Laikau tave, Afrika!
Afrika. Daugiasluoksnis ir daugiatautis žemynas. Šiaurės Afrikos žmonės ir garsai, Tuniso miestai ir kurortai, Kartaginos istorija, Viduržemio jūra, Sacharos dykuma, smėlis, gamta, tunisiečių papročiai ir tradicijos. Visa tai persipina su asmeniniais išgyvenimais ir įspūdžiais, patirtais kelionėje po Tunisą – Viduržemio jūros ir Afrikos perlą.  
Romos karvedys ir rašytojas Gajus Julijus Cezaris (100 m. pr. m. e. – 44 m. pr. m. e.), apie 46  m. pr. m. e. išsikėlęs Afrikoje, suklupo užkliuvus kojai (blogas ženklas), susigriebęs suvaidino, kad tai padaręs sąmoningai ir sušuko: „Teneo de te, Africa!“ (Laikau tave, Afrika!)

Anksčiau Tuniso valstybė turėjo pavadinimą Afrika. Taip ją pavadino romėnai. Bet vėliau Afrikos vardu imtas vadinti visas žemynas. Netekusios pavadinimo šalies gyventojai nusprendė savo kraštą pavadinti sostinės Tuniso vardu, todėl dabar sutampa šalies ir sostinės pavadinimas.

Užsieniečiai šią šalį dažnai vadina Tunisije (Tunezija, Tunisija). Žodis „Tunisas“ arabų kalba reiškia moterišką asmenį – „Tą, kuri sukuria gerą kompaniją“. Tunisas dar vadinamas ir Trijų spalvų šalimi. Ją simbolizuoja trys spalvos – žydra, balta ir geltona. Žydra – tai jūra ir bekraštė dangaus kiaurymė. Akinamu baltumu tviska viešbučiai, senamiesčių statiniai, arabų drabužiai. Ypač išsiskiria balti Tuniso moterų drabužiai, rūpestingai slepiantys jų kūnus. Geltona spalva simbolizuoja Viduržemio jūros „aukso“ paplūdimius, išskirtinį Sacharos smėlį.

Vieną trečdalį Tuniso teritorijos užima Tel Atlaso ir Sacharos Atlaso kalnai ir plynaukštės. Bet didžiausias šalies turtas – 1200 km nusidriekusi Viduržemio jūros pakrantė su lagūnomis ir smėlėtais paplūdimiais. Dėl vešlios pakrančių žalumos, gėlųjų versmių, palmėmis apaugusių dykumos plotų Tunisą dar vadina žaliąja oaze.

Šalyje vyrauja Viduržemio jūros klimatas, vasaros čia būna karštos, ypač toliau į pietus link Sacharos. Žiemą šiaurėje oras  gali būti vėsesnis, temperatūra laikosi ties 10-12 laipsnių. Idealus laikas apsilankyti Tunisą yra pavasaris – nuo balandžio iki birželio mėnesio. Praėjus vasarai į šią šalį galima keliauti nuo rugsėjo iki spalio mėnesio, kai vasaros karštis išblėsta ir nuimamas pirmasis datulių derlius. Tada būna švelnus klimatas, masina smėlėti paplūdimiai, žaluma trykštantys kurortai ir SPA centrai.

Tunisas nors ir Afrikoje, bet vietos klimatas, ypač šiaurinėje dalyje – mediteraninis. Jam būdingos švelnios, lietingos žiemos ir karštos, sausringos vasaros. Čia nepatogumą sukelia sirokas (sausvėjis), kuris kartkartėmis atneša karšto oro mases su smėlio priemaišomis iš Sacharos gilumos.

Daugiau kaip trijų tūkstančių metų Tuniso istorija paliko skirtingų epochų pėdsakų. Dėl šios Šiaurės Afrikos šalies kariavo romėnai, vandalai, bizantiečiai, ispanai, turkai, arabai, prancūzai. Apie tai pasakoja kultūros ir istorijos paminklai, tvirtovės ir bastionai išsimėtę po Tunisą ir buvusią Kartaginos teritoriją. Šiandien Tunise yra likę apie  3 500 architektūros paminklų, iš kurių 8 įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuvių diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis (1890–1952), 1932 m. kelionės tikslais apsilankęs Tunise, apybraižoje „Truputis Afrikos rašė: „Tunisija“. Mano aeroplanas puikumėlis, prilėkęs Afrikos krantus, pradeda įmantriai skersnoti. Mano – pašautas erelis. Staiga po jo dugnu, tarp sparnų, pamatau apačioje, jau žemėje arabų baltutes trobas. Degtukų dėžučių didumo. Tik namiukai čia visur balti baltutyčiai, mūriniai. Lysvės jau čia suartos ar dar beknaisiojamos šio kontinento purioje žemėje. Tai bus toji Afrika, iš kurios skrenda negrų šokiai ir ūkavimo garsai, mano viename kitame garsiniame filme nugirsti? (…)

O Afrika, aš girdžiu tavo iš tamsių girių skrendančius garsus!“ (Jurgis Savickis. Raštai: T. 3. Kelionių apybraižos,V.: Vaga, 1995, p. 129-130).

