facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Privačiuose ir viešuose pokalbiuose vis dažniau ir dažniau naudojame iš kitų kalbų perimtus žodžių junginius. Neretai į pasakojimą įterpiame angliškus naujadarus. Galbūt visa tai nutinka ne specialiai, apie tai iš anksto net nepagalvojus. Lietuvių kalbos išlikimo ir svarbos mūsų kasdieniam gyvenimui ir tapatumui klausimą kelia „Kultūros kirtis“ rubrikos autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus. Šį kartą kviečiame susipažinti su diskusija, kurią doc. dr. R. Venckus vystė kartu su lietuvių kalbos tvarkytoja Rūta Švediene.

Kai važiuodamas autobusu nugirstu Vilniuje gyvenančio jaunimo pokalbį, kuriame kas antras žodis yra angliškas, o kas trečias tariamas su amerikietišku akcentu, tuomet pagalvoju – gal grįžo iš užsienio, gal studijavo ir gyveno Vakaruose. Po kelių savaičių vykdamas į Šiaulius autobuse nugirstu dvi merginas, kurios pasakodamas kasdienio gyvenimo Lietuvoje įvykius sakinį dėlioja angliškų ir lietuviškų žodžių junginiais.

Aš suklūstu ir pradedu mąstyti apie gimtąją kalbą. Kokia ji ypatinga mūsų gyvenime, kokia tautos patirtis ir istorija joje slypi. Negaliu suvokti, kodėl jos negerbiame ir nepuoselėjame, kodėl mokėdami vieną seniausių pasaulių gyvųjų kalbų ja (kalba) nesididžiuojame.

Svarstydamas apie kalbą prisiminiau pavasarį puikiai praleistą laiką Kėdainiuose, kalbos tvarkytojams vedant seminarą apie kūrybiškumą. Kalbą puoselėti mane įkvepia kalbos tvarkytojos Rūtos Švedienės pavyzdys. Būtent apie ją, apie savo gimtąją kalbą ir diskutavau kartu su R. Švediene. Prieš pateikiant pokalbio fragmentus glaustai supažindinsiu su pagrindiniais pašnekovės biografijos faktais.

Rūta Švedienė yra Kėdainių rajono savivaldybės kalbininkė. Labai iniciatyvi ir naujoviškai žvelgianti į kalbos dalykus, į savo darbą ir visuomeninę veiklą. Daug metų dirbo kalbos redaktore. Anksčiau dirbdamas Lietuvos žemdirbystės institute leidybos grupės vadove įgijo daug leidybinės patirties.

Pagal pašaukimą R. Švedienė yra ne tik kalbininkė, bet tikras kultūros žmogus. Savo darbinę veiklą pradėjusi vienoje Kėdainių vidurinėje mokykloje, kelerius metus dirbo ir Juozo Paukštelio memorialiniame muziejuje. Čia ne tik tvarkė archyvus, vedė ekskursijas, bet ir organizavo literatūrinius renginius.

Šis pomėgis nepaviršutiniškai domėtis kultūra bei jos sklaida kasmet tik didėja. Jį Rūta realizuoja ne tik kaip kalbininkė rengdama kalbinius renginius (už tai buvo apdovanota Seimo padėkos raštu),  mokymus, seminarus, kurdama kalbos laidas televizijoje, bet ir įvairius kitus kultūrinius renginius, susitikimus su įdomiais kultūros, meno bei mokslo žmonėmis.

Pastaruoju metu Rūta tarsi sėkmingai išnaudoja savo pavardę – Švedienė: jau dveji metai yra Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė. Ji suorganizavo kėdainiečiams ne vieną renginį, susijusį su Švedijos bei Lietuvos kultūra.

– Esate lietuvių kalbos tvarkytoja. Kai pirmą kartą išgirdau apie žmones, dirbančius kalbos tvarkytojo darbą, suglumau. Nežinojau, kas jie tokie yra ir kuo užsiima. Gal galėtumėte pristatyti savo darbą?
– Pagrindinis kalbos tvarkytojų darbas – juridinių asmenų tikrinimas, kaip  savivaldybės teritorijoje laikomasi teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. Savivaldybės kalbos tvarkytojas kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų norminių teisės aktų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu ir taisyklingumu, reikalavimų, kurie yra privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Tvarkytojų yra visose savivaldybėse. Didesnėse – ne po vieną. Turbūt 95 proc. žmonių galvoja, kad mes, savivaldybių kalbininkai, tvarkome, redaguojame savivaldybės darbuotojų raštus ir rašome sveikinimo tekstus.

