facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iki didžiųjų švenčių dar galima suspėti apsilankyti Beno Alejūno tapybos parodoje ,,Mėnulio Lietuva“, kuri veikia Šiaulių universiteto galerijoje.  Šiaulietis B. Alejūnas dailės studijas baigė Šiaulių universitete. Jis nuo 2016 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, organizuoja įdomius jaunųjų menininkų projektus. Jau surengė keturias personalines parodas Šiauliuose, Radviliškyje, Joniškyje. 2016 ir 2018 m. paskirta Šiaulių miesto savivaldybės Jaunojo menininko stipendija.

Įprasminta istorija
„Baigiantis Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio paženklintiems 2018-iesiems, norisi stabtelti ir pamąstyti, kas svarbu būtent man, – svarsto B. Alejūnas pristatydamas parodos temą. – Kokie įvykiai, žmonės, reiškiniai įkvepia, o kas nuvilia, skaudina. Kuo galima didžiuotis ir kas dar sunkiai suvokiama.“

Menininkas prisipažino, kad labai domisi šalies istorija, bet dar nesijaučia pasirengęs vaizdais perteikti didingųjų mūšių ar Liublino unijos idėjos. Pasirinko laikotarpį, prie kurio dar įmanoma prisiliesti per močiutės pasakojimus, kitų artimųjų prisiminimus. Kova už nepriklausomybę, partizaninis karas, tremtys paliko ryškius pėdsakus literatūroje. Tai stipriai veikia.  

Dalios Grinkevičiūtės „Prie Laptevų jūros“ jaunasis menininkas skaitė bene 5 kartus, o Balio Sruogos „Dievų mišką“ – gal 15. Gera literatūra, pasak jo, prašosi nuolatinio vartojimo. Minėtuose prisiminimuose jis rado savo šeimos likimo atgarsius: prosenelio žūtis prie ledjūrio, močiutės pasakojimai apie jaunystės laiko baisumus.

„Šiuose darbuose dėmesį skiriu žmogaus egzistencijai istorijos rate. Bandau perteikti emocijas, kurios man kyla mąstant apie tuos įvykius, – sako parodos autorius. – Apie kai kuriuos faktus net tapybinėmis priemonėmis skaudu kalbėti, bet be šito išgyvenimo, be apmąstymo sunku įsivaizduoti sąmoningą visuomenę. Labai svarbu prisiminti savo šalies istoriją. Aš bandau apie ją kalbėti per asmeninę patirtį, per savo išmanymą. Tikiuosi, kad žiūrovas pajus tą emociją, kurią siunčiu.“

Ant vienos sienos trys paveikslai. Galėtume juos triptiku laikyti: „Dievmedžiai“, „Fluxhouse“,„Aušros takas“.

Pirmajame gali atpažinti žymesniųjų partizanų veidus. Apraizgyti ąžuolo lapais jie tarsi keliasi drauge su žeme, kurią savo krauju gynė, su kuria amžinai suaugo. Antrajame regime namą, kurio languose švyti vadinamųjų dipukų veidai. Kokią jie būtų sukūrę ateitį, kokius juos Lietuva būtų regėjusi? Ar būtų?

Trečiasis, pasak vienos iš dailininko mokinių, savo spalvomis primena senųjų bažnyčių prabangius vitražus. Pro tamsą skverbiasi nedrąsios švieselės – aušra.

Sukrečia didžiulis „Batų rojus“. Primena Aušvicą ir amžinąją kaltę už tuos, kurių gyvenimai, vardai išnyko. Ir kirba ironiška mintis –  pasišaipymas iš mūsų beatodairiško vartojimo, prekybos vietų pavadinimų lingvistinių „saldybių“.

Kitoje pusėje šalčiu dvelkia ,,Ledo vaikai“. Pasak Beno, tas emocijas kelia ne holivudinis Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“, tai – D. Grinkevičiūtės sustingęs skausmas. Pats laikas įsižiūrėti į „Prosenelio portretą“. Jame sutalpinta iš tremties negrįžusių stiprybė ir jų artimųjų ilgesys. „Dovanojau Lietuvai savo prosenelio portretą kaip miesto reklaminį stendą“, – sako autorius.

