Dar gyvendamas Šiauliuose ir studijuodamas dailininko specialybę vis dažniau ir dažniau skaitydavau filosofines knygas. Visada mane grauždavo dilema: ar kurti meną, ar apie jį rašyti remiantis filosofijos teorijomis.

Neseniai peržvelgdamas savo publikuotus straipsnius ir juos grupuodamas bei guldydamas savo kritinių tekstų archyve (www.culture.venckus.eu) pastebėjau, jog gausiai remdamasis filosofijos lobynais aš dažniausiai rašau apie tapybą ir formuoju savotišką filosofiją, kurios centre yra tapybos kūriniai. Pamaniau, kad ateityje derėtų parašyti knygą, kurią pavadinčiau „Tapybos filosofija“.     

Vis dėlto filosofija traukia ne vien tik mane. Jau kelerius metus tenka bendrauti ir pačiomis įvairiausiomis mintimis dalytis su Vilniaus Gedimino technikos universiteto filosofu profesoriumi dr. Vyčiu Valatka. Tad su skaitytojais noriu pasidalyti prieš kelias savaites įvykusia mūsų puikia diskusija apie filosofiją. Bet iš pradžių, prieš pateikdamas pokalbį, noriu supažindinti su profesoriaus biografijos faktais.    

Profesorius dr. Vytis Valatka (g. 1972) yra humanitarinių mokslų (filosofija) daktaras. 1994 m. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o 1996 m. – magistro laipsnį. 2001 m. tuometiniame Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute (dabar – Lietuvos kultūros tyrimų institutas) apgynė disertaciją tema „Scholastinė logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje“ ir gavo humanitarinių mokslų srities filosofijos krypties daktaro laipsnį.

Dirbo Lietuvos kultūros tyrimų institute, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Kazimiero Simonavičiaus universitete docento, profesoriaus, katedros vedėjo ir kt. pareigose.

Šiuo metu profesorius dr. V. Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto mokslo prodekanas ir Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius bei tarptautinio mokslinio žurnalo „Logos“, referuojamo prestižinėje duomenų bazėje Clarivate Analytics „Web of Science“, redakcinės kolegijos narys. 2010 m. prof. dr. V. Valatka tapo šio žurnalo P. Dovydaičio premijos, skiriamos geriausiam metų autoriui, laureatu.

Profesorius taip pat yra per 50 mokslinių ir mokslo bei kultūros populiarinimo straipsnių autorius, Lietuvos mokslo tarybos duomenų bazės „Lituanistika“ ekspertas, Tarptautinės teisės ir socialinės filosofijos IVR Lietuvos sekcijos narys, edukacinio portalo www.arche.lt steigėjas ir vyr. redaktorius.

Profesorius laisvalaikiu gieda grigališkąjį choralą, verčia lotyniškąsias giesmes, rašo eilėraščius, žaidžia krepšinį.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado filosofija? Kas paskatino jus pasukti šiuo nelengvu keliu?
– Filosofams visada patinka ieškoti įvairiausių dalykų pirmųjų priežasčių. Ir, kaip visada, norisi kaip galima geriau, o gaunasi, kaip visada. Šiuo klausimu –  tokia pat kebli situacija, ir pirmųjų priežasčių iki šiol nesu suradęs.

Mano tėvai teigia, kad jau pradėjęs kalbėti uždavinėjau, jų įsitikinimu, labai „filosofiškus“ klausimus, į kuriuos dažniausiai negalėdavo atsakyti. Deja, tų klausimų nei tėvai, nei aš neprisimenu. Viliuosi, kad tai nebuvo Albert’o Camus mėgstamas klausimas apie savižudybės dilemą ar bandymas išsiaiškinti, kas yra simuliakrai (žr. Jean Baudrillard), dekonstrukcija (Derrida) ir panašiai.

Kaip bebūtų, jau sąmoningą postūmį filosofijos link siečiau su žymiai vėlesniu – Sąjūdžio – laikotarpiu. Kai buvo įsteigtas Sąjūdis, man buvo 16 metų. Taigi, laikas, iš kurio liko patys ryškiausi prisiminimai. Šimtatūkstantiniai mitingai Vingio parke; jūros ką tik draustų Trispalvių (dar iki Sąjūdžio įsikūrimo tarp klasės draugų ir artimame giminaičių rate sklisdavo legendos apie tai, kaip kažkas kažkur Vasario 16 d. proga vis iškeldavo Trispalvę) ir t. t.

