Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus yra ne tik meno ir kultūros kritikas, bet ir aktyvus eksperimentinės fotografijos kūrėjas. Tikriausiai ne dažnas žino, kad viena ankstyviausių ir vis dar plėtojamų fotografijos kūrybos temų yra seksualinė tapatybė, kūniškumas ir vyriškumas. Artimiausiu metu šia tema bus atidarytos dvi didelės doc. dr. Remigijaus Venckaus parodos. 2018 m. sausio 26 d. Kaune, galerijoje „Ars et mundus“ (A. Mapu g. 20) duris atvers vyriškų aktų paroda. Kūriniai sukurti 2002–2014 m. Parodos pavadinimas – „Aš esu kitas. Skirta Kaunui“. Po savaitės, vasario 2 dieną, Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141) duris atvers kita vyriškų aktų paroda, tituluojama panašiu pavadinimu – „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“. Šiauliečiams bus pristatomi naujausi 2017–2018 m. sukurti kūriniai. Toliau parengtame straipsnyje žiūrovus parodų autorius supažindins  su vyriškų aktų kūrybos evoliucija bei pristatys konceptualią idėją.

Vyriškų aktų kūrybos evoliucija
Ne specialiai, bet greičiau netikėtai 2007 m. pradėjau aktyviai kurti vyrų aktų fotografiją. 2009-04-29 – 05-17 Fotografijos galerijoje Panevėžio mieste surengiau pirmąją autorinę vyrų fotoaktų parodą „Tarp mūsų vyrų“. Nors parodos tekste nebuvo propaguojamas homoseksualaus vyro kūnas, o specialiai keliama vyro kūno nuromantinimo arba eliminavimo dabarties kultūros produktuose problema, tačiau lyrinėse, estetizuotose kompozicijose galima buvo regėti kontroversiškai vertinamas vyriško kūno interpretacijas. Regimos paslėptos nuorodos į vyrišką meilę, intymų ir kasdieniam žvilgsniui neatvirą dviejų asmenų prisilietimą. Gausios refleksijos, pasipylusios Lietuvos spaudoje ne tik rodė visuomenės pasipiktinimą arba pasigėrėjimą kūriniais, bet ir atvėrė tam tikras Lietuvos socialiniame diskurse plytinčias piktžaizdes. Vėliau pakartotinai parodą surengiau Kelmės krašto muziejuje (2010-01-18 – 02-20).

Aktų fotografijomis susidomėjęs meno kritikas ir kuratorius Brighton’o universiteto (University of Brighton, Jungtinė Karalystė) ir Adomo Mickevičiaus universiteto (Adam Mickiewicz University, Lenkija) profesorius dr. Pawel’as Leszkowicz’ius netikėtai mane pakvietė sudalyvauti Lenkijos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe w Warszawie) rengiamoje tarptautinėje parodoje „ARS Homoerotica“ (2010 06).

Vėliau muziejuje surengtame menininkų kūrybos apžvalgos vakare taip pat buvo pristatytas ir analizuotas mano kūrybos asmeninis braižas. Didelio dėmesio ir plojimų sulaukė videofilmas Meilė (2009, 00:05:23). Parodos kuratorius pastebėjo, kad fotografijos ir videomeno kūriniuose gausu egzistencinės problematikos, o patrauklūs ir erotiški kūnai apgalvotai komponuojami buitinėje, jiems neskirtoje ir nebūdingoje, perkeltine prasme negražioje aplinkoje.

Homoerotikoje akcentuojama nuogo, vyriško kūno legalumo problema, kylanti homofobiškoje kultūroje. Čia kūnas virsta ne tik vizualinių geismų, bet ir vyriško pavidalo identifikavimo, seksualinės tapatybės ir tolerancijos kvestionavimo priemone. Tikriausiai dėl Lietuvoje sklandančių homofobiškų visuomenės nuotaikų dalyvavimas šiame renginyje nesusilaukė jokio Lietuvos kultūrinės spaudos dėmesio. Visiškai netrukus apie Varšuvoje surengtą parodą ir keliones po Lenkiją sukūriau interneto meno kūrinį „Lenkijos dienoraštis“.

