Antanas Poška! Ištisus dešimtmečius šis nenuorama keliautojas ir tyrinėtojas buvo užsikrėtęs kelionių trauka ir atradimų aistra. Ne kiekvienas tų laikų keliautojas ir atradėjas būtų galėjęs pasigirti beveik ketvirčiu milijono nukeliautų kilometrų. A. Poška kelionėse praleido daug metų, aplankė ir pamatė daugiau kaip 40 šalių ir tautų. Jis pėsčiomis išvaikščiojo Himalajų, Karakorumo, Hindukušo bei Pamyro kalnus, motociklu apkeliavo Europą, Aziją, Afriką, o būdamas 70-metis kartu su G. Ilgūnu nuvažiavo į Kaukazą ir aplankė Elbrusą!

A. Pošką (1903–1992) šiandien prisimename ne vien kaip garsų keliautoją, bet ir kaip antropologą, mokslininką, Indijos žinovą, vedų kultūros tyrinėtoją, istoriką, rašytoją, žurnalistą, vertėją, vieną pirmųjų lietuvių esperantininkų. Šiemet kovo mėnesį šiam keliautojui sukanka 115 metų. Jo atminimui ir skiriamas šis straipsnis.

Išaugęs knygnešio šeimoje
Antanas Poška (iki 1929 m. – Paškevičius) gimė 1903 m. kovo 24 d. (pagal senąjį kalendorių kovo 10 d.) Gripkeliuose, Pasvalio rajone.

Jo tėvas Jonas Paškevičius (1873–1947) buvo spaudos draudimo laikų knygnešys, „Aušros“ platintojas, artimai bendravo su knygnešiais J. Bieliniu, K. Gumbelevičiumi, J. Steponavičiumi; tai, matyt, lėmė sūnaus potraukį prie knygų, mokslo.

Nors ir labai užimti, tėvai išmokė Antaną gerbti knygą, lietuvišką žodį. Kadangi daug dirbo, kad išlaikytų didelę šeimą, tai mažąjį Antanuką skaityti, pažinti raides išmokė kaimynė. Kaip prisimena A. Poška, kaimynė verpė ir kartu vakarais mokė skaityti savo anūkę, tai jis kartu su ja išmoko. Skaitė lotyniškas psalmes – nors ir nesuprasdavo, bet jam buvo įdomu. Mokėsi iš lotyniškų maldaknygių, spausdintų Tilžėje, iš elementorių, kuriuos slapta pargabendavo tėvas.

Vaikystėje A. Poška apie tėviškės gamtą, tolimus kraštus daug sužinojo iš savo senelio, motinos tėvo Baltramiejaus Stapulionio (1820–1928), auksinių rankų meistro, dvaro rūmų ir bažnyčių statytojo. Jis mirė 108-erių metų. Kadangi tėvas su motina tarnavo, tai mažąjį Antanuką vis palikdavo pas senelį. Smalsiam anūkui senelis pripasakodavo visokiausių istorijų, tuo nuo mažumės įskiepijo Antanukui nenumaldomą troškimą pažinti, meilę gimtajam kraštui ir tautos kultūrai.

A. Poškai buvo dešimt metų, kai jo dėdė Antanas Rūdys padovanojo jam Stasio Tijūnaičio esperanto kalbos vadovėlį. Vaikas greitai išmoko Lietuvoje dar mažai kam žinomą kalbą. Įkūrė kaime pirmąjį esperanto klubą „Aurora“. Rinkdavosi Grybkelių kaime pas knygnešį Steponą Povilionį. Čia jie tarpusavy kalbėjosi iki tol nežinoma daininga kalba, skaitė knygas, žurnalus, laikraščius. Vėliau pavyko susisiekti su kitų kraštų esperantininkais.

Studijos ir darbai Kaune
1921 m. A. Poška persikėlė gyventi į Kauną. Čia apsigyveno Ukmergės plente, priešais „Saulės” rūmus išsidėsčiusiame „Žiburėlio“ bendrabutyje. Bendrabutyje gavo kampą, varganai įsikūrė ir dirbo padieniu darbininku įvairiose Kauno statybose. Dieną dirbo juodžiausius darbus, o vakarais mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Vėliau savo prisiminimuose apie šį laikotarpį rašė, kad per penkerius gyvenimo Kaune metus nė karto nebuvo šokiuose, kavinėje. Trūko laiko, o norėjosi tiek daug sužinoti, išmokti, suprasti.

