Bugailiškis Peliksas (1883–1965) – teisininkas, advokatas, teisėjas, visuomenės ir politinis veikėjas, spaudos darbuotojas. Sunku ir išvardyti visas sritis, kuriomis užsiėmė ši iškili asmenybė.

P. Bugailiškis gimė 1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnų kaime, Šimonių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pasimokęs slaptoje lietuviškoje kaimo bei Šimonių valsčiaus mokykloje, 1894 m. įstojo į Liepojos gimnaziją, kurioje dalyvavo Jono Biliūno slapto būrelio veikloje, globojo slaptą biblioteką. Su Liepojos lietuvių moksleiviais platino lietuviškus raštus, palaikė ryšius su knygnešiais, iš Prūsijos gabenančius lietuviškus spaudinius.

1902 m. baigė Liepojos gimnaziją ir tais pačiais metais savo pusbrolio P. Kisieliaus, Peterburgo imperatoriškojo universiteto kriminologijos privatdocento padedamas, įstojo į šio universiteto Gamtos, o vėliau – Teisės fakultetą.

1904 m. kartu su Antanu Purėnu redagavo pirmą legalų lietuvišką savaitraštį „Lietuvių laikraštis“. Dėl 1905 m. revoliucijos įvykių kurį laiką buvo priverstas mokslą nutraukti. 1906 m. „Naujoji Gadynė“, 1907 m. „Skardas“, 1907–1908 m. „Žarija“ bendradarbis, 1907 m. „Vilniaus žinių“ korespondentas Peterburge, Valstybės dūmoje, leidinio „Dūmos darbai“ redaktorius. 1907–1908 m. Dūmos narių Vlado Požėlos, A. Keinio, Andriaus Bulotos sekretorius. 1907–1909 m. lietuviškų knygynėlių draugijos steigėjas ir narys. 1909 m. Maskvoje išlaikė valstybinius egzaminus ir tapo diplomuotu teisininku.

1909 m. P. Bugailiškis apsigyveno Šiauliuose ir beveik iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios dirbo prisiekusio advokato Stasio Lukauskio padėjėju – pagal to laiko advokatūros tvarką turėjo įgyti profesinių įgūdžių ir patirties.

XX a. pradžioje Šiauliuose nuolatinę klientūrą ir nemažą populiarumą tarp miesto gyventojų turėjo daugiausia rusai ir žydai. Konkuruoti su jais lietuviams buvo sunku. Ši tvarka pasikeitė 1908 m. pavasarį į Šiaulius atvykus advokatui K. Venclauskiui (1880–1940).

P. Bugailiškis savo prisiminimuose apie to meto Šiaulių advokatus rašė: „Kai aš atvykau į Šiaulius 1909 metais ir prisistačiau prisiekusiojo advokato padėjėju pas St. Lukauską, iš Lietuvos advokatų tebuvo du – S. Lukauskas ir K. Venclauskis, kurie konkuravo, galima sakyti, su žymiausiais žydais bei rusais advokatais. Šalia jų dar kiek prisidėdavo Česlovas Milvydas, dvarininkas nuo Radviliškio, tačiau jis lietuviu tada dar nelaikė savęs“ (P. Bugailiškio laiškas Z. Toliušiui, rašytas 1944 m. gegužės 9 d. M. Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius. F. 66-104).

1909 m. Šiauliuose dirbo šie Kauno apygardos teismo prisiekusieji patikėtiniai – Č. Milvydas, M. Cimkauskas ir S. Lukauskis; Šiaulių valsčiuje – A. Viskovskis (Tryškių miestelis) bei buvo vienas prisiekusiojo patikėtinio padėjėjas S. Gricevičius (Andrejevo dvare). 1910 m. Kauno apygardos teismo prisiekusiais advokatais (prisiekusiais patikėtiniais) Šiauliuose dirbo Č. Milvidas, M. Cimkauskas, S. Lukauskis, Antonas Viskovskis (Tryškiuose); prisiekusiojo advokato padėjėjais (prisiekusiojo patikėtinio padėjėjais): Peliksas Bugailiškis, Jakobas Veintraukas ir K. Venclauskis, Šiaulių apskrityje – Stanislovas Gricevičius (Andrejevo dvare).  1911 m. Šiauliuose iš lietuvių prisiekusiaisiais advokatais ir jų padėjėjais dirbo Č. Milvydas, P. Bugailiškis, S. Lukauskis ir K. Venclauskis. 1912-1913 m. Šiauliuose lietuviai prisiekusieji advokatai ir jų padėjėjai buvo P. Bugailiškis, S. Lukauskis, Č. Milvydas, K. Venclauskis ir Žukauskis. 1914-1915 m. Šiauliuose prisiekusiaisiais advokatais dirbo S. Lukauskis, M. Cimkauskis, Č. Milvidas, K. Venclauskis, Sergejus Trištatnis. Prisiekusiojo advokato padėjėjais buvo: Peliksas Bugailiškis, Feliksas Valiukas, Jakovas Veintraubas, Stanislovas Gricevičius, Lionginas Krečinas.

