams nebuvo išduodami leidimai verstis savo amatu ir jie negalėjo vežti keleivių.

Buvo nustatyti vežimo įkainiai. Už 15 minučių važiavimą mieste reikėjo mokėti 1 litą, važiuojant sustojimais už pirmąją valandą – 3 Lt, už kiekvieną  sekančią valandą po 2 Lt.  Iš miesto centro į geležinkelio stotį reikėjo mokėti 1 Lt, o iš geležinkelio stoties į miesto centrą (Mickevičiaus, Kaštonų, Aušros al., Dariaus-Girėno, Ugniagesių ir Rūdės gatves) – 1,50 Lt. Važiuojant iš geležinkelio stoties iki Nurokų, Frenkelio fabrikų rajono ir Vilniaus gatve iki Daukanto g. kainavo 2 Lt; iš geležinkelio stoties arba miesto centro iki miesto ribų – 2,50 Lt; į priemiesčius (Pabalius, Zoknius, Pakartuves, Žaliūkius, Verdulius, Guberniją) reikėjo pakloti 3 Lt.  Už vežiko iššaukimą iš miesto centro reikėjo primokėti 50 ct. Naktį – nuo 24 valandos iki 6 valandos ryto – tarifas buvo dvigubinamas. Tarifai galiojo važiuojant dviem suaugusiems ir dviem vaikams. Jei važiuodavo trys suaugusieji, tarifas didėdavo 25 procentais (Pagaliau sutvarkyta! „Įdomus mūsų momentas“, 1940 m. sausio 14 p. 1). Tokiu brangiu transportu galėjo naudotis tik turtingi šiauliečiai ir miesto svečiai.

1940 sausio 7 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ skyrelyje „Klemas su Padurka šneka“  apie vežikų taksas išspausdino štai tokį eilėraštį:
      „Aida trojka!
      Nauji metai!
      Klišas kuinas,
      Seni ratai.
      Už du litu
      Vežam ponus,
      Kur nežino
      Jųjų žmonos...“ (Vežikas. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 m. sausio 7, p. 6).

Lengvieji ir sunkieji vežikai ir žvyrvežiai
1940 m. Šiauliuose buvo 41 lengvasis vežėjas, 1 sunkusis vežėjas.

Tarpukariu įvairiu laiku Šiauliuose dirbo šie vežikai:  sunkieji vežikai – Andriejaitis,  Čepulis Pranas Zigmo Gėlės g. 5, lengvieji vežikai: Baltramaitis Kazys Aukštabalių g. 17, Bortkevičienė S. Lauko g. 30, Brederis Motelis (g. 1919-02-15 Žeimelio vls. Šiaulių aps.) vežikas, Černiauskas D. Numerių g. 17, Čuprinskas Jokūbas Tilžės g. 51, Dapšas Petras Lauko g. 33, Gauronskis J., Gedžius Kazys Varpo g. 38a, Griškevičienė Elena Zubovų g. 18, Jachimavičius F. (1873-1938), Jankauskas S. (firmos „Shell“ vežikas), Jasinskas Stasys, Joftakas Vacys (dirbo vežiku iki 1933 m. rugsėjo mėn.), Juozapavičius J. Ilgoji g. 19, Kamcenas  Ošeras Trakų g. 27, Karbauskas Aleksas Nidos g. 6, Karpavičius Ignas Ilgoji g. 14, Kaplanas A., Kulvicas A. Ginkūnų g., Kvietkus Petras Žuvininkų g. 6, Markus Moišė Pagyžių g. 51, Milšteinas Rafaelis (g. 1922-11-06 Vilniuje) vežikas, Minsteris Maušė (g. 1910-08-12 Mažeikiuose) vežikas, vokiečių okupacijos metais dirbo statybos treste, Navardauskas Vincas Kalinausko g. 29a, Norkevičius A. Parodos g. 4, Norkevičius Ignas Tolminkiemio g. 14, Nasys (vežikas Nr. 28), Nosevičius  Pranas Pagyžių 129, Paramskis G. Eimučio g. 4, Paulauskas K. J. Basanavičiaus g. 34, Petlickis L. Pagyžių g. 79, Petkauskas K. Ilgoji g. 21, Povylius Jonas Rygos g. 34, Pranskūnas J. Aukštabalių g. 51, Radavičius Vladas Rėkyvos g. 22, Rapkus Vladas,  Reizgevičius Jonas Pabalių g. 34, Reizgevičius Vladas Pakluonių g. 89, Skačkauskas P., Survila Petras Ganyklų g. 38, Steponaitis Žemaitės g., Šakalis Jobas Vilniaus g. 22, Šakelis A. Rėžių g. 3, Šambaris, Ščerbakovas Andrėjus Vilniaus g. 36, Špilkauskas, Šukys Povilas Radviliškio g. 40, Šivickis Bronislovas vežikas Vytauto g,. 152, Švickas Ignas Vilniaus g. 22, Tipelis Aleksas Tiesioji g. 3, Tulčius Adomas J. Basanavičiaus g. 32, Urniežius Jonas Tilžės g. 96, Venckūnas A. Pelkių g. 13, Vinča Pranas Bielskio g. 31, Zaksas Chaimas (g. 1903-03-15 Šiauliuose) vežėjas, Zdanavičius Vincas Žilvičių g. 11, Žilinskas Jonas Rygos g. 48 ir kt.  

