Rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus vasarą apsilankęs „Šiaulių naujienų“ redakcijoje paminėjo, kad jam širdis atsigauna, kai jis gali mąstyti ir rašyti apie meno kūrybą bei įgyvendinti savo meno parodas. Jis taip pat bendradarbiauja su įvairiomis meno galerijomis, stebi jų veiklos rezultatus. Prieš 6 metus, dar gyvendamas Kaune, doc. dr. R. Venckus susipažino su menotyrininke Gabriele Kuizinaite. Jau anuomet ji rengė ir kuravo įvairias menininkų parodas. Šiuo metu ji yra įkūrusi meno galeriją ir jai vadovauja. Apie tai kviečiame skaityti doc. dr. R. Venckaus parengtą pokalbį.
Galerijos įkūrėja Gabrielė Kuizinaitė gyvena ir dirba Kaune. 2003 metais baigė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete menotyrą, čia įgijo bakalauro laipsnį. 2005–2007 metais studijavo Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje, įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. Nuo 2008 metų priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai, jai yra suteiktas meno kūrėjo statusas.
Yra surengusi-kuravusi 80-ties menininkų personalines parodas Lietuvoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuvos kultūrinėje spaudoje G. Kuizinaitė publikavo per 100 straipsnių įvairiomis meno ir kultūros temomis.
2012–2014 metais dalyvavo tarptautiniame kuratorių projekte „Vasaros akademija“, kurį organizavo Goethe‘ės institutas. Nuo 2012 metų iki dabar glaudžiai bendradarbiauja su Vokietijos kultūros ir meno institucijomis, rengia Lietuvos profesionalių menininkų parodas.
2015 m. G. Kuizinaitė laimėjo individualią Kauno miesto savivaldybės stipendiją. Jos parengtas projektas vadinosi „Lietuvos ir užsienio menininkų mainų apsikeitimo programa, I dalis“. 2016 metais surengė Lietuvos fotomeno bienalę „Fotografinės istorijos“ Vokietijoje.
Šiuo metu kartu su Kauno kultūros centru „Tautos namais“ G. Kuizinaitė įgyvendina tarpdisciplininio meno projektą „Šimtai jausmų Lietuvai“.
G. Kuizinaitės įkurta VšĮ „Gabrielės meno galerija“ – virtuali meno galerija. Galerija aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime, reprezentuoja Kauno, Lietuvos ir užsienio menininkų kūrybą. Menininkų kūryba pristatoma ne tik internetinėje erdvėje, tačiau taip pat galerijose, muziejuose ir kitose viešosiose erdvėse. Profesionalių menininkų parodos surengtos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei Didžiojoje Britanijoje.
2017 metais tarptautinėje Londono meno mugėje „Parralax Art fair“ galerija pristatė fotomenininko Iridijaus Švelnio kūrybą. Galerijos svetainėje šiuo metu išsamiai reprezentuojama apie 80 profesionalių tapytojų, grafikų, fotografų kūryba.
– Lietuvos kultūros kraštovaizdis nuolat keičiasi. Pokyčiai atliepia vyraujančias Vakarų kultūros tendencijas. Atsiranda naujos iniciatyvos ir naujos veiklos. Gabriele, jūs vykdote netradicinės galerijos veiklą. Papasakokite, kaip kilo galerijos idėja. Kas paskatino ją vykdyti? Kokie buvo jūsų apsisprendimą lėmę pavyzdžiai?
– Turėti galeriją buvo ne vienerių metų svajonė. Šią svajonę pavyko įgyvendinti prieš daugiau nei trejus metus.
Prieš kurdama galeriją ilgai galvojau, kokį veiklos modelį pasirinkti. Rašydama apie meną, bendradarbiaudama įvairiuose projektuose, kuriuose dalyvauju jau dvylika metų, supratau, kad ne iki galo save realizuoju. Anksčiau įkurti galeriją buvo tik svajonė, tačiau tam paprasčiausiai neturėjau galimybių, trūko partnerių, kontaktų, finansų.
Nuo pat mažens lankausi parodose, gyvenau su menu visą laiką, tad visa tai ir nulėmė. Galerija buvo įkurta ilgai brandinus idėją. Visą laiką žavėjausi galerijų veikla ir galeristų darbu, kurie ir paskatino ne tik sekti pavyzdžiu, bet ir ieškoti savo kelio, savosios nišos.