P. Bugailiškis savo prisiminimuose apie advokato darbą Šiauliuose, rašė: „Mano, kaip žymesnio advokato (S. Lukauskio – J. N.) sekretoriaus, darbe tekdavo dažniausiai susidurti su valstiečiais. Tarp jų pasitaikydavo šviesių, sąmoningų žmonių, ypač iš Joniškio, Pašvitinio, Žeimelio, Pakruojo, Lygumų, taigi ir kovingų savo teisių gynėjų. Pavyzdžiui, Vinkių kaimo (Žagarės vls.) vyrai, kurie paprastai visu būriu atvykdavo pas advokatą tartis dėl savo bylos su dvarininku Vyšomirskiu, užgrobusiu nemažus jų žemės ir ganyklų plotus. Daug metų jie atkakliai kovojo dėl savo žemės, ir nedaug trūko, kad tas ginčas būtų pasibaigęs kokiu didesniu ekscesu“ (Bugailiškis, Peliksas. Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 1994, p. 179).

P. Bugailiškis, be savo tiesioginio teisininko darbo, dar aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje 1910 m. liepos 28 d. tapo Lietuvos Mokslo draugijos tikruoju nariu, 1914 m. Šiauliuose įsteigė knygoms leisti bendrovę „Sietynas“, 1914 m. redagavo Šiauliuose leistą neperiodinį leidinį „Telegramos“ ir kt. 1915 m. gegužės mėn. P. Bugailiškis Vilniuje įsteigė Lietuvių agronominės ir teisinės pagalbos nukentėjusiems nuo karo gyventojams draugiją (iždininkas), rūpinosi Suvalkų pafrontės gyventojų maitinimu, dirbo banke, „Lietuvos žiniose“.  1916 m. liepos mėn. P. Bugailiškis Šiauliuose įsteigė prieglaudą nepasiturinčių tėvų vaikams. 1917 m. rugsėjo mėn. atstovavo Šiaulių apygardai Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į konferencijos prezidiumą. K. Vairas-Račkauskas savo biografijoje nurodo, kad po Pirmojo pasaulinio karo kartu su P. Bugailiškiu rūpinosi į vargą patekusiais J. Šliūpu ir Vydūnu.

P. Bugailiškis 1915–1918 m. dirbo advokatu vokiečių okupacijos valdžios teisme. Vertėsi iš konsultacijų įvairiais teisės klausimais, tarpininkavo tarp vietos gyventojų ir vokiečių administracijos. Šiauliuose užsiimdamas advokato praktika, gynė kaltinamuosius 68 bylose dėl ginklo laikymo, 137 dėl belaisvių slėpimo ir šelpimo, 42 dėl pasipriešinimo, sabotažo ir t. t.

1915 m. spalio mėn. jis kartu su P. Klimu ir Smilgevičiumi Lietuvių draugijos komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti pavedimu kaip šios draugijos pasiuntinys keliavo po Lietuvą tirdami, kokioje padėtyje buvo vokiečių okupuotas lietuvių kraštas (P. Klimas. Mano kelionė po Lietuvą 1915 metais. „Mūsų senovė“, 1922, nr. 4-5, p. 545–548).

