Tikriausiai dauguma dienraščio skaitytojų pastebėjo, kad rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra plačiai apie kultūrą svarstantis tyrėjas ir menininkas. Jo akiratyje atsiranda įvairūs kūrėjai, netradiciškai gyvenimą suvokiantys asmenys, kalbą ir kultūros tęstinumą puoselėjantys žmonės. Šį kartą rubrikos autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus kalbasi su muzikos festivalio „Visagino country“ organizatore, visuomenėje maloniai vadinama Country Mama, Elena Čekiene.
Šią vasarą pakviestas draugų lankiausi Visagino mieste ilgus metus organizuojamame „Visagino country“ festivalyje. Praėjus keliems mėnesiams vėl sugrįžau į Visaginą, kur sutikau ilgametę festivalio organizatorę, vietinių maloniai vadinama Country Mama Eleną Čekienę.
Kelias valandas šnekučiavomės apie country muzikos kultūrą ir jos vietą Lietuvos kultūros kraštovaizdyje. Prieš pateikdamas esminius mūsų pokalbio fragmentus norėčiau supažindinti su pašnekovės biografija.
Elena Čekienė yra gimusi Plungėje. 1974 m. įstojo mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą. Nors visi studijų dalykai sekėsi gerai, o ypač labai mėgo rusų literatūrą, tačiau studijuoti E. Čekienė pasirinko matematiką. Tačiau nuo filologijos nepabėgo. Apie tai pašnekovė atvirauja: „Atvykusi į Visaginą (tuometinį Sniečkų), radusi čia beveik 90 proc. rusakalbių, net nemokančių pasakyti „labas rytas“ ir neskiriančių to pasisveikinimo nuo „labas vakaras“, ėmiausi Sizifo verto darbo mokyti gyventojus lietuvių kalbos.“
Šį darbą pradėjusi dar sovietmečiu, o Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, kartu su partneriais E. Čekienė įkūrė Tautinių kultūrų centrą (1991 m.), kuriame organizavo valstybinės kalbos kursus ir tautinių bendrijų sekmadienines mokyklas vaikams bei inicijavo ir organizavo jų meno kolektyvų veiklą.
Pašnekovė prisimena: „Centrui tapus stipriam, kaip visada atsiranda pavyduolių, kurie ieško priežasčių, kas čia negerai. Pradėjau girdėti, kad esu matematikė, kaip galiu vadovauti centrui, kuriame pagrindinė veikla – lietuvių kalbos mokymas. Teko įrodyti, kad nesu iš kelmo spirta. Pedagogų profesinės raidos centre įstojau į perkvalifikavimo kursus ir po trejų metų rankoje laikiau pažymėjimą, įrodantį, kad esu lietuvių kalbos pagrindinėje mokykloje mokytoja. Iš matematikės tapau lituaniste.“
E. Čekienė pastebėjo, kad jos jaunesni kolegos, švietimo įstaigų direktoriai, vienas po kito pradeda studijuoti magistrantūroje. Pašnekovė nusprendė, kad ir ji negali nuo jų atsilikti. 2006 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto andragogikos specialybę, ir jas sėkmingai baigusi tapo edukologijos magistre.
Kai paprašiau E. Čekienės papasakoti vaizdžiai apie save ir savo gyvenimą, ji paatviravo: „Kai manęs klausia, kaip aš save apibūdinčiau, sakau, kad tai galiu padaryti trimis žodžiais: esu visaginietė, žemaitė, lietuvė. Kodėl taip? Atvykusi beveik prieš 40 metų į Visaginą pamilau šį miestą ir jo žmones. Čia susiklostė mano karjera, čia aš galutinai susiformavau kaip asmenybė. Žemaitė – manyje slypi visos žemaičiams būdingos savybės: užsispyrimas, teisybės ieškojimas, gal tik lėtumas man nebūdingas. Visada mėgstu viską atlikti greitai: čia ir dabar. Na, o kad lietuvė – manau, ir aiškinti niekam nereikia. Lietuvoje gimiau, užaugau, sukūriau šeimą, čia gyvena abi mano dukros su šeimomis, turiu 6 anūkus, tikiuosi, čia atgulsiu ir amžino poilsio.
Koks aš žmogus? Nuo pat mokyklos laikų visada norėjau būti įvykių centre. Kadangi mokyklą pradėjau lankyti šešerių metukų, klasėje buvau mažiausia ir jauniausia. Tuo metu norint aktyviai dalyvauti mokyklos gyvenime, reikėjo stoti į komjaunimo organizaciją. Koks buvo mano nusivylimas, kai visą klasę priėmė, o manęs ne, nes nebuvo sukakę 14 metų. Komjaunuole norėjau būti ne dėl įsitikinimų, o dėl aktyvios veiklos. Institute irgi nuo pirmų dienų įsijungiau į aktyvią instituto veiklą.
