Kas yra Gintautas Gascevičius, pristatinėti seniai nebereikia. Tai yra žinomas šiaulietis muzikantas, dainų autorius, būgnininkas, perkusininkas, daugeliui žinomas kaip legendinės grupės „Bix“ narys.

Šiandien G. Gascevičius yra daugelio muzikinių projektų dalyvis, spektaklių garso takelių autorius, kuriantis be standartų ir nuolat stebinantis klausytojus netikėtomis mušamųjų, vokalo, vaizdinių konceptualizacijomis. Kiekvienas G. Gascevičiaus albumas tikra šventė melomanams, tad nenuostabu, kad jo antrasis solinis albumas „Varava“ – dar vienas kūrinys, kuris vertas atidaus dėmesio ir daugkartinio klausymo. Jau rytoj Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“ vyks naujojo G. Gascevičiaus albumo „Varava“ pristatymas. Naujojo albumo autorius teigia, jog muzika yra ne tik labai teatrališka, bet ir vizuali, todėl tiksliausiai jo kūrybą būtų galima pavadinti garsų teatru. Išsamiau apie naujojo albumo „Varava“ atsiradimą, kūrybines idėjas bei planus papasakojo pats G. Gascevičius.

– Kuo ypatingas jūsų naujasis albumas „Varava“?
– Man jis ypatingas, nes yra naujas darbas, kūrybinių dalykų uždokumentavimas, kuris vyko nuo praėjusio albumo išleidimo. Man pačiam tai – nauji atradimai, nauji vėjai, noriu savo atradimais pasidžiaugti ir pasidalyti, nes dalytis iš tikrųjų reikia.

Šiame naujausiame albume visi kūriniai man yra brangūs. Jie visi skirtingi ir tokie, kokie yra, kokie susiformavo ir gimė kūrybiniame procese. Dirbdamas prie šio albumo kūrybiniame procese šiek tiek eksperimentavau su fokusacija. Buvo labai įdomus vienas darbinis metodas: nesifokusuojant vien į muzikinę medžiagą, stebint ją periferiniu fokusavimu, atsiveria naujesnės kūrybinės galimybės. Tada kažkokiu būdu pavyksta peržengti savo nusistatymus, mokėjimus, įgūdžius, kas yra didelis mano paties siekimas, nes virti savo paties sultyse gal ir skanu, bet po kažkiek laiko užrūgsta. Manau, kad pavyko man peržengti per savo ribas, todėl labai džiaugiuosi.

– Kaip gimė pavadinimas „Varava“?
– Kai kurie kūriniai labai natūraliai materializuojasi jau su pavadinimu, konkrečiai žinai, kad tas kūrinys bus su tuo pavadinimu. Aš jau žinojau, kad bus išleistas naujasis albumas, tada galvoju, kad jis turi turėti vardą, nes kitaip bus negražu. Bandžiau tą vardą visaip dėlioti, perleisdamas per save, per savo suvokimą, dėliodamas balsius ir priebalsius. Ir man susidėliojo žodis „varava“. Tai buvo idealiai tinkantis pavadinimas.

Jog apsisaugočiau nuo tokių nesklandumų, kad „varava“ žodis, pavyzdžiui, kaimyninėse šalyse reiškia kraupų keiksmažodį, tą žodį įvedžiau į „Google“.  Taip sužinojau, jog šis žodis lietuviškas ir turi fantastišką reikšmę. Nors šis žodis rečiau vartojamas negu česnakas, batai ar automobilis, tačiau lietuviško žodžio „varava“ reikšmė yra „seka, eilė“. Aš net nežinojau, kad tai lietuviškas žodis su tokia reikšme. Kai sužinojau, galvojau, kad tai fantastika. Sukūriau žodį, kuris seniai yra lietuviškas.

Neabejoju, kad dar yra įdomių lietuviškų žodžių, kurie rečiau vartojami. Mūsų kalba turtinga ir „varavos“ atradimas tik įrodo, kad mūsų kalba yra turtas.

