facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus paskutiniu metu dalijasi mintimis ir interviu labai įvairiomis ir plačiomis kultūros temomis. Tikrai ne visi skaitytojai žino, kad doc. dr. R. Venckus yra parašęs kelis šimtus kritinių recenzijų-straipsnių apie šiuolaikinę tapybą. Aštuonerius metus jo kritinės recenzijos lydėjo visas tarptautinio vaizduojamojo meno festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose” tapybos parodas. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą interviu su Kaune gyvenančia ir kuriančia tapytoja Rita Rimšiene.

Rita Rimšienė yra baigusi aukštojo universitetinio mokslo studijas cheminės technologijos (1983 m.), finansų vadybos ir verslo administravimo (2002 m.) srityse. Tapyti pradėjo prieš dešimtmetį. Šiandien dailininkė gali pasigirti įspūdingu autorinių parodų skaičiumi, kuris jau peržengė net dvi dešimtis. 2008–2017 m. R. Rimšienė autorines parodas surengė Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, Palangoje, Druskininkuose, Anykščiuose ir kt.

Jau kurį laiką ji taip pat organizuoja plenerus ir dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje (Kaune, Palangoje, Kretingoje, Birštone) bei kaimyninėse šalyse (Latvijoje, Lenkijoje).

Svarstydama apie savo tapytojos kelią dailininkė pripažįsta, kad tapyba jos gyvenime atsirado iš vidinio poreikio ir asmeninio apsisprendimo. Kurti skatino naujos pažintys su garsiais profesionaliais tapytojais bei vyro padovanoti tapybos reikmenys. Kūrėja teigia: „savo meninę kūrybą sieju su žmogaus tobulėjimu, dvasingumu, bet ne su pajamomis“.

– Ar tapybos paslapčių tikrai semiatės savarankiškai? Gal galėtumėte pasidalyti šia saviugdos metodika? Kaip pradėjote pati mokytis, kokius atradimus padarėte? Jei mokytumėtės iš naujo, kokių imtumėtės žingsnių?
– Žinių iš kosmoso tikrai negavau. Nors savarankiškai mokytis tapybos gana sudėtinga, bet įmanoma. Tiesa, savarankiškas mokymasis reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Nors pirmuosiuose kūrybos žingsniuose atsidūriau visiškoje nežinioje, tačiau mane stumtelėjo asmeninis noras išsiaiškinti, sužinoti ir išmokti.

Vis dėlto laiko dailės studijoms nebuvo pakankamai. Jį iš manęs atimdavo atsakingos pareigos darbe, kasdienės buities veikla namuose. Tačiau tapyti vis tik mokiausi konsultuojant dailininkei Daliai Ostasevičienei, profesoriui Arvydui Palevičiui, dailininkams Andriui Mačiui, Vytautui Kusui ir Antanui Obcarskui. Taip pat skaičiau įvairią dalykinę literatūrą, lankiausi parodose, ištisas valandas leisdavau muziejuose.

Šiandien tvirtai galiu teigti, kad iš naujo žengiant meno kūrybos keliu rinkčiausi aukštojo mokslo dailininkės specialybę.

– Jūsų kūryboje vyrauja abstrakcijos. Gal galėtumėte papasakoti, kodėl dominuoja abstrakcija? Ką abstrakcija teikia jums kaip kūrėjai ir jūsų kūrybos gerbėjams?
– Manęs netenkina įprastinės tikrovės atvaizdavimas paveiksluose. Tapyboje noriu atskleisti asmenybės vidaus transformacijas ir emocijas, bet ne atvaizduoti tai, kas jau yra akivaizdu.

Man abstrakcija tarytum padeda prasiskverbti giliau už regimojo pasaulio. Kurdama išgyvenu visišką vaizduotės laisvę ir ji man atsidėkoja begaliniais vaizdiniais. Periodiškai aš vis atrandu kažką nauja, vis eksperimentuoju kitaip naudodama dažus ir išgaudama naujus efektus. Taip man pačiai kūrybinis procesas tampa labai įdomia veikla.
Nors ne visais nutapytais paveikslais aš galiu pasidžiaugti, tačiau visumoje aš džiaugiuosi savo kūrybos rezultatais. Gerbėjai, turintys savo namuose mano paveikslų, teigia, kad jiems taip pat mano kūriniai teikia džiaugsmo, nors ir negali tiksliai įvardyti paslapties, kuri yra užfiksuota paveikslo plokštumoje.