Tuo metu P. Bugailiškis apdairiai, sumaniai kaupė žinias apie karinės vokiečių okupacijos valdžios „darbus“ ir surado būdų jas perduoti Vokietijos reichstago kairiųjų socialdemokratų frakcijai. Medžiaga apie vokiečių pareigūnų savivaliavimus, lietuviškųjų mokyklų suvaržymus Šiaulių apskrityje buvo panaudota socialdemokratų interpeliacijai parlamente ir sukėlė daug triukšmo Vokietijoje. Vokietijos karo žandarmerija siuto ieškodama, kas ir kaip galėjo tas žinias suteikti, juolab kad susisiekimas Lietuvoje buvo labai apribotas. Ir jokiam okupacinės valdžios atstovui negalėjo ateiti į galvą, kad tai kuklus, tylus teisininkas surado būdų pabuvoti įvairiose Lietuvos vietose, surinkti tikslių žinių net su pareigūnų pavardėmis apie vietos gyventojams daromas skriaudas (Pšibilskis V. B. Peliksas Bugailiškis: visuomeninės veiklos ir kultūros arimuose. „Šiaurės Lietuva“, 1994, p. 5).

1918 m. gruodžio 15 d. P. Bugailiškis Šiauliuose tapo pirmuoju taikos teisėju ir dirbo juo iki Šiaulių apygardos teismo įsteigimo, kai buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėju  (Vilbikas A. Šiaulių apygardos teismų istorija (1915–1945 ir 1990–2006), Šiauliai, 2007, p. 256-257).

P. Bugailiškis ėmėsi sunkaus uždavinio organizuoti teismų darbą Šiauliuose. Apie tai, kaip Šiauliuose buvo perimami iš vokiečių ir kuriami Lietuvos teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, P. Bugailiškis savo prisiminimuose „Teisingumo dirvonus plėšiant“ rašė: „Patrankoms gaudžiant, teisė tyli. Taip buvo ir Lietuvoje jos nepriklausomybės išvakarėse.

Vokiečių okupacijos metu asmens garantijos buvo anuliuotos, plačiai veikė karo lauko ir kariuomenės (komendantų) teismai, o vadinamieji civiliniai teismai (taikos teisėjai ir apygardų teismai) dėl menkų vertėjų ir savo tam tikrų uždavinių (viskas karo tikslams!) irgi nebuvo reali parama teisingumo reikalui Lietuvoje. Kalėjimas buvo perpildytas suimtųjų ir nuteistųjų iš tolimiausių apylinkių, kurie, nepakenčiamiausiose sąlygose laikomi, atrodė žmonių šešėliais.

1918 m. gruodžio mėn. buv. Teisingumo ministro Leono paskirtas Šiauliuose Taikos teisėju, gavau sunkų uždavinį vietoje tiesti pirmuosius savojo teismo pagrindus, vadovaujantis pradžioje daugiau savo išmanymu ir iniciatyva, nes tam tikrų instrukcijų tuomet nebuvo kada klausti, nei kada, berods, duoti, nei pagaliau laukti; dėl nutrūkusių su centro valdžia ryšių ilgą laiką teko pačiam rūpintis išlaikymu teismo kameros ir sunk. darbų kalėjimo su keliais šimtais kalinių, nė tai dienai beveik neaprūpintu maistu“ (Bugailiškis P. Teisingumo dirvonus plėšiant (Atsiminimų žiupsnelis iš pirmųjų darbuoties metų Šiaulių apygardoje), „Teisė“, 1928, nr. 13, p. 44).

P. Bugailiškis nevengė ir kitokios veiklos. 1918 m. lapkričio 24 d. išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, dirbo valdybos sekretoriumi. 1919–1921 m. išrinktas Šiaulių apskrities tarybos pirmininku. 1919 m. buvo pakviestas dalyvauti patikslinant Lietuvos-Latvijos sieną, įtrauktas į Vyriausiąją tardymo komisiją J. Smalsčio-Smolskio, advokato Felikso Valiuko ir jo žmonos nužudymui ištirti. Komisija (pirmininkas – ministras be portfelio J. Šernas, nariai P. Bugailiškis, karininkai J. Landsbergis ir S. Šveikauskas) gavo teisę ištardyti, atleisti iš tarnybos arba suimti įtariamuosius. Įveikusi daugybę kliūčių ir pasiūliusi dalį kaltininkų suimti, komisija visą medžiagą perdavė Teisingumo ministerijai.
    
