facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lapkričio 1-oji yra gilių apmąstymų, rimties ir prisiminimų metas. Šią dieną esame priversti sustabdyti savo audringos kasdienybės tėkmę, prisiminti išėjusius ir kartu su jais išgyventas pačias gražiausias akimirkas. Šiomis ir panašiomis mintimis su skaitytojais dalijasi „Kultūros kirtis“ rubrikos autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Paminėtina, kad jo teksto atsiradimo priežastis yra ne tik Vėlinės, bet ir šiai datai skirta autorinė fotografijų paroda „Dienoraščių vietos“. 2017 m. lapkričio 3 d. 17 val. paroda atidaroma Anykščių menų inkubatoriuje. Paroda veiks iki lapkričio 27 d.

Pirmasis fragmentas
Norint jausti liūdesį nereikalingos Vėlinės ar kokios nors kitos, žmones sutelkiančios rimčiai šventės. Gamta pati mus skatina apmąstyti save ir savo kasdienės būties prasmę.

Kaip ir daugelis, taip ir aš darbų sūkuryje vis tik rasdamas laisvą poilsio minutę dėmesingai bendrauju su savo liūdesiu. Šiai nuojautai iššaukti nereikia jokių specialių pastangų. Pakanka mintyse surikiuoti prisiminimus, žvelgti į artimųjų fotografijas, perskaityti kažkada užrašytus pasvarstymus arba prisiminti artimo žmogaus šypseną.

Visi šie smulkūs kasdienybės elementai tarpusavyje jungiasi ne tvariais, bet trapiais saitais. Jie visi man yra labai svarbūs. Jie prasmingai sugula į mano asmeninių fotografijų kolekcijas.

Vėlinių dieną vartydamas fotografijų lakštus suprantu, kad kiekvienoje nuotraukoje savo vietą randa kažkas visiškai paprasto, bet dienoraštiškai brangaus ir asmeniško. Šios fotografijos reprezentuoja savotišką kelionių tinklą, apraizgiusį ne tik Lietuvos ir užsienio šalių kraštovaizdžius…

Antrasis fragmentas
Sukurtos fotografijos iš manęs visada reikalauja pakartotinai ieškoti naujos meninės kalbos. Todėl kiekviena mano kūrybos akimirka – tai fotografijos žanro išbandymas. Tai mano kūrybinis pasitraukimas piešinio, tapybos ar net videoformos link.

Kaip į grynąją fotografijos formą netelpa vaizdinė raiška, taip ir turinys pasitraukia už kažkokių efemeriškų žanro ribų. Galiausiai atrodo, kad iš skirtingų vietų pargabenti vaizdai tarsi prijaukinami mano kūrybos archyve. Būdami kitų vietų pėdsakai jie priartinami prie mano vietos.

Nors fotografijos sukurtos kelionių metu, tačiau ekspozicijoje perteikiama aplinka ir nuotaika dvelkia asmeniniu ir individualiu žvilgsniu. Tad kelionės atvaizdai nieko bendro neturi su atvaizdais, kuriuos formuoja įprastas (statistinis) keliautojas.

Trečiasis fragmentas
Vis dažniau ir dažniau savęs teiraujuosi apie tai, kodėl iš fotografijų formuoju savotišką dienoraštį ir kodėl aš rašau biografinius tekstus bei jais dalijuosi su savo skaitytojais. Atsakymą ir vėl randu savo paties tekstuose.

Prieš penkerius metus parašiau esė, kurią įvardijau labai dviprasmišku pavadinimu – „Laiškas savo gyvenimui“.

Anuomet rašiau: „Tarp žmonių gyvena jausmai, kurie gali būti netikėtai prarasti, pamesti, o gal ir patys save praradę. Jausmo atradimas gali būti toks žavingas, koks yra pirmasis mylimo žmogaus bučinys. Jis yra labai nekantrus. Pirmuose bučiniuose daug aistringo nutylėjimo ir dar daugiau geidžiamos paslapties. Jausmo atradimas toks pat trapus, kaip ir po dažno kvėpavimo uždūstantys plaučiai, kaip ir už lūpų sukandimo užrakinta neapykanta, kaip ir viską akimirksniui sugriaunantis duslus skiemenavimas – mes nie-ka-da ne-bū-si-me kar-tu…