Kai širdgėla sprogdina, kur ieškoti atgaivos? Portretas „Vilhelmas“. Autorius tyčia istorinius asmenis taip intymiai – vardais pavadina. Tai tautos dvasios kūrėjas, ugdytojas Vydūnas: lyg debesėliu skraido, apie kažką gražaus svajoja. Gerai, kad akys atmerktos. Dvasia nemiega.

Kiekvienas turime savo mėnulį
„86-ųjų  karta“. Taip vadinasi paveikslas, kuriame ropinėja daugybė kūdikėlių. Nuo lentynų, kuriose jie įsikūrę, varva šokoladas (šiaulietiška asociacija į „Rūtą“?). Tai pasak B. Alejūno, perversmų laiko karta. Jis irgi gimė 1986-aisiais. Vaikystės prisiminimai vis dažniau sugrįžta ir sugula į paveikslus.

Juose ne tik pats Benas, bet dažnai visi trys – brolis, jis ir sesuo – Mėnulio vaikai. Kodėl Mėnulio? Pasak tapytojo, gyvenime dažnai tenka pasijusti kaip kosmose ir kiekvienas mes turime savo mėnulį. Tik ne visi tai žino. B. Alejūnas kviečia atkreipti dėmesį į smulkutes detales – Sąjūdžio ženklelį, pradėtas smėlio pilis Mėnulio peizaže. Galbūt tai naujo pasaulio, naujos Lietuvos kūrėjai. Gal pasimetę, gal nežino, nuo ko pradėti, bet procesas jau vyksta.

Tam pačiam laikmečiui priklausytų drobė „Pripetė“. Benas dar nebuvo gimęs, bet kūdikėlio nuostaba gaisringų spalvų fone išduoda, kad kūrėjui Černobylio katastrofos padariniai rūpi.

Ir meistriškas parodos apibendrinimas, o gal pasisveikinimas, nes paveikslas tiesiai priešais įėjimą į galeriją – „Autoportretas“. Drąsus kūrinys – juk mažiausiai pažįstame save, labiausiai nedrįstame atskleisti save – tikrąjį, nepagražintą. Autoriaus teigimu, kurti šį paveikslą buvo tikra atgaiva, pavyko parodyti, kad veidas nėra tik rausvas, turi daug atspalvių. Mano, kad išėjo „beveik atpažįstamas“.

Kas yra gražu?
B. Alejūnas nuo istorinės temos dar neatsižegnoja. Tikisi labiau pasitobulinti portretinėje tapyboje. Bet nesuteikia vilčių, kad galėsime lėkti užsisakyti portreto. Kol kas jam neįdomu tapyti tokius dalykėlius, kuriuos paprastai žmonės kabina svetainėje. Namuose taip pat savo paveikslais sienų nepuošia. Interjerinį darbą kurdamas esi pririštas prie užsakovo skonio, privalai įtikti, patikti.

Kol kas nenusiteikęs tapyti gėleles, pajūrio kopas, kas daugeliui atrodo gražu.

Mokydamas vaikus privačioje studijoje B. Alejūnas mėgsta diskutuoti, kas yra gražu. Ir su žmona grafike ta tema pasiginčija.

Didelio formato aliejine tapyba B. Alejūnas siekia įprasminti tą laiką, kuriame lyg užburtame rate bėga, sukasi žmonės ir įvykiai. Siekia atgaivinti tas emocijas, kurias sukėlė sutikti žmonės, ką pajuto pats, kas sugrįžo iš vaikystės prisiminimų, aplinkinių pasakojimų, skaitytų knygų. Labiausiai tada padeda muzika. Ji nukreipia, kokias spalvas pasirinkti, kokiais simboliais, vaizdais emocijas prašnekinti. Jam gražu, kai išeini iš parodos ir bent vieną kūrinį atsimeni, kai kažkas lieka „sąmonėj giliai po šaknim...“

2018 12 21 30

Autoportretas.
Beno ALEJŪNO nuotr.

2018 12 21 26

B. Alejūnui skirta 2018 m. Šiaulių miesto jaunojo menininko stipendija.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų