Kiek vardų reikia žmogui?
„Pakanka vieno!“ – nusistebėję mano klausimo naivumu, atsakysite jūs.

Irena Rudzinskienė retkarčiais prisistato pašmaikštaudama: „Esu Šiaulių mergelė, Panevėžio panelė, Pakruojo žmonelė, Sigutėnų martelė, Šiaulių fabrikų darbininkėlė...“ Kaip suprasti šį žodžių žaismą?

„Suprask: gimė Šiauliuose, mokėsi Šiaulių ir Panevėžio mergaičių gimnazijose, ištekėjo už vyro iš Pakruojo rajono Sigutėnų kaimo. Įgijusi aukštąjį techninį išsilavinimą, dirbo technike technologe Šiaulių („Elnio“ kombinate, Odos galanterijos fabrike, „Ventos“ baldų susivienijime; 1987–1990 m. vadovavo baldininkų kraštotyros grupei „Jovaras“ – I. R.) fabrikuose“ (www.delfi.lt).

Tačiau minėti penki vardai (mergelė / panelė / žmonelė / martelė / darbininkėlė) – dar ne visi šią Šiaulių krašto asmenybę apibūdinantys žodžiai. Ji – Lietuvos  kraštotyros draugijos narė (nuo 1978 m.), Mikelio prizo laureatė (1990 m.),  Garbės kraštotyrininkė (1995 m.), daugelio respublikinių parodų laureatė. Todėl meiliai dar  vadinama „kraštotyros bitele“.
     
Ką  galima rasti Kraštotyros bitelės „koriuose“?
2013 m. internetinėje erdvėje  (biblioteka.smsvb.lt) apie I. Rudzinskienę rašyta: „Surengta virš 10 personalinių parodų, virš 500 kraštotyros darbų: genealogijos medžiai, šeimų, kaimų, kolektyvų, įmonių, įstaigų, įvykių istorijos, užrašyti pasakotojų prisiminimai, pasakojimai iš ekspedicijų, metraščiai, kronikos, katalogai, kilmės kartotekos, nuotraukos... Išleista leidinių: „Ventos“ kraštotyrininkų darbai (1986), Kraštotyros darbų parodos katalogas (1995), Šiaulių kraštotyrininkai: žinynas (2002), Irena Rudzinskienė-Dambrauskaitė: Bibliografijos rodyklė 1949–2011...“  

Dar kitame šaltinyje (www. Wikiwand.com/lt) ši informacija pildoma: „Per 50  kraštotyros darbų, eksponuotų respublikinėse parodose, pelnė laureato vardus, apdovanoti diplomais, padėkos raštais“; „Surengė personalines kraštotyros darbų parodas 1985, 1988, 1995, 1998, 1999, 2002, 2003, 2005 m., „Šaltinis prie kelio“ (2007), „Povilo Višinskio vaikščiotais takais“ (2010). Parengė ir išleido savo kraštotyros darbų parodų katalogus (1995, 1999, 2003). Dalyvavo respublikinėse kraštotyros, „Versmės “ leidyklos ekspedicijose: Žeimelis (2003), Gruzdžiai ( 2004)“.

Kaip matote, Bitelės „koriuose“ labai daug kas sudėta. Tokiais atvejais sakoma: „Į jaučio odą nesurašytum“. Na, jaučio kailio nereiks ieškoti. Tik atsiversti aukščiau minėtą „Bibliografijos rodyklę“ (Šiauliai, 2011, p.78), kurioje pedantiškai suregistruotos ir anotuotos personalinės ir grupinės parodos, jose eksponuoti darbai, dalyvavimas  seminaruose ir konferencijose, straipsniai knygose ir elektroniniuose dokumentuose bei periodikoje, knygose ir ekspozicijose publikuotos nuotraukos iš asmeninio kraštotyrininkės archyvo, o 15–20 p. išskaičiuojami „Darbo įvertinimai“ (iš viso per 35 atžymėjimai garbės ir pagyrimo raštais, padėkos raštais, laureato ( I / III laipsnio) diplomais, Mikelio prizu, paskatinamosiomis premijomis ir t. t. Suprantama, tasai sąrašas nėra baigtinis: dirbta ir po 2011 m., tebedirbama ir dabar.

