Pastaruosius keliolika metų nuolat augantys emigracijos skaičiai lemia ir tai, kad daugėja šeimų, kuriose kalbama dviem ar daugiau kalbų. Todėl neretai vaikai tokiose šeimose jau ankstyvajame, ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje yra dvikalbiai ar daugiakalbiai. Kelių kalbų mokėjimas praturtina tokiose šeimose augančių vaikų žodyną, suteikia galimybių bendrauti su platesniu bendraamžių ratu, tačiau susiduriama ir su įvairiomis problemomis. Dažnai stebimi tam tikri kalbos ar kalbėjimo sutrikimai, atsirandantys dėl negebėjimo tolygiai įsisavinti pirmosios (gimtosios) ir antrosios kalbos įgūdžius.

Logopedės, Šiaulių universiteto doktorantės Ritos Kantanavičiūtės teigimu, į tėvynę sugrįžusių emigrantų vaikams nepakankami gimtosios kalbos įgūdžiai kartais tampa kliūtimi bendraujant su artimaisiais, gyvenančiais Lietuvoje, nes jų gimtąją kalbą dažnai nustelbia antroji kalba. Su įvairiomis vaiko kalbos problemomis susidūrę tėvai, nepriklausomai nuo to, ar grįžta tik atostogauti, ar visam laikui, neretai pagalbos ieško logopedo kabinete.

Teikiama pagalba Lietuvoje
Šiemet daug kalbėta apie integracijos centrą iš emigracijos grįžusių šeimų vaikams. R. Kantanavičiūtė tokias iniciatyvas vertina teigiamai. Logopedės nuomone, svarbu skatinti ir toleruoti gimtosios kalbos mokymąsi, kad vaikai turėtų galimybę veikti, dalyvauti, bendrauti toje aplinkoje, kurioje gyvena.

„Lietuvos švietimo sistema skatina dvikalbių ir daugiakalbių vaikų integraciją į visuomenę. Kai kuriose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, kuriami dvikalbio ugdymo modeliai, priemonės, kuriomis siekiama išmokyti dviejų ar daugiau kalbų“, – pasakojo R. Kantanavičiūtė.  

Vaikų integracija į lietuviškas mokyklas – itin aktualus klausimas šeimoms, grįžusioms gyventi į Lietuvą. Anot logopedės, svetima kalba vykstantis bendravimas, pateikiamos ir girdimos užduotys dažnai apsunkina ugdymo procesą. Vaikui patiriant kliūčių svetima kalba reikšti nuomonę, mintis ir jausmus, susidaro sąlygos netolerancijai ar net socialinės izoliacijos atsiradimui. Mokykliniame amžiuje dvikalbystės ar daugiakalbystės atveju gal tapti apsunkintas skaitymo ir rašymo mokymosi procesas. Tuomet vaikai gali būti priskiriami specialiųjų ugdymo poreikių grupei.

Į ką atkreipti dėmesį
Pastebėję vaiko patiriamus bendravimo sunkumus su bendraamžiais, tėvai dažniausiai atveria logopedo duris. R. Kantanavičiūtė logopedinėje praktikoje susiduria su dvikalbiais ar daugiakalbiais vaikais, kurie negeba taisyklingai artikuliuoti tam tikrų lietuviškų šnypščiamųjų-švilpiamųjų eilės garsų, afrikatų, ar garso „r“.

„Kai kurie lietuvių kalbos garsai kitose kalbose tariami kitaip, o kai kuriose jų netgi nėra“, –  aiškino Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros dėstytoja.

Dėl gimtosios kalbos žodyno skurdumo taip pat patiria bendravimo, pasakojimo sunkumų, sudėtinga palaikyti pokalbį ar pasakoti savo įspūdžius. Dažnai tėvams nerimą kelia ir vaiko negebėjimas bendrauti nei viena, nei kita kalba, ar bendravimo keliomis kalbomis sunkumai – kai pasyvusis žodynas yra turtingesnis už aktyvųjį: vaikas viską supranta, bet savo kalboje daugelio žodžių pats nevartoja.

Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kad ne tik ikimokykliniame amžiuje pasireiškia kalbos ar kalbėjimo sutrikimai dėl dvikalbystės ir daugiakalbystės. Mokyklinio amžiaus vaikams tai gali būti mokymosi sunkumų, skaitymo ir rašymo, priežastimi.

„Tuomet reikalinga ne tik logopedo, specialiojo pedagogo, psichologo pagalba, bet ir patartina kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigose dirbančius specialistus, nes pasitaiko atvejų, kai vaiko nekalbėjimo priežastis yra ne gyvenimas dvikalbėje aplinkoje, o įgimti klausos sutrikimai. Todėl visada vaiko tėvams siūlau pasikonsultuoti ne tik su logopedu“, – patarė R. Kantanavičiūtė.