Advokato K. Lukomskio, A. Klupšo ir kun. I. Labanausko iniciatyva 1918 m. balandžio 18 d. Šiauliuose pradėjo veikti „Jėgos“ draugijos išlaikoma gimnazija, atidaryta V. Kemėšiaus ir K. Lukomskio vardu. „Jėgos“ draugijos valdybą, be kitų narių, sudarė advokatai S. Lukauskis, K. Lukomskis ir P. Bugailiškis. Jos pirmininku buvo išrinktas advokatas K. Venclauskis (Krivickas J. Res non verba. Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas: „Šviesa“, 1991, p. 47).

P. Bugailiškis 1920 m. Šiauliuose buvo vienas iš „Kultūros“ bendrovės steigėjų, 1923–1933 m. žurnalo „Kultūra“ redaktorius. Bendrovę uždarius, kartu su kitais asmenimis įsteigė Kultūros švietimo draugiją ir jai vadovavo. 1923 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus steigėjas, 1927 m. vienas Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų. Jis susirašinėjo su J. Basanavičiumi, M. Biržiška, M. Čilvinaite, K. Jablonskiu, J. Jablonskiu, A. Janulaičiu, G. Petkevičaite-Bite, V. Vaitekūnu, P. Višinskiu, Vydūnu, V. Trinka, kunigu J. Žiogu ir kitais žymiais Lietuvos kultūros ir meno veikėjais.
Advokatas, prof. Petras Leonas, buvęs Lietuvos teisingumo ministras ir Advokatų tarybos pirmininkas, 1925 m. prisiminimuose apie P. Bugailiškį rašė: „Yra Lietuvoje gal tik vienas tokio darbingumo ir darbų produktyvumo žmogus, kokiu yra Šiaulių teisininkas Petras (turėtų būti Peliksas – J. N.) Bugailiškis. Jam nei vienas darbas, kad ir, rodosi, prasčiausias, palyginti su jo gabumais ir gyvenimišku stažu, – nėra nepriimtinas dirbti. O kai apsiima dirbti, tai padaro kuo stropiausiai ir kuo geriausiai. Besikuriant Lietuvos valstybei, aš, kaip teisingumo ministras, pasiūliau p. Bugailiškiui būti taikos teisėju: jisai neparodė nei mažiausio nepasitenkinimo, kad jam mano siūloma gana žema vieta. Teisėjo tarnyba, savaime aišku, yra garbinga ir visuomenei labai naudinga. P. Bugailiškis teisėjo pareigas taip sąžiningai ir gerai ėjo, kad geriau negalima.

P. Bugailiškis – iniciatyvus asmuo. Jisai kuria vietos kultūrines organizacijas ir platina švietimą. Jo įsteigtas 1923 metams besibaigiant „Kultūros“ žurnalas, kurį jis redaguoja, įgijo skaitytojų ir laisvo žodžio, mokslu paremto, autoritetą. „Kultūros“ pagalba paplito po visą Lietuvą organizacijos, vadinamieji „Kultūros būreliai“, tai – švietimo ir lavinimosi kuopelės. Jų tiek daug susiorganizavo įvairiose Lietuvos vietose, kad šiais metais įvyko „Kultūros būrelių“ atstovų suvažiavimas Kaune bendriems reikalams aptarti. Suvažiavimas padarė rimto įspūdžio visuomenei. Tai daugeliui tikrai netikėtas reiškinys. (...) „Kultūros būreliai“ pasižymi laisva mintimi ir yra daugiausia neturtingųjų jaunimo būreliai. Gyvenimo sąlygos jiems yra priešingos, labai sunkios nugalėti. Ir vis dėlto šios grupės tarpsta. Atėjo laikas laisvai minčiai reikštis ir bujoti žmonėse. Laimingai susidėjo teisinės gyvenimo sąlygos: Steigiamajame seime yra gana gera respublikos konstitucija, kurioje yra apsaugotos pagrindinės žmogaus piliečių teisės ir laisvės“ (Lietuvos MA Biblioteka. F. 1171080, p. 140–142; Petras Leonas. Raštai III tomas  (red. Vytautas Andriulis). Teisinės informacijos centras, Vilnius, 2005, p. 454).  

P. Bugailiškis, dirbdamas Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėju ir 1923 m. užpildydamas žinias apie savo darbą, nurodė, kad iki 1914 m. liepos mėnesio buvo prisiekusiojo advokato padėjėju Šiauliuose, nuo 1914 m. liepos mėnesio dirbo: 1914–1915 m. laikraštininku Vilniuje, 1916–1919 m. advokatu vokiečių okupacijos valdžios teismuose ir laikraštininku, 1919–1922 m. Šiaulių I nuovados taikos teisėju, 1922–1923 m. juriskonsultu ir redaktoriumi.

