Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus kuria fotografiją ir rengia nemažai parodų, kuriose galima susipažinti su stebinančiomis idėjomis ir nevaržomu kūrybingumu. Paminėtina, kad ne ką mažiau kūrybingi yra jo tekstai ir apie kitų menininkų kūrybą. Šį kartą kviečiame skaityti straipsnį apie Lietuvos fotografijos klasikos Rimgaudo Malecko fotografiją.

Tikriausiai šiuolaikinės vizualinės kultūros vartotojų nebestebina ištobulėjusi fotografijos optika ir jos kuriamas realybės atvaizdavimo efektas, kuris neretai atrodo tikroviškesnis už pačią tikrovę. Viena vertus, susidaro įspūdis, kad fotografija dabar (kaip niekad anksčiau) išgyvena savo klestėjimo renesansą, antra vertus, galbūt vyraujantis besaikis atvaizdų vartojimas ir aklas jų dievinimas yra susiję su priešmirtine fotografijos būsena.      

Nors ir atrodo, kad niekam nebereikia įrodinėti, jog fotografija yra menas, o nuotraukas gali kurti ir redaguoti kiekvienas asmuo, įsigijęs kompiuterį ir mobilųjį telefoną, kuriame integruota fotografavimo optika ir jos valdikliai, tačiau vis tik verta susimąstyti, o kas gi yra fotografija, kur prasideda ir baigiasi fotografijos menas, o kur tik paprastas tikrovės mėgdžiojimas ir pagražinimas.

Labiausiai šie klausimai manęs neapleidžia žvelgiant į Rimgaudo Malecko kūrybą, kurioje randu tvarų dialogą su meninės kalbos išradinėjimu, plėtotu XIX a. pabaigos ir XXI a. pradžios fotografijos mene.     
    
Paminėtina, kad R. Maleckas yra tikra Lietuvos fotografijos istorijos figūra. 1959 m. menininkas baigė režisūrą Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. 1963 m. jis kartu su kolegomis menininkais įkūrė Kauno fotoklubą bei ilgą laiką jam pirmininkavo. 1982 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę, o parodose dalyvauja nuo 1959 m. Malecką savo pirmuoju mokytoju mini garsūs lietuvių fotomenininkai – Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Vitalijus Butyrinas (Mikuckytė-Mateikienė, 2018).        

R. Maleckas savo kūriniais mus verčia prisiminti tuos laikus, kai fotografija lyg koks kūdikis žengė pirmuosius žingsnius ir nebuvo visavertė tapybos, grafikos ir kitų menų sąjungininkė. Būdama tik optinių eksperimentų, pramoginių iliuzijų fenomenu fotografija atkakliai siekė aukštųjų menų olimpo.       

R. Maleckas tarytum dar kartą mus grąžina į piktorealizmo laikus, kai menininkai siekdami nurungti dailę bandė perimti ir įvaldyti jos metodus, o šiuose bandymuose netikėtai atrasdavo abstrakciją ir fotomontažą.

Piktorealistinį ir kontroversišką fotografijos istorijos puslapį gana puikiai aprašo Ian Yeffrey: „3-iojo dešimtmečio pradžioje fotomontažas kaip tik ir buvo toks radikaliai netolydus menas, kai vienoje nuotraukoje susigrūsdavo įvairių stilių įvaizdžiai. Taigi piktorialistinė iliuzija buvo sugriauta, ja imta abejoti, fotografija ėmė virsti priemone visuomenės gyvenimo sąlygoms atskleisti, o ne vien joms atkurti. Tačiau fotomontažo laikai atėjo ir praėjo, fotografams taip ir nesuspėjus suvokti jo esmės, nes nedaugelis jų buvo radikalūs visuomenės kritikai“ (Yeffrey, 1999).   Suvokiant fotografijos raidos istoriją, žinant XX a. pradžios eksperimentus, apie kuriuos rašo I. Yeffrey, ir stebint R. Malecko visą gyvenimą kurtas abstrakcijas, būtent jį (R. Malecką) galima laikyti radikaliu kritiku, kuriam pavykto suvokti eksperimentinės fotografijos esmę ir galią.   Taigi R. Maleckas intuityviai mus grąžina į tuos laikus, apie kuriuos gana kritiškai svarsto ir Susan Sontag. Ji pastebi, kad fotografai pradėjo abstraktesnių formų paieškas tuo metu, kai pareiškė abejones, primenančias modernistų tapytojų būgštavimus dėl mimezės kaip primityvaus iliustravimo.