Kaip minėjau, ilgai stebiu Kauno miesto kultūrinį gyvenimą ir įvairius kultūrinius reiškinius. Pastebėdavau, kad įvairiose, ypač didelėse kultūrinėse organizacijose dirbantys kvalifikuotą darbą žmonės ne visada sugeba išreklamuoti gero renginio ar įgyvendinti didelio masto projekto, pasidarė liūdna. Po kelerių metų vertindama veiklą, dar kai nebuvo įkurta galerija, supratau, kad galiu daug ką įgyvendinti savarankiškai, tada ir ėmiausi šios malonios veiklos.
– Prisiminkite pirmuosius galerijos gyvavimo žingsnius. Su kokiais sunkumais susidūrėte? Kaip juos sprendėte? Ar sulaukėte pagalbos ir kokios? Palyginkite galerijos egzistavimo pradžią ir dabartinę jos situaciją.
– Pirmieji galerijos gyvavimo metai buvo lengvi ir įdomūs, jie buvo pažymėti ne viena kelione ir kitų pripažinimu, skatinimu nesustoti.
Šiuo metu yra sunkiau, nei buvo galerijos veiklos pradžioje. Atsiranda naujų iššūkių, didėja darbų ir projektų apimtys, trūksta finansavimo šaltinių, vis sunkiau gauti paramą iš vos kelių centralizuotų finansinių šaltinių. Pasidarė sunkiau surengti didesnio masto projektus, nes nėra finansavimo, sunkiau reprezentuoti lietuvių menininkių kūrybą užsienyje.
Spręsdama įvairias veiklos problemas ar susidūrusi su sunkumais aš visada stengiuosi eiti į priekį, ieškoti naujų galimybių. Galų gale visada galima bandyti dar kartą.
Aš visada džiaugiuosi turėdama žmonių, kurie skatina, pagelbėja. Galerijos veiklos pradžioje esu sulaukusi pagalbos iš fotomenininko Gintaro Jaronio, drauge kūrėme internetinę galerijos svetainę. Kuriant ir leidžiant parodų plakatus pagelbėja dizaino firma ARRA, galerijos logotipą sukūrėte ir jūs, Remigijau!
– Jūsų galerija neturi nuosavų parodinių erdvių. Daug bendradarbiaujate su įvairiais muziejais, galerijomis, kultūros įstaigomis, kur įgyvendinate menininkų parodas. Kaip į jūsų veiklą reaguoja aplinkiniai? Kokių sulaukiate komentarų? Ar tokių galerijų, kaip jūsų, veikimo modeliai egzistuoja kur nors kitur pasaulyje? Ir kaip jų veiklos atrodo lyginant su jūsų veikla?
– Nors galerija neturi pastovios erdvės, nemanau, jog tai yra problema. Neturėti erdvės yra net geriau dėl kelių priežasčių: parodų erdvės gali keistis, nes yra kultūros institucijų, kurios mielai priima galerijos parodas; galima taip pat daugiau keliauti, mažiau būti priklausomai nuo nuolatinės erdvės tiek finansų, tiek laiko atžvilgiu.
Žinoma, keičiantis situacijai nuolat keičiasi ir bendradarbiavimo partneriai. Anksčiau bendradarbiavome su Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriumi, Nacionaliniu Kauno dramos teatru, dabar bendradarbiaujame su galerija „Aukso pjūvis“, Kauno „Žalgirio arena“, Kauno kultūros centru „Tautos namai“, Kauno miesto muziejaus padaliniais – Kauno Rotuše ir Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriumi.
Vis dėlto į mano veiklą aplinkiniai reaguoja teigiamai, dažniausiai stebi ir giria, net stebisi galerijos veiklos įvairove, parodomis įvairiose įstaigose.
Į klausimą, ar tokių galerijų egzistuoja kur nors pasaulyje, galiu pasakyti vienareikšmiškai – nežinau. Kiek teko tirti galerijų veiklą Lietuvoje ir užsienyje, galiu teigti, kad daugiausiai teko matyti galerijų tinklalapius, kurie orientuoti daugiau į komercinę veiklą-pardavimus. „Gabrielės meno galerija“ užsiima ne tik lietuvių meno propagavimu, reklamavimu, bet ir parodų rengimu, lietuvių meno reprezentacija užsienyje.
Lygindama su kitų galerijų veikla, galiu drąsiai teigti, kad mano galerijos veikla nuo kitų galerijų veiklos beveik nesiskiria, tačiau kai kuriais atvejais mes surengiame daugiau ir įvairesnių parodų. Per metus surengiame apie dvidešimt įvairių profesionalių autorių parodų skirtingose partnerių erdvėse.