P. Bugailiškis Šiaulių I nuovados taikos teisėju dirbo nuo 1918 m. gruodžio 15 d. iki Šiaulių apygardos teismo įsteigimo (1922), kai Lietuvos Respublikos prezidento 1922 m. birželio 26 d. įsakymu buvo paskirtas Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėju nuo 1922 m. liepos 1 d. 1922 m. rugpjūčio 3 d.

P. Bugailiškis pateikė teisingumo ministrui prašymą atleisti jį iš Šiaulių apygardos teismo vicepirmininko pareigų, iš Teisingumo ministerijos tarnybos, nes neturi galimybės eiti jam pavestų pareigų. Todėl 1922 m. rugpjūčio 11 d. teisingumo ministras savo teikimu Nr. 11985 kreipėsi į einantį Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Steigiamojo Seimo pirmininką A. Stulginskį, kuris 1922 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 94 atleido P. Bugailiškį iš einamos tarnybos nuo 1922 m. rugpjūčio 9 d. („Teisė“, 1922, nr. 3, p. 73).

Lietuvos Respublikos prezidento 1923 m. spalio 30 d. įsakymu P. Bugailiškis paskirtas Šiaulių apygardos teismo nariu („Teisė“, 1922-1923, nr. 4, p. 60). 1933 m. spalio 30 d. jis tapo Šiaulių apygardos teismo Civilinio skyriaus pirmininku ir juo dirbo iki 1939 m. (Pšibilskis V. B. Peliksas Bugailiškis ir jo „Gyvenimo vieškeliais“. Kn.: Peliksas Bugailiškis „Gyvenimo vieškeliais. Medžiaga istorijai“. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994, p. 8–19).

1939 m. P. Bugailiškiui buvo pasiūlyta eiti Vilniaus apygardos teismo pirmojo pirmininko pareigas. Lietuvos Respublikos prezidento 1939 m. įsakymu jis buvo atleistas iš Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir 1939 m. spalio 21 d. paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku nuo 1939 m. lapkričio 6 d. („Teisė“, 1939, nr. 49, p. 29) ir ėjo šias pareigas iki 1940 m. rugpjūčio 10 d.

1940 m. rugpjūčio 9 d. teisingumo ministras savo teikimu Nr. 20387 kreipėsi į einantį Lietuvos respublikos prezidento pareigas M. Gedvilą, kuris 1940 m. rugpjūčio 9 d. aktu Nr. 1413  atleido P. Bugailiškį iš Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigų ir paskyrė  jį Šiaulių apygardos teismo pirmininku nuo 1940 m. rugpjūčio 10 d. (Vyr. Žinios, 1940 rugpjūčio 29, nr. 728, p. 652).

1940–1941 m. P. Bugailiškis dirbo Šiaulių apygardos teismo ir Civilinio skyriaus pirmininku. 1941–1944 m. buvo Šiaulių apygardos teismo ir Civilinio skyriaus pirmininku.

P. Bugailiškis 1953 m. buvo areštuotas, tardytas saugumo rūsiuose ir sovietinio teismo buvo nuteistas penkeriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau bausmė dėl amnestijos nebuvo įvykdyta. Jis buvo teisiamas už 1938 m. „Šiaulių metraštyje“ išspausdintos Šiaulių miesto 1918–1938 m. istorinės apžvalgos (Vilbikas A. Šiaulių apygardos teismo teismų istorija (1915–1945 ir 1990–2006). Šiauliai, 2007, p. 257–258).  

Mirė P. Bugailiškis 1965 m. spalio 27 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Už nuopelnus Lietuvai Respublikos prezidento 1928 m. gegužės 15 d. aktu Nr. 481 Peliksas Bugailiškis buvo apdovanotas  D. L. K. Gedimino ordino III laipsniu (Vyr. Žinios, II dalis, 1932 balandžio 8, nr. 217).

