facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus šį kartą ir vėl grįžta prie meno kritikos klausimų. Kviečiame skaityti jo parengtą interviu su moters erotikos puoselėtoju tapytoju Jonu Kunicku. Taip pat norime pasidžiaugti, kad 2017 m. prieš pat didžiąsias metų šventes dailininkui buvo suteiktas Lietuvos Respublikos profesionalaus menininko statusas.  

Apie dailininką
Jonas Kunickas (g. 1978 m.) yra vienas ryškesnių erotikos kūrėjų, gyvenančių Kaune. Nors 1996–2002 m. J. Kunickas studijavo architektūrą ir dirbo architektūros srityje, nuo 2015-ųjų jis yra pastebimas kaip labai aktyvus tapytojas. Per pastaruosius trejus metus dailininkas surengė šešias autorines parodas Vilniuje, Kaune ir Alytuje. Taip pat dalyvavo devyniose grupinėse parodose, kurios vyko Kaune, Plungėje ir net Taipėjuje (Taivanas).

2014 m. J. Kunickas tapo Prancūzijos organizacijos „Mondial Art Academia“ nariu, o po kelerių metų ši akademija tapytojui skyrė 4-ąją vietą geriausio kūrinio konkurse. 2016 m. Kauno dailininkų klubų „Sfinksas“ ir „Meno sparnai“ organizuojamoje parodoje „Atgimimas“ dailininkas buvo apdovanotas už produktyvius kūrybos rezultatus. Tais pačiais metais „American Art Awards“ organizuojamame kasmečiame konkurse J. Kunickui skyrė 3-iąją vietą. 2017 m. dailininko piešinys „Drawing 37“ buvo eksponuojamas konkurse „International Grand Prize Competition“, kuriame „International Contemporary Art Association“ dailininką apdovanojo finalininko sertifikatu. Piešinys eksponuotas „Art Revolution Taipei“ meno mugėje ir šiuolaikinio meno galerijoje Taivane.

 – Jonai, pagal išsilavinimą esate architektas, bet  susidaro įspūdis, kad visą gyvenimą domėjotės tapyba ir link jos labiausiai linkote. Kiek architektūros studijos padėjo jums kaip tapytojui žengti šiuo sudėtingu menininko keliu?
– Visuomet yra sudėtinga nuspėti kas būtų, jeigu būtų... Manau, kad viskas mūsų gyvenime atsitinka su priežastimi. Bet kokie mokslai, patirtis, veikla mus ugdo. Drįsčiau teigti, kad architektūros studijos man padėjo ir gana žymiai. Baigęs magistrantūrą dar 10 metų dirbau architektūros srityje. Tiek studijos, tiek projektuotojo darbas formavo mano pasaulėžiūrą, asmenines savybes, įgūdžius...

Išsilavinimas lėmė mano gyvenimą. Man buvo svarbios įgūdžių ir įžvalgų tobulinimas piešimo ir tapybos paskaitose. Dar iki studijų universitete daug savarankiškai studijavau ir mokiausi piešimo ir tapybos paslapčių, o į architektūros specialybę įstojau tik dėl piešimo bei kompozicijos egzaminų puikių rezultatų.

Architektūros katedros piešimo studijose įgyta patirtis privertė suvokti visumos prioritetinę reikšmę prieš detales. Tuo metu su dėstytojų pagalba mano galvoje „įsirašė“ keletas bazinių principų, dėl kurių vėliau man pavyko atrasti ir suprasti vis naujus šios srities klodus. Studijų metais smegenyse „suręstas“ žinių lentynėlių karkasas ilgainiui pravertė profesinėje tapytojo veikloje.

Socialiniai įgūdžiai ir pasaulėjauta taip pat labai svarbūs ir yra ugdomi. Įstojus į architektūrą patekau į labai motyvuotų ir gabių žmonių terpę. Kad ir ką daryčiau, visuomet buvau pripratęs būti vienu iš geriausių savo aplinkoje.

Architektūros studentų kolektyvas gerokai kėlė kartelę ir teko dar kartą pasitempti. Įdomi patirtis buvo išgyventa bendraujant tiek su architektūroje save atradusiais žmonėmis, tiek su akademine bendruomene.

Ši patirtis padėjo labiau pažinti save ir pasirinkti tinkamą gyvenimo kryptį. Estetikos, dizaino, kompozicijos studijos yra susijusios su „skonio“ formavimu. Architektūros studijų metu mano supratimas visais šiais klausimais ryškiai pakito. Įsisavinau daugelį šiandieniniame projektavime galiojančių tiesų ir jomis nuoširdžiai įtikėjau.

