Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. galerijoje atidaryta fotomenininko Mindaugo Norkaus fotografijų paroda „Akimirkos“. Ekspozicijoje – daugiau nei 40 fotografijų, kuriose įamžinti Lietuvos aktoriai, režisieriai, rašytojai, dailininkai, kompozitoriai.

Susitikimų dienoraštis
M. Norkaus fotografijų parodoje „Akimirkos“ yra net keturis dešimtmečius kauptos medžiagos ypatingiausieji perliukai – autoriui itin brangių bendradarbių, pažįstamų ir draugų  portretinės nuotraukos.

Fotomenininkas daug metų dirbo Lietuvos televizijoje ir Lietuvos kino studijoje, bendravo su žymiais kultūros ir meno veikėjais, lankėsi įvairiuose renginiuose. Tarsi netyčia į fotojuostelę gulė Lietuvos kultūrinio gyvenimo atspindžiai, šviesių, talentingų asmenybių portretai: Regimantas Adomaitis, Rūta Staliliūnaitė, Gediminas Girdvainis, Donatas Banionis, Galina Dauguvietytė, Olita Dautartaitė, Algirdas Araminas, Gytis Lukšas, Marijonas Giedrys, Vytautas Kalinauskas, Viktoras Kuprevičius ir kt. Šie talentingų menininkų vardai ir mums kelia įvairių asociacijų, prisiminimų.

M. Norkus puikiai prisimena kiekvieno kadro atsiradimo aplinkybes ir apie juose užfiksuotus asmenis gali kalbėti nesustodamas. Autorius bėga nuo vieno portreto prie kito, skuba pasakoti kiekvieno istoriją, bent sakinį pasakyti, kaip ta nuotrauka atsirado, pasidžiaugti, kad įamžintasis dar spėjo savo portretą pamatyti. Juk dažnai nejučiomis fotografuodavo: „Su jais dirbau ar blevyzgojau, gerdamas kavą, kartu valgydamas pietus. Išsitraukiu aparatą, spragteliu. Tai ne įžymybių nuotraukų rinkimas. Daugelis jų tapo gerais draugais. Man tai yra atsiminimas.“ Autentiškos nesurežisuotos akimirkos grožis tuose kadruose.

Fotografas artimai bendravo su režisieriais Vytautu Žalakevičiumi, Algirdu Araminu, Algimantu Puipa, aktoriais Vaiva Mainelyte, Gediminu Girdvainiu, Ingeborga Dapkūnaite. Veda prie I. Dapkūnaitės portreto: „Fotografavau, kai Ilginis perkėlė K. Kymantaitės „Paskenduolę“ į videojuostą. Filmas sunaikintas sausio 13-ąją užgrobus televiziją.“

Paskui M. Norkus stabteli prie grėsmingai atrodančio G. Lukšo. „Šiaip režisierius Gytis Lukšas nerūko. Čia jis rodo aktoriui Valentinui Masalskiui, kaip reikia rūkyti papirosą, – komentuoja fotografas. – O Dauguvietytė visą gyvenimą traukė „Primą“. Kai fotografavau autobusų stotelėje, burbėjo – nespragsėk, parūkyti noriu.“

Džiugiai autorius pasakojo kitos nuotraukos istoriją: „Aktorę V. Mainelytę nufotografavau, kai buvo kuriamas filmas „Devyni nuopuolio ratai“. Jai tą nuotrauką padovanojau, į parodą pakviečiau, o ji atėjo su dukra ir anūke, visa galva už mamą aukštesne. Trys kartos į tą pačią nuotrauką žiūrėjo.“  

Fotografas sakė specialiai šiauliečiams svarbių nuotraukų paruošęs: S. Sondeckis, O. Dautartaitė. „Spėjau Saulių Sondeckį nufotografuoti, jam nuotrauką įteikti“, – prisimena M. Norkus.

Ne viena šių asmenybių jau iškeliavo Anapilin, o nuotraukos kviečia sustoti ir pajusti unikalią sustabdytų akimirkų nuotaiką.

„Parodoje noriu visiems parodyti Lietuvos kino deimantus, – sako  fotografas Mindaugas Norkus, – vyresniems, kad prisimintų, jauniems – kad susipažintų. Man  skaudu, kad dabartinis jaunimas nežino V. Žalakevičiaus, D. Banionio, R. Adomaičio… Kartą Banionis pasakojo, kaip jį Amerikoje atpažino juodaodis muitininkas: „Aš jus žinau iš „Soliario“. Šios nuotraukos kaip mano dienoraščio lapai“, – sakė parodos autorius.

Knygų mugės metraštis
Rašytojų fotografuoti M. Norkus eidavo į Vilniaus knygų mugę. Kam to reikėjo? Ne vienas klausė, net pirštu prie smilkinio pasukiodavo.

„Pasidariau sau J. Marcinkevičiaus, S. Gedos, J. Ivanauskaitės, R. Granausko, M. Martinaičio, M. Vainilaičio portretų. Visa eilė iškabinta. Deja, ir jų pusės nebėra, – atsidūsta fotografas. – Tai – lyg ir hobis, net nežinau, kaip  pavadinti. Man patiko tie žmonės.“

Parodos autorius sako, kad jam malonu eksponuoti savo nuotraukas bibliotekoje – žmogus pasiims knygą, atras rašytojo portretą. Arba priešingai – į portretą pažvelgus kils noras dar kartą knygą atsiversti. „Klausomės „Hiperbolės“ dainų ir nežinom, kad tekstai A. Baltakio., J. Marcinkevičiaus, P. Širvio tekstus kaip liaudies dainas dainuoja. Reikia, kad žmonės ir jų veidus prisimintų“, – įsitikinęs M. Norkus.

Akimirkos negrįžta
M. Norkus labai vertina Algimanto Kunčiaus knygą „Susitikimai“. Sako, kad šis albumas paskatino savo archyvus ištraukus parodą surengti. Nuotraukas dokumentiniu, reportažiniu portretu vadina, nepretenduoja lygiuotis į didžiuosius menininkus kaip A. Aleksandravičius.

Fotografas prisipažįsta, kad jaunų aktorių, rašytojų fotografuoti nemėgsta. Turbūt Š. Bartas ir V. Rudokas ekspozicijoje jauniausi: „Man mieli seneliukai, daugumai 70–80 metų.“

Save M. Norkus taip pat mieliau priskiria senajai kartai, išgirdęs liūdną žinią suklūsta: „Nespėjau… Anksčiau į Menininkų kalnelį nešdavau 5 žvakutes, paskui – 10, dabar nebenešu.“

Fotoaparatas visada tik draugas buvo – ne profesija. Fotografavo bendraudamas, ne uždarbiui, ne kaip paparacis, negaudė kadrų, kuriuos viešai rodyti gėdytųsi.

„Iš tų archyvinių kadrų graži mūsų kultūros istorija susidėlioja, kiekvienas veidas savo istoriją pasakoja. Parodas rengiu ne todėl, kad pasigirčiau, o kad savo susitikimų akimirkomis su žmonėmis pasidalyčiau. Tose nuotraukose mano paties akimirkos.“

Iš parodos atidarymo.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.