Dailininkai, būdami ir tapydami šią visą vasarą Pašatrijės pleneruose, vis sakydavo: „Laukiame plenero Atėnuose!“ Ir štai praėjusią savaitę baigėsi Atėnų pleneras.

Poseidono šventyklos pavėsyje
Atsisveikinome su Graikija visai nenuliūdę, nes juk spalio mėnesį patyrėme beveik tris savaites tikrą karštą vasarą, kurios šiais metais taip ir nebuvo Lietuvoje. Vos ne kasdien maudėmės labai sūrioje Egėjo jūroje. Buvo tikras pleneras  po atviru dangumi, reikėjo net ieškoti  pavėsio prie Poseidono šventyklos Sunijoje, kuri vadinama pasaulio kraštu, prie Artemidės šventyklos netoli Porto Rafti paplūdimio ir namuose,  Atikos Pianijoje, kur visas tas tris savaites gyvenome pas Graikijos simfoninio orkestro muzikantą fagotistą Spyros Argyropoulos ir jo sutuoktinę Liną, taip pat menininkę.

Plenere dalyvavo dailininkai iš Lietuvos: vilniečiai Diana Zviedrienė ir Marius Abramavičius, kaunietė Ina Adomaitienė, kernavietė Ilona Daujotaitė-Janulienė ir atėnietė Lina Petrauskienė.   Parodoje, kurią padėjo suorganizuoti Lietuvos ambasadorius Graikijoje Rolandas Kačinskas, prisijungė dar viena lietuvė tapytoja Rolana Čečkauskaitė, gyvenanti Salonikuose.

Vykdami į Graikiją įsivaizdavome, kad gyvensime Atėnuose, šešių milijonų gyventojų mieste, tarp dulkių, mašinų, daugybės žmonių, o iš tikrųjų visi patekome į gamtos rojų, Imitos kalno papėdėje, sode, kur po langais medis nukoręs šakas su citrinomis, kur veda vaisius mandarinai ir ir abrikosai, kur tuo metu noko vynuogės, alyvuogės, figos, granatai,  migdolų ir pistacijų riešutai, kur kvepėjo lauro lapais, bazilikais ir rozmarinais, kur prinokę žemėn krito  laukinių kaktusų saldūs, sultingi vaisiai.

Patyrėme šeimininkų didžiulį svetingumą, meilę, dėmesį ir rūpestingumą. Spyros grojo fortepijonu savo lyrines kompozicijas, dailininkai klausėsi ir tapė sode slėpdamiesi nuo karštos saulės vaismedžių paunksmėse. Tai buvo žodžiais nenusakomas dvasinis komfortas.

Džiaugsmą teikė antikinis menas
Tačiau didžiausią įspūdį ir kartu džiaugsmą mums teikė antikinis menas, kuris ilgus metus buvo pažintas tik iš knygų. Pamatyti gyvai kariatides, milžiniškas šventyklų kolonas, tikrą balto marmuro Afroditę ir daugybę kitų jau tris ar penkis tūkstantmečius skaičiuojančias skulptūras, vaikščioti  Aristotelio ir Platono pramintais takeliais, rymoti prie Sokrato kalėjimo kameros, vaikščioti po Akropolį ir agoras buvo nerealu, tai buvo tiesiog sapnas, didžiausios svajonės išsipildymas. Dailininkai vaikščiojo po aštuonis, dvylika kilometrų per dieną pėsčiomis, nejausdami kojų, nes išalkusios antikinio pasaulio vaizdų akys neleido joms pavargti.

Graikijoje yra viskas, ką dailininkai labiausiai myli. Tai turkio spalvos skaidri jūra, kalnai, saulė, šiluma, įspūdinga laukinė gamta, kur agavos žiedas keturių penkių  metrų aukščio, švieži ir nepaprastai gardūs įvairūs vaisiai, kurio skonio nepažinsi, jei nebūsi buvęs šalyje, kur jie noksta.

Lankėmės pas vietinius dailininkus, jų dirbtuvėse. Pas Končitą ir Antigonę, kur teko būti, matėme sodus su baseinais, gėles, tiesiog  kiekvienos vis kitokius rojaus kampelius. Dailininkų plenerai Graikijoje nėra įprastas dalykas. Jie, žinoma, susitinka pabendrauti, apsikeisti nuomonėmis apie kūrybą ar  idėjomis, naujomis technologijomis, bet ne tapyti kartu. Tai  jiems nebūtina. Na, o  didmiesčio žmonių gyvenimo tempas jaučiasi lėtas, kažkoks atsipalaidavimas, nėra jokių įtampų. Jie ir streikuoja linksmai, be triukšmo.

Po parodos Graikijos lietuvių suvažiavime Acropolio svečių rūmuose, Lina Petrauskienė mūsų dailininkams suorganizavo vienos dienos kelionę į Graikijos pusiasalyje Paleponese esantį Lusijo tarpeklį su kriokliais. Nuvažiavome autobusu iki tarpeklio, o tada kalnų serpantinais toliau iki krioklių mus vežė nedideliuose krovininio automobilio atviruose kėbuluose. Keista patirtis buvo, kai vienoje pusėje bedugnė, o kitoje kalnas. Įdomu buvo pažinti kalnų kaimo žmonių gyvenimą, vaišintis ožkos sūriu, avienos troškiniu, gaivintis vynuogių vynu bei  bendrauti su  visuomet besišypsančiais graikais.

Lietuvė – Atėnuose        
Lina Petrauskienė gyvena Atėnuose jau dešimt metų ir puikiai mokėdama graikų kalbą,  jau  gerai pažįsta tenykščius papročius, tradicijas ir viskas jai priimtina, artima, miela ir gerbtina. Labiausiai Linai patinka žiema, gamta, maistas ir žmonės. Ji pastebėjo, kad Graikijoje išlikęs stiprus šeimos kultas, kas skirtingai nuo Lietuvos, kur jaučiamas vis didesnis susvetimėjimas, dažni šeimų susitikimai. Puikiai linksminasi negirtaudami.

Pasak Linos, graikai labai išsilavinę, geri oratoriai, ko negalėtų taip pasakyti apie Lietuvos politikus. Moterys labai išlepintos vyrų. Įprastas jiems kasdieninis flirtas, sakyti komplimentus, bučiuoti nors pragyventa kartu tegul ir šešiasdešimt metų.  

„Yra tėvynės ilgesys, bet jis nekankina, nes žinau, kad visada galiu parvažiuoti, – sako Lina. – Nors jau pakankamai ilgai gyvenu, bet kiekvienais metais vis sunkiau priprasti prie vasaros sausros ir  karščių. Reikia daug vandens, o jį, kaip žinia, reikia taupyti.“

Štai tokia yra mums tolimoji , bet labai miela Graikija.

Šiuo metu lietuvių dailininkų plenere sukurtų tapybos darbų paroda vyksta Atėnuose, Lietuvos ambasadoje.

Į viršų