Pradžių pradžia
Šiaulių aukštoji mokykla – mokytojų institutas, įkurtas 1948 metais. Šių metų gruodžio 13 d. vyko įkūrimo 70-ties metinių šventė. Mokslas truko 2 metus. Tais pačiais metais buvo įsteigta Gamtos-geografijos katedra 5–7 klasių gamtos ir geografijos mokytojams ruošti.

Gamtos dalykų mokymui pamato (bazės) nebuvo. Tekdavo organizuoti studentų mokomąsias ekskursijas į meteorologines stotis, botanikos sodus, šiaip sodus, medelynus, šiltnamius, fermas. Tikslai – supažindinti būsimus mokytojus su meteorologijos pradmenimis, augalijos įvairove, dauginimo, auginimo, priežiūros sąlygomis. Nebuvo kur atlikti lauko bandymų.

Instituto vadovybė 1952–1953 mokslo metais planavo už miesto įsigyti 3–4 ha žemės sklypą ir jame įrengti biologinę stotį gamtos-geografijos mokytojams ruošti. Tačiau panaikinus šią specialybę šis planas atkrito. Gamtos mokslų likimas tapo neaiškus, gamtos dalykų dėstytojas S. Molis išvyko dirbti į Vilniaus pedagoginį institutą.

1954 m. Šiaulių mokytojų institutas perorganizuojamas į Šiaulių pedagoginį institutą. Įsteigiama Fizikos ir gamtos katedra. Geografijos kursą skaito Apolonija Jacikevičienė, o gamtos – pakviesta mokytoja Marytė Vosylienė.

1958 m. įsteigiama nauja pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos (PMPM) specialybė ruošti pradinių klasių mokytojams. Remiantis tų laikų mokymo programų reikalavimais mokyklos, ypač kaimo, privalėjo turėti mokyklinius bandomuosius sklypus. Dydis būdavo pagal galimybes – nuo kelių arų iki 3 ha kaimo vietovėje. Tokį mokomąjį sklypą privalėjo turėti ir Šiaulių pedagoginis institutas.

Mokomieji sklypai
Mokomieji bandymų sklypai arba mokyklos daržas ne sovietinis palikimas. Buvo jie ir nepriklausomos Lietuvos mokyklose, nes veikė gamtininkų būreliai, labai išplėtoti jaunųjų ūkininkų rateliai (JŪR), kurie 1940 metais jungė apie 40 tūkst. narių.

Tikslai – sudominti jaunimą gamtos ir žemės ūkio mokslais; stiprinti ryšius su tėviškės žeme; stabdyti migraciją iš kaimo; ruošti jaunus, pažangius ūkininkus. JŪR šūkis: „Per mokslą ir darbą į Tėvynės gerovę.“ Kiekvienas narys turėdavo atlikti praktinį darbą, bandymus, stebėjimus su naminiais gyvūnais arba su lauko, sodo, daržo, gėlynų augalais. Bandymai, stebėjimai dažniausiai būdavo atliekami tėvų ūkyje, o kai kurie – ir mokyklos bandomajame sklype, darže, nes apie 90 proc. jaunųjų ūkininkų ratelių vadovų buvo pradinių klasių mokytojai, baigę žemės ūkio kursus.
Rudenį suvedami bandymų, darbų rezultatai, ruošiamos parodėlės, skaitomi referatai.

Dėstytoja M. Vosylienė prieš tai dirbo Trečiosios septynmetės mokyklos mokytoja. Garsėjo būreliais, gamtamoksline veikla, ekskursijomis, parodėlėmis, gerai tvarkomu mokykliniu mokomuoju daržu. Dalis jos sodintų medžių priešais mokyklą auga iki šiol. Tuo patraukė instituto vadovybės dėmesį.

Vietos parinkimas biologinei stočiai
Dėstytojai M. Vosylienei teko vadovauti gamtinės-geografinės bazės kūrimui. Iš buvusios pedagoginės mokyklos buvo paveldėtas kelių arų apleistas mokyklos daržas. Jis buvos už senojo parko, dabartinėje S. Lukauskio gatvėje. Vėliau daržas buvo pavadintas mažuoju sklypu. To nepakako.

Biologinei stočiai įkurti reikėjo daugiau žemės. Ir artimos, patogios vietos. Iš kelių vietų – link Salduvės, už Kuršėnų pervažos ir kitų – buvo pritarta dėstytojos M. Vosylienės pasiūlymui. Pasirinkta tuo metu tolokai nuo miesto, Pataičių pageležinkelyje, bevardė aukštuma, pelkėtų pievų apsupta.

1958 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto sprendimu toje aukštumoje buvo paskirta 2,5 ha žemės. Kodėl tik tiek?

Aplink tęsėsi šlapios, šaltiniuotos, žmogaus nejudintos pievos. Pavasariais ir po lietaus daug kur ilgai telkšodavo vanduo. Tik tame pakilime pradžiūdavo žemė ir laiku buvo galima pradėti žemės darbus. Išsikerojęs varputis rodė, kad anksčiau šis plotas buvo dirbamas, vėliau apleistas.

