Dailininkė tapytoja, menotyrininkė, pedagogė Ligija Stalevičienė į kūrybinį meno pasaulį atėjo žymiai vėliau nei jos kartos atstovai. Menininkė pasakojo, jog tuo metu buvo sunkus laikmetis, nors ir labai norėjo, bet iš karto įstoti mokytis į Vilniaus dailės institutą jai nepavyko. Reikėjo užsidirbti. Svajonės studijuoti niekada nepamiršo, nes menas ją visada traukė ir ragino piešti bei nesustoti eiti link savo svajonių.

L. Stalevičienė yra atpažįstama kaip akvarelistė, nes visa jos kūryba neapsiėjo be akvarelės ir gamtos vaizdų. Sulaukusi 90 metų menininkė atvirauja, jog kai surengė savo 80-mečiui skirtą parodą, net negalvojo, kad tai bus ne paskutinė jos jubiliejinė paroda.

Išsamiau apie begalinį norą tapyti, prisiminimus apie parodas bei šiauliečius menininkus papasakojo pati dailininkė tapytoja, menotyrininkė, pedagogė L. Stalevičienė.

– Kaip nusprendėte savo gyvenimą susieti su menais?
– Nuo mažens norėjau piešti, tačiau specialiai to nesirinkau. Manęs namuose nei ugdė domėtis menu, nei ragino tai rinktis. Aš pati to norėjau. Mano tėvai nebuvo menininkai. Tėvas buvo muzikantas, todėl namuose mokydavomės muzikos. Lankiau ir muzikos mokyklą, bet jei būčiau pasirinkusi muzikantės kelią, būtų reikėję labai daug dirbti prie fortepijono. O man geriau buvo tai, ką pasirinkau.

Mokykloje piešimo mokytojas matė, kad galiu piešti, todėl kai reikėdavo padaryti kokius nors pakvietimus, duodavo man juos daryti. Mane menas visą laiką traukė ir traukė, turėjau net svajonę stoti į Vilniaus dailės institutą.

Galvojau – baigsiu vidurinę mokyklą ir stosiu, tačiau nepavyko dėl materialinių priežasčių. Man reikėjo pačiai užsidirbti pinigų, tėvas buvo neseniai miręs, šeima iširo, todėl pati turėjau kabintis į gyvenimą. O kai pradėjau dirbti, tada galvojau, kad gal jau per vėlu stoti. Tačiau po kiek laiko atsirado neakivaizdinės menotyros studijos ir pradėjau mokytis. Baigus mokslus paskyrė mane dirbti Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Po to įsivažiavau ir ėjau vis tolyn ir tolyn.

– Ką prisimenate iš studijų laikų?
– Mokėmės labai daug dalykų. Pavyzdžiui, dailės istoriją, užsienio kalbą, rusų dailės istoriją, Lietuvos dailės istoriją, mokėmės apie Vakarų Europos bei senovės dailę. Viskas buvo labai įdomu. Ypač patiko pažinti dailės darbus, reprodukcijas. Mūsų kursas ir kiti studentai važiavome į Maskvą, susipažinome su Tretjakovo galerija. Kitą vasarą važiavome į Leningradą, dabartinį Sankt Peterburgą, kuriame aplankėme Ermitažą. Šie dalykai labai įsiminė.

Sunku kažką ir išskirti, tačiau labiausiai patiko architektūra, jos stiliai. O labiausiai patiko akvarelė, ji man buvo prieinamiausia, nors labai patiko ir tapyba, bet buvo sunkiau man tai. Akvarele daugiau ir pradėjau dirbti. Dabar ir esu akvarelistė. Kita technika nebandžiau dirbti, nes ir taip reikėdavo tam laiko atrasti, nes juk be meno buvo ir darbas, ir namai.  

– Gal mokėtės su mūsų žinomais šiauliečiais menininkais?
– Kai nuvažiavau mokytis, buvo ką tik studijas baigęs Aloyzas Toleikis, kuris išvyko po to į Šiaulius. Mačiau Raimondo Juozo Trušio diplominį darbą. Skulptorius Kazys Kasperavičius dar studijavo, bet aš jo nepažinojau, tik mačiau vaikščiojantį koridoriumi. Aš į jį atkreipiau dėmesį todėl, kad po kiek laiko jį pamačiau Šiauliuose ir tik tada supratau, jog jis yra šiaulietis.

Eduardas Juchnevičius dar studijavo, atrodo, paskutiniame kurse. Taip pat dar turėjo būti ir Sigitas Prancuitis, bet jo nebuvau sutikusi.

