Atlaso kalnuose
Mūsų kelionės maršrutas tęsiasi per melsvažalius ir gelsvai nurausvintus Atlaso kalnus. Tai kalnų sistema šiaurės vakarų Afrikoje, Maroko, Alžyro ir Tuniso teritorijoje. Jie nusidriekę tarp subtropinės ir tropinės klimato juostos šiaurės rytų kryptimi maždaug apie 2400 km.
Aukščiausiai Atlaso kalnai iškyla Maroke, kur sudaryti iš paralelinių kalnagūbrių (Rifo, Vidurinio Atlaso, Aukštojo Atlaso ir Antiatlaso) bei vidurinių plynaukščių (Aukštosios plynaukštės, Maroko Mesetos), taip pat slėnių ir lygumų. Šie kalnai skiria nuosaikesni Viduržemio jūros klimatą šiaurėje nuo sausesnio, šiurkštesnio Sacharos dykumos klimato pietuose.
Atlaso kalnuose į dangų stiebiasi snieguotos viršūnės, trykšta sraunios upės, žaižaruoja triukšmingi kriokliai, pavasarį ryškiai žydi slėniai, žaluma pasidabinę kedrų miškai ir giraitės, kuriuose auga apelsinų medžiai ir žydi migdolai. 800–1200 m aukštyje auga visažalių krūmų ir medžių sąžalynai, akmeninių ir kamštinių ąžuolų giraitės, iki 1700 m – mišrieji miškai (ąžuolai, klevai, kedrai), iki 2200 m – spygliuočių miškai. Sausuose centriniuose ir pietiniuose Atlaso kalnų rajonuose būdinga krūminė augalija, žolynai (kietis, kupranugarinė žolė, liucerna ir kt.).
Atlaso ledynuose ištakas gauna Um ar-Rbijos, Šelifo upės. Į pietus nuo Marakešo stūkso aukščiausia, snieguota Džebel bel Tubkalio viršūnė (4167 m.), o šalia, it didžiulės margos palapinės, sustingusios dar septynios šiek tiek mažesnės viršūnės, kurios ramsto debesis. Vakarais jų šešėliai dengia slėnius nusėtus baltais namukais, kurie lipdami į šlaitus su aukščiu užleidžia vietą pilkam rūsčiam akmeniui. Aukšti Atlaso kalnai mėgiami alpinistų ir kalnų turistų, tinkami kalnų slidinėjimo mėgėjams. Jų snieguotose viršūnėse įsikūrę slidinėjimo centrai ir ištaigingi kurortai.
Maroke Atlaso kalnus galima pamatyti iš daugelio šalies vietų. Vandenyno link Atlaso kalnų viršūnės plokščios, šiaurės rytuose pamatysi vidurdienio rūkuose parūkavusius Atlaso kalnų snieguotų viršūnių šešėlius. Žavi šių kalnų spalvų paletės. Žemė aplink kalnus vietomis kaitrios saulės nuspalvinta raudonai, snieguotos, akinančiai ryškios viršūnės sukelia begalybės pojūtį. Saulėtekio ir saulėlydžio potėpių nuspalvinti kalnai svaigina magiška spalvų gama.
Lietuvių rašytojas ir keliautojas Pulgis Andriušis (1907–1970) „Kelionių užrašuose“ apie Atlaso kalnus rašo: „Langas bėga į tris Atlaso kalno viršūnes. Saulėleidžio raudonumu tvinsta iškyšuliai, melsvomis prieblandomis banguoja tarpekliai. Kiek spalvų subėga į Atlaso kalnus! Dailininku ne kožnas gimsta, bet tą vakarą džiaugiausi juo negimęs. Kokie skurdūs būtų vakaran nugrimzdę kalnai, jeigu jų spindėjimą imtum derinti su paletės spalvomis. Raudoni? Teprasmenga skradžiai žemės visi cheminių dažų fabrikai. Violetiniai? Koks pasityčiojimas iš trijų Atlaso viršūnių rugpjūčio vakaro rūkuose. Šėmi? Ar ilgai dar juoksitės iš Afrikos saulėleidžio!
Mackevičiai ir Žmuidzinavičiai gėdingai turėtų sprukti iš čia su savo spalvomis ir nulaižytais paveikslais. Kaip Kristus muitininkus, Maroko kalnai išvaikytų visus pasaulio spalvotojus tyliame rugpjūčio vakare“ (Pulgis Andriušis. Kelionių užrašai. V.: Bonus animus, 2012, p. 248).
Važiuojame vingiuotais Atlaso kalnų keliais, kurie čia spirale kyla aukštyn, čia beveik statmenai leidžiasi į tarpeklius, stebime plokščius akmeninių ar plūkto molio berberų namukų stogus, prigludusius prie kalnų ir kylančius jais tarsi stačių laiptų pakopos. Gyvenvietės kalnuose išsimėčiusios toli viena nuo kitos ir atrodo tarytum salelės tarp gigantiškų akmeninių uolų.