Pasirinkimui įtakos turėjo artumas – pusė valandos kelio ir savita nepaliesta gamta. Stebino pempių gausumas, perkūno oželiai, kurapkos, galima buvo išgirsti ir griežlės balsą.

Veisėsi žaliosios ir nendrinės rupūžės, vandeniniai ir pieviniai pelėnai (esu juos auginęs namuose). Šlapios pempių ir perkūno oželių pievos, persiritusios per geležinkelį, tęsėsi iki pat Voveriškių buvusio pušynėlio. Retai pamatysi kokį krūmą, medžių visai nebuvo. Užtat įvairi šlapių, šaltiniuotų pievų augalija: gegužraibė, raiboji gegūnė, pelkinis skeltalūpis, paprastoji rauduoklė, kartenė, pelkinė sidabražolė, raktažolė pelenėlė... Kur čia visas beišvardysi.

O paprastasis burbulis, vėliau perkeltas į gerą dirvą sode ir dažnai palaistytas, per vegetaciją duodavo du žiedų derlius.

Pogrindžio statybos
Statybos prasidėjo 1960 metais. Imta ruošti pamatus gyvenamajam namui (kontorai) ir ūkiniam pastatui. Statybas vykdė ką tik susikūrusi Tarpkolūkinė statybos organizacija. Statybos vyko pogrindyje iš kapitaliniam remontui skirtų lėšų. Tęsėsi beveik penketą metų.

Trūko lėšų, trūko statybininkų, sutrikęs tiekimas. Nėra kelio. Pavasarį ir po lietaus reikia laukti, kol pradžius, kol bus galima privažiuoti, atvežti statybai reikalingų medžiagų.

Statybos taip ir užsitęsė. Atsiliepė ir statybų kokybei. Po kelerių metų kieme prie šulinio, esant būriui studentų, ant laiptų ir už jų iš aukštai griuvo namo galinė viršutinė siena. Tik dėl atsitiktinumo pavyko išvengti skaudžios nelaimės.

Užbaigus statybas, reikėjo jas ir įteisinti. Rektorius K. Žukauskas už finansinės drausmės pažeidimą, lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį gavo viešą papeikimą (kad kiti taip nesielgtų).

O vėliau – neviešai tos pačios valdžios pagyrimą, kad ir remontai atlikti, ir pastatai pastatyti.

Darbai laukia
Biologijos stočiai įkurti skiriamas vedėjo etatas ir pusė etato laborantei. Vedėjo atlyginimas mažas – apie 76 rublius. Laborantė dirbs tik 3 dienas per savaitę. Pagrindinė darbo jėga, remiantis tų laikų terminologija, – studentai, atvykstantys į praktinius užsiėmimus. Jiems vadovauja ne dalyko dėstytojai, bet stoties vedėjas ir laborantė.

Žemė, skirta biologinei stočiai, – plika, nuoga. Pasislėpti nuo lietaus ir darganų nėra kur. Statybų vietoje dvi duobės ir krūva plytų.

Čia turi būti įkurta Biologinė stotis. Svarbiausia jos dalis ir paskirtis – respublikinis, pavyzdinis pradinių klasių mokomasis bandomasis sklypas su visais priklausančiais skyriais. Prie to dar sodas, įvairių tipų gėlynai, kolekciniai skyriai, atspindintys augalijos įvairovę, bandymai ir kita.

Pirmiausia reikia parengti mažąjį sklypą, kad jame galėtų vykti studentų užsiėmimai. Tuo tikslu reikia pastatyti primityvų šiltnamį, įrengti vasaros lauko auditoriją, meteorologinį inventorių, įrengti parodomuosius inspektus, kelių tipų gėlynus.

Teofilis Zubavičius, Tado Ivanausko paskirtas gulbių globėjas, padovanojo porą gulbių. Vaikšto murzinos. Reikia tvenkinį iškasti.

Pedagoginis institutas neranda žmogaus, kas tokiomis sąlygomis eitų dirbti, kurti Biologijos stotį. Didžiajame sklype dėstytoja M. Vosylienė kartu su rektoriumi K. Žukausku pasisodindavo porą arų bulvių. Taip tęsėsi trejetą metelių. Dar reikia pridurti, kad atstumas tarp tų sklypų apie porą kilometrų. Tiesioginio susisiekimo nėra – pėstute. Vieną dieną skiri vienam, kitą – kitam sklypui.

Darbinės veiklos pradžia
Tuo metu, 1961 m., dirbau Šiaulių agrozootechnikume dėstytoju. N. Chruščiovo nurodymu, visos žemės ūkio mokyklos bus iškeliamos į kaimo vietoves. Darbo vieta garantuota.

1961 m. pradžioje mane susiranda dėstytoja M. Vosylienė ir pasiūlo pereiti dirbti į Pedagoginį institutą, kurti Biologijos stotį. Aptarėme padėtį. Ilgai nedvejodamas sutikau. Nereikės išsikelti iš Šiaulių. Antra, puiki galimybė pasinerti į kūrybinį procesą.