Pagalba prasideda šeimoje
Pasak specialistės, pagalba dvikalbiui ar daugiakalbiui vaikui pirmiausia prasideda jo šeimoje, tad pagrindinis vaidmuo tenka tėvams. Būtent jie turi nuspręsti, kurią kalbą puoselės ir kuri bus laikoma pagrindine, taip pat, kokią ugdymo įstaigą kalbos atžvilgiu vaikas lankys. Nemažiau svarbu atsakyti ir į klausimą, ar laikui bėgant planuojama grįžti gyventi į Lietuvą.

„Jeigu perspektyvoje tėvai planuoja grįžti į Lietuvą ir žino, kad jų vaikas lankys ugdymo įstaigą Lietuvoje, tuomet su vaiku patariama bendrauti gimtąja kalba, tobulinant jo kalbos ir kalbėjimo gebėjimus. Jeigu tėvai nusprendžia, kad jų vaikas turi mokėti kelias kalbas, tėvai turi sudaryti sąlygas ir suteikti galimybę kuo daugiau bendrauti su tą kalbą gerai mokančiais ir taisyklingai vartojančiais žmonėmis“, – aiškino R. Kantanavičiūtė.

Teikiant logopedinę pagalbą dvikalbiams ar daugiakalbiams vaikams, gali būti numatomos kelios prioritetinės darbo kryptys, atsižvelgiant į tėvų lūkesčius, susiformavusius vaiko gebėjimus bendrauti viena ar kita kalba, stipriąsias ir silpnąsias puses, vertinami garsų tarimo, gramatinio taisyklingumo, žodyno, rišliosios, savarankiškos kalbos gebėjimai. Kalbos, kalbėjimo ugdymas ir mokymas pradedamas nuo konkrečių, artimiausios aplinkos sąvokų, frazių, būtinų verbalinėje komunikacijoje – pasisveikinimas, atsisveikinimas, prašymas, atsiprašymas, klausimas ir panašiai.

Vaiko negalima kritikuoti
Tais atvejais, kai svečioje šalyje gyvenanti šeima, kurių vienas iš tėvų užsienietis, nekalba lietuvių kalba, bendravimo sunkumų patiria tiek Lietuvoje gyvenantys seneliai, tiek pats vaikas bei jo artimieji.

„Tuomet stebima visa problemų grandinė: dėl dvikalbystės ar daugiakalbystės vaikui sunku bendrauti, reikšti savo mintis, kartais sunku suvokti kalbą, vaiko seneliams sunku be tarpininkų bendrauti su savo anūku, nes jie negali suprasti „svetimos“ kalbos. Vaiko tėvai bando „gelbėti“ situaciją, tapdami tarpininkais, vertėjais, pagalbininkais visame komunikacijos procese“, – sakė logopedė.

Nepriklausomai nuo vaiko gebėjimų bendrauti gimtąja kalba, seneliai, anot R. Kantanavičiūtės, turėtų būti kantrūs ir padėti vaikui turtinti žodyną įvairioje kasdienėje veikloje: keliaujant, vaikščiojant parke, parduotuvėje, dainuojant daineles, žiūrint filmus ir panašiai. Tokiu būdu sėkmingai turtinamas vaiko žodynas ir lavinami rišliosios kalbos gebėjimai. Tik, perspėja logopedė, jokiu būdu negalima vaiko kritikuoti, kad jis nežino tam tikrų žodžių ar frazių, ir nekaltinti vaiko tėvų.

„Suaugusieji turėtų ne pulti koreguoti ir taisyti kiekvieną ištartą žodį, o tiesiog pakartoti žodį ar taisyklingą gramatinę jo formą. Norint mokyti vaiką abiejų kalbų vienu metu, rekomenduojama sukurti tokias situacijas, kuriose vaikas, vartodamas abi kalbas, nejaustų diskomforto“, – perspėjo R. Kantanavičiūtė.

Dvikalbėse ar daugiakalbėse šeimose augančių vaikų tėvams specialistė pataria su jais praleisti kuo daugiau kokybiško laiko, bendrauti pasitelkiant gestus, kūno kalbą ar neverbalinę komunikaciją bei vaizdines priemones, tokias kaip knygelės, paveikslėliai, įvairūs žaislai ar tiesiog buityje esantys daiktai.

Kiekvienas dvikalbystės ar daugiakalbystės atvejis yra unikalus ir vis kitoks, todėl ir logopedinės pagalbos procesas, prioritetinės darbo kryptys, darbo būdai ir metodai parenkami skirtingi. Priklausomai nuo vaiko kalbinės patirties, tėvų aktyvumo ir įsitraukimo į ugdymo procesą, gebėjimas bendrauti keliomis kalbomis nėra kitų sutrikimų priežastis. Priešingai – kelių kalbų mokėjimas padeda išsaugoti gimtąją kalbą ir sudaro sąlygas geriau pažinti pasaulį.