facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva 2018 m. vasario 16 d.–kovo 11 d. organizuotos Lietuvių kalbos dienos šalies įstaigose, visuomeninėse organizacijose ir lietuvių bendruomenėse užsienyje. Tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje, telkti bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje. Minėtomis dienomis  buvo rengiamos parodos, popietės, kalbos viktorinos, rašinių konkursai, gimtosios kalbos savaitės, piešti žodžiai ir auginti žodžių medžiai… Tais renginiais siekta skatinti mus didžiuotis savo kalba, o kartu ir savo valstybe, aktyviai kviesta visus neabejingus gimtosios kalbos mylėtojus prisidėti prie lietuviško žodžio saugojimo.

Neįtikėtina, bet taip... yra
Dėmesio vertas  internetinėje erdvėje sklandęs kvietimas: „Vilniaus forumas“ kviečia į konferenciją „Lituanistika globalizmo vėtroje: ugdyti tautos kultūrą, stiprinti valstybę“. Visuomeninės organizacijos „Vilniaus forumas“ surengtos konferencijos  pavadinimo žodžiai „lituanistika globalizmo vėtroje“ –  šiurpulingai sąmonę veikiantys dirgikliai.

Gal ne visi skaitytojai žino, kas tas „Vilniaus forumas“? „Vilniaus forumas  (oficialiai įteisintas 2016 sausio 9 d. I. R.) – nepartinis politinis judėjimas, siekiantis ugdyti valstybinį politinį mąstymą visuomenėje ir sutelkęs įvairių kartų Lietuvos likimui neabejingus mokslo, kultūros ir verslo pasaulio atstovus. Visuomenės sąmoningumo ugdymas, istorinės savivertės jausmo grąžinimas ir modernios stiprios Lietuvos Respublikos kūrimas – prioritetiniai Vilniaus forumo uždaviniai“ (www.vilniausforumas.lt).  Minėtą  sampratą papildo 2016 sausio 21 d. informacija: „Šis forumas – visuomeninė ir patriotinė iniciatyva, kuria siekiama atvirai ir aiškiai įvardyti XXI a. pradžioje Lietuvai iškilusius iššūkius ir ieškoti kelių jiems įveikti. Forumą paskatino pilietinis susirūpinimas dėl Lietuvos nepasiruošimo užtikrinti tautos ir valstybės išlikimo pasaulyje didėjant geopolitinei sumaiščiai ir iš jos valstybėms kylančioms grėsmėms. Šalyje tvyro susvetimėjimas ir nepasitikėjimas tarp valdžios ir piliečių. Turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mastai yra vieni didžiausių ES, o lietuviai – viena sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Palaipsniui faktiškai praradusi suverenumą Lietuvos valstybė yra periferinis ES kraštas, kurio turimos saugumo garantijos nėra besąlygiškai tvirtos. Forumo dalyviai įsitikinę, kad Lietuvos valstybės išsaugojimas turi būti ne tik valdžios, bet ir tam tikslui susitelkusios visos šalies visuomenės uždavinys. Organizuojant pilietinį forumą siekiama neleisti pasikartoti istorinei klaidai, kai Lietuvos visuomenę tragiški 1940 m. įvykiai užklupo nepasiruošusią dalyvauti sprendžiant šalies likimą. Šios nuostatos atsispindi forumo dalyvių pasirašytoje deklaracijoje“ (www.propatria.lt)..

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos organizuotos konferencijos  pavadinimo žodžiai „lituanistika globalizmo vėtroje“ –  šiurpulingai sąmonę veikiantys dirgikliai. Prieš šią konferenciją išplatintame pranešime žiniasklaidai rašyta: „Lietuvoje gausėja akivaizdaus lituanistikos ir lietuvių kalbos puolimo bei žlugdymo apraiškų. Menkinamas lituanistikos tyrimų ir studijų statusas, mažinamas jų finansavimas. Abitūros egzaminuose sudaromos sąlygos atsisakyti lietuvių literatūros. Lituanistai – ir mokytojai, ir tyrėjai – visuomenėje praranda ir taip jau sumenkusį socialinį statusą bei prestižą. Jeigu ir toliau bus einama šia kryptimi, lituanistų gali ir visai nebereikėti“ (www.alkas.lt).