Kokia kraštotyrinio darbo prasmė?
Keliais sakiniais į klausimą atsakyti negalima. Ir prasmingumo išryškinti vienu mostu ne! Kad rastumėte atsaką, siūlau kelis faktus (2013 08  15, www.15min.): „Rinkdama medžiagą ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyse, I. Rudzinskienė neaplenkė ir kapinių, kurios kartais tapdavo vos ne vieninteliu informacijos šaltiniu per karus ir kitas nelaimes sudegus, dingus dokumentams. Tad kai kurie šios kraštotyrininkės darbai net laikytini skirtais kapinių temai. Vienas iš tokių yra 1991–1993 metų „Senolių kapas“ apie rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės giminaičius, palaidotus Šiaulių senosiose kapinėse.“

Pradžių pradžia visai paprasta. Prieškaryje, dar šešiametė netekusi tėvelio, Irena dažnai lankydavo jo kapą. Pramokusi skaityti, sykį susidomėjo vieno  paminklo užrašu – „Marta Jarulaitis“ –  moteriškas vardas ir vyriška pavardė...

Praėjo kelios dešimtys metų, kol išaiškėjo toji paslaptis. Sykį kraštotyrininkas Viktoras Žeknys jos pasiteiravęs: „Ar senosiose kapinėse tebėra tas nugriuvęs Jarulaičių paminklas?“ Ir pasakęs, kad tame kape palaidoti Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės seneliai: Ona Jarulaitienė ir jos vyras Petras Jarulaitis bei jo antroji žmona ir duktė Marta Jarulaitis, mirusi 1918 metais.

„Tai sužinojusi 1989 metais parašiau tuometiniam vykdomajam komitetui laišką: surašiau, kas čia palaidota ir kad reikėtų pakelti šitą antkapį. Kai gavau atsakymą, kad antkapis sutvarkytas, tekina nulėkiau pasižiūrėti – tikrai sutvarkyta. Tada parašiau „Šiaulių naujienoms“ straipsnelį, kad padėkočiau ir visuomenei papasakočiau, kas čia palaidota“, – atpasakojamos kraštotyrininkės mintys aukščiau minėtame šaltinyje.

Straipsniui pasirodžius spaudoje, autorei paskambinusi šiaulietė Cecilija Petrauskaitė-Dargužienė ir sakiusi, „kad paminklas ne pats nuvirto“, „kad vagys norėjo išsinešti, bet nepakėlė, todėl jis septynerius metus nuverstas ir išgulėjo“. Iš jos I. Rudzinskienė sužinojusi, kad senosiose kapinėse palaidoti ir kiti S. Kymantaitės-Čiurlionienės giminės – Petrauskai (Sofijos mama Kymantienė buvo Petrauskaitė), kad senosiose kapinėse prie koplyčios palaidota maža mirusi Sofijos sesutė, o paskui tame pačiame kape – Petrauskas. „Šie faktai rodo giminystės ryšį, kurį patvirtino paskutinė iš aštuoniolikos tų Petrauskų“, – sako kraštotyrininkė.

„Sužinojusi, kas palaidoti senosiose Šiaulių kapinėse, jau galėjau sudaryti giminystės ir kapų schemą. Pasirodė, kad šie kapai jungia net tris kaimus – Malavėnų, Tyrelkų, Voveriškių, kurių istorijas irgi teko rinkti. Taip pamažu – per dvejus-trejus metus – ir atsirado tas kraštotyros darbas „Senolių kapas“ apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės senolius“, – prisimena  įdėtą triūsą I. Rudzinskienė. (Beje,  istorija  susijusi  ir su rašytoju Jonu Biliūnu, kurio žmona buvo Julija Jarulaitytė; tapusi našle ištekėjo už žymaus vadovėlių autoriaus Stasio Matijošaičio.)

Šios giminės istorijos kopiją I. Rudzinskienė nuvežė į Kauną S. Kymantaitės-Čiurlionienės dukrai Danutei Zubovienei, su kuria ilgai susirašinėjo, kad viskas būtų patikslinta. Juk ji turėjo Petrauskų genealoginį medį, nuotraukų ir informacijos apie nutylėtus ištremtus giminės atstovus.  Iš D. Zubovienės dar sužinojusi, kad Sofijos dėdė kanauninkas Jarulaitis  palaidotas Aukštelkės bažnyčios šventoriuje, kad  jis Šiaulių kapinėse savo tėvui ir pastatė tą vagis sudominusį paminklą.