O „Varavos“ pristatymas vyks Šiaulių kamerinėje salėje „Polifonija“, kurioje ypač tiks mano pasirodymas lyginant su ankstesniais, kuriuos dariau ir festivaliuose, ir didelėse, ir mažesnėse scenose, įvairiose vietose. Albumo pristatyme nebus pristatytas tik albumas, bet ir naujas pasirodymų ciklas, nauja pasirodymų koncepcija.

Labai džiaugiuosi, kad prie naujos programos kūrimo darbų prisijungė talentinga režisierė Lina Jankauskaitė. Mūsų bendras darbas labai rezultatyvus ir žiauriai įdomus. Yra ir performanso momentų. Man viskas nauja, tačiau žiūrovams, kurie matė mano ankstesnius pasirodymus, gali sakyti, kad čia viskas per tą patį. Mums tai  didžiulis revoliucinis skirtumas nuo to, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar.

Šią salę pasirinkome todėl, kad ji idealiai tinka naujai koncepcijai, ankstesniems pasirodymams gal ji būtų mažiau tinkama. Čia kaip Dievo pirštas ar likimo vingis. Iš karto mintis ir buvo, kad čia ir bus pristatymas, bet vėliau pradėjau galvoti – gal tiktų čia ar čia, nes vien apie vieną vietą galvoti, o apie kitas ne, nebūtų labai išmintinga. Analizės, pajautimo, diskusijų, „brainstorm“ būdu buvo apsistota prie paties pirmojo varianto.

– Ar pristatyme išgirsime kokį nors naują instrumentą?
– Taip, kiekvieną kartą atsiranda nauji instrumentai. Aš tai nebevadinu instrumentų rinkiniu, tai  mano komplektas, mano lėktuvas, su kuriuo galima daryti tai, kas vyksta mano pasirodyme. Tai transporto ar muzikavimo priemonė, todėl nebeskirstau į instrumentus.

Mano komplektas yra didžiulis, jau virtęs į grandiozinį. Iš vienos pusės jis sudėtingas, tai yra techniškai sudėtingi reikalai, mechaniniai ar elektroniniai dalykai taip persipynę, kad jei man reikėtų viską pradėti nuo nulio, tai užsiraučiau ant neįgyvendinamos užduoties ir sakyčiau – ne, aš to nepajėgsiu padaryti. Tačiau dabar, kai dirbu su savo paties komplektu, stebiuosi, kaip jis toks galėjo čia atsirasti, tačiau ir didžiuojuosi tuo, nes tai priemonė išreikšti savo idėjas ir savo jausmus.

– Kuo „Varava“ skiriasi nuo pirmojo albumo „Fonografijos“?
– Man nerealiai skiriasi, man tai kaip diena ir naktis. Skiriasi ir idėjiškai, ir tiek muzikine medžiaga, išraiškos priemonėmis. „Fonografijos“ buvo visiškai pilietiškas, visiškai žemiškas reikalas, šneka daugiau apie vietą, apie žmogaus santykį su vieta, kodėl ta vieta brangi ir netgi kodėl ją reikėtų apginti. Tas motyvas ir vyravo per visą „Fonografijos“ albumą.

O „Varava“ yra visai kitas dalykas. Tai peržengimas už savo patirčių, už savo suvokimo ribų ir šiame albume yra tokie dalykai, kurių negaliu įpinti į žodžius. Labai tikiuosi, kad gal vėliau galėsiu tai verbalizuoti, kurių dabar niekaip negaliu išsakyti.

