facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Su šiauliečiu skulptoriumi kalbamės tvankią birželio popietę gurkšnodami apelsinų sultis. Jis prasitarė, kad tikisi per Jonines susitikti su  bendravardžiu, taip pat skulptoriumi, kuris neseniai išleido antrą knygą – su Jonu Vaicekausku. ,,Du Jonai, abu kala akmenį, vienas rašo, kitas mėgsta poeziją. Atradau, kad jis puikius haiku rašo. Jau kai kuriuos  moku atmintinai: ,,Balutės akli po audros vasarop...“ Aš jam paskaityčiau jo kūrybos, padiskutuotume, pasišnekėtume“, – sako J. Vaitkevičius. Poezijos skaitymas – jo priklausomybė. Daug tekstų moka atmintinai, gali pacituoti bet kuria tema. Prisipažįsta, kad poezija dažnai yra ir kūrybos įkvėpėja.

Poezijos skaitymas – iš tingumo
J. Vaitkevičius sako pamėgęs poeziją dėl tingumo. Poezijai skaityti mažiau laiko reikia. Proza daug laiko atima, o rezultatas ne visada džiugina. ,,Jei klasiko, Nobelio premijos laureato kelis šimtus puslapių perskaitęs randi tik seniai žinomas tiesas – banalu. Kokia prasmė skaityti? Mėgstu poeziją: labai koncentruota įtaiga. Kelios eilutės, o susimąstai. Po pusmečio tą pačią knygą galiu skaityti ir jausti malonumą, – paaiškina pašnekovas. – Cezaris yra pasakęs: poetai kvaili žmonės, bet jie girdi, ką šnibžda dievai.“

Pasak J. Vaitkevičiaus, eilėraščiai sukelia visokių minčių, kartais net Biblijos skaityti nebereikia:

Josifas Brodskis paaiškina krikščionybės doktriną 4–5 žodžiais: ,,Karste vienodi, nebent gyvenime skirtingi.“

Filosofinė poezijos išmintis, pasak J. Vaitkevičiaus, kartais daro stebuklus: ir sielą pagirdo, ir kūrybos impulsą pažadina. ,,Poezija įtakos kūrybai ir požiūriui į gyvenimą turi. Tuo ir gera. Išgirstu vieną eilėraštį ir mąstau: ,,Iš tikrųjų mistika: J. Aisčio eilėraštis ,,Vienas kraujo lašas“ parašytas 1948 m. sausio 13. Poeto žodžiai išsipildė 1991 metų sausio 13-ąją. Galima traktatą parašyti, kaip vienas kraujo lašas nuplovė tautos kančią ir gėdą – ratas užsidarė.“

Tuščiam dekoratyvumui akmens gaila
Skulptoriaus sunkus darbas – dulkės, triukšmas. Bet pats tokį kelią pasirinkęs negali dejuoti, be to, gerai, kad pušys aplinkui dirbtuvėlę dulkes sugeria. Naujos technologijos procesą pagreitina, paviršius apdorojamas greitai. Galbūt akmens per daug sugadinama, paverčiama dulkėmis, bet  kaltuku nebekala. Vis dėlto kai savo rankomis darai, negali neišmanyti technologijų, akmens struktūros. „Vien iš meninės  skulptūros neišgyvenčiau, – prisipažįsta skulptorius. – Pagrindinis pajamų šaltinis – raidžių kalimas, paminklai.“

J. Vaitkevičiaus skulptūros dar nepateko į meno bukletus, rinktines, bet parodose skulptorius mielai sudalyvauja. Parodos, plenerai – tai ne tik savo kūrybos parodymas. J. Vaitkevičius labai vertina ryšius su žmonėmis, pažintis, susitikimus. Įdomios patirtys kuriant Šiauliuose skulptūras iš metalo laužo, smagu dalyvauti „Šiaulių Monmartro Respublikos“ pleneruose.

Labai rimta paroda 2014-2015 m. buvo Daugpilyje, Marko Rothko meno centre. J. Vaitkevičiui stiprų įspūdį paliko Meno centro erdvės. Daugpilio tvirtovės Arsenalo pastate senoviškos patalpos sujungtos su modernybe. Skliautuotos lubos sukuria keistą įspūdį. Dalyvavo tada ir menininkų iš Klaipėdos, Telšių, kitų miestų.

Dailininkų sąjunga pakviečia dalyvauti kasmetinėje šiauliečių dailininkų parodoje, suburia kūrėjus. 50-ojoje parodoje skulptorius J. Vaitkevičius apdovanotas už aukštą skulptūrinį meistriškumą ir savitą braižą.

