facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

T. y. nuotraukose sukuriama įspūdinga ir vartotojo dėmesį prikaustanti iliuzija apie parduodamą mados daiktą, jo savininko gyvenimo būdą, taip pat net apie daiktą sukūrusio dizainerio „dievišką“ talentą. Iliuzija yra sėkminga tiek, kiek ja tikima arba bandoma tikėti. Taip formuojamas virštiktroviškumo grožis.

Galiausiai šiuolaikiniame pasaulyje vien siekti perteikti nuostabią daikto išvaizdą ir pavydėtinai puikų jo savininko gyvenimo būdą nepakanka.

Fotografai ryžtasi „ekstremaliam išradingumui“. T. y. nuotraukose regimas mados daiktas gali būti visiškai neįmanomas vartoti realybėje, o jo savininko gyvenimo būdas nieko neturėti bendro su vartotojų gyvenimo įpročiais.

Daiktai, žmonės gali būti specialiai deformuojami, pasitelkiamos įvairios papildomos dekoracijos ir deformacijos. Pavyzdžiui, fotografuojama gamyklos įrenginių fone, kuris iš pirmo žvilgsnio nieko neturi bendro su daiktu. Taip kuriama neįprasta, žiūrovą gluminanti, svarstyti apie atvaizdą verčianti kompozicija.    

Vis dėlto per siaura manyti, kad mados fotografijos centre yra mados daiktas. Šalia jo visada yra svarbus klausimas apie gyvenimo būdą. T. y. mados fotografija, sugestyviai perteikdama vyraujantį gyvenimo būdą arba galimus naujus, alternatyvius gyvenimo būdus, gali būti traktuojama kaip kultūros pokyčių atspindys.

Net šiuolaikinės mados nuotraukos pasakoja ne tik apie tam tikrų žmonių grupių gyvenimo ypatybes, bet ir kelia moralės, globalizacijos, visuomenės nelygybės, seksualinės tapatybės, rasizmo ir smurto klausimus. Nepriklausomai nuo fotografijos pritaikomumo, nuotraukos jungia ir skiria žmones, todėl jos ir yra traktuotinos kaip kultūros atspindys.    
XX ir XXI a. yra pažymėtas technologijų progresu. Kadangi progresas neaplenkė ir audiovizualinių, telekomunikacinių technologijų, todėl mados fotografija, atspindėdama kintančius vartotojų įpročius bei siūlydama naujus naratyvus, neapėjo ir technologijų klausimo. T. y. vartotojų visuomenė, vis labiau įsitraukdama į audiovizualinių ir telekomunikacinių medijų siūlomas pramogas, pati reikalavo kitokios, estetine ir technologine prasme stebinančios fotografijos.

Viena vertus, mados fotografija demonstruoja pakitusias optikos galimybes, antra vertus, ji yra adaptuojama vartojimui ne tik popieriuje, bet ir ekrane, trečia vertus, jai papildomas techninės kokybės ir estetikos sąlygas kelia kitų medijų formuojama ir propaguojama kokybė, pavyzdžiui, skaitmeninio kinematografo arba kompiuterinės animacijos.

– Mada kaip menamų daiktų geismą kuriantis faktorius – skambi frazė, ar vis dėlto realybė?
– Jau minėjau, kad mada yra glaudžiai susijusi su standartais. Kita vertus, mada diegia standartus, juos demonstruoja ir skatina jų geismą. Apie tai esu rašęs moksliniame straipsnyje „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“. Sėkmingu mados ir standartizacijos sąjungos pavyzdžiu, stiprinančioje potyrių geismą ir griaunančią individualų kūrybingumą, galima laikyti japonų kompanijos „Sanrio“ sukurtą ir pačiais įvairiausiais produktais tiražuojamą „Hello Kitty“ personažą.

Autoriai Yuko Shimizu ir Yuko Yamaguchi 1975 m. savo kūrinį sėkmingai pristatė Japonijoje, o po metų – JAV. „Hello Kitty“ tapo populiariu personažu tiek, kad jos atvaizdas šiuo metu puikuojasi ant moteriškų rankinių paviršiaus. Personažo atvaizdu ir spalviniu deriniu yra dekoruojami net rūbai, interjerai, automobiliai, etc. „Hello Kitty“ atvaizdas puošia vyrišką ir moterišką apatinį trikotažą.

Maža to, „Hello Kitty“ užsitarnavo ypatingą 8 – 14 metų mergaičių dėmesį. Jaunosios vartotojos nori dabintis rūbais su „Hello Kitty“ atvaizdu, avėti panašaus spalvinio derinio batelius, pasipuošti „Hello Kitty“ apyranke, o per petį persijuosti „Hello Kitty“ rankinę.      

Su „Hello Kitty“ „panacėja“ teko susipažinti ir man, kai prieš ketverius metus kaimyno duktė, gyvenanti su motina Didžiojoje Britanijoje, atostogų metu lankė tėvą Lietuvoje. Viešnia, besidabinanti „Hello Kitty“ stiliaus rūbais bei aksesuarais, ne kartą atkakliai tėvo prašė papildyti jos kolekciją naujais gaminiais.

Nors kaimyno duktė buvo vos keturiolikos, tačiau jos besaikis žavėjimasis „Hello Kitty“ industrija verčia gerokai susimąstyti. Atvejis rodo, kad išorinių, kūną dengiančių daiktų ir aksesuarų geismas – tai lyg „meilės fetišas“.

Meilės fetišas ženklina kūno visumos arba jo dalies (veido) pakeitimą daiktu, daikto detale arba populiariosios kultūros personažu. Tad vietoj nuosavo kūno perkamas ir dėvimas daiktas (arba šiuo atveju personažas), o kultūros ir pramogų industrija savo ruožtu net patį tikriausią kūną sudaiktina.
Mano minimu atveju veikia pats personažas ir jo spalvinis derinys, kuris kaip standartas nugula ant įvairiausių daiktų paviršių bei reprezentuoja pramoginius produktus; „Hello Kitty“ dėvėjimas ne tik nuosavam kūnui suteikia madingumo, bet ir suvienodina (sustandartina) bet kurį kūną (plačiau žr. Venckus, R. (2016). „Mados ekskursas: Waltas Disney’us, Hello Kitty, Lady Gaga, Justin’as Bieberis ir „Apšvietos dialektika“.Inter-studia Humanitatis, 19, 25-41).

– Kaip fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas“ kontekste mados problematika siejasi su išliekamąja verte?
– Gal tik Lietuvos kultūros erdvėje ir tradicijoje mada atrodo neturinti išliekamosios vertės. Jei atidžiai pažvelgsime į tautinius šventinius kostiumus, jų tipus (aišku, atmesdami faktą, kad sovietmečiu buvo sukurti dabartyje vyraujantys tautinio kostiumo tipai), tai suprasime jog jie išliko vien dėl to, kad tam tikru metu išpopuliarėjo, buvo madingi ir geidžiami. Tad natūraliai jie tapo mūsų istorijos dalimi.

Kitas pavyzdys, muziejuose gausu įvairiausių studijinių fotografijų, kuriose užfiksuotos ištisos šeimos ir bendruomenės. Be abejo, visi pozuoja pasidabinę pačiais madingiausiais rūbais. Šiandien į šias nuotraukas žvelgia antropologai ir savo tyrimais rekonstruoja praeities gyvenimo būdą, įvaizdžius, vyravusius kasdienybės ir švenčių ritualus.

Dar įdomesnis faktas, kad senosios fotografijos tampa aktualios ir menotyrininkams, jos ženklina fotografijos mene ir pritaikyme vyravusius metodus, iš kitų šalių atsigabentas ir išplėtotas technologines inovacijas, etc. Tad išliekamoji vertė yra visiškai akivaizdi.

– Ar toks bienalės formatas, kuris apima fotografavimą vietoje, kviestinių lektorių paskaitas, dalyvių kūrybos pristatymus ir vietoje sukurtų darbų parodas gali turėti ateities perspektyvą? Ką vertėtų keisti, o ką išsaugoti?
– Fotografavimas vietoje daro bienalę išskirtinę. Nesu pastebėjęs bienalių, kuriose būtų kuriama ir demonstruojama iš karto organizuojančios įstaigos patalpose.

Viena vertus, fotografavimas vietoje yra tikrai originalus reiškinys, antra vertus, jis būdingas kūrybinėms dirbtuvės ir plenerams. Organizuojant fotografavimą vietoje aš pastebiu tam tikrą riziką. Gali būti ir tokių atvejų, kai menininkas nieko ypatingo nesukurs arba visa paroda atrodo labai fotožurnalistiškai. Tad fotografavimas ir eksponavimas vietoje nors ir lemia bienalės išskirtinumą, tačiau jis taip pat yra labai rizikingas.
    
Ateityje tikrai norėčiau pamatyti bienalę startuojant išskirtine paroda, sudaryta iš dalyvaujančių autorių atgabentų fotografijų, o jos uždarymą vainikuotų vietoje sukurtų nuotraukų paroda. Taip pat siūlyčiau bienalę „išlokalizuoti“, t. y. jos rezultatus vežioti po skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus bei juose rengti specialias diskusijas su bienalės kūrėjais, lektoriais, kuratoriais. Ir galiausiai viską, kas vyksta bienalėje, siūlyčiau skaitmenizuoti ir virtualizuoti, t. y. kurti internetinį bienalės archyvą, o sukurtus kūrinius net nuomoti arba iš jų kurti reprodukcijas (aišku, nepažeidžiant autorinių teisių).

– Ar bienalės idėja yra veikiama laikmečio mados, kiek tai gali būti madinga turėti mieste tarptautinę fotografijos bienalę?
– Mados neaplenkia ne tik populiariųjų vartotojų, bet ir specifinių menų bei savitų subkultūrų. Visi miestai ir regionai nori turėti savo meno plenerus, orkestrus ir chorus, literatūros skaitymus ir knygų muges, teatrų ir kino festivalius. Vieniems miestams tai pavyksta lengviau, kitiems sudėtingiau. Vieni sukuria ir išplėtoja renginį kaip vietos kultūros tapatybę stiprinantį reiškinį, kiti per tęstinius renginius įtvirtina tinklinį tarpregioninį, tarpmiestinį ir net tarpkultūrinį tinklą.

Bet kuriuo atveju mados klausimas lieka aktualus. Pavyzdžiui, visada būna madinga kurti meno festivalius ir renginius, grindžiamus naujausiomis technologijomis, interaktyvumu, žmonių atraktyviu įtraukimu – betarpišku dalyvavimu. Ši tendencija jau gyvuoja gana senokai ir lieka vis dar aktuali.

Tačiau man festivaliuose, bienalėse ir pleneruose svarbiausias aiškiai išgrynintas tikslas. Jei tikslas yra pasiekiamas, jei labai aiškiai apibrėžiamas renginio tapatumas ir jis išlaikomas, tuomet nebaisios jokios naujos mados.

Taip miesto ar regiono tapatybės svaria dalimi tampa tęstinis ir išskirtinis renginys. Būtent šio tikslo turėtų siekti tiek fotografijos bienalė, tiek Šiauliuose vykstantis tarptautinis grafikos pleneras, kuriame dalyvavau šią vasarą, tiek teatrų festivalis Rokiškyje ir t. t.

– Esate žinomas meno teoretikas ir praktikas, tad noriu paklausti, koks jūsų paties santykis su mada ir kiek ji turi ar gali netiesiogiai turėti įtakos derinant mokslinio ir meninio tyrinėjimo laukus?
– Klausimas labai sudėtingas ir labai aktualus, jis reikalauja nuoširdžiai ir kritiškai pažvelgti į save. Būdamas kritiko ir pedagogo kailyje aš visada privalau sekti madą.

Šis rugsėjis jau bus tryliktas kai dirbu aukštajame moksle. Per šį laikotarpį labai daug kas pasikeitė: teorija ir praktika, mokymosi metodai, tyrimai ir jų taikymo galimybės. Iš esmės pasikeitė ir studentų požiūris į mokslą. Jie visada kelia klausimų virtinę: kam to reikia, kur panaudosiu, kas iš to gausis, etc.

Tad praktiškumas reikalauja sekti bet kokias madas: technologijų, meno kūrybos, komunikacijos, verslo ir net politikos. Mokslininkai, menininkai ir pedagogai negali išvengti mados fenomeno. Jie turi pastebėti, kokios tendencijos vyrauja ir kokios dar tik užgimsta.     

Prieš 17 metų pradėjęs studijuoti dailę aš būdavau nepakantus visokioms meno madoms: videoeksperimentams, instaliacijoms, performansams, etc. Juos laikydavau mada be turinio, neturinčia jokios išliekamosios vertės.

Vėliau, vis dažniau vakarus leisdamas prie teorinių knygų ir gilindamasis į labai skirtingus reiškinius, aš ir pats susirgau ta pačia mada.

Galiausiai kai kurų menų, pavyzdžiui, videomeno madingumas šiandien atrodo nusilpęs, tačiau aš taip ir nenustojau sirgęs šia mada… Pats kūriau videomeną, 8 metus jį dėsčiau Šiaulių universitete ir 8-erius Vytauto Didžiojo universitete.

Videomeno mada, populiarumas jau atrodo išblėso, o aš per tą laiką ryžausi aprašyti net disertaciją. Dar ir šiandien tenka sudalyvauti mokslinėse diskusijose, kuriose klausiama mano nuomonės apie videokūrybą. Nors ji (videokūryba) ir yra savotiška, nišinė, nedominuojanti, labai asmeninė žmogaus saviraiškos ir pasaulėžiūros atskleidimo forma, tačiau ji man vis dar lieka įdomi.

Mano santykis su fotografija visiškai kitoks. Dar studijuojant dailininko grafiko specialybę buvau skatinamas fotografuoti. Įsigijau fotoaparatą. Man visiškai nepatiko daryti nuotraukas. Vėliau dirbau parodų kuratoriumi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, tuomet labiau susidraugavęs su fotografija ryžausi ją kurti.

Panevėžietis videomenininkas Andrius Kviliūnas po vienos pirmųjų mano parodų atidarymo pasakė, kad esu geresnis fotografas nei videomenininkas. Tad ne tik klausydamas A. Kviliūno, bet ir savo vidinės nuojautos aš ir šiandien lieku prie fotografijos, kuri yra mano viena didžiausių gyvenimo meilių. Manau, kad nuo šios meninės raiškos aš nenutolsiu, kad ir kokie nauji mados vėjai į mane pradėtų pūsti.     

Manau, kad madingumo fenomenas labiau nulemia ne technologiją, bet kūrybos temas, pavyzdžiui, analizuoti žmogaus kūną, kalbėti apie migraciją arba robotus, pasakoti prisiminimus ir t. t. Kadangi keičiasi pasaulis, todėl keičiuosi ir aš (jo gyventojas), todėl ir negaliu išvengti įvairių, labiau ar mažiau madingų, poveikių.

– Esate universiteto docentas, skaitote paskaitas universitete ir dirbate vadovaujamąjį darbą. Kiek laiko lieka kūrybai ir ar ją kaip nors veikia jūsų akademinis darbas?
– Pasakysiu banalią frazę: visi darbai (kūrybiniai, pedagoginiai, moksliniai, etc.) turi savo pliusų ir minusų. Nors daugiausiai fotografijų aš sukuriu atostogų metu, tačiau negaliu teigti, jog iki to laiko neturiu jokio ryšio su kūryba.

Aš ją nuolatos planuoju, mąstau apie kūrinius, naudojamą technologiją, kūrinių komplektavimą į ciklus. Mintimis kuriu fotografiją, fantazuoju gyvenimo scenas ir patirtis, užsiimu savotiška psichosavianalize, taip pat stebiu ir aplinkinius. Tik vėliau, kai kūriniai subręsta mano vaizduotėje, jie yra realizuojami fotografijos priemonėmis.
    