Ir dar ten pat rašyta: „Būtina priešintis valdžios savivalei ir kurti lituanistikos gynimo sąjūdį. Kitaip valstybė liks be pamatų, o tauta – be savos kultūros“.

Kita aktuali to paties šaltinio informacija:
* Buvo prieita išvada, kad Lietuvos valdžios įstaigose ir žiniasklaidoje įsigali liberalios nuostatos – tautos kultūra ir lietuvių kalbos interesai aukojami vardan „globalios Lietuvos“ ir multikultūrizmo idėjų. Tai ir verčia telkti tautinei kultūrai neabejingus žmones, išgryninti vertybes ir suformuluoti bendro veikimo būdus.

* Visose demokratinėse Vakarų ir Vidurio Europos šalyse bunda tautinė ir valstybinė sąmonė. Tačiau Lietuvoje tęsiamos ir net stiprinamos pastangos ištautinti ir išvalstybinti šalies visuomenę.

* Matyti pastangų sumenkinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Ruošiama politinė ir teisinė dirva dvikalbystei šalies viešajame gyvenime įtvirtinti, siaurinama lietuvių kalbos viešojo vartojimo erdvė. Lietuvių kalba stumiama į akademinio gyvenimo paribius. Didėja pavojus, kad ji, kaip sovietmečiu, vėl bus paversta tik privataus buitinio vartojimo kalba.

Iškilmingoji mokinių konferencijos J. Janonio gimnazijoje dalis
Pirmiausia konferencijos dalyvius – atvykusius iš toliau (Akmenės, Jurbarko, Panevėžio, Radviliškio), šiauliečius („Romuvos“ ir Didždvario  gimnazijų) ir savus pasveikino gimnazijos direktorius Rimas Budraitis ir pristatė viešnią – Eleną Bradūnaitę-Aglinskienę (etnologę, antropologę), vasario 12 d. už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą išrinktą 2018 metų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureate.

Keliais sakiniais nusakęs dabartinę situaciją (visuomenėje smunka lietuvių kalbos prestižas, silpnėja dvasinių vertybių suvokimas, gajos savęs pervertinimo, nekvestionuojamos laisvės ir absoliučios lygybės siekio tendencijos...), direktorius  visiems palinkėjo įsimintino dialogo ir emocingų potyrių.

Labai originaliai Šiaulius, šiauliečius ir savo gimnaziją  svečiams pristatė mokinė Eglė Poškevičiūtė (mokytoja Asta Valavičienė), skaičiusi ištrauką iš Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ ir savo kūrybos eilėraštį „Kalanta yra kultūrinė patirtis už vieną tašką“.    

Vaidybinis filmas „Nešantys laisvę“. Visų dalyvių dėmesį prikaustė Eligijaus Plenaičio sukurtas filmas  „Nešantys laisvę“, kuriuo pristatomi  1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai (4 iš 20-ies), mokęsi Šiaulių berniukų gimnazijoje.  Giliai širdin sminga vaikinukų, apsirengusių caro laikų gimnazistų uniformomis, prisistatymai: „Aš, Steponas Kairys, su pagyrimu baigiau Palangos progimnaziją, kur mokiausi kartu su Antanu Smetona, o 1989 m – Šiaulių gimnaziją. Studijavau Peterburgo technologijos institute, du kartus iš jo buvau pašalintas už dalyvavimą studentų judėjime...“; „ Aš, Alfonsas Petrulis, mokiausi Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose, kunigų seminarijoje Kaune, Vilniuje. Studijavau Peterburgo dvasinėje akademijoje. Kunigu įšventintas 1899 m., dirbau vikaru įvairiose Lietuvos vietovėse...“; „Aš, Jonas Vileišis, 1892 m. baigiau Šiaulių gimnaziją, studijavau Peterburgo universitete, žinias gilinau Berlyne, 1990 m. grįžau į Lietuvą. 1905 m. su draugais Vilniuje surengiau Lietuvių suvažiavimą. 1916 m. už atsišaukimus prieš vokiečių okupacinę valdžią buvau suimtas ir išvežtas į Vokietiją...“; „Aš, Mykolas Biržiška, 1901m. baigiau Šiaulių gimnaziją. Du kartus už lietuvišką veiklą (vieną kartą, kad atsisakiau eiti į provoslaviškas Mišias) buvau iš gimnazijos pašalintas. Ant Salduvės kalno daviau priesaiką... Įstojau į Maskvos universiteto teisės fakultetą. Čia buvau suimtas, kalintas Maskvos, Vilniaus, Kauno kalėjimuose. 1905 m. dalyvavau Lietuvių suvažiavime Vilniuje...“