Skulptūra „Kokonas“ atsirado iš vaikystės prisiminimų, kai iš upelio ištraukdavo į kokonus susisukusius kirmėliukus ir žvejodavo. „Man įdomi buvo pati forma, siluetas, socialinių asociaciją neturėjau. Tačiau žiūrovai kitaip pamatė. Sutinku, gal pasąmonėje tokia mintis glūdėjo.“

Šiemetinėje, 58-ojoje parodoje, į kurią pakvietė dabartinis skyriaus vadovas Dainius Trumpis,  diskusijų kilo dėl skulptūros „Žvelgiantis žemyn“. Vieni joje atpažino V. Putiną, kiti – D. Trampą įžiūrėjo, tretiems kitokių asociacijų kilo.

Autorius pripažįsta, kad iš pradžių panašiai galvojo. Įžūlus Putino galios demonstravimas, juokingas D. Trampo šūkis: Amerika ir taip didi, kam įrodinėti? Ar verta Saboniui įrodinėti, kad yra aukštas? O skulptūroje išorinio panašumo tyčia vengė, svarbu, kad būtų perskaityta idėja, suprasta ironija.

„Tuščiam dekoratyvumui gaila akmenį pjauti ir laiką gaišti, – sako skulptorius. – Kūrinys turi kalbėti. Pavadinimas dažnai abstraktus, bet jis ant kelio užveda.“

Šią vasarą drauge su kitais Šiaulių menininkais pakviestas į 3-iąją tarptautinę Alytaus vizualaus meno bienalę „Meno matas. Įvykių horizontas“. Joje dalyvavo V. Zarėka, A. Šeronas, K. Bimba, A.Paškauskas, kiti. Su pagarba J. Vaitkevičius kalba apie didžiulės parodos organizatorių ir svarbiausią rėmėją dailininką Evaldą Grinių. Alytaus bienalė – konkursinis renginys, kuriame pristatoma pusantro šimto darbų. Iš 110 paraiškų atrinkti 77 autoriai iš 4 šalių.

Antrąją parodos autorių grupę sudaro organizatoriaus pakviestieji menininkai. Tai Dailės akademijos profesoriai, docentai, žymūs Lietuvos dailininkai: prof. R. Inčirauskas, prof. P. Grušys,  prof.  R. Mulevičius, doc. A. Vaitkūnienė, Linas Lianzbergis, kt. Menininkai teikė darbus, kurie atitinka kūrėjo požiūrį į nūdienos įvykius, atskleista filosofinė ir poetinė potekstė. Tokių stiprių, įvairiapusiškų parodų reta, nors bienalė skirta Alytaus regiono miesto dailininkų kūrybos sklaidai, Alytaus miesto partnerių kūrybai, ji atspindėjo visas vizualaus meno sritis ir sulaukė didelio akademinės visuomenės palaikymo.

Kadangi J. Vaitkevičius kūryboje siekia mintį išsakyti, jam smagu, kai žiūrovas įdomiau, giliau  kūrinį perskaito. „Man ta suklupusi taburetė – tarnystė. O parodoje viena dailininkė geriau taburetę „Atsiklaupusioji“ interpretavo . Ji rado sąsajų su V. van Gogo kėde – menas atsiklaupia prieš  valdžią. Ji taip perskaitė.“

„Atsiklaupusioji“, „Kokonas“  kaip megzti atrodo, nors pagaminti iš granito. „Evaldas Grinius, pamatęs Alytaus bienalėje, irgi galvojo, kad čia tekstilė. E. Grinius keramika užsiima, o apsigavo. Tie akmeniniai apsiuvai iš akmens atliekų pagaminti“, – išduoda paslaptį skulptorius. Jis dėkingas „Akmendarbos“ šeimininkams Sigitui ir Laurai Kaminskams, kad leidžia akmens laužynu naudotis. Iš tos draugystės daugiau galimybių kūrybai atsiranda. Toks jau žmogus mūsų pašnekovas, kad jam vis gražiai pažintys, bendravimas susiklosto.