– „Fonografijos“ buvo įvertintas kaip vienas konceptualiausių 2017 m.  albumų. O ar ir „Varava“ sulauks tokio įvertinimo ir pripažinimo?
– Parodžiau savo albumą specialistams ir sulaukiau labai gerų įvertinimų. Tai ne dėl to, kad patenkinčiau savo tuštybę, kad mane pagyrė ir galiu jau pūstis, tai visai dėl kitų dalykų. Aš žinau, kad tas kelias, kuriuo žygiuoju, yra geras kelias, nes tai, kad dirbu su muzikine programa, su koncertine programa, su albumu, atsiranda vis daugiau naujų kontaktų, naujų žmonių ratas, su kuriais yra bendradarbiaujama, plečiasi kosminiu greičiu.

Per tą laiką susipažinta su įvairių sričių „specais“, kurie galbūt yra užsislėpę, niekam nežinant daro savo nuostabius darbus. O kai kurie yra vieši asmenys, dirbantys viešai ir garsiai. Bendradarbiavimo ratas nerealiai plečiasi ir tai  vienas iš patvirtinimų, kad tas kelias, į kurį įžengiau gana avantiūristiškai ir drąsiai, manau, yra tas tikrasis. O įvertimai reikalingi tam, kad pasitikslinčiau ir pasikonsultuočiau. Panašiai kaip su GPS.

– Ar solo pasirodymai jums yra iššūkis?
– Tai man iššūkis, kiekvieną kartą jaučiu siaubą, kraupiai jaudinuosi. Manau, kad tai yra ir išžengimas iš savo komforto zonos. Jeigu žengimas ramus, su tokiu pasvajojimu ir pafantazavimu, tada tai nėra išėjimas iš komforto zonos. Jeigu nėra siaubo, tai yra pasimaivymas.

Savo solo pasirodymų neskaičiuoju. Patys pirmieji buvo prieš metus. Prieš 1,5 metų jau svajojau, jau visokios vizijos lindo, kaip čia turėtų būti. Groti solo 10 min. ar 15 min. ir išlaikyti dėmesį yra iššūkis, bet įgyvendinamas dalykas, bet solo groti daugiau kaip1 val. yra neįgyvendinamas reikalas. Galvojau, kad tai turėtų būti įdomu.

Todėl knisausi studijoje, galvojau, kaip viską čia padarius, bandžiau eksperimentuoti, žiūrėjau pro kamerą į save, kaip atrodau, bet praktiškai niekas iš vietos nepajudėjo. Pusę metų viskas buvo tragiška: svajonė yra, o realizacijos niekaip nepavyko padaryti.

Tada buvau pakviestas pagroti per parodos atidarymą Mažeikiuose. Konstravau savo pasirodymą, o tai buvo pirmasis mano įlipimas į šį reikalą. Suvokiau, kad galima kurti tik realioje situacijoje, nes ramioje vietoje ar studijoje tokie dalykai nesikuria arba išeina iš piršto laužti, absoliučiai netikri. Po truputį, po truputį iš visų renginių ir susiformavo mano programa.

– Kokie yra jūsų klausytojai?
– Kad juos klasifikuočiau ar skirstyčiau? Taip nedarau. Kiekvieną kartą džiaugiuosi ateinančiais žmonėmis, tačiau kartu ir bijau jų. Aš labai gerai žinau, kad žiūrovams žinia yra perduodama. Kai vyksta pasirodymai, jau nebe Gintas Gascevičius ant scenos, o yra tai, kas peržengia per mano paties ribas.

Matau žmonių reakcijas. Vieni būna nustebę, kiti giliai mąsto ar džiaugiasi tuo, kas čia vyksta. Kviečiu žiūrovus pabūti gilumoje, kur nėra asmeniškumų, kur yra erdvė, kurioje visi esame lygūs ir vienodi.

– Kai derinate kasdienybėje atrastus daiktus su muzikos instrumentais, gal atrandate naujų garsų ir muziką pradedate suvokti iš naujo?
– Taip yra. Patys muzikos instrumentai iš vienos pusės yra priemonė, jei eini į kūrybinio srauto būseną, bet kita užduotis padaryti taip, kad tas pojūtis persikeltų ir į žiūrovą. Tada yra ir kita kūrybos dalis.