Kraštotyrinis darbas senųjų Šiaulių kapinių tema, kaip sako pati autorė, dalyvavo ne vienoje parodoje ir pelnė jai apdovanojimą. Po vieną jo kopiją turi Lietuvos kraštotyros draugijos saugykla, Lietuvos istorijos institutas, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka,  Naisių literatūros muziejus, Ginkūnų Zubovų mokykla ir viena iš pasakotojų – Elena Kruopytė.

Kas eksponuojama 2018 metų I. Rudzinskienės parodoje?
„Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje  sveikinimais, gėlėmis, draugiškais palinkėjimais pagerbta 85-ąjį gimtadienį švenčianti Garbės kraštotyrininkė, Mikelio prizo laureatė Irena Rudzinskienė“, – rašoma  bibliotekos  tinklalapyje. Ta proga Bibliografijos-informacijos skyriaus (Aido filialas) vedėjos Rimos Giržadienės iniciatyva, talkinant Laimai Šileikienei, surengta šios žymios šiaulietės veiklos „produktų“ paroda.
Ką joje galima pamatyti? Pirma, iš I. Rudzinskienės asmeninio archyvo paimtus realius kraštotyrinio darbo rezultatus (brėžinius, schemas, aplankus su dokumentų kopijomis...), labai talpiai ir skoningai išdėstytus ekspozicinėje vitrinoje.

Kitą parodos dalį pavadinčiau kraštotyrinio darbo atspindžiais. Tai bibliotekoje ant sienos sukabintų 10 stendų su vizualia ir rašytine informacija apie jubiliatę Ireną. Juos, negailėdama asmeninio laiko, kompiuterinėmis programomis labai kūrybingai sukomponavo Šiauliuose visiems gerai žinoma fotomenininkė Birutė Musneckienė, talkinama vyro Algirdo, o  atskirais atvejais – ir  sūnaus Kęstučio.

Visais eksponuojamais lakštais neįmanoma straipsnyje pasigrožėti ir pasigėrėti jų teikiama informacija. Reikia pačiam pamatyti – paroda veiks iki balandžio 29 dienos.

Kadangi I. Rudzinskienė ypač žinoma kaip neprilygstama genealogijos medžių sudarinėtoja, būtina stabtelti prie šios temos. Pvz., 2010 m. šiauliečiai kviesti į Povilo Višinskio 135-ųjų gimimo metinių šventę, kurioje vyko „garbės kraštotyrininkės Irenos Rudzinskienės 10-osios personalinės parodos „Povilo Višinskio vaikščiotais takais“ atidarymas. Reikia pasakyti, kad  šiai parodai rastis, t. y. Povilo Višinskio  (rašytojo, draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbio, režisieriaus, lietuvybės propaguotojo,  vieno iš Lietuvos demokratų partijos steigėjo) gentainių ir giminės kilmės tyrinėjimui I. Rudzinskienė paskyrė septynerius metus.

Povilo Višinskio138-osioms gimimo metinėms surengta I. Rudzinskienės fotografijų ir kraštotyros darbų paroda „kvietė  šiauliečius bibliotekon susipažinti su šio visuomenės ir kultūros veikėjo gimtaisiais Ušnėnais, pasivaikščioti jo pamėgto parko takeliais, išgirsti pagalbos šauksmą dėl nykstančio memorialinio muziejaus ir pasigrožėti nauju trobos stogu“. Parodoje eksponuoti  I. Rudzinskienės sudaryti teminiai aplankai priminė Višinskių šeimos istoriją, apibendrintą giminės genealogijos medžiu, kuriam – 220 metų.

Genealoginių paieškų keliai labai sudėtingi: reikia atidžiai peržiūrėti išlikusias tėvų, senelių nuotraukas, surinkti pagrindines asmenų gyvenimo datas ir vietas, susipažinti su giminėje išsaugotais dokumentais, išklausyti žmonių pasakojimų, tyrinėti kapinių paminklų įrašus, parapijų bažnyčių archyvuose ieškoti išlikusių įrašų... Būtina pramokti lotynų, lenkų, senąją rusų kalbą, o kartais ir vokiečių...