Įdomu pradėti viską nuo nulio, nuo pradžių. Sunkumai nebaugino. Vaikystė nelepino. Studijos dar labiau (parašyti prisiminimai „Stalininės okupacijos 1949–1954 m. studijų  romantika“).

1954 m. baigęs Veterinarijos akademiją, buvau paskirtas Tytuvėnų rajono MTS vyr. zootechniku. Patenku į tarybų valdžiai nepatikimų, įtariamų ir sekamų sąrašą. Rajono laikraščio „Komunizmo keliu“ (Nr. 81, 1954-10-12) straipsnyje „Šalinti iškeltus trūkumus“ rašoma: „nėra bolševikinio budrumo ir kadrų parinkimo atžvilgiu. Tebedirba tokie neaiškūs elementai, kaip Gliaudys, Jagminienė, Dimša...“ Porą kartų kviečiamas „ant raudono kilimo“ už nepagarbą valdžiai. Nelaukiau, kol įrašys į darbo knygutę, pats išėjau.

Draugams padedant įsidarbinau Šiaulių agrozootechnikume, čia tą „neaiškų elementą“ sutiko, kaip sakoma, ištiestomis rankomis. Studentų baigiamajam kursui artėjo studijų pabaiga, o „Žemės ūkio ekonomika ir organizacija“, antroji disciplina po VKP (b) kurso, neišeita! Visi dėstytojai jos kratosi. Apgyvendino kartu su studentais. Ieškoti kambario nėra laiko, kasdien tvarkaraštyje – po 4 valandas. Literatūra: partijos ir vyriausybės nutarimai ir direktyvos. Plius patirtis. Ir svarbu – laki vaizduotė. Po metų ekonomiką perleidau naujai atėjusiajam, o pats, pakiliai nusiteikęs, ėmiausi chemijos.

Su dėstytoja G. Šiurkiene įkūrėme turtingą chemijos laboratoriją. Skaičiau platų chemijos kursą, vedžiau laboratorinius darbus.

Nenutrūko ryšys su chemijos mokslais ir Pedagoginiame institute. Tik pradėjus dirbti, pasikviečia Pedagoginio instituto vyr. buhalteris Zubėnas. Institute stojantiesiems į aukštąsias mokyklas organizuojami parengiamieji kursai iš lietuvių kalbos, matematikos ir chemijos. Jis būtų kursų vadovas, bet neranda chemiko. Griūva kursai. Žino, kad esu dėstęs šį dalyką. Kaip nesutiksi, su buhalteriais tenka turėti nemažai reikalų. Šalia tiesioginio darbo dar keletą metų teko nepamiršti ir chemijos, šio įdomaus mokslo.

1960 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje papildomai baigiau Agronomijos fakultetą.

1961 m. vasario 6 d. priimtas į Šiaulių pedagoginį institutą Biologinės stoties vedėjo pareigoms. Mano globėja ir konsultantė – dėstytoja M. Vosylienė. Pirmoji pagalbininkė – laborantė Liusė Indrulytė. Jauna, darbšti, veikli. Turėjo patirties gėlininkystėje ir darbe su studentais. Tris dienas per savaitę Gamtos kabinete talkininkauja, padeda dėstytojai M. Vosylienei, 3 dienas – man. Laborantei skyriau mažajame sklype įrengti gėlynus, paruošti augalų etiketes.

Pedagoginis institutas turėjo medžio dirbtuves. Su vedėju sutariau dėl šiltnamio stogo, dėl medinių etikečių, rėmų inspektams...

Didžiajame sklype plikas laukas kėlė nykų vaizdą.

Už puskilometrio, Pataičių pievose, lyg kokia salelė buvo vienintelė sodybėlė. Ten gyveno pensinio amžiaus Edvardas Račius su žmona. Abu buvo latviai. Labai nuoširdūs žmonės. Turėjo arkliuką. Vertėsi daržovių auginimu.

Su Račiais užsimezgė ilgalaikė draugystė. Kol Biologijos stotis neturėjo pastato, Račių daržinėje laikydavome darbinį inventorių. Ten bėgdavome slėptis nuo lietaus. Mielai talkininkaudavo su arkliuku ir be apmokėjimo.

Laborantei L. Indriulytei išėjus iš darbo, E. Račius tapo Biologijos stoties laborantu-arklininku.

Gamtos dalykų, metodikos dėstytoja energingoji Marytė Vosylienė, dalykiniu ir metodiniu požiūriu globojusi     mokyklinio sklypo – Agrobiologinės stoties kūrimosi veiklą.

M. Vosylienė veda studentes prie Žaltyčio ežero 1959 m.
S. Gliaudžio archyvo nuotr.

Studentai ir paukščių žieduotojai  spėjo ir susidraugauti. Pirmoje eilėje viduryje sėdi M. Vosylienė. 1960 m.
S. Gliaudžio archyvo nuotr.