Visi keturi buvę Šiaulių gimnazijos auklėtiniai 1917 m. Vilniuje buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą, o 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Filmas ne tik istorijos priminimas dabartiniams mokiniams, bet ir galimybė įsijausti ( čia labai paveikus  muzikinis filmo fonas) į XIX a. paskutiniojo dešimtmečio gimnazistų, savo amžiumi labai artimų konferencijos dalyviams, vidines nuostatas, gilų jų patriotizmą, aukojimąsi vardan Lietuvos.

Raimondo Dambrausko linkėjimas. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius R. Dambrauskas trumpai komentavo, kodėl jų mokykla pavadinta J. Balčikonio vardu. Šis kalbininkas ir  vertėjas  (1885–1969) kurį laiką buvo Panevėžio gimnazijos direktorius. R. Dambrauskas įtaigiai atpasakojo  J. Balčikonio mokinio Leono Kuodžio mintis: „Jis mus stebino ne kokiu nors ypatingu mokymo metodu, bet meile gimtajai kalbai. Balčikonis mums parvežė iš Rusijos gilumos, iš Voronežo (kur mokytojavo karo pabėgėlių lietuvių gimnazijoje kartu su J. Jablonskiu) tikrąją lietuvių kalbą, kurios mes čia, Lietuvoje, dar neturėjome... Kartu su juo čia parkeliavo ir J. Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatika“ ir chrestomatija „Vargo mokyklai“ su neregėtu negirdėtu kirčiuotu žodynėliu. Visa tai mums buvo didžiausia naujiena. Naujiena buvo ir tai, kad mes net pamokų metu su mokytoju versdavome į lietuvių kalbą pasakas. Kartu laužydavome galvas, kaip vienu ar kitu atveju tatai pasakytų kaimo žmogus? Tai buvo lyg ir savotiška kūryba. Be abejo, tai – vienas iš geriausių būdų ne tik išmokti savosios kalbos, bet ir susipažinti su jos dvasia ir skirtybėmis“ (www.pavb.lt).

Svečias užsiminė, kad signataras Alfonsas Petrulis (1873–1928) anais laikais jų gimnazijoje  dirbo tikybos mokytoju.

Visų dėmesį prikaustė pasakojimas apie Juozą Zikarą (1881–1944), vieną pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, baigusiu aukštuosius mokslus. Jis 1918–1928 m. mokytojavo Panevėžio valstybinėje vyrų gimnazijoje. Šiame mieste sukurtas itin brandus  jo kūrinys – „Laisvės“ statula, išreiškusi lietuvių tautos nuotaiką, kalbėjusią į žmonių protus ir į širdis. Įtaigūs R. Dambrausko persakyti skulptoriaus žodžiai, būtent, esą  svarbu, kad jaunoji karta  mestų tą tuščią didžiavimosi savimi maniją, o griebtųsi iš širdies darbo, nes tik tokiu būdu galės pasiekti, ko trokšta; be šių ypatybių ir didžiausi talentai gali žūti.

Direktorius, priminęs, kad „Laisvės“ statula (puikavosi Kaune iki 1950 m., kol sovietai sudaužė; puikuojasi tame mieste ir dabar –  atstatyta 1989 m.) yra J. Zikaro gyvenimo ir kūrybos Panevėžyje simbolis, užsiminė, kad skulptoriui pozavo jo žmona Anelė (jos veido bruožai atkartoti meno kūrinyje) ir mergaičių rankų darbų mokytoja Elena Jašinskaitė. Pasakojo, kad kiek per trumpą suknelę „užvilko“ šiek tiek „apnuogindamas“ skulptūros kojas ir dėl to davatkų buvo apskųstas kunigams.

Priminęs senas Šiaulių ir Panevėžio  gimnazijų sąsajas, R. Dambrauskas įteikė simbolinę dovaną R. Budraičiui, linkėdamas ir toliau puoselėti  tų keturių Signatarų dvasią mokinių širdyse.