1940 m. Šiauliuose buvo keturi žvyro vežėjai (žvyrvežiai). Tarpukariu įvairiu laiku Šiauliuose žvyrą vežė šie vežikai: Čepulis Jonas Radviliškio g., Elijošius J. Bielskio g. 27, Gurčinas Pranas Salduvės g. 36, Kergis Vincas Vinkšnėnų g. 6, Mikulskis ir kt.

Šiauliuose buvo dar viena „paslaptingų“ vežikų grupė, apie kuriuos 1932 m. gegužės 29 d. laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė: „Vakarop judėjimas mieste prityla ir dulkių debesys ramiai sugula ant žemės. Bet vieną „malonumą“ pakeičia kitas. Nakties skraistei dengiant horizontą, po miestą pasklista „aromatai“. Miesto gatvėmis ir tai ne bet kokiomis, o pačiomis svarbiausiomis – Vilniaus, Tilžės ir Pagyžių lėtu  ir iškilmingu tempu ima slinkti „paslaptingi“ vežimai. Tai važiuoja Šiaulių gurguolės su savo netikusiai sutvarkytomis ir kiauromis statinėmis, iš kurių čiurkšlėmis bėga ant žemės jų tūris, skleisdamas į visas puses nepakenčiamą smarvę. Ir taip beveik kasnakt važiuoja ir važiuoja „paslaptingosios“ gurguolės“ <...> (Pasirašo: P. K. Nelaimingas miestas. „Lietuvos žinios“ 1932 m. gegužės 23, p. 3).

Mano senelis Bronislovas Šivickis (1878–1957) Šiauliuose gyveno nuosavame vienaaukščiame mediniame name, Vytauto gatvėje Nr. 152. Turėjo nedidelę kalvę ir arklidę, kurioje laikė arklį, vežimą ir bričkelę. Sūnus Vincas, kol gyveno pas tėvą, dirbo kalviu, kaustydavo arklius. Senelis tarpukariu buvo lengvasis vežikas. Bemaž kiekvieną dieną  pasikinkęs arklį į vežimą vykdavo į Šiaulių turgų ir vežiodavo žmones arba prekes po miestą ir apylinkes.

Pokaryje senelis taip pat laikė arklį. Ankstį rytą pasikinkęs bėrį, namiškiams sakydavo: „Važiuoju ant rinkos“ (į turgų – J. N.). Turguje jis laukdavo užsakymų, vežiodavo klientams įvairius krovinius, prekes. Pasibaigus turgui senelis su kitais vežikais, susėdę prie baltosios pusbankiuko, išlenkdavo po stikliuką ir aptardavo dienos įvykius, o atėjus vakarui išsiskirstydavo.

Sėdęs į ratus, senelis sukomanduodavo savo bėriui: „Arkliuk, vežk namo!“ Žirgas, pastatęs ausis, ir išgirdęs šeimininko komandos, ir ją gavęs, tuoj pajudėdavo iš vietos. Jis iš lėto įprastu maršrutu Valančiaus gatve saugiai partempdavo ratuose snaudžiantį senelį į namus Vytauto gatvėje. Sustojęs prie vartų, arklys garsiai sužvengdavo. Namiškiai žinodavo: Šivickis jau sugrįžo. Išėję į kiemą, atkeldavo vartus ir įleisdavo arklį ir jo šeimininką.“

Tarpukariu Šiauliuose vežėjams iššaukti buvo nustatyti kioskai (miesto savivaldybės): Dariaus ir Girėno ir Vilniaus gatvių kampas, Tilžės ir Vilniaus gatvių kampas, Dvaro ir Vilniaus gatvių kampas. Lengvųjų vežėjų iškvietimo vieta buvo Varpo ir Vilniaus gatvių kampas.

Palengva arklių transportą Šiaulių mieste ėmė išstumti automobiliai. 1939 m. Šiauliuose buvo įregistruoti 153 lengvieji automobiliai; iš jų 136 naudojami asmeniniams reikalams, 9 verslo ir 8 tarnybiniai automobiliai. Tačiau to nepakako ir mieste keleivius dar vežiojo lengvieji vežikai. Pokariu vežikai dar kurį laiką konkuravo su automobilių taksistais, kol galu gale turėjo pripažinti automobilių viršenybę.

(Bus tęsinys)

2020 03 06 30

Tarpukario ir pokario Šiaulių vežikas Bronislavas Šivickis. 1942 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

2020 03 06 36

Dvikinkė bričkelė. Šiauliai. XX a. I pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2020 03 06 29

Kelionės metu iš Pageluvio į Pašiaušę. 1936 m. S. Ivanausko nuotr.

2020 03 06 28

Iškilmių vežikas. XX a. I pusė. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.

Į viršų