Pirmasis susitikimas Afrikos žemėje
Rugpjūčio mėnesio pradžioje „čiarterinis“ lėktuvas, atskraidinęs mus keliautojus iš Lietuvos į Tunisą, nusileido Monastyro oro uoste.

Saulė, giedras dangus ir vėjyje linguojančios palmės nuteikė maloniai. Mus pasitikęs vietinės kelionių agentūros atstovas pasveikino atvykus į Tunisą ir pakvietė į autobusus, išvežiojančius turistus po viešbučius. Pajudėjus autobusui, gidas trumpai papasakojo apie Monastyrą. Šio miesto pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio vienuolyną.

Monastyras yra vienas populiariausių Tuniso kurortų, daugiausia gyvenantis iš palei jūrą sustatytų viešbučių ir jūrų uosto teikiamų pajamų. Jis garsus savo senovine, finikiečių laikus menančia tvirtove rabatu ir prezidento Habibo Bourguibos mauzoliejumi su mečete. Šiame mieste gimė pirmasis Tuniso prezidentas Habibas Bourguibas (1903–2000). Jis čia ir palaidotas. Jo atminimui pastatytas nepaprasto grožio mauzoliejus, su keturiais kupolais ir dviem aukštais minaretais. Kupolas, po kuriuo ilsisi prezidento palaikai, paauksuotas. Trys kiti žaliai nudažyti kupolai skirti prezidento tėvui, motinai ir pirmajai žmonai.

Tuniso gyventojai labai gerbia savo pirmąjį vyriausybės vadovą H. Bourguibą, valdžiusį šią šalį nuo 1956 m. kovo 30 d., kai Tunisui buvo suteikta nepriklausomybė. 1957 m. liepos 25 d. Tunise panaikinus mornarchiją Habibas Bourguibas tapo pirmuoju šalies prezidentu ir šioje pareigose išbuvo iki 1987 m.

Miesto architektūrinėje įžymybėje – Rabat Chartem įsikūręs Islamo muziejus. VII a. Abasidų dinastijos valdymo laikais mieste buvo įsteigtas pirmas musulmoniškas vienuolynas – rabatas, todėl tais laikais Monastyras buvo svarbus religinis centras.

Monastyras didžiuojasi nuostabiu senamiesčiu – medina, kuriame tradiciškai įsikūręs turgus, mažos parduotuvės, kavinės. Čia nuo ankstaus ryto ir iki pusiaunakčio verda triukšmingas ir intensyvus vietinių ir turistų gyvenimas.

Monastyras – tai kurortas, siūlantis pailsėti, atgauti jėgas, geriausia pramoga yra laiko praleidimas pajūryje, smėlėtose Viduržemio jūros pakrantėse ir daugybėje šiuolaikinių SPA centrų. Čia prie jūros gera ryte pasitikti saulę, o vakare ją palydėti besileidžiančią atgal į jūrą. Viešieji Monastyro paplūdimiai gal ir nėra patys švariausi, tačiau kiekvienas viešbutis turi savo paplūdimio ruožą, kurį prižiūrėtojai išvalo itin kruopščiai.

Pirmoji kelionės diena prabėgo paplūdimyje prie Viduržemio jūros. Pavyko nusimaudyti neįprastai šiltoje jūroje. Mus glostė smaragdinė jūra ir švelnios jos bangos. Vanduo buvo neįprastai sūrus, kartais pasitaikė viena kita medūza, nudilginimai nebuvo labai skausmingi, bet vis tiek reikėjo jų saugotis.
    
Uoste ir kurorte – Suse
 Atvykę į Tunisą, įsikūrėme Suse, keturių žvaigždučių viešbutyje „Samara“. Tai nedidelių pastatų kompleksas, apsuptas gerai prižiūrimo sodo su įvairiomis palmėmis, milžiniškais kaktusais bei kitais pietų augalais. Už kelių šimtų metrų plytėjo Viduržemio jūra su nuostabiais smėlėtais paplūdimiais.           

Pro viešbučio langą tolumoje matėsi į kalvą kylanti ilga ir siaura gatvė, kuria judėjo srautas automobilių, zujo geltoni taksi, triračiai krovininiai motociklai, dviem arkliais kinkyti fajetonai, gabenantys tingus ir nuobodžiaujančius turistus, riedėjo apžvalgos traukinukas su dviem vagonėliais ant ratų.

Palei kelią siūbavo vėjo linguojamos palmės. Driekėsi balti vasarnamių ir viešbučių korpusai. Horizontą dengė lengvai banguojanti rami Viduržemio jūra, kurią kur ne kur puošė baltakamienių jachtų burės. Ryškių spalvų gėlių krūmais papuošti viešbučių kiemelių ir parkų alėjos. Ir visur daug palmių. O virš galvos švietė ryški Afrikos saulė.

Susas yra apie 150 km nuo šalies sostinės. Tai trečias pagal dydį Tuniso miestas-kurortas ir Viduržemio jūros uostas. Jį IX a. pr. Kr. įkūrė finikiečiai. Senovėje Suso vietoje buvo senovinis Hadrumeto miestas.

