2017 m. birželio 8 d. 17 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaryta dailininko grafiko prof. Vaidoto Janulio apžvalginė jubiliejinė kūrybos paroda, kuri veiks iki liepos 1 d. Žymaus šiauliečio kūryba yra puikiai pažįstama Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktoriui doc. dr. Remigijui Venckui. Skaitytojus kviečiame susipažinti su doc. dr. R. Venckaus nuomone apie profesoriaus kūrybą ir parengtu pokalbiu-diskusija.
Dažnai galima išgirsti posakį, kad žmogus mokosi iš gyvenimo ir iš savo klaidų. Tačiau ar šiuo posakiu pelnytai mokytojo vaidmenį perkeliame į gyvenimą. Manau, kad mūsų gyvenimo vieškeliuose labai didelį vaidmenį atlieka mokytojai, kuriuos sutinki visiškai nesitikėdamas didžiųjų gyvenimo pamokų. Jų kantrybė, atidumas ir patarimai įsirėžia gerokai stipriau nei perskaityta knyga, parašyta ta pačia tema, kuria moko mokytojas. Laikui bėgant vis daugiau įgaunant patirties, vis dažniau ir dažniau tenka prisiminti savo mokytojus.
Šiais metais savo atsiminimais jau dalijausi su skaitytojais apie dailininką Gintarą Martinionį kaip asmenį, puikiai perteikusį ne tik neišdildomas meno, bet ir gyvenimo pamokas. Šiandien su dideliu širdies virpesiu rašau šias eilutes apie kitą studijų Šiaulių universitete metu sutiktą mokytoją prof. Vaidotą Janulį. Šiandien esu dėkingas likimui, kad mūsų keliai susikirto, kad bet kada atvykęs į Šiaulius turiu puikią galimybę su prof. V. Januliu pasėdėti miesto centrinės gatvės kavinėje, pasimėgauti gera kava ir plėtoti šaunią kelių valandų diskusiją apie meną ir kūrybinius atradimus.
Prieš pradėdamas dalytis su skaitytojais asmeninėmis savo įžvalgomis apie dailininko kūrybą ir prieš pateikiant mūsų diskusijos fragmentus, noriu paminėti esminius kūrėjo gyvenimo faktus.
Dailininkas prof. Vaidotas Janulis (g. 1957, Šiauliai) 1975 m. baigė 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vinco Kudirkos progimnazija), 1977 m. – 13-ąją technikos mokyklą, kur įgijo tekintojo išsilavinimą, 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą (dabar Šiaulių universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų, menų fakultetas). Po studijų baigimo iki šiol dirba Šiaulių universitete. Šiuo metu yra Menų katedros profesorius. Pedagoginės karjeros metu prof. V. Janulis dėstė akvarelinę tapybą, grafikos ir kaligrafijos menus, piešimą, vadovavo dailės bakalauro ir magistro baigiamiesiems darbams.
Nuo 1982 metų prof. V. Janulis aktyviai dalyvauja parodose Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Belgijoje, JAV, Australijoje, Meksikoje, Italijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Ukrainoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Japonijoje. Nuo 1992 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Prof. V. Janulis surengė per 40 autorinių parodų, kuriose eksponavo lakštinės grafikos, ekslibrisų, knygų iliustracijų, kaligrafijos, akvarelės, objektų ir instaliacijų kūrybos rezultatus.
Tarptautinėse trienalėse ir bienalėse kūrėjas yra pelnęs pirmąsias, antrąsias ir trečiąsias vietas, apdovanotas diplomais ir specialiaisiais prizais: 1986 m. respublikinio ekslibrisų konkurso „Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės muziejus“ 1-oji premija; 1992 m. ekslibrisų konkurso „S. Daukantui-200“ 1-oji premija; 1997 m. ekslibrisų konkurso „Laiptų“ galerijai – penkeri“ 2-oji premija; 1999 m. tarptautinio ekslibrisų konkurso „Kryžių kalnas“ paskatinamoji premija; 2000 m. tarptautinio ekslibrisų konkurso „P. Višinskio bibliotekai-50“ 3-ioji premija; 2001 m. ekslibrisų konkurso „J. Janonio gimnazijai-150“ 3-ioji premija; 2007 m. tarptautinės grafikos bienalės Rumunijoje „Ion Ionesku-Quintus“ garbės diplomas; 2009 m. tarptautinio ekslibrisų konkurso-parodos, skirtos Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui 2-oji premija; 2010 m. Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija; 2015 m. tarptautinio ekslibrisų konkurso „Mykolui Kleopui Oginskiui-250“ paskatinamoji premija.
Prof. V. Janulis nuo 2005 m. kuruoja ir inicijuoja respublikinius ir tarptautinius meno renginius: 2005 m. kuravo respublikinį plenerą „Barchatinis sezonas“ ir 2007 m. tarptautinį plenerą „Švelnus vėjas“ Šventojoje; 2008, 2011 ir 2014 m. kuravo tarptautinius grafikos meno plenerus „Šiauliai – Saulės miestas – visada geras oras“ bei jų pagrindu surengtas parodas Šiauliuose, Klaipėdoje, Daugpilyje; 2013 m. kuravo pirmąjį tarptautinį tapytojų plenerą ,,Šiauliams-777“.
Doc. dr. Remigijaus Venckaus ir prof. V. Janulio pokalbis:
– Profesoriau, Lietuvoje, o ypač Šiauliuose esate gerai žinomas meno pedagogas. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip jūsų meninės kūrybos kelias persipynė su pedagogika. Kokios buvo priežastys, kaip susiklostė aplinkybės, lėmusios jūsų – menininko ir pedagogo – karjerą?
– Kodėl aš tapau dailininku? Sunku net pasakyti… Deja, šeimoje ir giminėje menininkų nebuvo, tačiau mano pusbroliai groja vienokiais ar kitokiais instrumentais, o aš, deja, ne…
Dar studijuodamas penktajame kurse pradėjau dirbti laborantu Tapybos katedroje. 1982 m. apgynęs baigiamąjį darbą rugpjūčio mėnesį gavau paskyrimą: pradėjau dirbti vyresniuoju laborantu toje pačioje katedroje. 1984 m. buvau pakviestas prof. Aloyzo Toleikio dirbti Piešimo katedroje. Buvau ūkiskaitinių sutarčių temų vadovu, vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Tuo metu katedroje veikė savotiškas mini dailės kombinatas.
Po poros metų, 1986 m., tuometinis katedros vedėjas prof. A. Toleikis pasiūlė dėstyti grafiką ir piešimą. Taip ir tapau dėstytoju. Vėliau dirbau vyr. dėstytoju, 1995 m. – docentu, 1996 m. – Piešimo katedros vedėju, 2006 m. – profesoriumi, 2010 m. – Dailės katedros vedėju, 2011 m. – Menų fakulteto dekanu. Nuo 2016 m. dirbu Menų katedros profesoriaus pareigose. Yra tekę dirbti vizituojančiu profesoriumi Liepojos, Daugpilio (Latvija) ir Janko Kupalos (Baltarusija) universitetuose. Labai dažnai esu kviečiamas dalyvauti mokslinėse konferencijose, pleneruose simpoziumuose, rengiamuose Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje.
– Ar jūsų gyvenime būta kitų meno raiškos priemonių, pvz. tapybos, skulptūros, etc.? Palyginkite, kuo grafika yra išskirtinė ir ypatinga lyginant su kitomis šiuolaikinės meno raiškos priemonėmis.
– Tikrai esu susidūręs su kita menine raiška tapyba, skulptūriniais objektais, žemės menu. Deja, ne visi jie įgyvendinti. 2010 m. sukurtas skulptūrinis akcentas – „Saulės laikrodis“ Šilutės 500 metų jubiliejui. Už jį gavau antrąją premiją. Taip pat sukūriau atminimo lentą buvusiam Lietuvos liaudies žydų banko įkūrėjui Viktorui Deividui Breneriui ant Šiaulių banko sienos. Mano iniciatyva ant Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos puikuojasi Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo atminimo lenta. Štai 2010 m. dalyvavau tarptautiniame Mark Rothko tapytojų plenere Daugpilyje (Latvija). 2012 – 2016 m. buvau kviečiamas į respublikinius tapytojų plenerus Druskininkuose.
Nors išbandžiau daug ką, tačiau grafika – man mieliausia. Esu įsitikinęs, kad grafikos išskirtinumas yra tas, kad nuo pirmo prisilietimo prie klišės – formos – turi sugroti visą kompoziciją, tarsi ant vienos stygos išlaikyti kūrybinę mintį ir įtampą. Viskas turi plėtotis darniai tiek raižymo metu, tiek spausdinant bandomuosius atspaudus, tiek užbaigiant darbą. Grafikoje reikalingos technologinės, chemijos žinios.
– Grafika – tai tiražavimo menas. Daug kam gali atrodyti, kad tokio meno kūryba nėra grynai autentiška. Grafika – kaip daugkartinė kopija? Tad kokie jūsų argumentai ginant grafikos meno reputaciją?
