Vakaruose
Kelionė po Islandiją vyko vadinamuoju Aukso žiedu, kuris vingiuoja aplink visą salą. Važiuota  automobiliu pagal laikrodžio rodyklę nuo Reikjaviko link Islandijos vakarų, paskui į šiaurę, vėliau į rytus ir galiausiai į salos pietinę dalį.        

Pro automobilio langus driekėsi vakarinės salos dalies vaizdai, kalnai, upės, fiordai, slėniai, pievos, kuriuose ganėsi avys, karvės ir islandiški mažaūgiai, bet tvirti vietiniai arkliai. Kelias palei Hvalo fiordą atvedė prie Glymuro krioklio kaskadų. Tai aukščiausias krioklys Islandijoje (196 m). Vykome 47-uoju keliu link Hvalfjorduro, kurį supa kalnai, žydri ežerai ir vingiuotos, žuvingos upės. Atvykome į Akranesą – maždaug 880 m. įkurtą žvejų gyvenvietę. Pakeliui sustojome Reikholte, kur yra geoterminė elektrinė, trykšta geizeriai, karšto vandens versmės. Atvykome į Borgarnesą, įsikūrusį prie jūros įlankos. Šioje vietovėje du įspūdingi galingai šniokščiantys kriokliai: Hraunfosas ir Bornafosas.

Nakvynei apsistojome Bjarge. Iš jo vykome į Borgarnesą – gamtos ir ramybės oazę. 54-asis kelias, vingiuojantis pakrante palei jūrą, atvedė į Arnastapį. Surengėme žygį aukštyn į kalnus. Viršūnėje atsivėrė nepakartojamas vaizdas į slėnį, lavos laukus. Pakilome serpantinais Snaefelsneso pusiasaliu. Pasitiko snaudžiantis ir sniego kepure pasidabinęs Snaefelso ugnikalnis, kurį rašytojas Ž. Vernas aprašė knygoje „Kelionė į Žemės centrą“. Nusileidę nuo ledyno, pravažiavome pro Helisanduro ir Rifo gyvenvietes ir atvykome į Olafsviką. Vakarop pasiekėme nakvynės vietą Stykisholmurą. Tai žvejų uostas, krantinėje – uola su švyturiu ir Ugnikalnių muziejus.

Šiaurėje
Iš Stykisholmuro vykome šiaurinės salos dalies link. Važiuodami 58-uoju keliu atvykome į Budardaluro miestelį. Jame dominuoja vienaaukščiai namai, švyti šviesi bažnyčia, sporto ir laisvalaikio rūmai. Kelias atvedė į istorinę Eirikstadiro vietovę. Čia aplankėme muziejų, pasakojantį apie vikingu keliautojus tėvą Eirikurą ir jo sūnų Leifurą Eiriksonus. Sekantis kelionės maršrute – Blonduosas, išsidėstęs abiejose upės pusėse. Pakeliui išsimaudome Reikostremo karštoje versmėje, kurios vandens temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą siekia 40 laipsnių. Pakeliui  Hvitserkuras – viena įspūdingiausių Islandijos uolų. Aplankėme Glaumbaerį – iš durpių pastatytą trobelių kompleksą-muziejų, pasakojanti apie Islandijos vikingus.

Nakvynė kalnuotoje Stora Vatnskarde vietovėje. 46 keliu atvykome į salos šiaurėje įsikūrusį Holaro miestą, įkurtą XII a. Jis garsus savo 1106 m. pastatyta katedra. Muziejuje įrengta senovinė spaustuvė ir eksponuojama pirmoji islandų knyga (XVI a.). Aplankėme vieną šiauriausių Islandijos miestų – Siglufjordurą. 43 keliu atvykome į Akureirį. Jis įsikūręs prie ilgiausio Islandijoje Eijafjorduro fiordo. Nakvynė Ytra Laugalande. Paskui – Gudafoso krioklys, pietūs Husaviko miestelyje, kur valgome tradicinę islandišką sriubą su aviena. Pakeliui Myvatno ežeras, Hverirduro kalnai, Kraflos regionas, Reikjahlido, Namaskardo geoterminės vietovės, Dimuborgiro lavos laukai, kur pagal padavimus gyvena elfai ir troliai. Nakvynės Narfastadire. Užsukome į Husaviką, kur įlankoje galima pamatyti banginius. Kelionė tęsėsi Jokulsargljufuro nacionaliniu parku, Hijodaklefaro draustiniu, keliu palei Vatnajokulio ledyną. Atvažiavome prie galingiausio pagal krintančio vandens masę Europoje Detifoso krioklio. Aukščiau jo – Selfoso krioklys, o dar toliau pasroviui – Hafragilfosas. Už pastarojo tęsiasi gilus Jokulsargljurfuro tarpeklis. Apsistojome prie nedidelio sraunaus upelio įsikūrusiame Grimstunge. Salos šiaurinės dalies kraštovaizdis – žole apaugę laukai, kalvos, akmenys ir lavos luitai.

Islandijos vakaruose. Įlanka prie Borganeso.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Rašinio autorius ant Snaefelsjokulo ledyno.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Nakvynės namai Bjarge.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Lietuvių keliautojai prie Detifoso krioklio.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Salos augmenija Islandijos šiaurėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Gudafoso krioklio kaskados.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.