Rugiagėlė –  paprasta lauko gėlė, beveik piktžolė, o savo vaiskiu mėlynumu primena tėviškės dangų, gražiai dera kiekvienoje puokštėje.  Tai viena iš mėgstamiausių Antaninos Dapkutės-Pukėnienės gėlių – tokia pat atkakli, gyvybinga, bet kukli, savo išskirtinumu nesididžiuoja.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje pristatyta A. Dapkutės-Pukėnienės eilėraščių knyga „100 trioletų“.

Poezija ir tikrovė paveiksluose
Tautodailininkė ir poetė kilusi iš Lyduvėnų (Kelmės r.). Gimtinės motyvai iki šiol yra neatsiejama jos kūrybos dalis. Įkvepia žydinčios pievos, pienių laukas, alyvos, rugiagėlės. Gėlės –  dažniausias jos paveikslų ir eilėraščių motyvas. Todėl renginio vedėja, Šiaulių profesinio rengimo centro Mechanikos skyriaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Branguolė Šimkūnienė susitikimą pavadino rugiagėliška popiete.

Kaip tapytoja, A. Pukėnienė yra surengusi  daugybę personalinių parodų, dalyvauja tautodailės parodose, dažnai jos kūriniai eksponuojami Šiauliuose. 2005 metais Lietuvos Respublikos kultūros ministerija A. Pukėnienei suteikė meno kūrėjo statusą. Jos paveikslai saugomi  muziejuose, ne vienas yra iškeliavęs į užsienį pas privačius kolekcininkus.

Kūryba – gyvenimo būdas
A. Pukėnienė priklauso Šiaulių literatų susivienijimui, yra literatų klubo „Verdenė“, Šiaurės Lietuvos literatų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos bei Šiaulių knygos kūrėjų draugijos narė. Ne vienam savo kurtam eilėraščiui Antanina yra sukūrusi ir melodiją. Ji groja akordeonu, įtaigiai skaito eiles, ieško visokių naujų formų savo energijai išlieti.

„100 trioletų“ – ne pirma poetės autorinė knyga.  Pavadinimą jai pasufleravo – K. Binkis („Kiekvienoj kišenėj – pavasarių šimtas“). Trioletų meistro pavyzdys įkvėpė kurti trioletus, todėl su kolege, savo mokytoja, griežtąja knygos redaktore Zofija Karpiene nusprendė: bus 100 trioletų.

Spalvų ir žodžių muzika eilėse
Antaninos knygelė prasideda nuo namų. Anksti patyrė našlaitės dalią,  todėl eilėraščiai, skirti seneliams ir tėvams, kitiems namiškiams dvelkia liūdesiu: „Išėjai į tolimą kelią – lyg žibuoklių sausio nakty“ (Mamai),  „Išdžiaustei savo liūdesį ant styrančių gruodo delnų“(Tėvui).

Trioleto  žanras reikalauja stiprios emocijos, glaustos išraiškos. Trumpame 8 eilučių eilėraštyje – minties blyksnis, sustabdyta akimirka – kaip paveiksle. Antanina labiausiai mėgsta piešti gėles, tad gražiausi jos trioletai taip pat gamtos tema.

Menotyrininkė  Michalina Adomavičienė Antaniną labiau pažįsta kaip profesionaliai dirbančią tapytoją. Jos nuomone, A. Pukėnienės eilėraščiai labai artimi tapybai. Atkreipia dėmesį, kokios ryškios gamtos detalės eilėraščiuose, kuriami spalvingi vakaro vaizdai, kaip gyvi iš nuotrupų piešiami augalai.

Šiaulietė literatė Danutė Augutienė aptarė įvaizdžius: „vakaras spanguolėm noksta“, „gintarinių lapų bučiniais“, „išlašėjo žemuogių nektaras“… Jos nuomone, poetės eilėraščiuose   spalvomis, akimirkos blyksnio išraiška slepia minties gelmę. Žaismingas trioleto žanras jau pakluso Antaninai. Eilėraščiuose apmąstomos svarbios egzistencinės temos: artimųjų ilgesys, rūpestis dėl susvetimėjimo, emigracijos, gyvenimo prasmė, atsakomybė.

Skaitymas – taip pat kūryba
Popietėje pasirinktus sonetus skaitė Mechanikos skyriaus pirmakursiai maironiečiai  Vilius ir Dovydas. Buvo įdomu girdėti, kaip tie patys sonetai skamba jaunų žmonių požiūriu.

Švelnia daina jaukią atmosferą sukūrė Šiaulių universiteto studentai, maironiečių draugai Eglė ir Laimonas.  Pasirinktus sonetus skaitė, įžvalgomis, įspūdžiais dalijosi ir kiti popietės dalyviai. A. Dapkutė-Pukėnienė jau planuoja naują knygą –  susirinkusiems perskaitė keletą naujausių eilėraščių.

Į viršų