(Tęsinys)                                                                             

Šiaulių vežikai ir jų taksos
Tarpukariu arklių transportas buvo populiarus. Vežikas su arkliu kinkytu vežimu – šiuolaikinio taksi prototipas. Šiauliuose lengvieji vežikai privalėjo prižiūrėti savo vežimus, dėvėti uniformas ir atrodyti tvarkingai.

 Tačiau ne visi šio reikalavimo laikėsi. 1928 m. spalio 14 d. laikraštis „Šiaulietis“ rašė: „Jau kuris laikas, kai Šiaulių miesto lengvieji vežikai važinėja apšepusiom, nuskurusiom karietom, patys apsivilkę apiplyšusiais drabužiais, o neretai galima pastebėti kurį tiek išgėrusį, kad vos ant „kozlo“ bepasėdi.

Tokie netvarkingi vežikai daro labai blogą įspūdį. Laikas būtų kam nors juos paimti į savo „globą“ (Miesto vežikai. „Šiaulietis“, 1928 spalio 14, p. 2).

1930 m. kovo mėn. Šiaulių miesto valdyba išleido privalomą įsakymą Nr. 23, kuriuo nustatė lengviesiems vežėjams šias taksas:

1. Mieste važiuojant ne ilgiau kaip 15 min. – 1,50 Lt.
2. Mieste važiuojant ne ilgiau kaip 30 min. – 2,50 Lt.
3. Važiuojant kartu su stovėjimu: pirma valanda – 4 Lt.
4. Važiuojant kartu su stovėjimu kitomis valandomis – 3 Lt.
5. Iš miesto centro į geležinkelio stotį – 1,50 Lt.
6. Iš geležinkelio stoties į miesto centrą – 2 Lt.
7. Iš geležinkelio stoties iki Nuroko, Frenkelio, Gordono, Vilniaus gatvės, iki Daukanto gatvės ir iki netolimesnių kitų vietų – 3 Lt.
8. Iš geležinkelio stoties arba miesto centro į Pabalius, Pakartuves, Žaliūkius, Verdulius, Gubernijos stotį – 4 Lt.
9. Nuo Nuroko, Frenkelio, Gordono dirbtuvių ir tolygaus atstumo į geležinkelio stotį – 2,50 Lt. (Skelbimas. „Mūsų momentas“, 1930 rugsėjo 28, p. 3).

Vežikai privalėjo turėti patentą. Verslo patento mokestis buvo didelis. Antai sunkiųjų krovinių vežikai už patentą savivaldybės kasai mokėjo kasmet 100 Lt, neatsižvelgiant į arklių išlaikymo ir kitas išlaidas. Šiaulių miesto taryba, 1930 m. lapkričio 19 d. posėdyje apsvarsčiusi šį klausimą, nutarė kreiptis į savivaldybių departamentą, prašydama jį sumažinti iki 50 proc. ir kad visas vežikų mokestis būtų skiriamas savivaldybei (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: „Momentas“, 1991, p. 154).   

Savo tarpukario fotografijų rinkinyje saugau vilniečio žurnalisto ir fotografo Vinco Uždavinio (1902–1983) nuotrauką, kurioje – nežinomas tarpukario Šiaulių vežikas. Fotografijos kitoje pusėje yra įrašas: „Šiaulių vežikas 1930-33 metai“. Tai lietuvio šiauliečio  tipas, kai dar po Šiaulius vežikai vežiodavo miestiečius.

1932 m. mieste buvo 59 lengvieji vežikai, 259 įvairūs vežikai (Kiek ko turėjo Šiauliai 1932 metais. „Šiaurės Lietuva“, 1933 m sausio 1, p. 1).

1934 m. gegužės 15 d. Šiaulių miesto burmistras įsakymu Nr. 5904 nustatė, kad nuo 1934 m. gegužės 20 d. lengvieji vežėjai gali stovėti šiose vietose:
1) Tilžės ir Vilniaus gatvių kampe prie Feinbergo namo Nr. 151 iš Tilžės gatvės pusės.
2) Dariaus-Girėno gatvėje prie Juškaus namo Nr. 45.
3) Varpo ir Vilniaus gatvių kampe prie Goco namo Nr. 14 iš Varpo gatvės pusės.
4) Dvaro ir Vilniaus gatvių kampe prie Šaulių sąjungos sklypo Nr. 68 iš Dvaro g. pusės.
5) Dvaro ir Aušros alėjos kampe  prie Zubovo sklypo Nr. 84-86 iš Dvaro g. pusės.
6)  Pagyžių ir Tilžės gatvių kampe prie Taco namo Nr. 111 iš Pagyžių g.  pusės.