Po studijų mano estetikos ir dizaino suvokime atsirado gerokai daugiau kategoriškumo. Vėliau gyvenimiška patirtis parodė, kad jokios tiesos nėra universalios. Bekompromisinis kategoriškumas testuojamas visa puokšte realybėje egzistuojančių faktorių ir kriterijų. Jis visuomet subyra į niekingus gabalėlius. Pasaulis per daug įvairiapusis ir daugialypis, kad galėtumėm sau leisti vadovautis baigtinėmis tiesomis. Todėl ilgainiui dariausi vis lankstesnis.

Šiandien į viską žvelgiu daug įvairiapusiškiau. Įgytos kompozicijos pagrindų žinios bei galimybė identifikuoti aplinkoje sutinkamas klišes sudarė prielaidais jomis manipuliuoti (jomis vadovautis arba sąmoningai jas laužyti). Galiausiai tai suteikė daugiau drąsos tiesiog pasitikėti savąja nuojauta. Praktinis – materialus pagrindas. Šiuo metu gyvenu ir dirbu savo paties suprojektuotame ir pastatytame name. Didžioji dalis resursų namo statyboms taip pat sugalvota ir sukurta dirbant architekto darbą Londone, kur per trejus praleistus metus teko susipažinti su britiška projektavimo specifika. Be abejo, tokiam biografijos scenarijui buvo būtinos architektūros studijos.

Galiausiai svarbiausia mano architektūros mokslų išdava – šeima. Būtent statybos ir architektūros fakultete sutikau savo dabartinę žmoną, Gintarę. Ji ne tik mano gyvenimo meilė, vaikų motina,  mūza ir modelis..., bet ir tas žmogus, kuris mane labiausiai palaikė sudėtingu laikotarpiu pereinant nuo vienos veiklos prie kitos.  

– Tapybos objektas – moteris. Jos figūros studijoms skiriate daug dėmesio. Vakarų kultūros dailėje labai daug moters atvaizdų. Ar tai nėra didžiulis iššūkis žengti daugelio autorių nužingsniuotu keliu? Kuo ypatinga moters figūra tapybai?
– Taip, tiesa – dažniausias mano tapybos objektas yra moteris. Manau, kiekviena profesionali veikla, jei į ją žiūrima rimtai, yra tam tikras iššūkis.

Žengti daugelio autorių nužingsniuotu keliu man nėra nei trūkumas, nei privalumas. Viena vertus, sudėtinga kuo nors nustebinti žiūrovą, kai daug amžių begalė talentingų ir darbščių menininkų jau paliko savo pėdsakus šiame kelyje. Kita vertus, žingsniuodamas šiuo keliu gali daryti prielaidą, kad jis veda teisinga kryptimi – ne atsitiktinai tiek nuostabių pėdsakų išlikę, ir jų nuolat daugėja, būtent šio kelio dulkėse.

Man labai patiko mintis, kurią išsakė tapytojas ir mokytojas Steve Huston. Jis interviu metu paklaustas, ar sudėtinga menininkui sukurti ką nors visiškai unikalaus, atsakė – ne. Tiesiog reikia padaryti ką nors, ko dar nepadarė kiti. Bet reikia nepamiršti, kad  greičiausiai kiti to nedarė tik dėl to, kad tai kvaila...  

Tai, kad kažkas yra nematyta, dar nereiškia, jog tai yra geras menas. Sukurti ką nors labai kokybiško ir absoliučiai naujo yra beveik neįmanoma. Visko prisotintame meno pasaulyje mes dažnai pervertiname kitoniškumo kriterijų. Kiekvienas iš mūsų jau savaime esame unikalūs, tad nereikia bijoti skolintis gerų minčių ir priemonių. Galima paimti vieno autoriaus požiūrį, kito naudojamą apšvietimą, trečio potėpį ir vėl turėsime kažką naujo…  

Moters atvaizdų yra gausu tiek Vakarų, tiek Rytų dailės kultūroje. Taip buvo ir bus, kol žmonija gyvuos. Žmogaus kūnas yra vienintelis tikras mus supančio pasaulio matavimo vienetas. Tai, kad skruzdėlė maža, o dramblys didelis, yra visiškai sąlyginės tiesos, kurias mes suvokiame tik lyginimo su savo rūšimi būdu.