1979 m. baigusi mokslus atvykau dirbti į Sniečkaus gyvenvietę. Tada pagalvojau, kad mano aktyvus gyvenimas baigėsi, dirbu, turiu vienerių metukų dukrytę, kokia visuomeninė veikla. Bet, matyt, mano likimo žvaigždė manė kitaip.“
Pastebėtina, kad 1982 metais E. Čekienė buvo išrinkta į tuometinę Liaudies žmonių deputatų tarybą, kuri ją (E. Čekienę) išrinko Vykdomojo komiteto sekretore. Taip prasidėjo naujasis karjeros kelias Visagino mieste. Dėl pačios įvairiausios pagalbos vietiniai visuomet kreipdavosi į E. Čekienę. Pašnekovė prisimena: „Manęs nestebimo telefonu išsakomas tekstas – man sakė: aš galiu jums paskambinti ir jūs man padėsite rasti, gauti, pranešti ir t. t. Kartais atrodydavo, kad visa likusi Lietuva Visagine žino tik mane... Bet man tai būdavo malonu ir aš visada norėdavau ir stengiausi padėti įvykdyti prašymą.“
Neabejingumas vietos žmonėms ir jų kuriamai kultūrai vertė E. Čekienę prisijungti ir prie „Visagino country“ festivalio organizavimo. Dėl festivalio susipažinusi su JAV ambasados Lietuvoje darbuotojais, pašnekovė tapo tarsi jų kultūros atašė Visagine. E. Čekienė dažnai JAV ambasados darbuotojams padeda patarimais ar suteikia reikiamą informaciją organizuojant jų renginius Visagine.
Elena prisimena Visaginą ir svarsto apie jo ateitį: „Kai pradėjau dirbti Vykdomajame komitete, Sniečkaus gyvenvietėje gyveno apie 2000 žmonių. Didžioji dalis jų buvo jauni, kūrė šeimas, gimdė vaikus. Ateidavo jų registruoti, o Civilinės metrikacijos paslaugas vykdžiau aš. Tad beveik visa gyvenvietė mane pažinojo ir einant gatve sveikinosi. Tada Sniečkuje gimdavo apie 300 vaikų per mėnesį. Ech, kad dabar Lietuvoje būtų taip…
Kai Lietuva iškovojo Nepriklausomybę, aš buvau pirmųjų gretose, kurie siekėme, kad ir Sniečkaus gyvenvietė neatsiliktų nuo visos Lietuvos. Mūsų dėka ir pas mus vyko Sausio 13-osios pagerbimo minėjimas, degė gedulo laužai. Tuo metu situacija Visagine buvo labai sunki ir įtempta. Vis dar sovietinėse statybos, montažo įmonėse buvo iškabinti „juodieji sąrašai“ žmonių, už kuriuos negalima balsuoti renkant vietinę, Ignalinos rajono tarybas. Mano pavardė tame sąraše buvo pirma. Kartais dėl to buvo pikta, bet kartu ir džiaugiausi, nes niekada nebuvau kolaborantė, nemokėjau prisitaikyti tik dėl ramybės. Tačiau aistros nurimo, gyvenimas stabilizavosi ir 1995 m. Visaginas gavo savivaldos statusą, mus atskyrė nuo Ignalinos rajono. Nuo pirmųjų savivaldos rinkimų iki dabar visada buvau renkama į Visagino savivaldybės tarybą, tik po 2004 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl nesuderinamų pareigų (dirbau biudžetinės įstaigos Visagino valstybinės kalbos centro direktore) tekdavo atsisakyti tarybos nario mandato. 2011 m. buvau išrinkta Visagino savivaldybės mero pavaduotoja, dirbau iki 2015 m. gegužės mėn.“
Prieš pateikiant mūsų pokalbį apie „Visagino country“ festivalį turiu prisiminti, kad E. Čekienės visuomeninė veikla susijusi ne tik su kultūra, bet ir politine veikla. Ji yra apdovanota Tautinių mažumų departamento Sidabro garbės ženklu. Šiuo metu pašnekovė vadovauja Visagino lopšelio-darželio „Auksinis raktelis“ kolektyvui.
– Šiandien drąsiai esate tituluojama Country Mama. Noriu paprašyti jūsų prisiminti pirmuosius „Visagino country“ festivalius. Kaip juos organizavote, kokio siekėte rezultato? Taip pat palyginkite pirmąjį ir šiais metais įvykusį festivalį. Kaip festivalis užaugo? Kuo jis šiandien yra savitas ir reikšmingas vietos ir visos Lietuvos kultūrai?