Pasirinkdamas abstrakcijos kelią eksperimentinės fotografijos atstovas (šiuo atveju ir R. Maleckas) išsivaduoja iš tikslaus pasaulio atvaizdavimo rutinos bei dar kartą pademonstruoja, kad fotografija niekada ir neketino apsiriboti vien tik realistiniu vaizdavimu, o abstrakciją palikti tapytojams (Sontag, 2000).

Tad šiuo atveju yra visiškai prasminga tiek R. Malecko kūryboje, tiek istoriniame ekskurse išryškinti fotografijos santykį su tapyba.

Kelrodė žvaigždė, vedusi R. Malecką abstrakcijos kūrybos link kaip tik ir buvo modernistų tapyba (Pietas Mondrianas, Pablo Picasso, Paulis Klee ir net lietuvis Eugenijus Cukermanas; žr. Mikuckytė-Mateikienė, 2018)
      
Aptariant R. Malecko kūrybą galima kartu išskirti bei aktualizuoti dabarties medijų meno (ir apskritai populiariųjų medijų) kraštovaizdį. Šiandien atrodo, kad fotografija ir vėl siekia naujo grįžimo į menų olimpą. T. y. užtikrintai meistriškai atlikti R. Malecko eksperimentai, išplėtota asmeninė vizualinė kalba, savita ir tikslinė kūrybos programa tampa naujai atrastu senu tiltu, vedančiu link grynųjų (kokybiškų, apgalvotų, laiko išbandymus iškentusių) menų.

Taigi R. Malecko kūrybos programa yra atlaikiusi laiką ir šiandien atrasta iš naujo ji gali atrodyti net labai madinga. Šie istorijos posūkiai nutinka todėl, kad šiuolaikiniam medijų menui nėra svetimas ne tik regimojo pasaulio analizavimas, bet ir meninės raiškos priemonių tyrimas. Šis tyrimas primena ankstyvuosius fotografijos eksperimentus, kai buvo siekiama išrasti savo unikalią kalbą. Šiuo atveju Rimgaudas ne kiek tyrinėja regimąjį pasaulį, bet kiek kvestionuoja pačią fotografijos mediją, kuri leidžia intuityviai vizualizuoti pasąmonės paslaptis ar net tikrinti mūsų reakciją į abstrakčias formas (Gombrich, 2000).       

Viena vertus, puikiai įvaldyta abstrakčioji fotografijos kalba įrodo, kad fotografija nėra realybės kopija, o tik interpretacija, kita vertus, kaip pasakytų Paulis Valėry, geras fotografijos menas „slopina norą fiksuoti tai, kas fiksuojasi savaime“, trečia vertus, anksčiau vizualinės percepcijos ir jos analizė, buvusios tik dailininkų sritimi, dabar į diskusiją įtraukia ir fotografą (Bernard, Cabanne, ir kt. 2006), o dviguba ekspozicija, blyškus atspaudas, soliarizacija ir kitos panašios priemonės, kaip pasakytų S. Sontag, fotografiją padarė abstrakčia ir poetiška (Sontag, 2000).

Kita vertus, abstrakti fotografija gali būti suvokiama panašiai kaip ir realistinės kūrybos (t. y. įtaigios tikrovės iliuzijos) pabaigos ženklinimas. Būtent apie tai ir byloja R. Malecko kūryba.  Kūriniai įvaizdina net prisiminimų blukimą, dūlėjimą ir irimą. Kai kurie darbai net palieka įspūdį, kad formoje dominuojančios sodrios dėmės pasiglemžia visą regimąją ir atpažįstamą tikrovę. Tad atpažįstami tikrovės likučiai ne tik signifikuoja mirtį, bet tuo pat metu jie veržiasi į gyvenimą. T. y. ilgainiui žvelgiant į kūrinius likučiai pradeda žymėti kažką realaus, jie suteikia galimybę atpažinti daiktų kontūrus ir jų ryšius (Venckus, 2015).

Tad šiuo atveju R. Maleckas sukuria tai, ką žodžiais apie fotografiją pasako filosofas Rolandas Barthesas: „[…] fotografas ieško žiūrėdamas per technikos iškraipymus: dvigubus atspaudus, anamorfozes, tyčinius tam tikrų defektų išnaudojimus (iškadravimus, neryškumus, apgaulingas perspektyvas). Didieji fotografai […] žaidė šiomis nuostabomis“ (Barthers, 2012).  
     
R. Maleckas visą gyvenimą ne tik žaidė fotografinėmis iliuzijomis, jas tyrinėjo ir dekonstravo, bet ir drąsiai išderindamas atvaizdus kūrė pavyzdinę, nuoseklią kūrybos programą, kaip savitą ir originalų pasaulį.  

Skaitytojams norime priminti, kad prof. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2019 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jo kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, apie jo skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Prof. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..