Augustinas Janulaitis – knygnešys, advokatas, teisėjas, mokslininkas
Augustinas Janulaitis – diplomuotas teisininkas, žymus teisėtyrininkas, Vyriausiojo tribunolo narys, teisėjas, advokatas, politinis veikėjas, publicistas, teisės ir literatūros istorikas, lietuvių spaudos platinimo organizatorius, knygnešys.

Gimė 1878 m. kovo 19 d. (kovo 31 d.) Malavėnuose, Šiaulių valsčiuje, Šiaulių rajone (dabar Šiaulių miesto dalis). 1886 m. pradėjo mokytis Šiaulių berniukų gimnazijoje. Čia mokydamasis pats užrašinėjo ir kitus skatino rinkti tautosaką, kurią 1883–1912 m. spausdino „Lietuvių literatų draugijos žiniose“.

A. Janulaičio autobiografijoje apie mokymąsi Šiaulių berniukų gimnazijoje rašoma: „Mokinosi Šiaulių gimnazijoj nuo 1886 m. (prirengiamoji klasė) iki 1893 m. (VI) klasė, tuomet išvarė  jį iš Šiaulių gimnazijos, nes per kratą rado lietuvių kalba spausdintų ir nespausdintų raštų ir, be to, dar turėjo susikirtimų su rusų popu, kuriam nepakėlė kepurės vakare ant gatvės. Buvo tai padaryta netyčia, nepastebėjo. Kame vyriausybė pamatė politikos demonstraciją.“

1893 m. rudenį A. Janulaitis persikėlė į Rygą, kur 1893–1896 metais mokėsi Nikalojaus gimnazijoje. 1896–1899 m. studijavo Maskvos universiteto Teisių fakultete.

„Varpui“ ir „Ūkininkui“ pasiūlius pradėti spaudos atgavimo kompaniją, prisidėjo prie atsišaukimų platinimo, peticijų caro vyriausybei rašymo. A. Janulaitis platino lietuvišką spaudą tarp studentų lietuvių, dalyvavo studentų riaušėse prieš caro valdžią. Už 1899 m. už dalyvavimą studentų riaušėse Maskvoje pašalintas iš universiteto.

A. Janulaitis tiek studijų, tiek atostogų metu būrė apie save demokratiškai nusiteikusį jaunimą, platino lietuvių spaudą Šiauliuose ir aplinkinėse gyvenvietėse, grafo Zubovo ir Chodakausko dvaruose Aleksandrijoje, Bubiuose. Vladas Putvinskis (1873–1929) apie A. Janulaičio veiklą ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimą prisiminimuose rašė: „Jis (Augustinas Janulaitis – J. N.) smarkiai varė literatūros platinimą ir tarp kitų patarimų pakišo man mintį statyti literatūrą iš Tilžės į Šiaulius.

Atsimenu, kai jis vieną kartą įvedė mane į savo literatūros sandėlį. Kuo neapmiriau, baimės suimtas: pačiame miesto viduryje svirnelio kamaraitė kimšte prikimšta draudžiamųjų spaudinių. Nuo to laiko pasijutom jau draugų rikiuotėj. Pasijutom atradę tikrąją tėvynę ir gavę iš jos pirmąją dovaną“ (Putvinskis-Pūtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raštai. 2-oji laida. Čikaga, 1973. T. 1, p. 75-76).   

A. Janulaitis grįžęs į Lietuvą dalyvavo rengiant viešą spektaklį „Amerika pirtyje“, įvykusį 1899 m. rugpjūčio 8 d. Palangoje. 1900 m. prasidėjus L. Vaineikio bylai, buvo atlikta krata jo bute. Surasta viena anticarinė brošiūra ir lietuviškų knygų, skirtų platinti, sąrašas.

Už lietuviškų raštų platinimą buvo suimtas ir daugiau kaip 6,5 mėnesio jam taikytas kardomasis areštas Liepojoje ir Aizputėje (Latvija). Kaltintas lietuvių spaudos platinimu, viešų lietuviškų spektaklių rengimu, siekiant gauti lėšų nelegaliai spaudai remti, straipsnių siuntimu šiai spaudai, pagalba lietuviškam skyriui įsteigti 1900 m. parodoje Paryžiuje. 1901 m. už 300 rb užstatą iš kalėjimo išleistas gyveno Malavėnuose, laukė teismo sprendimo.