Visus reiškinius, materijas, dėsnius, dydžius, jausmus... mes pažįstame tik per žmogiškąją prizmę. Visos mums žinomos tiesos yra įsisavinamos per jų santykį su mūsų kūnu. Todėl man atrodo labai natūralu, kad labiausiai menininkus dominantas objektas yra būtent žmogaus kūnas. Tokia būtų pirmoji atsakymo į jūsų klausimą dalis, kuri paaiškina žmogaus kūno svarbą mano tapyboje.  

Toliau  yra dar dvi mano kūrybos opcijos – vyras ir moteris… Jeigu žiūrėti į tai labai paprastai – aš esu vyras ir mano pasirinkimas yra paremtas gamtos dėsniais (seksualinio susidomėjimo pagrindas). Visai patogu būtų tuo ir apsiriboti, tačiau yra ir sudėtingiau paaiškinamų pasirinkimo aspektų – kaip vaizdinių semantika, emocinis krūvis, asociacijos...
Jaučiu, kad vaizduoti moterį nereikia jokių papildomų priežasčių – ji paveiksle gali būti tiesiog kaip grožio elementas, puošmena...  Pati sau priežastis. Ji yra grožis, todėl turi teisę meno kūrinyje egzistuoti vardan estetinio pasigėrėjimo (kurį gali teikti tiek vyriškai, tiek moteriškai giminei).

Tuo tarpu vaizduojant vyrą man norisi siužeto, veiksmo, papildomo turinio. Vyro kūno grožis atsiskleidžia veiksme. Jis yra funkcija, todėl vyriško kūno atsiradimas meno kūrinyje prašosi būti pagrindžiamas.

Žiūrint į pozuojantį vyrą dažniausiai kyla klausimas, ką jis čia veikia – lyg tam reikėtų pateisinimo. Manau, kad daugiausia pasigėrėjimo vyriškas kūnas sukelia ringe ar mūšio lauke, sporto arenoje ar dirbtuvėje, galiausiai buitinėje aplinkoje. Vyriško kūno grožis nedera su demonstravimu ar gundymu. Nuogas vyro kūnas teisingiausiai atrodo modeliui nepastebint savo nuogumo. Dėl šių aplinkybių aš vis dar nesurandu vyriško akto arba vyriškos erotikos rakto.  

– Vos pažvelgus į jūsų kūrybą norom, nenorom norisi diskutuoti apie erotiką, apie atpažįstamus įvaizdžius, vyro gundymą ir panašiai. Kuo erotika yra svarbi jums ir šiuolaikiniam tapybos mylėtojui? Ką, jūsų manymu, erotika pasakoja vyrams ir apie vyrus?
– Sutinku, kad mano tapyboje dažniausiai figūruoja erotinio atspalvio turinys, tačiau didžioji dalis mano tapybos darbų nėra specialiai orientuota į vyriškos lyties gundymą tiesiogine to žodžio prasme. Aš nuogame kūne dažniausiai ieškau įdomios formos, dėmių ir linijų kompozicijos ar tiesiog ne seksualiai orientuoto estetinio pasigėrėjimo.

Tapydamas aš nematau žmogaus kūno nuogumo. Matau tik ant modelio kūno krintančią šviesą. Todėl ir tapau tik šviesą ir šešėlius. Juk žmogaus akis apskritai mato tik šviesą, o ne pačius objektus. Kuo šiuolaikiniam tapybos mylėtojui yra svarbi erotika, atsakyti yra tikrai sudėtinga. Turint omenyje tai, kad šiuolaikinė tapyba yra labai įvairi bei daugialypė, o apibrėžti, kas yra tapybos mylėtojas, apskritai kone neįmanoma, to reikėtų paklausti kiekvieno žiūrovo asmeniškai.

Man erotika yra labai svarbi, kaip sudedamoji mano vaizduojamo meno dalis. Tačiau kodėl taip yra, aš nežinau, nes manau, kad ne aš pasirinkau erotiką, o erotika pasirinko mane. Kai iškeliu sau klausimą, kodėl tapau būtent tokio turinio paveikslus arba ką dar galėčiau ar vertėtų tapyti – atsiduriu aklavietėje. Kai savęs to neklausiu – nedvejodamas vėl imu tapyti nuogą kūną. Manau, moteriška erotika vyrams pasakoja, kokie laimės kūdikiai esame.  