Nėra linkęs laukti malonių iš dangaus, nors sėkme tiki
J. Vaitkevičius pacituoja Rytų išmintį: „Kaip laimę pagauti?“ – klausia išminčių žmogus. „Laimė kaip paukštė. Ištiesk ranką ir nutūps“, – paaiškina senolis. Žmogus laukia, laukia. Po pusmečio išminčius jį toje pačioje vietoje ranką ištiesusį randa: ,,Reiškia netūps.“

„Galėjau likti Dzūkijos kaime, mokytojauti mažoje mokyklėlėje, bet nebūtų buvę tiek susitikimų su įdomiais žmonėmis iš Vilniaus, Šiaulių, net Dortmundo. Tikiu likimo ženklais, – sako skulptorius. Tik kol neįvyksta, mes jų perskaityti nemokame. J. Macevičiaus ir T. Venclovos eiles skaičiau, ne vienas eilėraštis įstrigo. Negalvojau, kad su jų šeima kada nors bendrausiu.“

Nataša Ogaj buvo J. Macevičiaus ir poeto Tomo Venclovos žmona.. T. Venclova viename  esė  svarstė, kaip savo dukrai paaiškins skaudžius Lietuvos istorinius momentus. Kas atsitiko tarp tų dviejų tautų, kurioms ji priklauso. „Jo dukra Marija po 17 metų sėdėjo mano mašinoje, kalbėjomės. Tomui Venclovai taip pat jo eilėraštį  padeklamavau.“
Neseniai skulptorius gavo užsakymą įamžinti režisierės Natašos Ogaj atminimą Vilniaus Antakalnio menininkų kalnelyje. Tai įpareigojimas ir didelė garbė.  Nataša Ogaj studijuodama Leningrade  ištekėjo už poeto Juozo Macevičiaus, susilaukė dviejų vaikų.

Dabar J. Vaitkevičius nemažai bendrauja su Vilniaus universiteto ir Buroso universiteto Švedijoje profesore Elena Macevičiūte bei jos broliu vertėju Edvardu. „Nelengva užduotis Gražinos Didelytės sukurtą exlibrisą perkelti ant akmens, – svarsto skulptorius.– Diskutuojame daug. Galima sakyti, bus bendras kūrinys.“

Pasak pašnekovo, kažkodėl latviai žavisi mūsų kapinėmis. Bet apie dabartines kapinių madas geriau nekalbėti – liūdna. Menininkas nežino, kaip keisti padėtį. „Esi priverstas įtikti užsakovui – teigia skulptorius. – Svarbus kiekvienas žmogus, bet įdomiau kurti ypatingoms  asmenybėms.“ Malonu, kad jo sukurta memorialinė lenta Romualdui Ozolui puošia Šiaulių miesto Rėkyvos seniūnijos pastatą.

Kartais aplanko kapinėse pastatytus savo kūrinius. „Atsitinka  džiugių momentų, –  pasakoja J. Vaitkevičius. – Netyčia buvau prie savo „Rūpintojėlio“. Užkalbino moteris, paaiškėjo, kad ji iš „vilko vaikų“, Dortmunde gyveno, dabar – Šiauliuose. Patyrė badą karo metu, bėgo į Lietuvą. Penkiolikmetė sovietų laikais klijavo proklamacijas Šiauliuose. Neeilinis likimas, neeilinė asmenybė. „Vilko vaikų“ lieka vis mažiau, ji dabar organizacijai vadovauja. Išsikalbėjome. Laimingas atsitiktinumas. Ji labai norėjo sutikti „Rūpintojėlio“ autorių. Ir susitikom. Vienais metais du prasmingi užsakymai – laiminga loterija. Kuo daugiau įdomių susitikimų, tuo gyvenimas spalvingesnis.“

Gyvenimo spalvos
J. Vaitkevičiaus šeima jau išsiskirsčiusi. Dukros savarankiškai gyvena. Viena dukra dar mokydamasi J. Janonio gimnazijoje sugebėjo užsidirbti projekte „Virtualios suknelės virtualioms lėlėms“. Kažką panašaus toliau kuria. Kita dukra už gyvūnų teises kovoja. „Aš prieš tokią veiklą, bet jos pasirinkimas toks, – tarsteli pašnekovas. – Labai aktyvi, daug kam apkartina gyvenimą.“  Žmona mokykloje nebedirba, gyvena tėvų namuose, globoja vaikus. Ji – budinti globėja. Pasak Jono, netoli nuo pedagogikos tenubėgo, bet nebereikia rašinių per naktis taisyti, beprasmiškuose susirinkimuose dalyvauti.

Jis pats prisimena malonų ir bauginantį laisvės pojūtį, kai metė darbą mokykloje, kuri jį nuo tarnybos sovietinėje armijoje išsaugojo. Šilti draugiški santykiai su direktoriumi Virgilijumi išliko iki šiol. Bet absurdiškas popierių pildymas įgriso.