Mitinguose kalbėjo daug įvairių iškilių žmonių, tačiau man tada labiausiai įstrigo filosofai – A. Juozaitis, R. Ozolas, B. Genzelis, J. Minkevičius ir kt. Jie aiškiai, argumentuotai dėstė savo mintis pačiais įvairiausiais klausimais, ir atrodė, jog nėra klausimo, į kurį jie neturėtų atsakymo, nėra kontrargumento, kurio jie negalėtų atremti. Man tai buvo kažkas neįtikėtino, ir kilo didžiulis noras bent priartėti iki tokio, mano akimis, nepasiekiamo lygio.

Kadangi prie visų jų pavardžių buvo parašyta „filosofas“, pradėjau aiškintis, kas jis toks yra. Iš istorijos pamokų žinojau, kad buvo toks graikų filosofas Platonas. Nuvažiavau į Kavarską, kur mano dėdės bibliotekoje buvo Platono knyga „Valstybė“, ir pradėjau skaityti. Kai ką supratau, bet dar daugiau nesupratau. Dar paskaitinėjau Renesanso filosofijos chrestomatiją, ten dar didesnių problemų su supratimu buvo.

Keistas kontrastas – filosofai taip aiškiai išreiškia savo pozicijas per mitingus ir žiniasklaidoje, o patys skaito ir rašo tokius neaiškius veikalus... Tai dar labiau suintrigavo domėtis filosofija.

Ir kai jau buvau 12-oje klasėje, Vilniaus universitete startavo Filosofijos programa. Tad jau nebebuvo klausimų kur stoti, nors labai traukė ir filologijos studijos. Bet filosofijos trauka nugalėjo. Turiu pripažinti, ir pirmaisiais studijų metais daug kur buvo tamsus miškas, bet noras nepasiduoti, išnarplioti tą filosofinį Gordijaus mazgą nuolat vedė į priekį, tad ir likau filosofinio maratono lauke nuolatinio starto pozicijoje.

– Kokie yra jūsų filosofijos tyrinėjimai? Kas yra jūsų filosofijos centre? Kokius rašote naujausius darbus?
– Turiu prisipažinti, kad turbūt daug ką lėmė pirmoji bandyta įveikti filosofijos knyga – jau minėta Platono „Valstybė“. Nes iki šiol liko potraukis prie filosofijos, kurią sąlyginai galime pavadinti senąja arba klasikine (juk filosofija iki šiol nagrinėja amžinuosius būties, tiesos, gėrio, grožio, pažinimo ir kt. klausimus, tad „senųjų“ filosofų veikalai iki šiol aktualūs). Daugiausiai tyrinėju antikos ir viduramžių filosofiją.

Antikos filosofijoje ypač domina kinikų mokykla. Čia vėlgi turbūt reikėtų ieškoti sąsajų su kadaise didelį įspūdį padariusiu J. Avyžiaus romanu „Sodybų tuštėjimo metas“ ir pagrindiniu jo veikėju Gediminu Džiugu. Turiu omenyje jo siekį sukurti vidinę tvirtovę, kurios negalėtų sugriauti jokios socialinės, politinės, ekonominės ar asmeninės negandos.
Tokį siekį, tik žymiai išsamiau išskleistą ir argumentuotą, beje, paskanintą gero humoro prieskoniais, radau būtent kinikų filosofijoje. Kinikai siekė vidinės laisvės, kuri atneštų stabilios dvasinės ramybės būseną. Tai ramybė, kurios negebėtų sudrumsti nei skaudžiausia nesėkmė,  netektis ar nelaimė, nei didžiausia pergalė, šlovė, turtas ir t. t. Šią būseną kinikai ir laikė žmogiškąja laime.

Beje, tokios laimės nederėtų laikyti pasyvia. Kiniko vidinė ramybė – tai jokiu būdu ne užsidarymas saugiame kiaute. Tai ėjimas į nesaugų pasaulį (jame, kaip ir dabar, vyko karai, epidemijos, buvo stipri korupcija ir t. t.) ir dalijimasis su žmonėmis savo žiniomis ir praktiniais pavyzdžiais.

Įdomu, kad šią vidinės laisvės būseną kinikai vadino apatija. Atrodytų, nieko gero nelemiantis, į depresiją vedantis žodis. Visgi šis terminas (kaip ir nemaža dalis kitų graikiškų terminų), tais laikais turėjo visai kitą prasmę. Tiesioginis jo vertimas yra „beaistriškumas“, taigi kiniko apatija – tai aistrų nedrumsčiama sielos ramybė. Panašią situaciją turime su graikišku terminu „demagogas“. Tiesioginis jo vertinys yra „tautos vedlys“.

Visgi antikinė filosofija nėra vienintelis mano tyrimų objektas. Nemažai dėmesio skiriu ir lotyniškajai viduramžių filosofijai, ypač logikai. Čia turbūt vėl dera prisiminti mano paauglystės laikų žavėjimąsi Sąjūdžio filosofais, pasižymėjusiais geležine logika. Negaliu neprisiminti ir pačios pirmos paskaitos universitete. Tai buvo lotynų kalba, kurią dėstė neprilygstamoji profesorė E. Ulčinaitė.