Šiaulių apygardos teisme 1928 m. gruodžio 16 d. įvyko iškilmingas posėdis, skirtas paminėti Lietuvos teismo 10-ties metų sukaktį. Šiame posėdyje P. Bugailiškis pasakė kalbą tema „Keletas minčių apie mūsų teisingumo reikalą ir teisininkų korporaciją“, kurioje minėjo: „Lietuvos valstybiniai teismai įsikuria tik praėjus 10 mėnesių po nepriklausomybės paskelbimo – 1918 m. gruodžio 15 d., kada pirmojo Lietuvos teisingumo ministro P. Leono įsakymu oficialiai buvo paskelbta apie jų įkūrimą, likviduojant iki šiol buvusią teisingumo srityje anarchiją ir perimant iš savivaldybių joms svetimas, tik iš reikalo prisiimtas, teismo funkcijas, kurias jos buvo jau pradėjusios pamėgti, nelabai noromis ir iš karto nuo jų atsisakydamos.“

P. Bugailiškis turėjo didelį autoritetą ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Jis buvo principingas, korektiškas ir malonus žmogus. Buvęs Šiaulių taikos teisėjas, vėliau advokatas Petras Linkevičius apie P. Bugailiškį rašė: „Sukūrus Šiaulių apygardos teismą, P. Bugailiškis prie pirmininko M. Šurnos buvo vicepirmininkas, vadovavęs baudžiamajam skyriui, o vėliau prie N. Morkvėno, jis perėmė civilinį skyrių. Būdamas vieno ir antro skyriaus pirmininkas, jis ir pats dalyvaudavo teismo posėdžiuose kaip administratorius buvo labai pareigingas. Spręsdamas bylas, buvo korektiškas, dėstydamas bylą ar klausinėdamas liudytojus, nerodė šališkumo ar prielankumo kuriai nors šaliai“ (Jackus Sondeckis. Mano bendraamžiui – tik šimtas metų. „Varpai“, 1993, p. 93–94; Sondeckis, Jackus. Peliksas Bugailiškis – į savąją žemę įaugęs žmogus. „Šiaulių kraštas“, 1993 gruodžio 21).

P. Bugailiškiui tobulinti savo profesinę veiklą padėjo ir tai, kad jis buvo Lietuvos teisininkų draugijos narys, aktyviai dalyvavo šios draugijos Šiaulių skyriaus, įsikūrusio 1929 metų gruodį, veikloje. Jos laikinąją valdybą sudarė P. Bugailiškis, J. Brazinskis ir K. Venclauskis (Šiaulių metraštis, 1930, p. 93). Šis draugijos skyrius įregistruotas Šiaulių miesto ir apskrities viršininko sprendimu 1931 m. Jos pirmininku išrinktas P. Bugailiškis. Lietuvos teisininkų draugijos visuotinio susirinkimo, įvykusio 1938 m. sausio 29 d. Kaune, protokole nurodyta: „1937 m. persiregistravo Draugijos Šiaulių skyrius, egzistuojąs jau nuo 1929 m. Jo valdybą sudarė: Šiaulių apyg. Teismo skyriaus pirmininkas P. Bugailiškis (pirmininkas ir skretorius), adv. K. Venclauskis (iždininkas), Apyl. Teisėjas T. Vaitiekūnas (narys) ir adv. D. Gecas (kandidatas). Skyrius turėjo 37 narius“ („Teisė“, 1938, Nr. 41, sausis-kovas, p. 144–145).

Ilgametis tarpukario Šiaulių apygardos teismo narys, kurį laiką dirbęs šio teismo vicepirmininku Stasys Šimoliūnas rašė: „Tai – šviesi ir tauri asmenybė. Kaip teisininkas, teoretikas P. Bugailiškis nepasireiškė, bet kaip teisininkas praktikas, ypač teisėjas, jis buvo pačioje viršūnėje tiek civilinės, tiek baudžiamosios teisės laukuose. Humaniškas, nešališkas, sąžiningas ir ne įstatymų raidės žmogus. Kiek galėdamas, teisės normas modifikavo gyvenimo raidai ir laiko dvasiai, kūrė naujus teisės precedentus, kurie palengva pereidavo į rašytos teisės rinkinį. Tai laikau dideliu jo nuopelnu. Su kolegomis teisėjais buvo itin korektiškas, niekada neparodydavo savo priešiško nusistatymo, nors žinau, kad kai kurie iš jų jam buvo ne prie širdies. Buvo daugiau užsidaręs šeimoje, visą laisvalaikį atiduodavo pomėgiui kraštotyrai ir muziejui“ (Jackus Sondeckis. Mano bendraamžiui – tik šimtas metų, p. 94. Sondeckis J. Peliksas Bugailiškis – į savąją žemę įaugęs žmogus. „Šiaulių kraštas“, 1993 gruodžio 21).