2013 m. liepos 13 d. Vilniaus kameriniame teatre buvo atidaryta nauja mano paroda „Aš esu kitas“, kuri tapo pirmuoju antrojo Baltijos parado už toleranciją renginiu. 2014-01-09 – 21 plėtojant pradėtą temą autorinė paroda „AnOther“ buvo surengta Maria Curie Sklodowska universiteto galerijoje Zajezdnia (Liublinas, Lenkija), o 2017-04-05 – 30 autorinę aktų parodą „Iš vaikinų gyvenimo“ dar kartą surengiau Panevėžio miesto fotografijos galerijoje.

Žiniasklaidos didžiulio dėmesio susilaukė 2017 m. gegužės 12 d. „Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) atidaryta naujausia netradicinį seksualumą gvildenanti eksperimentinė fotografijų paroda „Trans-Kaimas-LT“. Tąkart savosios parodos idėją grindžiančiame tekste rašiau: kasdienėje veikloje, naudojant šiuolaikines komunikacijos technologijos, neretai susidaro įspūdis, jog būtent technologijos atveria visuomenei akis ir parodo gerokai platesnį pasaulį, nei jame dalyvaujame kiekvieną dieną. Jos (technologijos) signalizuoja mums, kai susiduriame su kultūros įvairove ir iš jos kylančiais iššūkiais bei pademonstruoja mūsų pačių mąstymo ribas. Kultūros įvairovė atrodo tiek pat grėsminga, kiek ir veikianti labai žaismingai. Galiausiai ji mus paverčia šio žaidimo dalyviais. Iš įvairovės kylantys iššūkiai mums ir mūsų įprastai aplinkai vienodai adresuoja greitėjančios globalizacijos, kaip ir lėtėjančios lokalizacijos užduotis.

Galbūt mums per dažnai tenka jausti save lokalų ir suprasti savo lokalumą? Galbūt ši jausena nėra labai negatyvi patirtis? Tačiau darau išvadą, kad likti lokaliam savo mąstymu, neregėti savojo lokalumo globaliajame pasaulyje yra pakankamai pavojinga. Iš šios neregystės gimsta klaidingi kultūros naratyvai, mitai, į kuriuos įtikime ir kurių nenorime išsklaidyti. Šie mitai neapima seksualumo, seksualinės tapatybės, vyro ir moters demarkacinių zonų.

Deja, pereinamosios kategorijos iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Kaip kultūros užribiai jos egzistuoja dabartyje. Jos pulsuoja vienodai reikšmingomis įtampomis. Pereinamosios kategorijos žymi nuolatinę teritorijų perženklinimo būtinybę ir mūsų kintančią vietą šalia jų arba jose. Todėl žodžių junginiai, prasidedantys „trans“ mus verčia gyventi šalia tranzito, atlikti transakciją, patirti transhumanizmo idėjų poveikį ir net kirsti gatvę, kuria žingsniuoja transseksualas.

Visi šitie „trans“ mus glumina. Juk beveik nieko nežinome apie transhumanizmą arba apie transseksualus. Pastarieji asocijuojasi ne tik su nepriimtinu kitoniškumu, bet ir su iškrypimu. Dėl mažai argumentuotų arba iš viso nepasvertų asociacijų gimsta paradoksalūs nesusipratimai, skirtingi kultūros pasakojimų skaitymai. Todėl mano, kaip medijų menininko ir kultūros tyrinėtojo, pagrindinė užduotis yra patikrinti bei ironiškai apmąstyti vyraujantį super-lokalų-primityvumą arba „lietuvišką kaimą“, tarpstantį mūsų viduje, neleidžiantį pakelti galvą ir pažvelgti į akis trasseksualui, homoseksualui ar biseksualui…

Apie naujausią parodą „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams“
Teiginys, kad kūnas yra neatsiejama žmogaus dalis, daug kam gali atrodyti labai banalus, visiškai suprantamas ir neiškalbingas. Tačiau ar visada kūnas, kaip neatsiejama žmogaus dalis, yra patiriamas lyg įtvirtinta fundamentalija? Manau, kad labiausiai sutrinkama išgirdus, jog šis neatsiejamasis nuo savojo Aš yra seksualus, atakuojamas visokių, beveik gyvuliškų, seksualinių geismų ir konfliktų.

Būtent toks kūnas, atsidūręs tarp savęs ir kito, yra tikrovės medžiaga skirta menui, dalyvaujanti kuriančiame konflikte ir aštrėjančiame geisme. Jis įspraudžiamas ir mano fotografijų cikluose „Iš vaikinų gyvenimo“ (2009–2013 m.), „Pas močiutę kaime“ (2009–2010 m.), „Pokalbiai apie meilę“ (2011–2013), „Virtuvės antropologija“ (2010).