Sužinojęs, kad caro 1902 m. vasario 27 d. paliepimu tremiamas trejiems metams į Rytų Sibirą, pabėgo į Mažąją Lietuvą. Kurį laiką čia pagyvenęs, persikėlė į Angliją. Nuo 1903 m. apsigyveno Berne (Šveicarija). 1903–1905 m. tęsė teisės studijas Berno universitete.

1906 m. grįžo į Lietuvą, su padirbtu pasu buvo pagautas prie sienos. Čia buvo sulaikytas ir teisiamas Vilniuje už draudžiamosios literatūros gabenimą. Apsimetė vokiečių tautybės pirkliu. Vilniaus teismo rūmai nagrinėjo originalią Reingoldo Naujoko, prūsų pirklio, iš tikrųjų A. Janulaičio bylą. Jis buvo kaltinamas tuo, kad 1906 m. sausio mėn. atvežė į Vilnių draudžiamą spaudą. A. Janulaitis išsilaikė, neišsidavė, esą, be vokiečių, jis jokios kitos kalbos nemoka. Tatai buvo sunkus uždavinys. Vilniaus apygardos teismas vis tiek jį nubaudė 10 mėnesių kalėti už draudžiamosios literatūros platinimą (Bielinis K. Penktieji metai. New Yorkas, 1959, p. 566).

Atlikęs bausmę, jau tikrąja pavarde A. Janulaitis grįžo į Maskvą tęsti teisės studijų universitete. 1907 m. baigęs Maskvos universitetą grįžo į Vilnių. 1908 m. kartu su M. Biržiška redagavo „Žariją“, bendradarbiavo leidiniuose: „Varpas“, „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Visuomenė“, „Darbo balsas“ ir kt. Jis aktyviai priešinosi rusinimui, lenkinimui, žmonių išnaudojimui, spaudos draudimui ir cenzūrai, taip pat rašė istorijos, kultūros, tautiškumo klausimais (Kaluškevičius B.; Misius K. „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904, p. 177; VLE t. VIII, Imhof-Junusas. Vilnius, 2005, p. 257).

A. Janulaitis daug rašė apie lietuvių spaudos draudimo panaikinimą. Po 1907 m. parašė daug istorinių tiriamųjų darbų, parengė spaudai Jono Biliūno raštus, vertė knygas. Jo kūrybinis palikimas yra labai didelis. Jis buvo produktyvus mokslininkas ir publicistas. Spaudoje pasirašinėjo slapyvardžiais: Alksnis B.; Andrius A.; Darbininkas; Daubaras A.; Daujotas P.; Daukša J.; Davatka; Dirvonas; Gaisras; Genėjas; Gluosnis K.; Gulbinas J.; A. Juodvalkis A., Juodvarnis; Kadagys; Lizdeika; Medekša, Medinis; Nenuorama, Pažįstamas; Prašalaitis; Ragaišis; Ramonas B.; Savasis, Varguolių bičiulis, Žiogas; Žmogus ir kt. slapyvardžiais.

1907–1916, 1918–1919 m. A. Janulaitis gyveno Vilniuje, vertėsi advokato praktika. Kauno apygardos teismo skyriaus visuotinio susirinkimo 1907 m. birželio 22 d.  nutarimu A. Janulaitis buvo priimtas į Vilniaus apygardos teismo rūmus prisiekusiojo patikėtinio Viačeslavo Urbanovičiaus padėjėju ir 1907 m. liepos 14 d.  jam buvo išduotas prisiekusiojo patikėtinio padėjėjo pažymėjimas. 1908 m. sausio 29 d. Vilniaus prisiekusiųjų patikėtinių komisija prie Vilniaus apygardos teismo priėmė A. Janulaitį prisiekusiojo patikėtinio J. Vileišio padėjėju. Nuo 1909 m. vasario 3 d. buvo Vilniaus prisiekusiojo patikėtinio T. Vrublevskio padėjėju. 1912 m. tapo prisiekusiuoju advokatu prie Vilniaus apygardos teismo. A. Janulaitis kaip advokatas stodavo bylose Vilniaus teismuose, lankydavo Lukiškių kalėjime ginamuosius.

1916 m. už veiklą prieš vokiečių okupantų režimą buvo ištremtas į belaisvių stovyklą Rytų Prūsijoje (laikytas iki 1917 m. pabaigos). 1918 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir paskelbus nepriklausomybę tapo Užsienio reikalų ministerijos valdytoju.