– Viename savo laiškų, adresuotų man, jūs minėjote: „Prisipažinsiu – aš apie savo tapybą netgi negalvoju kaip apie erotinį meną (galbūt aš labai klystu). Man svarbiausias yra šviesos santykis su objektu (dažniausiai žmogaus kūnu). Norėdamas išgauti erdvės pojūtį aš naudoju ryškią tiesioginę šviesą modeliams apšviesti. Šviesos ir gilaus šešėlio santykis ant pozuotojų kūnų išryškina ir papasakoja daugiau, nei aš galėčiau apsakyti ar parašyti. O drobė ir dažai man suteikia galimybę tai perpasakoti paveikslų žiūrovui, kuris ten (paveiksluose) gali atrasti ir pastebėti jam aktualias detales.“ Praplėskime šią diskusiją, nes tapybai išties šviesa labai svarbi. Papasakokite, kaip sukomponuojate savo modelius, kaip sugalvojate kompozicijas ir kiek komponavime yra svarbi šviesa, kuri gali padėti pamatyti visiškai kitokį kūną ir patirti visai kitokią erotiką?
– Šviesa mano tapyboje yra be galo svarbi nuo pirmos darbo stadijos iki paskutinio štricho. Šviesa – pagrindinis mano įrankis, kuriuoa galiu įtakoti objektyvią realybę norėdamas ją pateikti man priimtiniausia forma. Jos tiesiog neįmanoma pervertinti.

Žinoma, labai svarbus ir modelio indėlis. Svarbi yra tiek kūno kompleksija, tiek savijauta, tiek gebėjimas išpildyti mano sumanymą arba improvizuoti. Prieš pradėdamas dirbti aš visuomet turiu pirminę idėją, labai preliminarų vaizdinį, o modelis visuomet įneša savų niuansų. Kartais pirminė mintis transformuojasi netgi labai netikėtu kampu. Nei kūno formų, nei šviesos savo tapyboje nekuriu (tik perteikiu tai, ką matau), todėl būtina harmonija tarp abiejų sudedamųjų.  

– Kokie menininkai, jų kūryba ir biografijos faktai jus įkvepia kurti? Kokie jūsų mėgstamiausi autoriai ir kodėl?
– Mane įkvepia kurti labai daug menininkų! Dar teisingiau būtų sakyti, kad įkvepia jų kūryba. Manęs nedomina menininkų biografijos ar kiti su jais susiję faktai, bent jau tol, kol neužkabina jų kūriniai. Niekada neimu domėtis autoriaus kūryba dėl jo biografijos (kad ir kokia įdomi ir spalvinga ji būtų), tačiau susižavėjus meno kūriniais neretai pasidaro smalsu pasidomėti ir pačiu autoriumi. Mano mėgstamiausi autoriai yra Jeremy Mann, Christian Hook, Zhaoming Wu, Iryna Yermolova, Petras Lukošius, David Cheifetz, Lindsey Kustusch, Kim Cogan, Casey Baugh, Jimmy Law, Robert Liberace, Jenny Saville...

Aš jau keletą metų virtualiai kolekcionuoju mane dominančių autorių meno kūrinius. Kiekvieno autoriaus tapybos darbų fotografijas saugoju atskirame kataloge. Visai neseniai pasitikrinau savo kompiuteryje esančių katalogų skaičių (t. y. mano sekamų ir vienu ar kitu aspektu teigiamą įspūdį man palikusių autorių sąrašą) – jis jau gerokai peržengė 500 vnt. ribą... Mažiausiai 90 proc. iš šių tapytojų yra šiuo metu gyvenantys ir kuriantys autoriai.

– Kaip į jūsų pasirinktą tapytojo, bet ne architekto kelią, žvelgia jūsų artimieji? Ar susilaukėte palaikymo ir padrąsinimo?
– Mane supa tik geranoriškai mano atžvilgiu nusiteikę žmonės, todėl natūralu, kad jie linki man to, kas geriausia. O kas yra geriausia man, galiu sugalvoti tik aš pats. Jei kas ir turėjo kitokią nuomonę, nepraleido progos jos pasilaikyti sau. Visuomet sulaukiu tik teigiamų atsiliepimų mano pasirinkimo atžvilgiu. Natūralu, kad didžiausio palaikymo sulaukiau iš savo žmonos Gintarės. Šis sprendimas tiesiogiai įtakojo tiek visą mūsų šeimą, tiek ją asmeniškai. Tačiau jos tikėjimas, ramybė ir tvirta pozicija man niekada neleido savimi sudvejoti. Esu Jai be galo už tai dėkingas.