– Bendradarbiaujate su Vokietija. Rengėte parodas LR Ambasadoje Berlyne, istorinėje baronų Miunhauzenų pilyje, suorganizavote Lietuvos fotografijos meno bienalę. Pasidalykite mintimis apie savo bendradarbiavimą su vokiečiais. Kaip vokiečiai įsileidžia jūsų organizuojamus renginius, kokios sulaukiate pagalbos? Kokie planai dirbant su Vokietijos kultūros įstaigomis?
– Su Vokietija bendradarbiauju jau ne vienerius metus ir savo kelio krypties nežadu keisti. Prieš penkerius metus, kai 2012 m. laimėjau galimybę stažuotis viename Goethe’ės instituto organizuojamame projekte „Vasaros akademija“, kur dalyvavo tarptautinio lygio meno kuratoriai, pasikeitė mano požiūris į daugelį veiklos galimybių ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Ši patirtis atvėrė naujus veiklos kontūrus.
Po dvejų metų intensyvių tarptautinių kursų įkūriau savo netradicinę galeriją. Anksčiau būdavo lengviau laimėti projektus Vokietijoje, bet ne Lietuvoje.
Kelerius metus sėkmingai rengiau lietuvių meno parodas Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne. Buvo surengtos fotografų Vidmanto Ilčiuko, Alio Balbieriaus, Iridijaus Švelnio ir netgi jūsų, Remigijau, parodos.
Lietuvos fotomeno bienalę „Fotografinės istorijos“ organizavome kartu su Jūrate Sližyte, dailininke, gyvenančia ir kuriančia Vokietijoje. Bienalės metu pristatėme dvylika profesionalių Lietuvos fotomenininkų kūrybą: tai Aliaus Balbieriaus, Gintaro Jaronio, Rymanto Penkausko, prof. Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės, Kristinos Valasevičienės, Iridijaus Švelnio ir kitų autorių. Organizuojant fotomeno bienalę įgavau didelės tarptautinės patirties. Vokiečiai su malonumu įsileidžia mūsų galerijos organizuojamus renginius.
Planų bendradarbiaujant su Vokietijos meno ir kultūros institucijomis yra ir dar ne vieneriems metams. 2019 metais vienoje iš Berlyno rotušių planuojama pristatyti šešių lietuvių profesionalių menininkų kūrybą.
Galerija turi puikių kolegų, tai Gabrielė Žemaitytė-Biering ir Tobias Biering, kurie tapo puikiais partneriais ir tarpininkais Berlyne. Galimybė Berlyno Rotušėje surengti parodą yra neeilinė ne tik menininkams, bet ir mūsų galerijai. Tai dar viena sėkmė Vokietijoje. Prieš pusantrų metų apie tai tik svajojau, dabar ši idėja tampa realybe.
– Jūsų galerija pristato įvairius menininkus. Pasidalykite mintimis apie reprezentuojamų menininkų kūrybą. Kokia vyksta atranka vienus ar kitus kūrėjus pasirenkant? Kuo jie skiriasi ir kuo yra panašūs? Kaip meno mylėtojai ir kultūros įstaigos vertina jūsų reprezentuojamų menininkų kūrybą?
– Galerijoje dominuoja netipiniai autoriai. Galerijos svetainė pristato daugiau abstraktaus meno, eksperimentinių ieškojimų krypčiai atstovaujančius menininkus. Preciziškai postmodernaus siurrealizmo krypčiai atstovauja Arturo Aliuko darbai. Ekspresyvumu išsiskiria Ritos Rimšienės, Rūtos Levulienės ir kitų tapytojų darbai. Vienas iš aktyviausių galerijos fotomenininkų yra Iridijus Švelnys, nuolat nustebinantis žiūrovus naujomis temomis, netradiciniu fotografijų eksponavimo būdu.
Menininkų atranka būna įvairi. Dažniausiai atranka vyksta derinant tarpusavyje su institucijų partneriais. Aš pateikiu kelis pasiūlymus, o jie pasirenka. Kiek įmanoma, stengiuosi įvairiose erdvėse eksponuoti visus galerijos menininkų kūrinius.
– Ar esate laiminga vykdydama savo galerijos veiklą? Kokią regite galerijos perspektyvą ateityje?
– Esu laiminga atradusi savo nišą, dirbdama darbą, kuris teikia didžiulį pasitenkinimą. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, organizuoti parodas ir renginius, reprezentuoti jų kūrybą spaudoje, kurti naujus projektus, įgyvendinti savo idėjas. Darbas, kurį dirbu, verčia nuolat ieškoti naujovių, mokytis pačiai ir tobulėti.
– Dėkoju už puikų pokalbį, o skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