1918 m. balandžio 11 d. Vilniuje įvyko lietuvių teisininkų posėdis. Jame advokatai A. Janulaitis, J. Kymantas, V. Stašinskas ir J. Vileišis įsipareigojo talkinti tuometinei Lietuvos Tarybai, rinkdami žinias apie Lietuvoje esančius teisininkus (Janulaitis A. Lietuvos teismai per 10 metų. Iš: Lietuvos teismas 1918–1928. Kaunas).  

1918–1919 m. A. Janulaitis dirbo Vilniaus apygardos teismo pirmininku, 1919–1925 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos tribunolo teisėjas, 1924 m. jo pirmininkas. Nuo 1921 m. išsikėlė į Kauną, kur dirbo Vyriausiojo tribunolo teisėju. Lietuvos Respublikos prezidento 1925 m. gegužės 6 d. aktu buvo atleistas iš einamosios tarnybos ir paskirtas Panevėžio apygardos teismo pirmininku. Lietuvos Respublikos prezidento 1925 m. rugpjūčio 14 d. aktu Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Augustinas Janulaitis atleistas iš einamos tarnybos ((Vyriausybės Žinios (toliau – Vyr. Žin.) 1925 06 04, Nr. 192, p. 8; „Teisė“, 1925, nr. 7, p. 90; Vyr. Žin., 1925 rugsėjo 16, nr. 203, p. 8). Lietuvos Respublikos prezidento 1926 m. rugsėjo 24 d. aktu paskirtas Vyriausiojo tribunolo nariu nuo 1926 m. rugsėjo 24 d. (Vyr. Žin., 1926 spalio 12, nr. 236, p. 5).

1933–1935 metais dirbo prisiekusiuoju advokatu Kaune, atstovavo klientus ir gynė jų interesus teismuose, rašė kasacijas, dažnai kaip įgaliotinis atstovavo Žemės ūkio ministeriją, rengė kasacijos skundus. 1935 m. rugsėjo 1 d. atleistas iš advokatų (Vyr. Žin., 1935 spalio 25 d., II dalis, nr. 398, p. 7). 1944 metais trumpai dirbo advokatu Kaune.

Tačiau bene svarbiausia A. Janulaičio veikla buvo mokslo organizacijų kūrimas, mokslinė veikla ir pedagogine veikla. Jis rašė studijas Lietuvos istorijos, kultūros ir politikos klausimais, išleido apie 70 brošiūrų ir knygų, vertimų. 1920–1922 m. dėstė Lietuvos teisės istoriją Aukštuosiuose kursuose, 1922–1940 m. VDU (iki 1930 m. Lietuvos universitetas). 1922–1925 metais buvo Valstybinės archeologijos komisijos pirmininkas. 1924–1939 metais redagavo VDU „Teisės fakulteto darbus“ (10 tomų), Istorijos draugijos organą  „Praeitis“ (1 t. išėjo 1930 m., 2 t. – 1933 m.).
Įsikūrus Lietuvos universitetui, A. Janulaitis nuo 1922 m. buvo Teisių fakulteto Lietuvos teisės istorijos katedros vedėjas, nuo 1924 m. ordinarinis profesorius, mokslo darbų redaktorius. 1932 m. jam suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1935 m. buvo Teisių fakulteto dekanas, taip pat dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, nuo 1936 m. – Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Nuo 1939 m. dirbo Vilniaus universitete. 1941 m. paskirtas Lietuvos Mokslų akademijos nariu. Vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo universitete iki jį uždarant. Iki 1945 m. gruodžio 1 d. buvo Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakulteto dekanu. Mirė 1950 m. gegužės 22 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.   

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinta 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Janulaitis Augustinas, studentas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 m. birželio 7 d. atstatytas.

2018 m. kovo 19 – balandžio 18 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikė visuomenės veikėjo, politiko, publicisto, teisininko, istoriko, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, teisės mokslų daktaro A. Janulaičio gimimo 140-osioms metinėms parengta paroda „Lietuvos tautai ir valstybei Augustinui Janulaičiui – 140“. Šioje parodoje buvo eksponuojamas gausus ir vertingas A. Janulaičio rankraštinis palikimas, įvairi medžiaga ir dokumentai, atspindintis jo gyvenimą ir veiklą.