Dėl ribotos straipsnio apimties šiame rašinyje neaptariame visos P. Bugailiškio, kaip kraštotyrininko, etnologo, muziejininko, leidėjo ir spaudos darbuotojo, veiklos, kuri yra ne mažiau prasminga ir iškili.

Lietuvos teisininkai, įstatymų leidėjai naudojosi P. Bugailiškio išversta „Šveicarijos prievolių teise“ (K., 1925 m.), „Vokiečių imperijos civiliniu kodeksu“ (1927 m.) ir kt. leidiniais. Be to, jis dar išvertė S. Rusovo knygą „Kaip bulgarai laisvę įgijo“ (1 ir 2 dalys), kurią 1905 m. išleido „Šviesos“ leidykla Vilniuje, parašė ir išleido knygą „Kaip gyvena norvegai“ (Šiauliai, „Kultūros“ bendrovė, 1921), „Žemės ūkio kooperacija: kooperacijos darbuotojams vadovėlis“ (K., 1924), bendradarbiavo  „Sietyne“, „Šiaulių naujienose“, „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos aide“, „Lietuvos ūkininke“ „Darbo balse“ (techninis redaktorius), „Bibliografijos žiniose“, „Teisėje“,  „Kultūroje“, „Varpuose“ (1943), „Kraštotyroje“ (1964) ir kt. leidiniuose. 1919–1922 m.  redagavo žurnalą „Sietynas“, 1930–1938 m. „Šiaulių metraštį“, 1934–1940 m. „Gimtąjį kraštą“.

Nuo 1918 m. aktyviai dirbo kuriant savivaldybes, kooperaciją, valstybines įstaigas ir visuomenines organizacijas. 1941 m. buvo paskirtas Lietuvos mokslų akademijos Etnologijos instituto direktoriumi. 1945–1948 m. dirbo Mokslų akademijos istorijos instituto sektoriaus vedėju, 1948–1952 m. – Knygų rūmų bibliografu-redaktoriumi.

P. Bugailiškis turėjo nemažą biblioteką, kuriai dailininkas J. Kmieliauskas sukūrė ekslibrisą. Šiaulių  „Aušros“ muziejaus bibliotekoje pavyko aptikti teisinės literatūros knygų, kurios pažymėtos neapibrėžtu knygos antspaudu-užrašu: „PELIKSAS BUGAILIŠKIS / ŠIAULIAI“. P. Bugailiškis savo teisinės literatūros biblioteką padovanojo Šiaulių „Aušros“  muziejui.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje esamame vizitinių kortelių rinkinyje saugoma advokato ir teisėjo P. Bugailiško vizitinė kortelė su įrašu: „Peliksas Bugailiškis / Šiauliai, Žemaitės g-vė 17“. Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkui P. Bugailiškiui 1939 m. pabaigoje išvykus dirbti į Vilniaus apygardos teismą, vietos advokatai K. Venclauskis, I. Urbaitis, M. Markauskas ir J. Lemežis su juo atsisveikino, įteikdami adresatą, kurį sukūrė dailininkas G. Bagdonavičius (Advokatų adresas P. Bugailiškiui. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 sausio 21, p. 4). P. Bugailiškio portretus sukūrė dailininkai G. Bagdonavičius (1944, 1979), T. Petraitis (1944), L. Katinas (1944), K. Užuotas ir kt.