Laisvė patiko labiau, todėl reikėjo pačiam sugalvoti, kaip išgyventi.

J. Vaitkevičiui autoritetas yra tarpukario laikų mokytojai, jų erudicija, vidinė kultūra. Įstrigo pedagogas Černiauskas, laikinai pavadavęs susirgusią  mokytoją. Jis originalo kalba atmintinai deklamuodavo Horacijų. Vėliau Jonas suprato, kad net A. Puškino tekstas „Я памятник воздвиг себе нерукотворный“ (aut.– Paminklą sau  pasistačiau, ne rankomis sukurtą) – tėra Horacijaus plagiatas.

J. Vaitkevičius dailės mokslus krimto Šiauliuose. Stiprus buvo kursas: Vidmantas Zarėka, Evaldas Grinius, Irena Šliuželienė, Reda Uogintienė ir kt. Mokė puikūs dėstytojai R. Vilkauskas, A. Toleikis, G. Vingrienė, B. Šaltis, V .Tribandis... Pasak J. Vaitkevičiaus, universiteto naikinimas  – smūgis ne tik Šiauliams. Kol kas švietimas laikosi ant senųjų mokytojų, jaunų beveik neateina. Artėja  krizė, kai nebus kuo senųjų mokytojų pakeisti. Kokia čia strategija? Reformos dėl reformų naudos neteikia.

Savo patirties skulptorius neturi kam perduoti. Pats nežino, ar norėtų. Kartą jauna moteris, baigusi skulptūrą, prašė išmokyti kalti raides. Norinti artimųjų paminkle iškalti. Pasiūlė jai savo gabumus rodyti parodų erdvėse, ne ant paminklo.

„Amato dalykų gal jauni nebeišmoksta akademijose, – svarsto skulptorius. – Užtemdo langus, įjungia lazerio spindulį – ir apsigina skulptūros diplomą. Kam mokytis lipdyti, piešti, jei 3D spausdintuvai atliks tobulai. Technologijos daro stebuklus, bet žmogaus ranka, kad ir klystanti, kuria šiltus dalykus. Gal kitų laikų žmogus kitokį meno supratimą turės?“

Dar pašnekovas baiminasi, kad neišsipildytų Josifo Brodskio pranašinga mintis, išsakyta 1966 m. eilėraštyje „Sustojimas dykumoje“: „ Kažką naujai erai turėsime paaukoti.“ Jau girdėjau dailės pedagogų atsiliepimų, kad šiuolaikiniai dailės studentai L. da Vinčį žino beveik visi – iš filmo ir knygos „Da Vinčio kodas“ ir  tik  kas šeštas žino Mikelandželą. Galbūt nereikia visko krauti į galvą – kompiuteris išmes visko, ko paprašysi. Bet jei menininko galvoje sistemos nėra… Horacijaus jau nedeklamuosime atmintinai...

K. Kavafis eilėraštyje „Itakė“ rašė: ,,Prašyk dievus, kad kelias būtų ilgas, klaidus ir pilnas ... Itakė dovanojo tau kelionę.“ Tik čia ne apie pažintines ekskursijas kalba. Ne kiekvienas gyvenimas didelėmis kelionėmis nužymėtas.

„Nesu turtingas žmogus, kad galėčiau daug keliauti. Paprasto žmogaus gyvenimą gyvenu, – atvirauja skulptorius Jonas Vaitkevičius. – Esu buvęs Skandinavijos kraštuose. Norėtųsi į Italiją, arčiau Renesanso šaknų, į Florenciją. Tik ne į Romą. Dukra sakė, kad tokio įspūdžio kaip Roma, nepadarė nė vienas miestas. Geriau nepradėti nuo to, kas visa grožiu užgožia. Menas irgi yra kelionė – paini, įdomi, pilna poezijos ir atradimų.“

2019 07 26 3

„Žvelgiantis žemyn.“
J. Vaitkevičiaus archyvo nuotr.

2019 07 26 4

„Atsiklaupusioji.“
J. Vaitkevičiaus archyvo nuotr.

2019 07 26 7

E. Grinius ir J. Vaitkevičius Alytaus bienalėje.
J. Vaitkevičiaus archyvo nuotr.

2019 07 26 5

„Kokonas“.
J. Vaitkevičiaus archyvo nuotr.

2019 07 26 6

J. Vaitkevičiaus kūrinys.
J. Vaitkevičiaus archyvo nuotr.

 

Į viršų