– Kai 1991 m. kovo mėn. 20 d. manęs paprašė užeiti į Kultūros ministerijos 215 kabinetą, net įsivaizduoti negalėjau, kad tapsiu Country Mama...
O buvo taip: kai užėjau į minėtą kabinetą, radau Edmundą Žalpį ir Sigitą Morkūną – jie buvo ministerijos darbuotojai. Kabinete buvo ir Virgis Stakėnas. Kadangi niekada nelaikiau savęs melomane, Virgio nepažinojau, nors apie jį, kaip didelį ir storą muzikantą bei dainininką, buvau girdėjusi. Klasiokės su juo kartu mokėsi Šiaulių universitete.
Man buvo papasakota, kad planuojamas country muzikos festivalis Sniečkuje (taip tada vadinosi Visaginas), jiems reikia vietinio žmogaus, ar aš nesutikčiau padėti. Iš karto pasakiau: taip, sutinku. Visada viskas, kas nauja, mane domino. Tiesa, nepagalvojau, kad nelabai apie šou verslą nusimanau. Taigi, kai viskas prasidėjo, buvau išsigandusi, visi tie žodžiai „promoušinas“, „beksteidžas“, „promas“, „saundčekas“ man buvo svetimi. Iš pasitarimų išėjusi dažnai galvodavau, apie ką mes čia kalbėjome, ar man reikia kažką daryti. Dabar tik juokas ima tai prisiminus. Pirmasis festivalis buvo numatytas rugpjūčio 24–25 dienomis – savaitgalį. O pirmadienį prasidėjo Maskvos pučas. Buvo labai neramu, kamavo nežinomybė, ar galėsime organizuoti festivalį. Tada dar buvo Ignalinos rajono vykdomasis komitetas, nuo jo sprendimo priklausė – įvyks festivalis ar ne. Man teko surinkti gal 20 atsakingų institucijų parašų, kad jos leidžia organizuoti. Surinkau ir 18.15 val. penktadienio vakare gavau oficialų leidimą organizuoti festivalį.
Ko siekėme? Pirmiausia supažindinti Lietuvą su country stiliaus muzika, parodyti, kaip ji grojama Europoje ir pasaulyje, kokius atstovus turime Lietuvoje. Kitas tikslas – supažindinti Lietuvą su Sniečkumi, praskleisti paslapties šydą. Gyvenvietė tiek buvo apaugusi legendomis, kad tai buvo tarsi kažkoks baubas, apie kurį niekas nieko Lietuvoje nežino.
Kai organizavome pirmąjį „Visagino country“ festivalį, Lietuvoje jų beveik nevyko, keletas buvo atėjusių iš sovietmečio. O ypač festivalis, dar tarptautinis, Rytų Lietuvoje buvo negirdėtas dalykas. Todėl gal kokį dešimtmetį į festivalį visaginiečiai ėjo kaip į didžiausią metų šventę, ne mažiau jos laukdavo aplinkinių rajonų gyventojai ir tikrieji country muzikos gerbėjai.
Dabar situacija labai pasikeitė – emigracija ištuštino Visaginą, tad nebeliko pagrindinės žiūrovų dalies, kuri lankydavosi festivalyje. Visagine daugiausia liko pensininkai, vaikai ir biudžetinių įstaigų darbuotojai, kurių perkamoji galia, deja, nėra didelė. Lietuvoje atsirado tiek festivalių, kad net Utenos apskrityje tą patį savaitgalį vyksta po 2–3 didelius festivalius ar kitas šventes.
Tačiau festivalis išlaikė pagrindinį žiūrovą, country muzikos gerbėją. Jį ne tik išlaikė, bet ir užaugino naują.
„Visagino country“ yra turbūt vienintelis festivalis Lietuvoje, prasidėjęs kartu su Nepriklausomybe ir besitęsiantis iki šiol. Tai vienintelis country žanro festivalis. Svarbu tai, kad jame nuolat dalyvauja vis kitų valstybių muzikantai, supažindinama tiek su geografine įvairove, tiek su stiliaus įvairove. Festivalyje skamba bluegrass, cajun, zydeco, western, amerikana, old time, pop country, country rock ir kt. stiliai.
„Visagino country“ yra tas aitvaras, kuris Visagino vardą paskleidė po visą pasaulį. Jei anksčiau Visaginas asocijavosi su Ignalinos atomine elektrine, tai dabar jau daug metų pirmiausia jis siejamas su „Visagino country“ festivaliu.