Didžiausią dėmesį savo kaip tvarkytojos darbe skiriu tam, ką labiausiai mato žmonės (kad kalbos klaidos nebūtų platinamos toliau), tad pagrindiniai tikrinimo objektai yra savivaldybės teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkio subjektai, t. y. gyventojų aptarnavimo įstaigos, kultūros įstaigos, valstybinės įstaigos, verslo įmonės ir kt. bei jų interneto svetainės ir, žinoma, žiniasklaida: spauda, televizija, radijas, žinių portalai. Tikrinama rašytinė informacija patalpų viduje, išorėje ar kitoje visiems matomoje vietoje; dokumentai, įvairūs vieši spaudiniai ir kt.

Didelę dalį darbo užima ir savivaldybės sprendimų projektų, kitų raštų kalbinis sutvarkymas, interneto svetainėse talpinamų tekstų redagavimas ir kiti darbai, darbeliai.

– Skamba labai nuobodžiai ir neįdomiai. Turbūt nelabai jus, kalbininkus, ir mėgsta žmonės, juk jūs tarsi parodote: ei, esi neraštingas. Be to, tikrintojų niekas nemėgsta.
– Taip, šis darbas nėra labai smagus. Būna, nueini patikrinti kokios įmonės, aiškini, kad tu nieko blogo nenori, tik pažiūrėti, ar nėra klaidų, kad tu jas surašysi paskui į raštą, pateiksi ir jie ateity žinos, kad taip nereikėtų rašyti, o štai taip reikėtų. Žiūri dažniausiai nepatikliai į tave lyg į priešą, atėjusį išgauti firmos paslapties.

Šis darbas yra reikalingas, nors ir neįdomus ir nelabai patrauklus. Manau, kartais užtenka žmonėms vien žinoti, kad yra tokia tarnyba kaip Kalbos inspekcija, kalbos tvarkytojai, − ir tai jau nors kiek drausmina, verčia atkreipti dėmesį  į tai, kaip rašai. Mūsų, vadinamųjų kalbos prižiūrėtojų, realiai yra labai nedaug ir mes visų kalbos negerovių tikrai nesukontroliuosime, o ir baudų mes neskiriame, nors galėtume, bet visgi surašytas raštas su įstaigos klaidomis ar mūsų skambutis daro poveikį kalbos vartotojams. Kiek dirbu, neteko dar susidurti su priešiškumu. Aš be galo daug dėmesio skiriu prevencijai, švietimui. Rašau šviečiamuosius straipsnius (stengiuosi juos rašyti nedidaktiškai), rengiu paskaitas, kviečiu kalbininkus iš Lietuvių kalbos instituto ir kitur, kalbamės, susirašinėjame, aiškinamės. Netgi buvau tapusi „aktore“: kūrėme kalbos laideles vietinėje televizijoje ir turėjome nuolatinių žiūrovų, kurie laukdavo vakaro laidelės lyg kokio serialo tęsinio.

– Manote, kad kalba turi būti prižiūrima? Juk dabar daug kas kalba, kad reikėtų paleisti viską savieigai ir pati kalba pasidarytų tokia, kokia reikia.
– Aš priklausau prie tų žmonių, kurie galvoja, kad kalba turi būti prižiūrima. Bet ir turėtų būti viskas daroma, kad nereikėtų per jėgą versti žmonių taisyklingai rašyti ir mylėti kalbą. Žmogus pats turėtų norėti gerai ir taisyklingai rašyti. Kalba žmogui turėtų rūpėti ne iš baimės, o iš meilės.

Man neteko ko nors bausti dėl kalbos, bet suprantu kolegas vilniečius, kurie tikrina, sakykim, grožinės literatūros kūrinius. Aš irgi nenorėčiau nusipirkti broko – neredaguotos knygos, taigi suprantu kolegas iš Kalbos inspekcijos, jei tenka ką ir nubausti. Juk yra tokių leidyklėlių, kurios taupo pinigus ir nesamdo kalbos redaktorių, mano, kad bus gerai ir bet kaip išleista knyga, ir net nemano keisti požiūrio gavę pastabų. Manau, į tokius piktybiškus atvejus reikia reaguoti.