Tilžės ir Vilniaus gatvių kampe gali nuolat stovėti ne daugiau kaip 3 vežėjai, Dariaus-Girėno gatvėje ne daugiau kaip 4. Kitose čia nenurodytose vietose, prie geležinkelio ir automobilių stoties gali stovėti neribotas skaičius.

Už nesilaikymo nurodytos tvarkos lengvieji vežėjai galėjo būti baudžiami iki 100 litų (Skelbimas. „Mūsų kraštas“, 1934 gegužės 20, p. 4).

Apie Šiaulių lengvuosius vežikus atsiliepimai buvo geri, net buvo tvirtinama, kad jie kultūringesni kaip Kaune. 1935 m. gegužės 21 laikraštis „Lietuvos aidas“ rašė: „Šiauliuose yra 63 lengvieji vežikai ir, sako, apie 100 sunkiųjų ir vadinamų žvyrininkų, bet ar tiek iš tikrųjų, sunku pasakyti, nes įsiregistravusių tėra tik 11.

Lengvieji vežikai daugiausia turi gerus arklius ir vežimus ir, bendrai paėmus, nė kiek neblogiau atrodo, kaip kauniškiai vežikai, o kai kuriais atžvilgiais net lenkia pastaruosius. Pvz., negirdėti stovėjimo vietose jų taip šlykščiai rusiškai keikiantis kaip Kaune. Be to, jie už savo paslaugą per daug neužsiprašo ir nekankina derybomis norinčiojo važiuoti. Veža pigiau, kaip yra nustatyta miesto savivaldybės taksa. Pvz., iš geležinkelio stoties į miesto vidury nuveža už 1 litą“ (Vežikai kultūringesni kaip Kaune. „Lietuvos aidas“, 1935 gegužės 21, p. 8).

Atsitikimai su vežikais
Tarpukariu su Šiaulių vežikais pasitaikydavo įvairių atsitikimų, kuriuos aprašė vietos spauda. 1930 gruodžio 14 d. laikraštis „Mūsų momentas“ rašė: „Aš jums papasakosiu, kaip vienas vežikas man naktį prašomą gatvę nurodė.
Netikėtu, svarbiu reikalu teko anądien būti stoty. Grįžau po vienuoliktos valandos naktį ir sumaniau patikrinti faktą, kurį jau senokai girdėdavau ir kuris mane domino. Būtent: priėjau prie gatvės kertėje stovinčių vežikų ir klausiu vieną:
– Ar toli čia Basanavičiaus gatvė?

Vežikas pažiūrėjo į mane, į mano portfelį ir sako:
– A, ot dabar Tamsta eisi tiesiai. Pasuk paskui kairėn ir dešinėn, ten kur lempos baigia, anakur, degti. Tuomet užlipsi ant kalno ir nulipęs pasuk po kaire ranka. Tuomet rasi policininką ir jis tamstai parodys. Tai bus jau nebetoli.
Niekaip nesuvokiau vežiko aiškinimo. Supratau tik tiek, kad nurodytu keliu greičiau patekčiau į Guberniją, negu į Basanavičiaus gatvę. Ėmiau nenoromis šypsotis ir tik žiūrėjau į ūsuotą vežiką, lyg netikėdamas jo žodžiais.

Tuomet senis sako:
– Bet geriausiai Tamsta sėsk – aš nuvešiu.

Ir atidengia apklotą.

– A! Štai kur šuo pakastas! – pamaniau. Pasakiau dėkui už paaiškinimą ir nustebusiam vežikui nurodžiau trumpesnį kelią į Basanavičiaus gatvę. Vežikas ne juokais supyko, kam aš klausiu, jei žinau.

Bet aš žinojau jau, kas man reikalinga. Su vežiku atsisveikinau“ (Šukės. „Mūsų momentas“, 1930 gruodžio 14, p. 9).

1934 m. kovo 4 d. laikraštis „Šiaulių žinios“ rašė: „II. 28 d. šiaulietis A. K. Vilniaus gatve vienkinkiu arkliu vežė pilną vežimą prikrautų maišų. Arklys to vežimo nepatraukė. Policijai įspėjus, kad nemuštų arklio A. K. į tai nekreipė dėmesio Surašytas protokolas“ (Botagu jėgos nepriduosi. „Šiaulių žinios“, 1934 kovo 4, p. 3).