Antrame kurse turėjau viduramžių filosofijos kursą, kurį skaitė šviesios atminties profesorius R. Plečkaitis, padaręs turbūt lemiamą įtaką mano filosofinėms preferencijoms. Jis tikrai mokėjo sudominti  šia iš pirmo žvilgsnio religijos tarnaitės statuse surakinta filosofija, jos laikotarpiais, mokyklomis, tarp jų amžius trukusiais ginčais, o ypač – tų ginčų metu taikytais samprotavimo, pagrindimo, kontrargumentavimo metodais.

Pastarieji dalykai – jau viduramžių logikos karalystė. Profesorius mėgdavo sakyti – nesiimk tirti problemos, jei neįžvelgi problemos grožio. Jis prisipažino, kad didele dalimi viduramžių logiką jį paskatino tyrinėti būtent tos logikos grožis ir žavesys – sudėtingi klausimai, aistringi ginčiai tarp atskirų mokyklų, ieškant atsakymo į tuos klausimus ir pan. (kai kuriuose universitetuose tokių ginčų dalyvius netgi reikėdavo atskirti metaline pertvara, kad nesusimuštų).

Tad kai stojant į doktorantūrą profesorius pasiūlė temą iš scholastinės logikos Vilniaus universitete, nedvejojau nė akimirkos.

Beje, viduramžių logiką nepelnytai bandė nuvainikuoti renesanso ir naujųjų amžių filosofai, skelbdami ją įmantria žodžių ekvilibristika; gremėzdiška tuščių, su realybe nieko bendra neturinčių abstrakcijų sistema.

O iš tikrųjų ši logika buvo aukšto lygio mokslinė sistema. Viduramžiai neturėjo technikų ir technologijų, kurios leistų solidesnius mus supančio pasaulio tyrimus. Tad visas filosofų dėmesys buvo nukreiptas į vidinį žmogaus pasaulį (net ir Dievo įrodymų kai kurie mąstytojai ieškojo „amžinosiose“ sielos idėjose), kurio vienas komponentų buvo mąstymas.
Tirdami pastarąjį, viduramžių logikai atrado visą eilę svarbių dėsnių ir principų, kurie renesanso laikais ir naujaisiais amžiais buvo pamiršti. Ir kai XIX a. pradėta kurti šiuolaikinė logika, jos autoriai netikėtai atrado, kad nemažai jų kuriamų dalykų jau buvo žinomi viduramžių „ekvilibristams ir abstrakcijų statytojams“.

Kita vertus, mano filosofiniai tyrinėjimai neapsiriboja klasika. Visgi gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame kyla daug klausimų ir problemų, nežinomų senajam pasauliui. Šiuos dalykus analizuoja jau šiuolaikinė filosofija ir atskiros jos šakos (pvz., medijų filosofija, technologijos
filosofija ir t. t.).

Kita vertus, dėstau Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete, kuriame vyrauja komunikacijos studijų kryptis. Gilesniam ir platesniam kultūros, komunikacijos, kūrybos procesų pažinimui reikalingos filosofinės šių procesų interpretacijos ir įžvalgos. Todėl vis daugiau dėmesio skiriu kūrybos, komunikacijos, kultūros filosofijai. Tai atsispindi ir mano paskutiniuose straipsniuose.

– Jūs taip pat esate poetas, tad gal trumpai pristatytumėte savo poeto kelią. Apie ką rašote, iš kur semiatės įkvėpimo? Koks yra filosofijos ir poezijos ryšys?
– Poeto kelio pradžią prisimenu žymiai tiksliau. Dalį vaikystės, kaip ir dauguma to meto vaikų, praleidau vaikų darželyje. Čia tarp labiausiai nemėgstamų dalykų kažkodėl buvo eilėraščiai apie rudenį, kiškučius, dėdę Spalį ir Leniną. Tad, atrodytų, visi keliai į poeziją buvo uždaryti.

Bet buvo ir dar vienas dalykas (greta lietinių su mėsa), kurio ypač nemėgau. Tai piešimo pamokėlės. Atrodydavo, kad kiti vaikai piešia puikiai, o man niekad nieko padoraus nesigauna. Vieną kartą auklytė (taip jas vadindavome) paprašė, kad savo piešinį aprašytume. Reikėjo tėvams parodyti piešinį, pasakyti apie jį keletą į galvą šovusių sakinių (Ar tik nebandė auklytė taikyti psichoanalitinio laisvųjų asociacijų metodo?) ir paprašyti visa tai užrašyti.

(Bus tęsinys)

Vyčio Valatkos archyvo nuotr.