– Gal čia ir kalbininkai kai ką blogai daro, kad dalis žmonių neigiamai žiūri į kalbą ir pyksta ant kalbininkų. Štai savo lietuviškas įmones pavadina angliškais vardais, tarsi neužtektų lietuviškų žodžių. O gal čia toks protestas?
– Turėjote atkreipti dėmesį, kad štai kokioje Italijoje ar Ispanijoje, Prancūzijoje nerasi gatvėse angliškų, rusiškų ar kitokių užrašų svetima kalba. Ir kasdienėje kalboje jie vartoja savo kalbą. Tiesiog tos šalys didelės, valstybinės kalbos istorija yra ilgesnė, vartojimo tvarkyba irgi turi gilesnes tradicijas.

Bet, svarbiausia, tų tautų žmonės jaučia savo vertę, jiems nereikia prie kažko šlietis ir kažkam įtikti. Manau, lietuviškas įmones, kavines, parduotuves, muzikos grupes, renginių pavadinimus ir kt. vadinti angliškais vardais verčia mūsų žema savivertė. Dar vis įsivaizduojama, kad kiečiau atrodysi su anglų kalba. Jokiu būdu nesu prieš anglų ar rusų, lenkų ar kitą kalbą. Kuo daugiau svetimų kalbų mokėsi, tuo raštingesnis jausiesi, tuo platesnis bus tavo išsilavinimas ir apskritai pasaulėvoka. Tiesiog viskas turi būti savo vietose. Jei tai, pavyzdžiui, tarptautinė firma, tai jos filialas Lietuvoje, aišku, irgi bus anglų kalba. Aš nesu kalbos puritonė, greičiau liberalė, bet visgi per didelis pataikavimas užsienio kalboms, kaip vertingesnėms, įdomesnėms, konkurencingesnėms, mane truputį liūdina.

Na, o kalbininkams patarčiau būti laisvesniems, bet ir nepataikaujantiems, liberalesniems, bet ir nenusišnekantiems (pvz., „Jei nebūtų taisyklių, nebūtų klaidų“ ir pan.) norint įsiteikti. Palinkėčiau tiesiog daugiau šypsenos ir jaunatviškumo, geranoriškumo. Man taip pat nei teisėjų, nei baudėjų, nei didelių mokovų, taip pat  didelių mokytojų vaidmuo irgi nelabai patinka. Reikėtų formuoti  visuomenėje požiūrį, kad mes visi norime kuo geresnės, taisyklingesnė kalbos, norime kalbėti ir susikalbėti.

– Reikėtų tikėtis žmonių sąmoningumo, jis galbūt išsivystys ateityje? Gal kada nors nereikės kalbos džiunglių kirviu kapoti?
– Žinoma, iki tikro sąmoningumo dar toli. Čia kaip su eismo taisyklėmis ar kitomis visuomenės nuostatomis. Juk ne visi supranta, kad reikia laikytis taisyklių dėl savo paties ir kitų saugumo, kad negalima upių teršti ar laužų miške kūrenti, nes pasekmės gal tau pačiam ir nebus skaudžios, gal tu ir pabėgsi iš tos vietos, bet tai atsilieps kitiems, kitoms kartoms, kitoms gyvoms būtybėms.

Jeigu yra valstybė, jeigu yra valstybinė lietuvių kalba, yra Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, tai turime ir laikytis jo nuostatų, o kalbą gerbti  panašiai taip, kaip gerbiame valstybinę vėliavą.

Man regis, nei patys žmonės nesupranta, neįsivaizduoja, kas būtų, jeigu be sąmoningumo ir be kontrolės pasileistų viskas ir pasidarytų tokios tarsi kalbos džiunglės. Manau, po kažkiek laiko tai imtų erzinti, trukdyti ir būtų imamasi priemonių tvarkytis. Tai geriau tu džiunglių neveisti ir neauginti, nes kartais būna ir per vėlu kai ką paskui atitaisyti.

(Bus tęsinys)

Į viršų