Po dusliai ištarto, bet aštriai pjaunančio skiemenavimo aš daugiau nebemačiau ir nebeliečiau šiuos žodžius ištarusių lūpų, niekada nebestovėjau po nužydėjusios dienos langais ir nebelaukiau naktinio lietaus…

Dieną užklupus mirčiai aš ne tik savyje nuryju vienatvės minutes, sekundes ir akimirkas, bet ir stebiu žavingas vakaro intrigas. Vakaras lyg suteneris skrupulingai sujungęs liūdesį ir vienatvę atveria mano namų duris ir puotai kviečia svetimų žmonių dramas, liūdesius ir kančias. Jis dar kartą man parodo, kad mano skausmas nėra vienišas; kad skausmas išplatintas fotografijomis ir tekstais gali pasakoti kitiems apie jų pačių garsiai neįvardintas gyvenimo akimirkas…“

Ketvirtasis fragmentas
Dažnai prieinu išvados, kad nėra fotografo, kaip ir nėra bet kokio kito menininko, kurio kūryboje pėdsakų nepalikinėtų mirtis. Kūriniai prieš mūsų akis iškyla kaip praėjusios dienos paminklai, apjuosti skirtingomis tvorelėmis, apsodinti skirtingomis gėlėmis ir apšviečiami skirtingų žvakių liepsna…

Ne tik apie tai, bet ir apie savo artimuosius mąstau nuo 2013 metų kurdamas savo eksperimentinės fotografijos ciklą „Niekieno žvilgsnis“. Kūriniai yra dedikuoti mirusiems ir užmirštiems. Juos sukūriau galvodamas ne tik apie atvaizdus, kurie mums atstoja išeinančius, bet ir apie atvaizdų perteklių. Juk gyvendami vizualiosios kultūros klestėjimo metu esame paveikti geismo ir manijos kaupti tikrovės atvaizdus. Kaip ir daugelis žmonių, taip ir aš žvelgiu į savo artimųjų fotografijas, bandau prisiminti išgyventus naratyvus arba juos kompensuoti sugalvojant naujus.

2013 metais tarp begalės nuotraukų radau juodą voką, kuriame paslėptos mano mirusių giminaičių fotografijos. Nors laidotuvių ceremonijos nėra tos, kurias aš geisčiau prisiminti, tačiau tarp daugelio atvaizdų išvydau nuotrauką, kurioje regėjau prosenelę rankomis liečiančią savo mirusio vyro veidą.

Šis atvaizdas mane privertė pakartotinai pajausti siaubo akimirką, kai pirmą kartą suvokiau mirtį, kuri kažkada įvyks ne tik mano artimųjų gyvenimuose, bet ir mano ateityje. Atidžiai apžiūrėjau laidotuvių fotografijose užfiksuotus mirusių, ne tik savo artimų žmonių veidus. Užmerktos akys, sustingę veidai, nebevirpančios lūpos tarsi sugestijuoja kūno išasmeninimą.

Sukūriau septyniasdešimties nuotraukų parodą sudarytą iš portretų. Šie kūriniai – tai kvietimas pažvelgti į veidus, kurie ne tik nebeegzistuoja, bet ir yra nebeatmenami. Mano kūriniai – tai savotiškas klausimas apie tuos, kurie išėjo, apie jų atminimą, apie užmarštį, kuri paverčia mus abejingus ir nutraukia gyvą jausmą. Mano kūriniai – tai kvietimas susitikti su jais, anonimiškais ir užmerktais, kurie sufleruoja mintį, jog nieko nėra tikresnio už blunkantį žvilgsnį, kaip ir nieko nėra tikresnio už mirtį…

Penktasis fragmentas
Nesvarbu, kas – ar fotografijos, ar tekstai, bet visada jie praneša apie praėjusias akimirkas. Jie visada prabyla mirties kalba apie mus – dar švenčiančius gyvenimą ir mus – čia pat mirštančius. Spalio pabaigoje iš mano gimtadienio skubiai į savo prosenelės laidotuves išvyko mano geras bičiulis. Vėliau po laidotuvių jis man pasakojo apie tai, kad artimieji rado senolės laišką, dedikuotą savajam vyrui. Laiškas buvo parašytas, kai šis (vyras) buvo miręs jau beveik vienerius metus. Eiliuotas tekstas prasidėjo labai paprastais, bet prasmingais ilgesio žodžiais. Buvo minimas vėlus ir lietingas ruduo, kuriuo išėjo sutuoktinis, po savęs palikęs vienatvės dykumą…