Augustinas Janulaitis ir Šiaulių kraštas
A. Janulaitis mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Jis Šiauliuose būrė jaunimą, rengė gegužines, į jas dažnai atvykdavo P. Višinskis, P. Avižonis, J. Biliūnas ir kt.

A. Janulaitis savo biografijoje rašė: „1899 m. Šiauliuose buvo pirmoji mano organizuota vieša lietuvių gegužinė, netrukus po to įvyko Palangoj seniai ruošiamas pirmas viešas Lietuvoj spektaklis daktaro Vaineikio organizuotas. (...) pabaigoje 1901 m. turėjau gyventi Malavėnų sodžiuje, savo tėviškėje, 6 kilometrai nuo Šiaulių. Daugiau sukinėdavaus Šiauliuose, besidarbuodamas po senovės jaunimo ir inteligentijos tarpe“ (Janulaitis A. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“.V., Mokslas, 1989, p. 331-332).

Dar 1900 metais A. Janulaitis suorganizavo Šiauliuose gimnazistų vaidintojų būrelį, kuris slapto Užgavėnių vakaro metu suvaidino N. Gogolio „Vaito piršlystę“, vėliau ne kartą rodytą ir Šiaulių apylinkėse.

A. Janulaitis tarpukariu ne kartą lankėsi Šiauliuose, skaitė paskaitas, rašė atsiminimus apie šį miestą. Jis savo atsiminimuose „Ten, kur senos Lietuvos atgarsį sužadino ir naujos Lietuvos viltį įžiebė“ apie Šiaulius 1933 m. rašė: „Senas tai miestas; jame ir aplink jį amžiams bėgant vystėsi įvykiai. Milžiniška bažnyčia, drąsia architektūra, reikalavusi iš apylinkės didelių finansinių ir fizinių jėgų, stovinti ant kalnelio, matoma už daugelio mylių ir pati daug matanti; ežerai, balos, netolimais dar senesnis didelis piliakalnis – Salduvės kalnas; tai sako buvusi toji Saulė, prie kurios Mindaugo laikais žemaičiai buvo sumušę kryžeivius 1236 m. Daugybė įvykių ėjo Šiauliuose; ar pro Šiaulius (1794, 1831, 1863). Į Šiaulius ir iš jų traukė keliais iš visų pusių, žmonės, prekės ateidavo ir išeidavo...“ (Janulaitis A. Ten, kur senos Lietuvos atgarsį sužadino ir naujos Lietuvos viltį įžiebė (Iš Šiaulių atsiminimų). „Lietuvos aidas“, 1933 gruodžio 2, p. 10).

A. Janulaičio kūrybinis palikimas, mokslo veikalai, rankraščiai, dokumentai ir kita medžiaga yra saugomi Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. A. Janulaičio knygų galima rasti Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB), kitose miestuose bibliotekose, Šiaulių rajono bibliotekos Ginkūnų filiale ir kt.

ŠAVB Kraštotyros skaityklos fonduose saugomi šie pirmieji Augustino Jaunulaičio leidiniai pasirašyti jo pavarde ir slapyvardžiais: „Baudžiava Lietuvoje“. Chicago, 1901); „Adomas Mickevyčia. Jo gyvenimas, raštai ir darbai“. 1902, Plimutas; „Emilija Plateraite, lenkmečių karžygė“. Tilžė, 1908;  „Kun. Liudvikas Adomas Jucevičius, Lietuvos rašytojas“. V., 1910; „Valstiečių sukilimas XVIII amžiuje Lietuvoje“. V.,  1910; „Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai“. V., 1913; „1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje“.  K., 1921; „Kunigai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje. K., 1923; „Žydai Lietuvoje: bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV–XIX amž.“ K., 1923; „Lietuva ir dabartinė Rusija“. K., 1925; „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI–XVIII amž.“ K., 1927; „Imperijos rūmų teismas (Reichskammergericht): 1495-1806 m.“  K., 1927; „Užnemunė po Prūsais (1795–1807). K., 1928; „Baudžiavų panaikinimo sumanymai Lietuvoje (1817–1819 m.)“. K., 1929; „Napoleono teisynas“. K., 1930; Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas: D. I. Danilavičiaus gyvenimas ir darbai“.  K., 1932; „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž.“ K.,  1936 ir kt.

Įdomu tai, kad ŠAVB fonduose saugoma 1927 m. Kaune išleista A. Janulaičio knyga „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI–XVIII amž.: Jo atsiradimas, veikimas ir reikšmė Lietuvos gyvenime“ su autoriaus 1927 m. gegužės 24 d. dedikacija ir autografu.