Tačiau I. Rudzinskienės žodžiais, savo šaknų žinojimas žmogui ir visai tautai teikia tvirtumo, todėl ji – kraštotyrininkė – ir siekianti prisiliesti prie Lietuvos žymių žmonių, savo giminės, savo šeimos šaknų.

Tad jokios nuostabos, kad diplomais, padėkos raštais, premijomis  vertinamas labai darbščios kraštotyrininkės – Irenos Rudzinskienės darbas. „Jos kelrodžiai į kraštotyrą tai – reiklumas visuomeniniam darbui, gili pagarba žmogui, jo talentui, pomėgiui. Kraštotyrininkės savybės –  ištvermingumas, smalsumas, gebėjimų ugdymas, bendravimas, pažintys, patirties perėmimas“ (2013 03 12, biblioteka.smsvb.lt).

Kas dar stulbino jubiliejiniame vakare?
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filialo (Aido g. 27) tinklaraštyje džiaugtasi, kad „Bibliografijos-informacijos skyriuje sveikinimais, gėlėmis, draugiškais palinkėjimais pagerbta 85–ąjį gimtadienį švenčianti Garbės kraštotyrininkė, Mikelio prizo laureatė Irena Rudzinskienė“, kad   „susirinkusieji negailėjo jubiliatei gražių žodžių, žavėjosi jos darbais, talentu, įvairiais pomėgiais, kruopštumu“. Pasakota, kad Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkė Virginija Šiukščienė įteikė I. Rudzinskienei padėkos raštą, o kraštotyrininkė Laimutė Varkalienė –  kultūrologės Irenos Seliukaitės sveikinimą, kad renginį labai šiltai vedė pedagogė, kultūros veikėja Janina Tepliajeva... Kokia gausa šiltų prisiminimų!

Čia būtina stabtelėti ir pasakyti: bibliotekos „bitelės“ sistemingai „lipdo“ jaukią aplinką ir puoselėja nuoširdžiai paprastą bendravimo stilių. Tos pastangos akivaizdžiai pradėjo rutuliotis dar 1990 m., kai iš skaitytojų asmeninių bibliotekų organizavo senų knygų, išleistų nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (iki 1941m.), parodą. Pagarbus bibliotekininkių požiūris į žmones, jų veiklą atsispindi ir I. Rudzinskienės įraše bibliotekos „Svečių knygoje“, atsiradusiame po pirmosios jos parodos 1995 05 18 d.: „Nuoširdžiai dėkoju už suteiktą galimybę platesniam šiauliškių ratui galėjusi pateikti savo kraštotyrinius darbelius – šeimos istorijas, genealoginius medžius. Gražus buvo renginys – parodos atidarymas – susitikimas su dalyviais, kraštotyrininkais, skaitytojais...“

2018 m. I. Rudzinskienės personalinės parodos kulminacinis momentas atsispindi šioje straipsnio atkarpoje: „Neįkainojamą dovaną sukaktuvininkei paruošė kraštotyrininkė, pedagogė, fotomenininkė Birutė Marija Musneckienė“, parengusi ir vieno egzemplioriaus tiražu išleidusi 148 p. knygą „Moteris / kraštotyra, miniatiūros, eiliuotos dedikacijos“ bei suruošusi bibliotekoje Irenos Rudzinskienės „kraštotyrinio darbo atspindžių“ – fotografijų parodą.

Nuotraukos knygai bei parodai rinktos iš jubiliatės ir Musneckių asmeninių bei Bibliografijos-informacijos skyriaus rinkinių. Per maža pasakyti – „rinktos“! Vien temų ir potemių knygoje per penkiasdešimt. Kiekvienai jų reikėjo rasti pačias „iškalbiausias“ ir įdomiausias iš kelių dešimčių nuotraukų. Po to išdėlioti puslapyje ne bet kaip, o kad būtų malonu akiai pažiūrėti ir liktų vietos užrašui pridėti, kad nesusigrūstų viena ant kitos, nes tada nebeliktų vietos regimajai atminčiai veikti.
Žodžiu, baisiai sunkus ir atsakingas tas maketavimo darbas! Kūrybines jėgas išsunkia iki paskutinio lašo.