Šiuose kūriniuose demonstruojamas vyro kūnas yra teksto dalis, kuri per savo pozą, santykį su vaizdinga (arba ne visai) aplinka pasakoja ne tik apie savo seksualumą, bet ir apie būtį, nostalgiją, tikėjimą, mirtį ir panašiai.

Mano kūryboje kūną galima suvokti kaip erdvinį tekstą, kuriuo atveriama ir tuo pačiu metu maskuojama daugiaprasmė istorija nesusieta vien tik su juo pačiu. T. y. pozuojantis kūnas nepasakoja apie save, iš jo sklindanti reikšmė negrįžta į jį. Tačiau pasitelkus žinojimą, reikšmė atsiveria kaip tolstanti, artėjanti link plataus kultūros tekstų tinklo ir niekad nepasiekiamo horizonto. Būtent toks kūnas regimas fotografijų cikle „Aš esu kitas“ (2011–2013).

Sukurti fotografijų ciklą „Aš esu kitas“ skatino skaityti ir sąmonėje įstrigę Biblijos fragmentai. Tačiau mano kūryboje šie fragmentai neiliustruojami. Kūno poza, gili ir tarsi viską ryjanti juoda spalva bei pavadinimas žiūrovą perkelia į kitą, už Biblijos esantį tekstą. Vyro kūnas nuotraukose ir vyrų apaštalų rašyti tekstai (į kuriuos nurodoma tik pavadinimais) sutvirtina seksualaus, kūniško, geidžiančio vyro poziciją. Tačiau nedera manyti, kad aš savo kūriniais reiškiu priešpriešą tikėjimui ar Biblijai. Priešingai – aš esu tikėjime. Tačiau aš negaliu atsieti kūno seksualumo ir tikėjimo, kaip ir pats negaliu tikėti neturėdamas kūno…

Nors ir nenoriu sutikti, kad mano fotografija sugestijuoja homoseksualumą, tačiau visiškai numanau, kad šią sąsają ras ir tvirtai dėl jos piktinsis daugelis žiūrovų. Deja, žiūrovas piktinasi tik dėl savęs, pats to nesuprasdamas.

Patikslinsiu žiūrovui: meno kūrinius, tokius, kokius regite parodoje, paskatino sukurti dabartinė tikrovė, į kurią grąžinu kūrybinį rezultatą.

Kūrybos akto metu aš tik užminiau mįslę. Parodoje manęs nebelieka. Kadangi žiūrovas kontaktuoja tik su kūriniu, bet ne su manimi, todėl būtų per ne lyg neapdairu ir kvaila, jei vyriško kūno erotika būtų suvokiama kaip homoseksuali ir tuo pat metu siejama su autoriumi. Tačiau tokia įmanoma sąsaja rodo, kad tarp kūrinio ir žiūrovo yra tamprus ir ypač siauras atstumas. Vadinasi, žiūrovas pabaigia kūrinį, o tuo pat metu ir save patį. Manęs (autoriaus) nebelieka, nes atstumas nepaprastai išsitempia. Iš žiūrovo kylantis pasipiktinimas homoseksualia erotika žymi jį patį, bet ne mane. Kūrinys tampa veidrodžiu, atspindinčiu pozityvią arba negatyvią žiūrovo poziciją homoseksualų atžvilgiu. Šiuo atveju tiek jūs (žiūrovai), tiek Aš (autorius) esame kiti.

Skaitytojus informuojame, kad doc. dr. Remigijaus Venckaus paroda „Aš esu kitas. Skirta Kaunui“  atidaroma 2018 m. sausio 26 d. 18 val. galerijoje „Ars et mundus“ (A. Mapu g. 20, Kaunas), paroda veiks iki vasario 9 d. Vasario 2 d. (penktadienį) 18 val. Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141) atidaroma paroda „Aš esu kitas. Skirta Šiauliams; 17 val. prieš parodos atidarymą autorius skaitys paskaitą apie savo eksperimentinę kūrybą. Paroda veiks iki vasario 13 d.

Skaitytojams primename, kad doc. dr. R. Venckaus kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie jį ir jo kūrybą bei akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie vedamus šiuolaikiškus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Doc. dr. R. Venckus tikisi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..