Įdomi ir reta yra 1908 m. M. Kuktos spaustuvėje Vilniuje, „Spindulio“ bibliotekėlėje B. Ramono slapyvardžiu išleista nedidelė knygelė „Klebono karčiama. Atsitikimas iš nesenos Šiaulių praeities“, kurioje aprašoma apie XIX a. pradžioje Šiaulių advokatų atstovautą įdomią bylą Šiaulių apygardos teisme.

Joje rašoma: „Besirausdamas tarp senų popierių Šiaulių ekonomijos archyve užtikau bylą dėl smuklės; išėmiau ją iš užmaršties dulkių, apdirbęs ir sutvarkęs ten esančią medžiagą, leidžiu į svietą. Byla užrašyta Šiaulių teisme Nr. 2442, – 1806 m. Antroji byla pradėta tarp tų pačių šalių tame pačiame teisme 1820 m. liepos 26 d. Į Šiaulių ekonomijos archyvo katalogą abidvi įtrauktos Nr. 1468“ (Klebono karčiama. Atsitikimas iš nesenos Šiaulių praeities.[Spindulio Nr. 6]. Parašė B. Ramonas. Vilnius: M. Kuktos spaustuvė, 1908).

Šioje knygelėje dar rašoma, kad po 14 metų, 1820 m., Meškuičių klebonas vėl skundėsi Šiaulių teismui, kad jam leistų pasistatydinti smuklę ir kad šis suvaldytų ekonomiją. Tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Taip baigėsi  garsi Meškuičių klebono Ig. Giedraičio smuklės byla išnagrinėta teisme ir surasta Šiaulių ekonomijos archyve. Šią bylą surado, aprašė ir atskiru leidiniu B. Ramono slapyvardžiu M. Kuktos spaustuvėje 1908 m. išleido Augustinas Janulaitis.

A. Janulaitis bendradarbiavo ir Šiauliuose leidžiamame žurnale „Kultūra“, kuriame buvo išspausdinti jo straipsniai: „Politinės bei socialinės Lietuvos istorijos bruožai“ – 1930, nr. 8, p. 369–373; Nr. 9, p. 453–458; Nr. 10, p. 494–501; Nr. 12, p. 607–613; „Lietuvos nepriklausomybės keliai“ - 1931 m. Nr. 1, p. 1–9;

Istoriko, teisininko ir mokslininko A. Janulaičio atminimas neseniai pagerbtas ir jo gimtinėje. Įgyvendinant projektą „Ginkūnų žemės šviesuolių Janulaičių gyvenimo ir darbų keliais“, šių metų gruodžio 1 d. Šiaulių rajono savivaldybės centro Ginkūnų filialo salėje įvyko istorinis-meninis renginys „Janulaičių šeimos atminimo šviesoje“, kurį organizavo Ginkūnų biblioteka ir Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyrius.

Renginio metu pranešimus skaitė kultūros istorikė, docentė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos pavaduotoja Vilma Karinauskienė, Augustino Janulaičio vaikaitis Ramūnas Janulaitis  ir kt. Renginio metu buvo atlikta meninė programa „Jis ir ji“ pagal rašytojo Jono Biliūno (1879–1907) ir jo žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės (1880–1978) laiškus ir kūrybą. Programą atliko pjesės autorė ir režisierė Birutė Mar ir aktorius Aleksas Kazanavičius, smuikininkas Sigitas Rubis.

Ginkūnų bibliotekoje parengta ir eksponuojama  ekspozicija „Ginkūnų krašto šviesuoliai Janulaičiai: jų gyvenimo ir darbų keliais“: pasakojanti apie buvusių karališkųjų valstiečių, daugiavaikės Janulaičių šeimos gyvenimą. Šiaulių apylinkėje Malavėnų kaime gyvenę ūkininkai Matas Janulaitis (1833–1883) ir Agota Petkutė-Janulaitienė (1843–1908) (palaidoti Šiaulių senosiose kapinėse) susilaukė 11 vaikų (pagal kitus šaltinius – 13), iš kurių užaugo – 9: Ona Janulaitytė (1863–1943), ūkininkė; Kalikstas Janulaitis (1865–1944), ūkininkas; Juozas Janulaitis (1868–1942), kunigas;  Petras Janulaitis (1870–1945), ūkininkas; Pranas Janulaitis (1874–1952), kunigas; Jurgis Janulaitis (1876–1956), ūkininkas; Augustinas Janulaitis (1878–1950), teisininkas ir istorikas; Julija Janulaitytė-Biliūnienė (dar Matjošaitienė,1880–1978), dantų gydytoja; Veronika Janulaitytė-Alseikienė (1883–1971), akių gydytoja.