Iš atminties neblėsianti emigrantų dalios tema
Melodija virtusio žodžio galia. Susikaupimui ir naujiems apmąstymams visus beregint nuteikė  J. Janonio gimnazijos mokinio Pijaus Kondroto atliekama daina, pritariant sau gitara. Pijus dainavo Jono Aisčio 1934 m. parašytą Šilainės elegiją. Pirmiausia gimnazistas paaiškino, kad per viešnios E. Bradūnaitės paskaitą išgirdęs „škaplierių istoriją“. Ir konferencijos dalyviams priminė, kaip tarpukario metais, į svetimą šalį išleisdama sūnų, kiekviena motina į škaplierius įsiūdavusi tėviškės smilčių (šilainės) ir tą relikviją uždėdavusi jam – emigrantui  ant kaklo. Poetas J. Aistis, prisimindamas savo ir į jį panašių  išeivių liūdną dalią, tą atskirties nuo gimtosios žemės būseną išsakė eilėraščiais, kuriuose dominuoja minorinė nuotaika, kuriuose daug rezignacijos, savigraužos, apstu sielvarto, maža laimės, daug  netikrumo ir dūžtančių iliuzijų. Tokiais atvejais  paguodai belieka tik gimtosios žemės trupinėliai:

Bet gi tu paliksi, tu, pilka šilaine,
Škaplieriun motulės andai įsiūta!
Su tavim atminsiu žiogrelius ir dainą,
Ir jauniausią sesę, laistančią rūtas...

Elegiškai melodingas dainos tekstas vertė kiekvieną mūsų susimąstyti apie Lietuvą ir lietuvybę, pasvarstyti, kiek šiandienos emigrantų gretose yra nusivylusių, pavargusių mūsiškių, užvaldytų katarsio, kančios ir liūdesio, kai į Tėvynę jie žvelgia iš nuotolio.

Taip ir liejosi iš Pijaus lūpų  dainiškajai lietuvių lyrikos tradicijai būdinga graudulio gaida, žemi ir švelnūs ritmo kirčiai, gęstanti nostalgijos priegaidė. Graudumas tapo vyraujančia  tų minučių nuotaika. Jokio kito ugdomojo akcento nė vienam nebereikėjo!

„Tėvynė Kazio Bradūno eilėraščiuose“. Taip pavadintas Juliaus Janonio gimnazijos III kl. mokinio Edgaro Sviščiovo pranešimas  (vadovas – mokytojas Rimvydas Sruogis), iš jausmų  atmosferos perkėlęs konferencijos dalyvius į lyrinų pasvarstymų pasaulį. Pranešimo autorius nušvietė 4 poeto kūrybos etapų santykį su Tėvyne: * Lietuva (1917–1944), dominuoja šviesūs vaizdai, ryški meilė Tėvynei; akivaizdus studijų miesto Vilniaus grožis; * Vokietija ( 1944–1949), begalinis Tėvynės ilgesys; raudonojo maro sukelta baimė ir badas; viltis sugrįžti; * Amerika (1949–1992), nesibaigianti nostalgija; atsigręžimas į Lietuvos istoriją, ieškant dvasinės stiprybės; Lietuvos valstybės kūrėjų aukštinimas; * Lietuva (1992–2009), „Ir plaka linksmiau širdis – / Vėl prieš akis gimtasis kraštas“.

Poeto K. Bradūno dukros prisiminimai. Viešnia pirmiausia iš visos širdies padėkojo Edgarui už išsamų jos Tėvelio kūrybos apibūdinimą. Po to mintis nukreipė į poeto eilėse aukštinamą kunigaikštį Gediminą (sąžiningas, protingas valdovas, daręs sprendimus, palankius visai tautai), K. Donelaitį (aukštino paprastus valstiečius, gyvenusius vokiečių apsuptyje, bet išsaugojusius lietuvybę, tai be galo svarbu kultūrinės istorijos raidai suvokti), M. K. Čiurlionį (Varšuvoj gyveno tarp lenkų, Peterburge – tarp rusų, bet pasirinko gimtosios šalies kalbą; jis suvokė, kas tuomet buvo svarbiausia, ir tapo  sąmoningo pasirinkimo pavyzdžiu ne tik bendraamžiams, bet  ir dabarties lietuviams).

Į viršų