1934 m. balandžio 1 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Susideri su vežiku už nuvežimą iš Gubernijos į miestą 6 litus. Mieste užmoki jam tuos 6 litus ir ramus sau eini. Bet ne viskas. Vežikas, pasekęs, kur daugiau publikos, pakelia triukšmą, reikalaudamas sumokėti jam už pavežimą. Primeni jam, kad tik ką už tai sumokėta – jis dar labiau kelia skandalą. Prieini su akiplėša vežiku prie dežuruojančio policininko, išaiškini jam reikalą, o vežikas tuo tarpu visa gerkle šaukia. Policininkas pasiūlo iškelti vežikui bylą už lupikavimą... Scena puiki. Minia grupuojasi aplink aktorius. Vaidinimo uždanga nusileidžia, kai vežikui sumoki dar 10 litų ir sprunki į pirmą pasitaikiusią krautuvę, bet ir tai dar negarantuota, kad iš jos išvengsi praktikuojamo vežikų chuliganizmo.

Su vežiku bylinėtis dėl 10 litų, gaišinti laiką sau ir teismui – numoji ranka ir tiek.

Tokį malonumą teko apturėti ne prieškariniuose, dabartiniuose kultūringuose Šiauliuose š. m. kovo mėn. 29 d., važiuojant Šiaulių miesto vežiku Nr. 7“ (T. Šukis. Vaidinimas su vežiku. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 balandžio 1, p. 4).  

Vežėjų darbas buvo nelengvas ir geriausiai tai apibūdina laikraštyje „Mūsų kraštas“ 1934 m. rugpjūčio 5 d.  išspausdintas štai toks eilėraštis „Vežikas“:
       „Oi sunku, ponuli.
       Kas čia per juokai.
       Ne tokie senovėj
       Būdavo laikai...
                Kepk dabar per dieną,
                Šalk speigų metu.
                Reikia arkliui šieno.
                Reikia pakratų.
       Tas įvirsta girtas,
       Vaišina keiksmais.
       Būk tylus ir tvirtas,
       Ir kalbėk linksmai.
                Kitas gale kelio
                Dingsta ir gana...“
                Skundžiasi vežikas
                Liūdna šypsena.
       Paveržė motoras
       Kąsnį iš burnos.
       Išmeti lašelį
       Ir bijai žmonos...“ (Stella. Šiaulių tipai. Vežikas. „Mūsų kraštas“, 1934 rugpjūčio 5, p. 3).   

Vežikų darbas buvo ne tik sunkus, bet neretai susijęs ir su pavojais. 1934 m. rugpjūčio 12 laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Sekmadienio rytą (apie 3 val.) vežikas Steponaitis, gyv. Žemaitės g., važiuodamas Tilžės gatve pasivijo einantį šoferį M. (gyv. Varpo g.) su draugu ir pasiūlė juos pavežti.

Tie sėdosi. Nuvažiavę iki „Tilžės“ viešbučio, draugai išlipo ir eina sau.

Vežikas paprašė užmokėti:
– Nors pusę lito, ponai.
– Mes neprašėm vežti, – atkirto tie.

Steponaitis nuo jų neatsiliko ir nusekė paskui juos net iki „Central“ viešbučio (Pakluonių g.). Čia šoferis nebeiškentė ir vežikui raktu praskėlė pakaušį“ (Šoferis ir vežikas. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 rugpjūčio 12, p. 4).

1936 m. rugpjūčio 2 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė: „VII. 14 d. apie 2 val. po pietų Tilžės gatvėje, ties „Spaudos fondu“, vežė žvyrą senukas Mikulskis. Tuo laiku iš Vilniaus gatvės smarkiai važiavo lengvasis vežikas Nasys (Nr. 28), užkabino Mikulskio vežimą, išvertė patį Mikulskį, kuris pateko po savo vežimo tekiniais. Praeiviai puolė kelti pervažiuotą Mikulskį, o vežikas, neklausydamas žmonių reikalavimo nuvežti suvažinėtąjį ligoninėn, nudūmė toliau. Atvykus policijai, su kitu vežiku Mikulskis nugabentas miesto ligoninėn. Jam suvažinėta galva“ (Kronika. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 rugpjūčio 2, p. 4).       

1937  rugpjūčio  8 laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Vežikai tarpusavy kalbasi lenkiškai, keikiasi rusiškai, o su keleiviais – žydiškai derasi“ (Ar žinai, kad Šiauliuose... „Įdomus mūsų momentas“, 1937 rugpjūčio 8, p. 6).

1938 m. gegužės 1 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė, kad „Tūlas vežikas ruošiasi organizuoti savo kolegas „sindikatan“, kurio tikslas bus kovoti su netrukus pradėsiančiais mieste kursuoti autobusais“ (Ar žinote, kad Šiauliuose... „Įdomus mūsų momentas“, 1938 gegužės 1, p. 6).

(Bus tęsinys)

Šiaulių pašto arklių transportas geležinkelio stotyje. 1932 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.