– Kas yra jūsų kūrybos didžiausias kritikas, kurio nuomonė jums yra svarbi? Kaip manote, ar kritika skatina kurti, ar ji priešingai – griauna bet kokius planus tobulėti kūryboje? Kokių susilaukiate komplimentų, o gal priekaištų iš savo žiūrovų? Kas ir kokie yra jūsų tapybos mylėtojai ir kolekcininkai?
– Pats didžiausias mano kūrybos kritikas, neabejotinai, esu aš pats. Dar nesu nutapęs paveikslo, kuriuo iki galo būčiau patenkintas, ir nemanau, kad tai įmanoma. Galvoju, kad norint tobulėti kritika yra būtina. Tik iš klaidų ir jų analizės mokomės bei tobulėjame. Tačiau analizė be kritikos yra negalima.

Svarbiausia, kad kritika būtų konstruktyvi ir argumentuota. Jeigu žmogus negali pagrįsti savo teiginių, tuomet tai ne kritika, o visiškai subjektyvi nuomonė (tokių nuomonių yra lygiai tiek, kiek žmonių Žemėje).

Reikia pastebėti, kad normaliai išauklėti ir vidinę ramybę atradę asmenys savo nuomonę išsako tik tuomet, kai jos kas nors klausia – to labai sąmoningai mokausi ir aš. Esu laimingas, kad kokybiškos kritikos iš šalies toli ieškoti man nereikia. Konstruktyviausi ir naudingiausi mano tapybos kritikai yra mano brolis ir mano žmona – įžvalgūs, atviri ir reiklūs.   

Dėl komplimentų ir priekaištų. Teigiami atsiliepimai visuomet yra geras akstinas, motyvacija ir energinis pliusas kūrėjui. Tuo tarpu priekaištai – kam jie reikalingi? Gerai žinančiam, ką daro menininkui, jie nė motais. Savęs dar tebeieškantį kūrėją jie gali išmušti iš kelio, tačiau tikrai neduos jokios naudos.

Todėl priekaištai, manau, yra reikalingi tik patiems, pagiežos ir pykčio ant supančio pasaulio pilniems, priekaištautojams. Dažniausiai tai su savo vidinėmis problemomis kovojančių žmonių mėginimas išsivalyti savo purvą ir taip sustiprinti savivertę. Manau, kad mano atvejis yra toks pat, kaip ir daugumos menininkų, – 90 proc. komplimentų ir 10 proc. priekaištų (jų niekas neišvengia).

Nors ir mėginau parduodamas darbus analizuoti bendrus pirkėjų vardiklius, tačiau mano tapybos mylėtojo ir kolekcininko „portreto“ taip ir nepavyko sudaryti. Tai labai skirtingi žmonės. Padariau vienintelę išvadą – tiksliai identifikuoti tikslinės auditorijos neįmanoma. Tai be galo įvairaus amžiaus vyrai ir moterys..., meno mylėtojai ir nieko bendra su menu neturintys žmonės..., labai turtingi ir vienam paveikslui įsigyti taupantys asmenys...

Nors daugiau nei 50 proc. mano tapybos darbų yra parduodama Lietuvoje, tačiau netgi geografine prasme negalėčiau apibrėžti sklaidos tendencingumo. Mano tapybos darbų yra įsigiję žmonės iš viso pasaulio: Europos, Amerikos, Azijos, Australijos. Dažniausiai tai pavienius paveikslus įsigyjantys asmenys, tačiau džiaugiuosi žinodamas apie kelias, gana gausias mano tapybos darbų kolekcijas.   

– Pabaigai noriu paklausti, ar esate laimingas, žengdamas nelengvu meno kūrybos keliu? Kokie jūsų tolimesni kūrybinio gyvenimo planai?
– Džiaugiuosi nors į vieną klausimą galėdamas atsakyti tiksliai ir trumpai – taip. Jeigu imčiau atsakinėti į antrąją klausimo pusę, tai būtų ilgiausias interviu istorijoje. Mano planai visuomet viršija tiek praktines, tiek teorines įgyvendinimo galimybes. Planų turiu be galo daug, tačiau palikime tai ateičiai.

– Dėkoju už puikius ir išsamius atsakymus bei linkiu kūrybinės sėkmės! Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2017 12 28 15

2017 12 28 20

2017 12 28 19

2017 12 28 21

2017 12 28 16

Į viršų