Berberai buvo patys pirmieji šio regiono gyventojai, atsikraustę čia nuo neolito laikų ir maišęsi su iš Europos ir Artimųjų Rytų atklydusiomis medžiotojų gentimis. VII a. arabai užkariavo Afrikos šiaurę ir atnešė islamą. Tada berberai ėmė trauktis iš lygumų ir tas procesas truko šimtmečius. Jie išėjo į kalnus – tenai, kur galėjo rasti tinkamos dirbti žemės ir ganyklų savo kaimenėms. Bet svarbiausia jiems buvo išsaugoti laisvę, tradicijas ir papročius.
Žmonės, likę lygumose, perėmė užkariautojų kultūrą, religiją ir iš dalies arabų ir prancūzų kalbas. Jų gentainiams, įsikūrusiems kalnuose, pavyko išsaugoti nacionalinį savitumą, nepriklausomybę. Šie žmonės, kuriuos romėnai, taip ir neįstengė pavergti, nes berberai surasdavo prieglobstį neprieinamuose Atlaso kalnuose ir aplinkinėse plynaukštėse. Jie ligi šiol yra išlaikę savo gyvenimo būdą, tradicijas ir kalbą, kurią vadina tamazigt.
Maroke berberų yra daugiausiai. Maždaug 60 procentų gyventojų laiko save berberų palikuonimis, o apie 40 procentų kalba viena iš trijų berberų kalbų. Gyvenantieji Atlase priklauso masmudams. Kitaip nei jų giminaičiai klajokliai, kurie gyvena palapinėse, masmudai statosi namus. Atlaso kalnuose masmudai gyvena sėsliai, verčiasi gyvulininkyste ir žemdirbyste. Bet Atlaso kalnai akmenuoti ir labai sudūlėję. Jų šlaituose beveik nėra dirvožemio. Todėl kalniečiai renka kloniuose susikaupusį dirvožemį ir pintinėmis nešioja jį į savo gyvenvietes. Masmudai išpilsto dirvožemį sluoksniais plokščiose aikštelėse, terasose, kurias tarsi lentynas iškala kalnų šlaituose, įsirengdami dirbtinius žemės sklypus. Laukai ir kaimeliai kažkokiu stebuklu laikosi virš bedugnių, prigludę prie skardžių tarsi kregždžių lizdai prie namų atbraibalų.
Kiekviena berberų (šiame kalnų regione daugelis mieliau vartoja pavadinimą „amazig“, kuris išvertus reiškia „laisvas žmogus“) šeima turi savo sklypą – mažutį, apjuostą akmenine tvora, kad pavasario vandenys ir lietaus srovės neišplautų su tokiu vargu suneštų žemių. Mažuose sklypuose neįmanoma apsisukti netgi su arkliu, todėl jie įdirbami rankomis. Paspirtis kalniečių šeimai yra naminiai gyvuliai. Daugelis verčiasi avininkyste. Beveik nepadengti dirvožemiu Atlaso kalnų šlaitai apaugę nereiklia žole, ja gyvuliai ir minta. Tokiose ganyklose geriausiai auginti avis. O kalnų slėniuose ganyklos labai geros, ten auginami ir galvijai. Žiema jie pergenami į netolimas lygumas, kur šilčiau. Kai kurios Atlaso kalnų gentys verčiasi vien gyvulininkyste. Jos nuolat gyvena kalnuose, į kuriuos grįžta po kiekvieno ganymo kalnų ganyklose, kur statosi iš lengvų palapinių laikinas gyvenvietes.
Kelias vingiuoja per sodrius slėnius ir kalnų papėdes, kuriose šliejasi berberų kaimai. Keliaudami kalnų vietovėmis, stebime turtingą gamtą, kur ne kur išsimėčiusias klajoklių berberų palapines ir aplink jas besiganančių ožkų ir avių bandas.
Pravažiuojame per įspūdingą Tizi Ntesto perėją per Didžiuosius Atlaso kalnus, aukščiausioje perėjoje pakildami į 2260 metrų aukštį. Pakeliui aplankome istorinį Ait Ben Haddou kaimą-tvirtovę, įsikūrusį prie buvusio karavanų kelio. Tai geriausiai išlikęs tradicinis įtvirtintas kaimas, kuriame iki šiol gyvenama. Jis mėgstamas ir kinematografų. Čia buvo nufilmuota „Lorencas iš Arabijos“, „Nilo perlas“,, „Mumija“, „Gladiatorius“ ir daug kitų filmų.
Kelias serpantinu kyla tai aukštyn, tai vėl leidžiasi žemyn. Nuo siaurų, staigių posūkių atsiveria įspūdingi vaizdai. Pravažiuojame berberų kaimus, oazes ir nederlinguose kalno šlaituose įsikūrusius miestelius.
Kertame impozantiškąjį Todros tarpeklį. Į jį nuo Tinerhiro vedantis kelias vingiuoja šalia skaidrių kaip krištolas Todros upės vandenų. Pravažiuojame sidabro gaminiais garsėjantį Tingirį, kurį supa palmių plantacijos. Aukštos datulių palmės meta apsauginį šešėlį ant vynmedžių, alyvų, riešutų ir granatų medžių.