Pamenu, su Michalina Adomavičiene kartu laikėme stojamąjį egzaminą, bet ji kažkodėl išlaikiusi atidėjo metams studijas. Po to išėjo taip, kad abi dirbome toje pačioje mokykloje ir labai susidraugavome.

– Kokiais menininkais žavėjotės?
– Kai niekur nesimokiau, žavėjausi Petru Kalpoku, kuris buvo tapytojas. Man jo darbai labai patiko. Taip pat žavėjausi Viktoro Vizgirdo, Antano Samuolio kūryba. Tai buvo pirmieji mano įspūdžiai, žiūrėdavau ir galvodavau: kad gal ir aš taip galėčiau.

O dabar iš gerai dirbančių menininkų turbūt yra S. Prancuitis, kuris liko iš anų laikų ir jau toks subrendęs. Be S. Prancuičio, man visada patikdavo A. ir A. Visockiai, E. Juchnevičius, P. Anikinas, Š. Sauka kuria savotiškai – jaučiasi, kad jis talentingas.

O modernusis menas man ne prie širdies, jis manęs nejaudina, man daugiau patinka realistinis menas.

– Ar prisimenate savo pačią pirmąją parodą?
– Prisimenu, bet nieko įspūdingo negaliu pasakyti. Ji vyko Šiauliuose, kai išdrįsau tą parodą suruošti, tada ir suruošiau. Man pačiai buvo labai nedrąsu, tą parodą pristačiau tik tam, kad pagaliau išeičiau plačiau pasirodyti. Pradžioje taip nedrąsu, kol pasiryžti, paskui galvoji, kad gal per anksti darau, gal nėra ką rodyti. Mano mąstymas buvo toks, jog galvojau, kad prasčiau dirbu nei kiti. Tačiau juk vieną sykį reikia pradėti. Kažkaip pasiryžau ir pradėjau, buvo taip nedrąsu, jog net neprisimenu, kas buvo sakoma per parodos atidarymą.

– O kuri jūsų paroda jums įsiminė labiausiai?
– Turbūt tada, kai man suėjo 80 metų. „Laiptų galerijoje“ buvau surengusi akvarelės parodą, tačiau šalia jos buvo ir piešinių paroda.

Buvo taip, jog keramikė Aldona Visockienė mane užkalbino ir pasiūlė ateiti vakarais papiešti. Vieną kartą per savaitę eidavome piešti. Tai tie piešiniai, kuriuos turėjau, ir buvo parodoje.

Man pačiai patiko ši paroda, nes kažką geriau parodžiau nei ankstyvosiose parodose. Jaučiau, kad jau yra daug geriau.
Paskui, kai man buvo 85 m., buvo surengta dar viena paroda, tačiau negalvojau, kad ją padarysiu. Surinkau mažesnio formato darbelius, kurie nebuvo niekur kitur eksponuoti ar buvo atmesti. „Laiptų galerijoje“ labai gražiai man šiuos darbelius išeksponavo. Ir dar buvo mano 90-mečiui skirta paroda, tačiau tai buvo tik savų rate.

– Kokiose šiauliečių rengiamose parodose esate dalyvavusi?
– Anksčiau visada dalyvaudavau kasmetinėje šiauliečių menininkų parodoje, o pačios naujausios parodos dar nemačiau. Pernai taip pat nedalyvavau.

Buvau dalyvavusi ir Vilniuje šiauliečių menininkų parodoje – daug kas iš mūsų šiauliečių dalyvaudavo. Taip pat šiauliečiai savo parodą buvo surengę ir Jelgavoje. Parodose dalyvaudavo tokie menininkai kaip A. Toleikis, A. V. Trušys, V. Tribandis, D. Lukoševičius, R. Vilkauskas, E. Juchnevičius. Dalyvaudavo visi tuometiniai Šiaulių dailininkai, kurių daugumos jau nebėra tarp mūsų.

Kažkodėl, kai Lietuva tapo laisva, šiauliečių menininkų gyvenimas apmirė. Kai į Šiaulius atvyko tokie menininkai kaip T. R. Buivydas, A. V. Trušys, V. Tribandis, A. ir A. Visockiai, nuo tada viskas ir prasidėjo. Tais metais atsirado Šiauliuose Menų fakultetas, Vaikų dailės mokykla. Visi atvažiavo su dideliu noru kurti ir aš buvau tokia pakylėta.

O dabar nieko nebetapau. Piešiau anūkus, proanūkius, seserį iš nuotraukų. Turbūt tai buvo paskutiniai mano nupiešti portretai. Kai pieši portretą, turi išgauti panašumą, tokią vidinę nuotaiką. Galbūt būna, kad išvaizda nepanaši, bet nuotaika kažkokia vis tiek būna.