Po kelerių metų, panašų vėlų ir lietingą rudenį, senolė išėjo ta pačia linkme, kuria niekada negrįžtama… Nors aš senolės nepažinojau, tačiau supratau, kad sutuoktiniui dedikuotas laiškas dabar keliskart padaugino jos pačios išėjimo ilgesį artimųjų tarpe…

Šeštasis fragmentas
… Pirmoji vasara be mano Tėvo buvo ilgesinga ir drėgna. Dažniau lydavo, nei šviesdavo saulė. Tėvo Motiną aplankydavau keliskar per savaitę. Vėliau lankydavau vis rečiau.

Dabar aš negaliu pasakyti, ar aš apgailestauju dėl mudviejų išretėjusių susitikimų. Esu linkęs manyti, kad tuomet buvo tam tikras laikas ir tik jam būdingi neišsipildymai. Ilgainiui viskas kinta, o praeities laiko daiktai iš fizinės būties pasitraukia kažkur už aktualios realybės.

Šiandien tikriausiai apgailestauju gal tik dėl to, kad visiškai nepažinojau savo Tėvo Motinos, kaip ir ne visada gerai suprasdavau savo Tėvą.

Nors mano Tėvo Motina ir nebuvo uždara moteris, bet ji nepasakodavo apie savo praeitį, brolius ir seseris. Jos istorijos ne tik nežinojau, bet ir praradau beveik visą neišsakytą atmintį. Liko tik bevardžiai, apleisti, o gal net numirę archyvai.

Tikriausiai todėl ne kažin ką įdomaus galiu papasakoti apie savo Tėvo vaikystę. Man visada atrodo, kad Tėvas niekada nebuvo vaiku, o jo gyvenimas prasidėjo gerokai vėliau, nei prasideda visų normalių žmonių. Tad visiškai natūralu, kad mano Tėvas nebėra šiame laike, kaip ir nebėra jo Motinos vienatvė, kurią bandau užrašyti tekstu kaip paminklą prarastai tapatybei.

Praėjus keleriems metams po mano Tėvo mirties mirė kitas sūnus. Senolės vienatvė paūmėjo. Būtent vienatvė ir neviltis ją ištrėmė iš jos pačios namų. Berods tris kartus ją buvau aplankęs senelių namuose. Tuomet ji man atrodė dar mažesnė, labiau menkesnė ir labiau pražilusi. Ilgais, subraižyta kilimine danga užklotais koridoriais įsikibusi į vaikštynę ji pasitikdavo mane arba mano Motiną. Panašiu maršrutu mus lydėdavo ir išsiskyrimo procesijoje…

Tai ką rašau apie savo Tėvo Motiną esu linkęs vadinti nieko kasdieniško neturinčio gyvenimo kronika, kurioje įkalintas nesibaigiantis paprastumas. Aš dar ir dabar atmintyje atgaminu šį nesibaigiantį ir bejėgį paprastumą. Jis ne tik talpina praeityje tariamą žodį, bet ir neištartas padėkos mintis, nerealizuotus apkabinimus ir pagarbos bučinius.

Šiandien visa tai yra iš naujo pasakojama per savąjį vidinį balsą. Per jį aš susitinku su asmenimis, kurie gal būt tikrovėje sąmoningai ir net labai piktai atsisakytų draugijos. Tikiu, kad neištartame žodyje ir parašytame tekste yra truputėlis gyvybės, kuri priklauso išėjusiems…

Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002 – 2017 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Su mano fotografo veikla galite susipažinti apsilankę specialioje svetainėje www.foto.venckus.eu

2017 11 02 06

2017 11 02 07

Vėlinės Ventos kapinėse. 2011.
Autoriaus nuotr.

2017 11 02 11

Nuojauta-2. 2011.
Autoriaus nuotr.

2017 11 02 05

Adagio-2008.
Autoriaus nuotr.

Į viršų