Toliau kylame į Vidurio Atlaso kalnus, kurie dunkso į pietus nuo Feso. Šie gražūs kalnai yra apaugę ąžuolų, kamščiamedžių ir kedrų miškais, juose krenta kriokliai ir tyvuliuoja vulkaniniai ežerai. Atvykstame į Mideltą, už kurio kyla didingos Aukštųjų Atlaso kalnų viršūnės.
Šiose Maroko aukštumose auginami šaltesnį klimatą mėgstančios daržovės ir vaisiai. Mideltos regionas garsus obuoliais, iš kurių išsiskiria trys jų rūšys: žalieji, auksiniai ir raudonieji obuoliai. Midelta – raudonųjų obuolių sostinė.
Šie obuoliai eksportuojami į kitas šalis. Stebime drėkinimo sistemas ir bendruomenišką žmonių gyvenimą. Pakeliui aplankome prancūzų ir vietinių turistų mėgstamą slidinėjimo kurortą Ifraną.
Ifrane – Maroko Šveicarijoje
Mažiau kaip už valandos kelio nuo Feso pasiekiame aukštai Atlaso kalnuose įsikūrusį Ifrano miestelį. Šis slidinėjimo kurortas, apsuptas Libano kedrais, kamštiniais ąžuolais ir kalnagūbriais, kurie suteikia šiam miesteliui ypatingą žavesį.
Artėdami prie šio kurorto pamatėme sniegu užklotas uolas ir medžius. Buvo gausiai pasnigę ir labai keistai jautėmės Afrikoje. Nesitikėjome čia išvysti sniego. Apsnigtose kedrų giraitėse šokinėjo beždžionės. Šio Immouzzer regiono puošmena ir turtas – Atlaso kedrų, Žaliųjų ąžuolų, Portugalijos ąžuolų ir kamštinių ąžuolų miškai.
Tačiau ypatingo turistų dėmesio sulaukia šiuose miškuose įsikūrę magotai (lot. Macaca sylvanus): tai – nykstančių beždžionių rūšis, kurie daugiausia gyvena Vidurio Atlaso miškuose. Jie šunbeždžionių šeimos primatai, priklauso markatų pošeimiui. Magotai daugiausia gyvena nedidelėmis bandomis Šiaurės Afrikoje, aukštuose Atlaso kalnuose, kur žiemą paprastai iškrenta sniegas.
Ifrano apylinkių fauna yra turtinga ir įvairi. Be magotų, čia galima sutikti persinį paprastąjį šakalą, vietinių dar vadinamą vilku, katinų šeimos plėšrų žinduolį karakalą, afrikietiškąją katę, paprastąjį genetą ir kt. Ifrano simbolis – akmeninis liūtas, kurį Antrojo pasaulinio karo metais iš akmens sukūrė vokiečių kareivis. Ši skulptūra simbolizuoja paskutinį laukinį liūtą Atlanto pakrantėje, kuris buvo nušautas netoliese 1920 metų pradžioje.
Ifrano slidinėjimo kurortas apsuptas didingų, žaluma apaugusių kalnų, suteikia šiam miesteliui ypatingą žavesį. Jis dažnai vadinamas Maroko Šveicarija, Maroko Šamoni. T. Shahas rašo: „Ifranas – apsuptas gamtinių takų ir vaikščiojimo maršrutų, pilnas kavinių – nustebina visus, atvykusius čia pirmą kartą, – ir marokiečius, ir svetimšalius. Miestas, kurį beveik dengia storas sniego sluoksnis, atrodo visiškai europietiškas.
Čia nerasite elementų, taip dažnai siejamų su Maroku, – nei durų arkų, nei mozaikų, nei geometriškų frizų. Tačiau Ifrane gausu stačių Alpių trobeles primenančių stogų ir medinių fachverkų žaliuojančių miškų fone. Atrodo, kad atsidūrei Šamoni“ (Tahiras Shahas. Kelionės su pačiu savimi. V.: „Tyto alba, 2015).
Trumpas sustojimas Ifrane užsitęsė. Išgėrę kavą kavinėje „Cafe La Paix“ buvome priversti užtrukti dėl nenumatytų aplinkybių. Priekyje esantis kelias Atlaso kalnuose kuriam laikui buvo uždarytas ir mes negalėjome pajudėti.
Kelyje įvyko skaudi autoavarija, kurios metu motociklininkas sužalojo pėstįjį ir pabėgo iš įvykio vietos. Atvyko policija, prasidėjo tyrimas, ir kol buvo atlikti visi pirminiai tyrimo veiksmai, mes buvome priversti laukti laukti, kada bus atidarytas kelias. Turėjome progos ne tik išgerti kavos ar mėtų arbatos, bet ir pasivaikščioti po sniegu užklotą kurortą.
Siautulingi Šiaurės Afrikos ritmai ir šokiai. Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