Vienas iš iškiliausių Šiaulių žemės Janulaičių daugiavaikės šeimos atstovų yra Augustinas Janulaitis (1878–1950), kurio gyvenimas, mokslai ir veikla glaudžiai susiję su Šiauliais ir Šiaulių kraštu.

Ir dar. Įamžinant istoriko, teisininko Augustino Janulaičio atminimą ginkūniškiai galėtų pasekti kuršėniškių pavyzdžiu, kur jų mieste 1960 m. pastatytas paminklas liaudies švietėjui, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjui Laurynui Ivinskiui (1810–1881), jo vardas suteiktas gimnazijai, Kuršėnuose yra Lauryno Ivinskio gatvė, įkurtas ir veikia kalendorių muziejus, kuriame kaupiami kalendoriai ir medžiaga, susijusi su L. Ivinskiu. Šiaulių rajono savivaldybė yra įsteigusi Lauryno Ivinskio premiją, kuri nuo 1990 m. kasmet skiriama už geriausią per metus išleistą kalendorių.
Taip pat gražiai yra pagerbtas istoriko Simono Daukanto atminimas Papilėje, kur 1930 m. pastatytas paminklas šiam garsiam istorikui, 1966 m. įkurtas ir veikia Simono Daukanto memorialinis muziejus, jo vardu pavadinta gimnazija, gatvė Papilėje.

Siūlau Ginkūnų bendruomenei vieną iš seniūnijos gatvių pavadinti Augustino Janulaičio vardu, mokyklai ar Ginkūnui bibliotekai suteikti šio istoriko ir mokslininko vardą. Gal visuomenei reikėtų parodyti iniciatyvą ir įkurti fondą, kuris surinktų lėšas pastatyti Ginkūnuose paminklą Augustinui Janulaičiui?  

Būtina Ginkūnų bibliotekoje praplėsti ekspoziciją, skirtą iškiliems Janulaičių šeimos nariams ir kt. Siūlyčiau Ginkūnų bendruomenei ir bibliotekai teikti paraišką projektui ir surengti „Istoriko, teisininko ir mokslininko Augustino Janulaičio skaitymus“, kuriuose pranešimus galėtų skaityti Lietuvos ir užsienio istorikai, filosofai, teisininkai, mokslininkai. Šie skaitymai galėtų tapti tradiciniais ir būtų rengiami kas dveji metai, išleidžiant pranešimų tezes.

Siūlyčiau ir Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos bendruomenei apsvarstyti apie galimybę pavadinti gimnazijos istorijos kabinetą Augustino Janulaičio vardu ir joje įrengti ekspoziciją, skirtą šiam iškiliam istorikui ir teisininkui.  
Manau, kad istoriko ir mokslininko Augustino Janulaičio veikla ir nuveikti darbai nusipelno deramo atminimo įamžinimo ir Šiaulių krašte.

A. Janulaitis Šiauliuose 1900m. Arba 1902 m. pradžioje.
Iš J. Nekrašiaus rinkinio

P. Galaunės ekslibrisas A. Janulaičiui. 1919 m.
Iš J. Nekrašiaus rinkinio

A. Janulaitis apie 1915 m.
Iš J. Nekrašiaus rinkinio

Janulaičių šeima 1900 m. arba 1902 metų pradžioje. Stovi (iš kairės) Jurgis (ūkininkas, 1876–1956), Augustinas (teisininkas, 1887–1950), Petras (ūkininkas, 1870–1945), sėdi antroje eilėje Kalikstas (vyriausias sūnus, ūkininkas, 1865–1944), Ona (vyriausia iš vaikų, ūkininkė, 1863–1943), Agota Janulaitienė (motina, 1843–1908), Juozas (1868–1942), Pranas (1874–1952), pirmoje eilėje Julija Janulaitytė, būsimoji Biliūnienė-Matjošaitienė (dantų gydytoja, 1880–1978), Veronika Janulaitytė, būsimoji Alseikienė (akių ligų gydytoja, 1883–1971).
Iš J. Nekrašiaus rinkinio