Ypač „Varavos“ atveju pavyko tai padaryti. Supratau, kad negalima naudotis išgalvotais ir netikrais metodais. Kažkada jie gal ir buvo tikri, bet tie metodai turi gimti iš naujo ir instrumentai turi atlikti savo funkciją. Daugelis rakandų turi fantastišką garsą. Jie tiek garsu, tiek ir vizualiai atrodo ir skamba fantastiškai. Gal kai kurie rakandai ar daiktai, su kuriais bandau muzikuoti, kažkada pavirs į nuostabų muzikos instrumentą.

Stengiuosi panaudoti tuos rakandus ar daiktus, kurie ne tik gražiai ar fantastiškai skamba, bet ir jų atlikimas vizualiai būtų įdomus. Savo mėgstamiausio neturiu, nes visi malonūs. Instrumentas man yra pati erdvė, kurioje visi reikalai ir vyksta. Šiuo atveju ne tiek meilė konkrečiam instrumentui, o meilė pačiam procesui.

Instrumentų labai daug, yra visokių pasaulyje prigalvota, tačiau neužtektų laiko gyvenime, kad išmoktum groti bet kuriuo instrumentu. Todėl labai įdomūs yra ir kai kurių tautų instrumentai.

– Ar žmona jus dar įsileidžia į virtuvę, ar jau saugosi jūsų?
– Jau vangiai, vangiai, su baime, bet įsileidžia. Virtuvė yra ir didžiulė vieta inspiracijoms, todėl  kiekvieną kartą labai džiaugiuosi, kai man leidžia pagaminti kokį nors patiekalą. Kai gaminu, tenka daug ką panaudoti, tačiau čia ir atrandu labai daug dalykų.

– Kaip gimsta jūsų kūrinių idėjos?
– Man turėti kūrybinį receptą nėra gerai, nes receptas diktuoja kūrybinę schemą, kūrybinius pasikartojimus. Tai gal būtų naudinga kito žanro kūryboje. Pavyzdžiui, populiarioje muzikoje ar roke, bet sau esu davęs didelę užduotį, kad pasikartojimai yra blogai, nes tai yra brokas.

Kūrybiniai reikalavimai sau yra dideli, todėl schemų ar receptų neprileidžiu prie savo kūrybinių dalykų. Stengiuosi ir autoritetų neturėti iš tos pačios srities kaip aš. Tai darau ne iš didelio pasipūtimo, o tiesiog galvoju, kad realizacija ir kūrybinių potencialų atvėrimas sau ar kitiems, kurie klausosi mano atlikimo, ir yra užduotis.

– Jūsų pasirodymai reikalauja ne tik juodo darbo, bet ir begalinės energijos. Koks yra jūsų energijos šaltinis?
– Jei sau planuoji kuo didesnę užduotį, kuri reikalauja didesnių energijos išteklių ar savybių, kurių galbūt neturi, tai tas energijos kiekis ir savybės ir ateina tada, kada to reikia. Planuoti savo ateities įvykių jokiu būdu negalima, kai esi tingus ar apsnūdęs, nes tai perkelsi į savo ateitį. Jei tuo metu tau reikia didesnio kiekio energijos, ji ir ateina. Tai žavi, nes tai ir yra gyvenimas. Kol gyvas esu, tol ir norisi gyventi.

– Ar sulauksime jūsų trečiojo albumo?
– Kai dirbome prie koncertinės programos, studijoje formavosi nauji kūriniai, bet jų neįleidžiu į naująją programą. Ar tai virs į naująjį albumą, nežinau, bet kūrybiniai procesai vyksta toliau, nauja medžiaga formuojasi. Ateityje nusimato labai stiprūs įvykiai, kuriems jau dabar turiu ruoštis, tiek vizualiniai, tiek muzikine prasme. O tai, kas man išeina dabar, tikrai tam neužteks.