– Kokie menininkai, jų kūryba ir biografijos faktai jus įkvepia kurti? Kokie jūsų mėgstamiausi autoriai ir kodėl?
– Vartydama įvairias tapybos knygas užsidegu aistra kurti. Įkvepia tiek renesanso laikų menininkai, tiek vėlesnių meno judėjimų pradininkai. Jie nepasiduodavo įsisenėjusiai rutinai, o drįsdavo atstovauti dar niekada nematytai meno krypčiai.

Labiausiai įsimintina yra muitininko Anri Ruso biografija. Tiesa, jis muitininku niekada ir nebuvo. A. Ruso pradėjo tapyti būdamas daugiau kaip keturiasdešimties metų. Nesimokė nei piešimo, nei tapybos, ignoruodamas perspektyvą atkakliai tapė figūras vešlios augmenijos fone. A. Ruso dėl savo keistos tapybos buvo ignoruojamas to meto impresionistų. Ilgainiui jo meno palikimu labai žavėjosi XX a. avangardo dailininkai ir ne bet kokie, o Delonė, Kandinskis, Pikasas, etc.

Taigi anksčiau A. Ruso tapyba sulaukdavo pajuokos iš publikos ir kritikų, vėliau menininkas buvo pripažintas vienu unikaliausiu postmodernizmo tapytoju ir jo paveikslus šiandien galime matyti įvairiuose pasaulio šalių muziejuose. Taigi Ruso, primityvizmo kūrėjo, biografiniai faktai mane labiausiai ir įkvepia kūrybai.

Mano mėgstamiausi lietuvių dailininkai yra: M. K. Čiurlionis, Šarūnas Sauka, Vytautas Kusas, Antanas Obcarskas, doc. dr. Gražina Vitartaitė, prof. Antanas Kmieliauskas. Užsienio dailininkai: Leonardo da Vinčis, Klodas Monė, Anri Ruso, Vasilijus Kandinskis, Edvardas Munkas, Frida Kalo, Lucia Riccelli, Tom Kree. Aš jų tapybą mėgstu, nes ji man suteikia stiprybės kūryboje.  

– Kaip į jūsų pasirinktą menininkės kelią, kuriuo jau žingsniuojate dešimtmetį, žvelgia jūsų artimieji? Ar susilaukėte palaikymo ir padrąsinimo?
– Pradžioje mano artimieji stebėjosi nauju gyvenimo posūkiu. Jiems mano biografijos posūkis buvo labai netikėtas. Vis dėlto jie gerbė ir vis dabar gerbia mano  pasirinkimą. Jie visada mane palaiko. Drąsos, pasiryžimo, užsispyrimo, darbštumo man netrūksta. Jeigu ryžtuosi kokiai nors veiklai, tai maksimaliai išnaudoju savo galimybes, siekiu geriausio įmanomo rezultato.

Mano kūriniai džiugina artimųjų akį, jie giria mane. Jų namuose puikuojasi ištisas mano paveikslų arsenalas. Svarbiausia tai, kad jie pastebi, jog mano kūriniai grupinėse parodose eksponuojami kartu su labai garsiais lietuvių menininkais. Taigi, jie džiaugiasi mano tapyboje pasiektu gana neblogu rezultatu.

