Per pastarąjį dešimtmetį Kelmės rajono pakraštyje įsikūrusiame Užventyje įvyko daug teigiamų pokyčių.

Pagal gyventojų skaičių nedidelė, bet miesto statusą turinti gyvenvietė, ėmė puoštis originaliais, krikščioniškąją etninę kultūrą atspindinčiais, darbais. Pokyčiai prasidėjo dar 2009 m., kai miestelyje buvo surengtas pirmasis menininkų pleneras. Būtent pagrindiniu menininkų plenerų tikslu buvo pasirinktas siekis įamžinti su Užvenčio kraštu susijusių Lietuvos šviesuolių atminimą ir puoselėti UNESCO nematerialiuoju paveldu pripažintą kryždirbystę.

Taip 2009 m. iškilo tradicinė žemaitiška koplytėlė, skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, Žemaitei, Povilui Višinskiui, Šatrijos Raganai ir Jonui Smilgevičiui įamžinti, 2017 m. – didžiulis puošnus kryžius 480-osioms Užvenčio miestelio pirmojo paminėjimo metinėms, o 2018 m. – trijų kryžmų kryžius prie senosios Užvenčio klebonijos, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui, popiežiaus Pranciškaus vizitui ir Lietuvos kalvių kalviui Vytautui Jaručiui įamžinti. Taip pat per šį dešimtmetį miestelis pasipuošė ir kitais kūriniais, tačiau čia derėjo paminėti tik pačius svarbiausius.

Dar Užventyje yra atkuriami ir anksčiau pastatyti sakralinę reikšmę turintys objektai, tokie kaip netoli Užvenčio esanti Girnikų koplytėlė ir pan. Reikia pripažinti, kad užventiškiai pasirinko itin originalų būdą įamžinti savo miestelio ir Lietuvos istoriją, tai sujungdami su kryždirbystės meno, svarbaus visam pasauliui, puoselėjimu.

Tačiau nedaug trūko, kad Užventis būtų pasukęs visai kitu keliu. Miestelyje, iki iškylant tradicinei žemaitiškai koplytėlei, jos vietoje stovėjo pagonių žynio skulptūra, o prie Šatrijos Raganos, Ventos ir J. Janonio gatvių sankryžos, kur, kaip minėta, 2017 m. buvo pastatytas didžiulis puošnus kryžius (1 pav.), stovėjo didelė velnio skulptūra. Be abejo, ankstesnieji objektai taip pat buvo meno kūriniai, įkūniję savo kūrėjų tam tikras idėjas, tačiau jų vietoje atsiradę objektai yra daug prasmingesni, nes formuoja užventiškių tapatumą su savo miesteliu, Lietuvos valstybe ir Vakarų krikščioniškąja civilizacija, be to, toks kultūrinis naratyvas Užvenčiui turbūt ir tinka labiausiai.

Vienas pagrindinių miestelio urbanistinio kraštovaizdžio elementų – šv. Marijos Magdalietės bažnyčia – yra baroko bruožų turintis liaudies architektūros paminklas, o barokas yra bene pirmasis Vakarų Europos architektūros stilius, kurį Lietuvos liaudis perėmė ir interpretavo. Taip pat tuo metu Lietuvos visuomenei ir krikščionybė tapo visiškai sava. Anot Alfredo Bumblausko, įvairios pagoniškų kultų vietos būdavo sukrikščioninamos. Pavyzdžiui, šventas akmuo ar medis ir toliau galėjo būti šventu ant jo (ar prie jo) pastačius šventojo skulptūrėlę, kryžių ir pan. Būtent taip susiformavo krikščioniška etninė lietuvių kultūra, kuri savyje išsaugojo daug senųjų tikėjimų elementų, bet tuo pačiu neprieštaravo Katalikų Bažnyčios mokymui.

Svarbu tai, kad tradicija statyti kryžius ir koplytėles (ar jas kalti prie medžių) neišnyko niekada. Dar ir šiandien daug kur pakelėse, medžiuose ar prie sodybų galima išvysti koplytėlių ir kryžių. Tai reiškia, kad ši tradicija yra gyva ir ji turi tęstinumą, tačiau visgi gana dažnai daug kur ji yra atmetama. Šiandieninėje Lietuvoje, be kita ko, taip pat dažnai yra propaguojama baltiška pagonybė teigiant, kad tai yra vienintelė lietuvybės išraiška, o visa kita paprasčiausiai yra ne mūsų.