Anksčiau vykdavo susirinkimai, organizuodavo parodų atidarymus jauniems menininkams ar tiems, kurie atvykdavo iš Vilniaus dailės instituto. Būdavo rengiamos parodomosios parodos Šabakštyne, kuriame pati buvau surengusi savo vieną akvarelės parodą. Pamenu S. Prancuitis mane turėjo pristatyti kitiems Šiaulių menininkams.

Tame Šabakštyne būdavo labai įdomūs parodų pristatymai. Kai būdavo mūsų susibūrimai, A. Visockis akordeonu pagrodavo ir padainuodavo. Viską organizuodavo E. Juchnevičius. Nors tuose aptarimuose būdavo ir pykčių, tačiau vis tiek kažkoks dailės gyvenimas buvo. Važiuodavome ir į ekskursijas, kai A. Toleikis buvo Dailininkų sąjungos Šiaulių valdybos pirmininkas.

Jis ne vieną ekskursiją buvo suorganizavęs. Vieną vasarą buvome Druskininkuose, net porą naktų ten nakvojome. Važiuodavome ir į Vilnių, ten vykdavo ne tik įvairūs renginiai, bet ir važiuodavome į mus dominančio autoriaus parodos atidarymą. Ir tada mūsų šiauliečių menininkų būdavo daugiau nei yra dabar.

Po kiek laiko pati pradėjau nebelabai dalyvauti Šiaulių menininkų gyvenime. Neseniai buvo vyras miręs, ne ta nuotaika buvo, neišėjo ir dirbti. Tačiau noras piešti niekada nedingo, atrodydavo, kad nori pradėti, bet nežinai kaip.

– Ką akvarele dažniausiai tapote?
– Mano visuose darbuose dominuoja gamta, kuri man buvo prieinamiausia kūrybos pradžioje. Man patinka tokie gamtos gabaliukai, kad net nemoku apsakyti kokie. Būna, jog eini ir pamatai gražų gamtos vaizdą, kurį vėliau panori ir nupieši. Buvau pasidariusi eskizą su gamtos vaizdu – nupiešusi pušis. Kada pradedi piešti, kartais nesiseka, o kartais labai gražiai labai gražiai susilieja spalvos. Kartais net pati stebiuosi, kaip taip padariau.

Prie Radviliškio yra tokie Šniūraičiai. Ten stovi maža pirtelė, o aplink ją medžiai. Vieną kartą ten nuvažiavau ir pasidariau eskizą. Taip pat pamenu, jog vieną žiemą buvo labai didelė pūga, medžiai buvo apsnigę, tai panorau nupiešti sniegą bei pavaizduoti pusnis.

Medis man – lyg stebuklas. Kokie jo žiedai, kokie jo vaisiai. Kartais pagalvoju, kaip toks medis išauga iš tokios mažos sėklelės. Čia juk tikras gamtos išaugintas stebuklas.

– Praėjusiais metais nupiešėte Vydūno portretą. Kaip kilo mintis nupiešti būtent šią asmenybę?
– Kino menininkai Gintautas ir Diana Stunguriai nusprendė Šiaulių menininkams pasiūlyti nupiešti Vydūno portretą. Be manęs sutiko nupiešti Tomas Rimantas Buivydas, Aldona Visockienė, Sigitas Prancuitis, o pats G. Stungurys pristatė net du darbus. Dalyvavo ir viena akvarelistė, bet jos nepažinojau, tai negaliu pasakyti jos pavardės.

Kurie matė tą parodą, tie gyrė. Pačiai buvo nesunku piešti Vydūną, bet reikėjo stengtis. Iš pirmo karto ir nepavyko nupiešti. Kai pirmą kartą nupiešiau, buvo kažkas ne taip. Net G. ir D. Stunguriai pamatė, kad kažko trūksta, jog būtų tikrai nupieštas Vydūnas. Tada pabandžiau dar vieną kartą ir pavyko.

Pirmą kartą, kai piešiau, buvau paėmusi tokį popierių, ant kurio nebuvau dirbusi. Tas popierius kažkaip sutraukė tuos dažus, kad  paskui nebegalėjau pataisyti. O ant kitokio popieriaus, kai piešiau antrą kartą, viskas pavyko.

Kai piešiau Vydūną, labiausiai dėmesį kreipiau į jo akis, nes jos buvo kažkokios ypatingos. Pirmajame darbe to negalėjau pavaizduoti, o antrajame pavyko, kad net kiti pastebėjo ypatingas Vydūno akis.

L. Stalevičienės darbuose daugiausiai dominuoja gamtos vaizdai.
Autorės nuotr.