– Kas yra jūsų kūrybos didžiausias kritikas, kurio nuomonė jums yra svarbi? Kaip manote, ar kritika skatina kurti, ar ji priešingai – griauna bet kokius planus tobulėti kūryboje?
– Man yra svarbiausia menininkų Vytauto Kuso ir Antano Obcarsko nuomonė. Taip pat mielai išklausau ir kitų profesionalių meno atstovų, meno gerbėjų kritikos. Manau, kad nuoširdi kritika parodo nemažą dalį tiesos apie mano tapybą. Taikli kritika skatina kurti ir pamatyti tai, ko pats nepastebi ir kažin ar galėtum pastebėti…

– Gruodžio 8 dieną Kaune pristatysite autorinę tapybos parodą. Pasidalykite mintimis apie tai, kuo jūsų naujoji paroda yra kitokia nei ankstesnės? Kaip ir kodėl ji vadinasi? Kurioje įstaigoje ir kiek laiko ją bus galima aplankyti? Kokie buvo žengiami žingsniai šiai parodai ruošiantis? Kokių laukiate būsimų žiūrovų reakcijų?
– Ši paroda yra dešimties mano tapybos metų apibendrinimas. Kūryboje inkrustavau didelę dalį savo nuoširdumo ir dvasingumo, kuriuos išsiugdžiau per dešimt savo kūrybinių metų. Tikiuosi, kad mano naujausia paroda bus pati brandžiausia, kokią buvau surengusi per šį laikmetį. Brandžiausia tiek kokybe, tiek kiekybe.

Žiūrovai išvys apie trisdešimt paveikslų, sukurtų šiais metais. Didžiausios drobės siekia 150x200 cm, o mažiausios – 80x120 cm. Pripažinsiu, tokios didelės parodos dar niekada nebuvau surengusi.

Naujoje parodoje eksponuojami paveikslai yra pavadinti „Minčių skaitiniais“. Šiuo neįprastu pavadinimui siekiu kvestionuoti kūrybos proceso fenomeną. Kai kuriu, atrodo, kad aš pati skaitau savo mintis. Jos kildamos iš pasąmonės jungiasi su jau regėtais vaizdais, patirtais įvykiais bei išgyventomis emocijomis.

Kai mintys ir vaizdiniai subręsta, įgauna sistemą, tuomet aš pradedu tapyti. Iš pradžių įsivaizduoju, kaip turės atrodyti naujas mano paveikslas. Esu įsitikinusi, kad mano kūriniai kelia teigiamas emocijas. Kai jaučiuosi prastai, dažniausiai aš nesiimu kūrybos. Tik geros savijautos metu sukuriu paveikslus, spindinčius gyvybe, žaismingumu, įtraukiančia paslaptimi ir panašiai. Tikiuosi, kad mano parodos lankytojai paveiksluose nuskaitys tai, kas jiems patiems atrodys jautru, atpažįstama ir galinti pradžiuginti širdį.

– Pabaigai noriu paklausti, ar esate laiminga, žengdama nelengvu meno kūrybos keliu? Kokie jūsų tolimesni kūrybinio gyvenimo planai?
– Laimė – tai jausmas. Aš tikrai esu laiminga būdama savimi. Jei tapydama jaučiuosi puikiai, jei žmonės įsigiję mano paveikslų patiria puikių emocijų, tuomet mano laimė nuo to tik didėja. Pritarsiu, kad žengti meno kūrybos keliu nėra lengva, bet lyginant su chemikės ir matematikės karjeros atvejais tikrai nėra sunkiau. Aš baigiau inžinerines studijas, vėliau finansų ir verslo vadybos, bet tai tebuvo populiarios specialybės, kurios reikalingos karjerai daryti.

Vis dėlto tikrasis mano pašaukimas visuomet buvo meno kūryba. Džiaugiuosi, kad pagaliau einu savo keliu, esu laiminga kurdama ir suteikdama galimybę žmonėms tais kūriniais džiaugtis. Tai man suteikia labai daug laimės gyvenime.  Tad vis dėlto tolimesnis kūrybinio gyvenimo planas yra toliau eiti pašaukimo keliu.  

– Dėkoju už pokalbį, o skaitytojams noriu pranešti, kad R. Rimšienės tapybos paroda bus eksponuojama Lietuvos tautinės muzikos instrumentų istorijos muziejuje, L. Zamenhofo g. 12, Kaune. Kūriniais galima bus grožėtis nuo gruodžio 8 d. iki 2018 m. sausio 10 d.  

Skaitytojams taip pat primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

2017 11 30 19

R. Rimšienės archyvo nuotr.

Į viršų