Be abejo, pagoniškasis Lietuvos istorijos laikotarpis taip pat yra labai svarbus, tačiau visgi baltų pagonybė, kaip gyva pažiūrų sistema, mūsų dienų nepasiekė ir viskas, kas apie ją žinoma yra daugiau mažiau mokslininkų interpretacijos. Taigi pagonybė neturi tęstinumo. Tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl vienos bendruomenės pasirenka propaguoti krikščionišką etninę kultūrą, o kitos – baltiškąją pagoniškąją?

Atsakymų ir interpretacijų čia būtų galima įžvelgti labai daug. Bent vieną jų būtų galima atskleisti bandant rasti ryšį tarp senų/naujų gyvenviečių, baltofilijos ir ateizmo. Remiantis A. Bumblausku, baltofilija sovietmečiu tarnavo identitetui palaikyti, o tai savaime buvo tam tikra priešprieša sovietiniam internacionalizmui. Tuo pačiu baltofilija buvo opozicija vakarietiškai krikščioniškajai pasaulėžiūrai, todėl sovietinei valdžiai labiau patiko ir buvo palanki siekiant visuomenę atskirti nuo vakarietiškos krikščionybės ir greičiau įdiegti ateizmą.

Gali būti, kad į baltiškumą dažniau, kaip į lietuviško identiteto išsaugojimą, buvo atsigręžiama tose bendruomenėse, kurios gyveno  palyginti naujose gyvenvietėse, neturinčiose arba neišsaugojusiose istorinės praeities, bendruomenėse, kurioms praeities reliktai kasdien nepriminė apie vakarietišką krikščionišką krašto praeitį. Tuo tarpu bendruomenės, kurios gyveno senose istorinę praeitį turinčiose ir išsaugojusiose gyvenvietėse, rėmėsi turimu paveldu ir daugeliui bendruomenės narių nereikėjo atsigręžti į pagonybę, siekiant išsaugoti savo identitetą. Todėl šiandien dauguma bendruomenių, kurios gyvena senose gyvenvietėse, išsaugojusiose istorinę praeitį, stengiasi ir toliau ją saugoti, o kadangi toji praeitis tampriai susijusi su Vakarų krikščioniškąja civilizacija, tai ir atkuriami arba kuriami nauji tą praeitį ir tą kultūrą atspindintys objektai. Būtent taip išsaugota praeitis įgyja tęstinumą ir tikrumą.

Tačiau tos gyvenvietės, kurios istorinės praeities neturi, neišsaugojo, arba nori ją pamiršti, ieško kitų, neretai pagoniškų, naratyvų, kurie leistų toms gyvenvietėms pagrįsti savo istoriškumą ir tapti įdomioms bei patrauklioms.

Čia taip pat yra labai svarbus ir bendruomenės elito vaidmuo ir, žinoma, elito pažiūros, siekiant palaikyti išlikusią bendruomenės istorinę atmintį arba, jeigu jos nėra, arba ji pamiršta, siekiant ją sukurti. Būtent atgimstantis Užventis šiandien gali būti vienas iš pavyzdžių, kaip išlikusi praeitis yra ne tik, kad nepamirštama, bet ir įgauna tęstinumą darydama įtaką miestelio kultūriniam vystymuisi, kurio dėka yra formuojamas gyventojų tapatumas su krikščioniškąja etnine kultūra, miesteliu, Lietuva ir Vakarų krikščioniškąja civilizacija.

Nuorodos
1. Informacija. Oficialus menininkų plenero Užventyje puslapis. 2018. Prieiga internete: <http://pleneras.xn--uventis-dxb.lt/>.
2. Bumblauskas, Alfredas. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005. P. 147–149;
3. Bumblauskas, Alfredas. ,,Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje: psichologija ar metodologija?“. Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius: Aidai, 1999. P. 109, 110.

Atstatyta Girnikų koplytėlė, esanti prie Užvenčio. 2019 m. Nuotrauka autoriaus.