Knygos-dovanos turinys labai kruopščiai apgalvotas. Ją sudaro skyriai: „Apie Ireną Rudzinskienę“  (Poskyriai: Tokia buvo pradžia; Kraštotyra – mano gyvenimas; Respublikinių, regioninės, miesto kraštotyros renginių dalyvė; Konferencijos seminarai; Genealoginių paieškų keliai), „Parodos, parodos“, „Kūrybos proveržiai“ (miniatiūros, vaizdeliai), „Prie gimtų namų slenksčio“, „Mano langai atsidaro“, „Eiliuotos dedikacijos“ ir kt. Kiekvienas knygos poskyris iliustruotas pačiomis vertingiausiomis nuotraukomis atrinktomis iš šūsnių šūsnies. Pvz., puslapį „Prieškario Mikelių dinastijos nario Adolfo Vaičaičio (Australija) dovana (2013 06 06)“ iliustruoja nuotraukos, po kuriomis parašyta: „1933 m. Šiaulių kraštotyrininkai gimnazistai prie „Aušros“ muziejaus“, „Vaičaičių giminės genealogijos medis, pieštas Adolfo Vaičaičio“, „Adolfas Vaičaitis per savo 98-ąjį gimtadienį 2013 06 16 Ginkūnuose“ ir kt.
Parodos „1863 metų sukilimo tremtinių palikuonys Šiaulių krašte“ esmei atspindėti nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis vieno puslapio jau nebepakako.

O kiek įspūdingų nuotraukų galima pamatyti atsivertus knygos puslapius su pavadinimais: „Viešnagė kraštotyros darbų karalystėje 2015 06 03“ arba „Garbės kraštotyrininkės namuose 2016 07 02“, „I. Rudzinskienė – darbštumo ir kruopštumo etalonas“, „Nenuilstanti genealoginių schemų ir medžių kūrėja“, „Irena Rudzinskienė „komanduoja“ fotoaparatui“ (apie mokymosi fotografuoti pradžią 2008 m.), „Irena Rudzinskienė – kompiuterininkė“  (Rašoma: „pirmasis mokytojas – priešmokyklinukas vaikaitis Simonas, mokęs močiutę žaisliniu kompiuteriu“; „Pirmąjį žaisliniu Simono kompiuteriu surinktą tekstą sūnus Gytis atspausdino  ir Mamai „išdavė“ mokslo baigimo pažymėjimą“ ir t. t.)...

Pristatydama  tą „bibliografinę retenybę“, jos  autorė B. Musneckienė  vakaro dalyviams trumpai priminė ir liūdnas, ir džiaugsmingas kraštotyrininkės gyvenimo akimirkas, taip išprovokuodama kalbėti jubiliatę apie save pačią.

Tą vakarą skaityta minėtos knygos  ištraukų, nes  sukaktuvininkė I. Rudzinskienė kuria ne tik genealoginius medžius, bet ir eilėraščius, rašo miniatiūras, literatūrinius vaizdelius...

Nesistebėkite, kad mes, pagyvenę žmonės, rašome memuarus.
Tai ne todėl, kad viską sužinotumėte apie mus.
Užrašome, kaip pergyvenę griūtį, siaubą ir karus,
Atstatėme, tikėjom ateitim, vaikams sukūrėme namus.
Pakilome – ir  laisvėje vaikai išsilakstė, išskleidė sparnus.
Naikina pertvarkos, ką statėm, net negalvojant, kas bus?
(I. Rudzinskienė „Nesistebėkite...“)

Birutės Musneckienės nuotraukos knygoje „MOTERIS / kraštotyra, miniatiūros, eiliuotos dedikacijos“ iš knygos skyrių „I. Rudzinskienė – darbštumo ir kruopštumo etalonas“, „Nenuilstanti genealoginių schemų ir medžių kūrėja“, „Kraštotyros darbų karalystėje“.
Eglės TARASEVIČIENĖS nuotr.

Iš kairės: Algirdas Musneckis, Irena Rudzinskienė, Birutė Musneckienė, Janina Tepliajeva.
Eglės TARASEVIČIENĖS nuotr.