Antikos laikais Susas buvo garsus prekybos centras ir uostas. Per jį driekėsi aliejaus, javų, vilnos ir druskos keliai. Miestas išgyveno piratų, ispanų, turkų, prancūzų ir kitų svetimšalių antpuolius. Prasidėjus arabų antpuoliams Hadrumetas buvo užkariautas, apiplėštas ir sunyko. Tada arabai pradėjo toje vietoje statyti miestą Susą.

Pirmasis didelis statinys tvirtovė-vienuolynas buvo pastatytas apie 771–778 m. Buvo pastatyta netradicinės architektūros Didžioji mečetė. Šiems statiniams buvo naudojamas akmuo iš Hadrumeto miesto romėnų griuvėsių. Pirmosios miesto gynybinės sienos buvo pradėtos statyti 859 m. ir jų statyba tęsėsi ne vienerius metus. XI a. pietvakarių kalno link buvo pastatyta tvirtovė – kasba.

Suso miesto sienos ne kartą buvo pertvarkomos ir rekonstruojamos. Gynybinė siena išliko ir tapo svarbiu miesto paminklu. Ji viena didžiausių Tunise. Prie gynybinės sienos iškilę galingi sargybų bokštai. Pietvakarių kampe yra didžiausias bokštas „Khalef“, kuris tarnavo ir kaip švyturys. Išilgai vakarinės sienos išsidėstęs parkas, kuriame auga įvairių rūšių medžiai ir gėlės. Tarp skaisčiai baltų namų žydi ryškios bugenvilijos, jeronimai, oleandrai, kinrožės, kaktusai, jazminai ir kiti kvapūs augalai ir gėlės.     

Gynybinio mūro sienų žiede išsidėstęs Suso senamiestis-medina. Jame – IX a. Didžioji mečetė, musulmonų vienuolynas tvirtovė (VIII a.), daugybė vingrių gatvelių ir vaizdingų skersgatvių. Žymiausiais išlikęs šios miesto dalies architektūros paminklas – rabatu vadinama tvirtovė-vienuolynas, į kurio bokštą galima užlipti ir pasigrožėti įspūdinga miesto panorama. Iš jo atsiveria Suso mečetė ir visas miestas su jūroje plaukiojančiais laivais.

Rabato pastate veikia archeologijos muziejus, kuris yra antras pagal dydį po sostinėje esančio Bardo mozaikų muziejaus. Jame eksponuojamos romėnų kolonos ir skulptūros. Dar viena Suso puošmena – tarptautinis jachtų uostas El Kantaoui.

Susos senamiestis-medina yra istorinis miesto centras, senas arabų kvartalas, apsuptas tvirtovės sienų. Suso medina 1988 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Senamiestis išliko iki šių dienų beveik nepakitęs, pastatai viduje nebuvo pertvarkyti, nesugriauta miesto gynybinė  siena. Verta pasivaikščioti siauromis Suso medinos gatvelėmis, kurių bemaž kiekviena baigiasi aklagatviu, pajusti senojo arabų miesto atmosferą. Pakeri vingiuojantys senamiesčio gatvių labirintai, mėlynos durys ir baltos namų, skardinės langinės ant langų, ilgos parduotuvių galerijos kai kuriose gatvėse – šurmuliuojantis arabų turgus „saques“.

Pagrindinė Suso medina yra miesto centre. Į ją galima patekti Rue d‘Angelterre. Medinoje gausybė parduotuvių, kur parduodama juvelyrika, odos dirbiniai, žibintai, žarijų lygintuvai, dėžutės ir įvairūs suvenyrai. O kur dar keraminių dubenų stirtos, sidabras ir šilkas, aliejus, prieskonių kalnai, kario ir šafrano... Visos prekės išdėstytos nenurodant kainų, todėl būtina derėtis.

Nuo gausybės prekių svaigsta galva, o labiausiai svaigina kvapai – cinamono lazdelių ir sandalo, tikriausiai kokios nors ambros, jazminų ir muskuso, arabiškos kavos, juodos ir mėtų arbatos. Visa tai užburia miesto svečius ir turistus.

Suso kavinės kviečia išgerti arabiškos kavos, saldžios mėtų arbatos arba surūkyti vietinių gyventojų mėgstamą vandens pypkę – šišą. Nepamirštama atmosfera vyrauja tunisietiškose kavinėse, kur sėdėti reikia ant įmūrytų suoliukų (dukana), išklotų gelumbe. Šią aplinką papildo melodinga vietinė muzika. Glazūruotose Tuniso kavinėse vietiniai ir turistai sėdi ant pagalvėlių, rūko kaljaną, lošia kortomis. Lauko kavinukės pilnos šišą rūkančių vyrų, kurie sėdi atsisukę į gatvę ir stebi pravažiuojančius automobilius ir pro šalį skubančius praeivius ir smalsaujančius turistus.

2018 11 30 8

Arabų meistras Suse.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 30 7

Tunisietė Monastyro gatvėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 30 10

Susas. El Cobb muziejus Suse.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 30 9

Suso vaizdas iš „Samaros“ viešbučio.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

2018 11 30 6

Monastyro gatvėje
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Į viršų