Dvidešimt trejų įstojo į Žemės ūkio fakultetą, o pastarąjį perkėlus į Dotnuvą, perėjo į Medicinos fakultetą, susidomėjo antropologija. A. Poška domėjosi ne tiek ligomis ir jų gydymu, kiek žmogaus kilme, kūno sandara.

Jis mokėsi svetimų kalbų, dalyvavo esperantininkų sąjūdyje, nuo 1922 m. dirbo esperantininkų žurnale administratoriumi. Esperanto kalba skaitė paskaitas apie Lietuvą Kauno radiofone, susirašinėjo su šios kalbos entuziastais iš kitų šalių.

Būdamas dvidešimties metų išvyko į pirmą didesnę kelionę aplink Baltijos jūrą – per Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis ir Vokietiją. Šios kelionės pabaigoje 1923 m. dalyvavo tarptautiniame esperantininkų kongrese Niurnberge. Po metų dalyvavo esperantininkų kongresą Italijoje, kur aplankė Romą ir Neapolį. 1926 m. A. Poška tapo generaliniu Visuotinės esperantininkų sąjungos (UFA) atstovu Lietuvoje.

Protėvių ištakų beieškant
A. Poška domėjosi savo paties kilme, baltų ištakomis. Tai skatino ir jo esperantiškai vedamos radijo valandėlės. Gaudavo iš įvairių kraštų daug klausimų apie Lietuvą, jos kalbą. Norėdamas sužinoti, iš kur kilę lietuviai, bei pasiryžęs patikrinti, ar tikrai lietuvių kalba gimininga senajai indų kalbai – sanskritui, nutarė vykti į Indiją.

„Aš pasiryžau padaryti tai, ko niekas iš mūsų tautiečių nepadarė – nuvykti į Indiją ir ištirti dalyką vietoje, nežiūrint, kad šimtai tautiečių turėjo geresnes sąlygas, mokslinį pasiruošimą ir autoritetą“, – rašė A. Poška knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ pratarmėje (Poška A. Nuo Baltijos iki Bengalijos. 1 t. Su gervėmis į pietus. Klaipėda: „Vilko takas“, 2002, p. 18).

A. Poška išstojo iš Kauno universiteto Medicinos fakulteto ketvirtojo kurso ir ėmė ruoštis kelionei. Iš „FN“ firmos Belgijoje kaip paramą gavęs motociklą su sąlyga, kad reklamuotų fabriką, nusprendė juo važiuoti į Indiją per Europą, Afriką, Aziją, pakeliui galvodamas susipažinti su šių kontinentų tautų papročiais ir gyvenimo būdu. Drauge su A. Poška į šią pavojingą ir tolimą kelionę pasiryžo kartu vykti ir žurnalistas Matas Šalčius.

Ankstų 1929 m. lapkričio 20 d. rytą abu keliautojai sėdo ant ryšuliais apkrauto motociklo ir, prisitvirtinę lentelę su užrašu „Kaunas-Kairas-Kalkuta“, stebimi nedidelio būrelio smalsuolių ir išlydinčių artimųjų, išvažiavo.

1929–1930 metais keliavo per Europos šalis (Vokietiją, Čekiją, Vengriją, Graikiją ir kt.), Egiptą, Siriją, Turkiją, Iraką, Iraną. Čia A. Poška susirgo ir pasveikęs vienas 1930 metų pabaigoje atvyko į savo svajonių šalį – Indiją. Jis mokėsi vietinių dialektų, ruošėsi sanskrito studijoms. 1931 m. vasario 23 d. atvyko į Bombėjų (dabart. Mumbajų) ir netrukus  įstojo į šio miesto universitetą studijuoti antropologijos ir etnografijos. Gilinosi ne tik į antropologiją, bet ir į archeologiją, etnografiją, istoriją, paleontologiją, domėjosi literatūra, vietiniais papročiais ir folkloru, praktikavo meditaciją ir jogą. Dalyvavo ekspedicijose, rinko antropologinius duomenis apie tenykščius gyventojus, domėjosi tų kraštų kultūra ir gamta.