Šiauliuose yra gerbiamas P. Bugailiškio atminimas. Įdomu tai, kad 1929 m. gegužės 9 d. Šiauliuose buvo organizuota didelė šventė, skirta spaudos draudimo panaikinimo 25-mečiui. Centrinėje miesto aikštėje iškilmingai pasodinti keturi Spaudos ąžuolai, turintys miestiečiams priminti lietuviškos spaudos draudimo ir knygnešių metą. Teisė pasodinti keturis ąžuoliukus buvo suteikta iškiliausiems to meto Šiaulių žmonėms, daug nuveikusiems spaudos draudimo metais lietuvių kalbai ir kultūrai. Vieną iš šių ąžuolų Aušros alėjos ir Tilžės gatvės kampe pasodino senosios spaudos atstovai – „Kultūros“ žurnalo redaktorius Peliksas Bugailiškis ir „Momento“ laikraščio redaktorius J. Janulaitis. Ilgametis Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojas ir esperantininkas Vincentas Vaitekūnas (1908–1987) 1965 m. Šiaulių miesto parko vakarinėje dalyje pasodino atminimo ąžuolą Peliksui Bugailiškiui.

Šiauliuose, Žemaitės gatvėje Nr. 83, prie namo, kur 1928–1945 m. gyveno P. Bugailiškis, 1980 m. atidengta dailininko Vitolio Trušio sukurta P. Bugailiškį vaizduojanti mozaika,  kurioje spalvotais akmenukais išdėliotas įrašas: „P. Bugailiškis / 1883–1965“.

Šiaulių „Aušros“ muziejus 1994 m. išleido Pelikso Bugailiškio atsiminimų knygą „Gyvenimo vieškeliais: Medžiaga istorijai“ (parengė V. B. Pšibilskis, Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994). Vykdant  Pelikso Bugailiškio valią,  Šiaulių „Aušros“ muziejus 1998 m. vasario 2 d. įsteigė Pelikso Bugailiškio premiją, kurios tikslas yra pagerbti šio iškilaus Lietuvos teisininko atminimą, skatinti visuomenės domėjimąsi Lietuvos istorija, Šiaulių krašto kultūros paveldu. Premija skiriama  kiekvienais metais už muziejininkystės, kraštotyros darbus, kultūrinę ir mokslinę veiklą bei darbus, įprasminančius P. Bugailiškio vardą. Ji skiriama studentams, kraštotyrininkams, muziejininkams, mokslininkams ir kitiems asmenims. Premija įteikiama Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrimo dieną – kovo 11-ąją.     

Šiaulių „Aušros“ muziejus 2008 m. lapkričio 20 d. Chaimo Frenkelio viloje surengė „Aušros“ muziejaus, Kultūros švietimo draugijos, Šiaulių kraštotyros draugijų įkūrimo iniciatoriaus ir steigėjo, teisininko, visuomenininko Pelikso Bugailiškio 125-ųjų ir ilgamečio „Aušros“ muziejaus darbuotojo, kraštotyrininko, esperantininkio Vincento Vaitekūno 100-ųjų gimimo metinių minėjimą ir parodą „Peliksas Bugailiškis ir Vincentas Vaitekūnas – kultūros paveldo tradicijų pradininkai Šiaurės Lietuvoje“.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir Šiaulių apygardos teismo muziejuje yra parengtos ekspozicijos, kuriose trumpai apžvelgiamas P. Bugailiškio gyvenimas ir jo darbai. 2013 m. birželio 19 d. „Laiptų galerijoje“ buvo atidaryta teisininko A. Vilbiko parengta dokumentų paroda „P. Bugailiškis Temidės sargyboje“.

2016 m. vasario 5 d. Šiauliuose, Dvaro gatvėje Nr.  83, ant Šiaulių apygardos teismo rūmų fasado, atidengta P. Bugailiškiui skirta atminimo lenta, kurioje rašoma, kad „Šiame pastate 1922–1936 m. dirbo teisininkas, / pirmasis Lietuvos taikos teisėjas, ilgametis Šiaulių / apygardos teismo teisėjas,  Lietuvos kraštotyros ir / muziejininkystės sąjūdžio organizatorius, / Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas / PELIKSAS BUGAILIŠKIS / (1883 – 1965)“.  

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. T-87 pakeistas M. Margytės gatvės pavadinimas į Pelikso Bugailiškio.

2016 m. lapkričio mėn. viena iš Šiaulių apygardos teismo salių pavadinta Pelikso Bugailiškio vardo posėdžių sale. Vardinės salės  pavadinimas įamžintas specialiai pagamintoje iškaboje.  

2018 12 20 5

Dail. J. Kmieliauskas. Ekslibrisas P. Bugailiškiui. 1963 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio

2018 12 20 3

Šiaulių apygardos teismas tarpukariu. Iš J. Nekrašiaus rinkinio

Į viršų