Labai daug rašau. Nors dažniausiai tai būna užsakomieji tekstai, tačiau aš visada stengiuosi pasirinkti tuos užsakymus, kurie mane dominu. Tad rašau su malonumu. Nevengiu neįprastų palyginimų, asociacijų, kartais net žongliruoju žodžiais. Kartais rašymas veikia kaip savotiška terapijos forma.    

Rašydamas disertaciją aš ryžausi esė romano rašymui. Tiksliau dviejų romanų: vienas jų biografinis, o kitas  – fantastinis su religijos atspindžiais. Rašau beveik dešimt metų ir niekaip negaliu pabaigti savojo opuso…

Aš vis grįžtu prie šių tekstų, ir vėl permąstau turinį bei siužetinę liniją, modeliuoju ir permodeliuoju ištisas ištraukas. Kadangi man labai patinka pats rašymo procesas,  tikriausiai todėl aš ir negaliu pabaigti savųjų kūrinių.

Pedagoginiame darbe yra nemažai kūrybos. Man visada tenka dėstyti naujus, neįprastus studijų dalykus. Todėl tenka labai išradingai pažvelgti į analizuojamus atvejus, suvokti ir išskirti teorijų bei praktikų ryšius bei juos pagrįsti. Norėdamas kiek įmanoma geriau dėstyti, neišvengiamai privalau kažkiek kurti ir nuosavas, originalias teorijas, išradinėti terminus, pasitelkti vaizdingas metaforas, analizėje susieti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus reiškinius.

Vadovo darbe ne ką mažiau tenka skirti dėmesio išradingumui ir originalumui. Juk tenka dirbti su žmonėmis… Studijų programų rengimas, jų priežiūra ir tobulinimas, reikalauja būti lanksčiam, diplomatiškam, mobiliam ir labai kūrybingam. Kartais tenka net prisigalvoti visokių papildomų veiklų, kad tik savyje būtų galima rasti ir išlaisvinti kūrybingumą.

– Šį rugsėjį pradedate dirbti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete. Kokie jūsų laukia iššūkiai, tikslai ir uždaviniai vadovaujant naujai Pramogų industrijų katedrai?
– Galiu pažadėti, kad veiklos nepritrūksiu. Pirmiausia teks užtikrinti studijų programos kokybę, tęsti ir tobulinti tai kas jau yra pradėta. Antra, reikia kurti ir puoselėti kolektyvo bendruomeniškumo jausmą. Trečia, reikia planuoti, įgyvendinti ir užtikrinti katedros personalo mokslo ir meno tyrimų (bei kitų praktinių veiklų) vykdymą, didinti kokybę ir siekti tęstinumo.

Ketvirta, stiprinti ryšius su socialiniais partneriais ir taip užtikrinti kiek įmanoma kokybiškesnį mokslą, susietą su dabarties rinka ir numatomais jos pokyčiais.

Penkta, kurti naujas šiuolaikiškas specialybes, galbūt veikiančias net tarptautinėje mokslo, meno, kultūros, verslo ir panašioje arenoje. Viliuosi, kad padedant energingam ir šiuolaikiškam kolektyvui, visus tikslus bus įmanoma pasiekti.

– Dėkoju už pokalbį

Primename, kad doc. dr. R. Venckus laukia jūsų komentarų ir klausimų plačiais kultūros, visuomenės, kūrybos klausimais. Juos galite siųsti elektroniniu paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Įvairiais kultūros ir meno klausimais rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius yra parengęs ne vieną publikaciją, visos jos yra skelbiamos asmeniniame tekstų archyve www.culture.venckus.eu ir asmeninėje interneto svetainėje www.venckus.eu.

2017 08 18 32

2017 08 18 33

Berlyno dienoraštis 2010 archyvo nuotr.

Į viršų