A. Poška studijavo senąją sanskrito kalbą, domėjosi Indijos tautelių kalbomis, papročiais, kultūra. Dalyvavo etnografinėse ir antropologinėse ekspedicijose prie Kinijos ir Tibeto sienos, Butane, Bramaputros aukštupy, Andamanų ir Nikobarų salose, rinko somatometrinius duomenis šiaurės vakarų Himalajuose, rašė mokslinį darbą. 1933 m. gavo bakalauro diplomą už darbą „Arijai, jų kilmė ir migracijos“. 1934 m. išvyko į Kalkutą, ten dirbo antropologijos laboratorijoje prie Indijos muziejaus, vyko į ekspedicijas. 1936 m. Kalkutos universitetui pateikė daktaro disertaciją „Vakarų Himalajų šinakalbių gyventojų fiziologiniai panašumai“.

A. Poška buvo pirmasis lietuvis, atvykęs į Baltistaną ieškoti protėvių ištakų, baltiškosios kultūros reliktų. 1933 m. jis su anglų etnografu E. Leitneriu nuvyko į mokslui nežinomas vietas kalnuose. Ekspedicijos metu A. Poška surinko įvairiausių duomenų apie Baltistano tautų kultūrą, kalbą, papročius, architektūrą. A. Poškai nedavė ramybės mintis, ar Baltistane yra tolimų baltų – aisčių protėvių palikuonys. „Sužinojau, kad šiaurėje tarp Kašmyro ir Tadžikijos yra kraštas, pavadintas Baltistanu, – viename iš savo interviu pasakojo A. Poška. – Baltistanas – baltai? Tuoj pat nuvykau tenai, ieškojau ir radau dalykų, artimų Lietuvai“ (Ivanauskaitė J. Gyventi. „Šiaurės Atėnai“, 1990 gegužės 2, p. 3).

Keliaudamas po Baltistaną A. Poška aptiko daug panašių į mūsiškius statinių, ornamentų, tradicijų, buities reliktų, žmonių tipų. Čia gyveno labai į lietuvius panašūs, žemę mylintys ir ją dirbantys žemdirbiai – zemindarai. Jie buvo šviesios odos, gelsvų plaukų ir mėlynų šviesių akių, aukšti, stamboki vyrai ir apvalaus veido, raudonskruostės moterys. Jie gyveno kaimuose tarp kalvotų pievų, miškų, laukų ir upelių. Jų sodybos priminė A. Poškai senąjį lietuvišką kaimą – šiaudais dengti mediniai nameliai, virš stogo kraigo – žirgeliai, langinės išdažytos lelijomis, drožinėtų staktų prieangiai, klėtelės su kolonėlėmis, šalia augantys beržai, pažįstami drabužių raštai.

A. Poška surinko daug antropologinės, etnografinės medžiagos, unikalų fotografijų, piešinių, aprašymų, įvairių žinių apie paslaptingąjį Baltistaną ir jo žmones, aptiko nemažai panašumų su lietuvių etnokultūra. Jis parašė išsamią monografiją apie Baltistane gyvenančių šinų gentį. Monografiją išsiuntė į Londoną, į Britų muziejų moksliniam laipsniui gauti. Svajojo sugrįžęs į Lietuvą atsidėti mokslinės medžiagos apie Baltistaną studijavimui ir apibendrinimui.

Nuotraukoje: (iš kairės) A. Poškos tėvas, Antanas Poška, Agota Paškevičiūtė, dėdė Steponas Paškevičius (apie 1934 m.).
Iš J. Nekrašiaus archyvo

Lietuvos esperantininkai 1922 m. pasauliniame esperantininkų kongrese Niurnberge. A. Poška stovi viršutinėje eilėje prie stulpo.
Iš J. Nekrašiaus rinkinio