– Nors grafikos technologijos ir technikos suteikia galimybę tiražuoti, tačiau kiekvienas atspaudas yra sušildytas ir išpuoselėtas dailininko rankų. Popierius paruošiamas spausdinimui pagal naudojamą technologiją. Pavyzdžiui, kuriant ofortą popierius yra mirkomas vandenyje.
Bet šiandien labai daug kas yra pasikeitę. Technologijomis kopijos šiuo metu kuriamos keleto klavišų paspaudimu, prieš tai nustačius tiražą. Tiražuojama dažnai net neprisilietus prie popieriaus. Suprantama, ne visus tiražuojami kūriniai atstumia. Kiti žmonės labai vertina tiražuojamą kūrinį ir jį glaudžia prie širdies. Aš juokauju, kalbu apie banknotus lyg tiražuojamą meną, kurį daugelis piliečių labiau supranta ir vertina nei autentišką paveikslą ar skulptūrą.
Šiandien esu įsitikinęs, kad nereikia ginti grafikos meno reputacijos. Ji puiki. Grafika vertinama. Reputacija nesutepta, nors dirbdamas estampo srityje pats autorius išeina iš komforto zonos, tiesa, savo noru. Spausdinant grafikos lakštus yra naudojami chemikalai, dažai, kita chemija, reikia naudoti specialias priemones, kad neišsiteptum.
– Esate sukūręs gausybę ekslibrisų. Ar ši grafikos sritis yra madinga? Kur ji yra naudojama šiandien, kai vis mažiau leidžiama knygų, kai vis dažniau skaitome elektronines tekstų versijas?
– Tiesą sakant, ekslibrisui esu skyręs truputį daugiau dėmesio nei kitoms kūrybos sritims. Kalbant, ar ekslibrisas yra madingas, reikia pastebėti, kad mados ateina ir praeina. Jos ir vėl sugrįžta…
Dabar ekslibrisas įgavo kitą prasmę, kitas formas. Jis tapo savarankišku kūriniu, nepriklausomu nuo knygos. Ekslibrisas kartais sukuriamas net didesnis ir už pačią knygą. Todėl šriftas dažnai tampa antraplanės reikšmės.
Tradiciniu supratimu vadovaujantis galima teigti, kad visi įrašai, skirti personai ar institucijai, ekslibrise dominuodavo anksčiau. Šiandien dažname ekslibrise teksto elementų reikia ieškoti specialiai. Šiuo metu yra daug organizuojama ekslibriso bienalių ir trienalių, įvairių konkursų, teminių parodų. Per daug metų tarp daugelio kolekcionierių ekslibrisas tapo labai populiariu ir geidžiamu kūriniu. Nors paskutiniu metu nepastebėjau, kad knygų būtų leidžiama gerokai mažiau, tačiau susidaro įspūdis, kad žymėti ir puošti knygas ekslibrisais nebėra populiaru.
– Jūsų kūryboje yra gausu šiuolaikinių medijų atspindžių. Dažniausiai vieningoje meno formoje jungiate fotografiją su grafikos atspaudu. Kaip ir kodėl jūsų kūryboje atsirado ši jungtis?
– Fotografija mano kūryboje nėra naujiena. Ši jungtis speciali ir dėsninga. Pradėjęs kūryboje naudoti šilkografijos technologiją aš dažnai susidurdavau su fotocheminiu procesu. Kai į Lietuvos kūrybos erdvę įžengė naujosios medijos, tuomet fotografija pradėjo daryti didesnį poveikį. Kilo noras išbandyti fotografiją, pačiupinėti naujųjų medijų technologijas. Naujosios medijos teikia naujas raiškos galimybės, leidžia išrasti originalias kompozicijas.
– Jūsų darbuose pastebiu atminties, laiko, prisiminimu archyvo apmąstymus. Ką jums reiškia visos šios kategorijos kaip žmogui, menininkui ir kaip pedagogui? Jūsų kūrybos ciklas „Vidinės atminties archyvai“ yra sudarytas iš pakabų rūbams ir bičių korių, kuriuose vašku sulietos / įlietos nuotraukos. Nors kūriniai primena ant pakabų persvertus rūbus arba dvišlaičio pastato siluetus, tačiau dera paminėti, kad labai dažnai paprastos formos pagalba realizuotos vizualaus ir vaizduojamojo meno idėjos lemia žiūrovo saviapgaulės gestą. T. y. žiūrovas pasiduoda prasminiam paprastumo „nuodui“. Jis mano, kad be vienprasmio perskaitymo nėra įmanomas joks kitas kūrinio skaitymas. Jūs savo aiškinamajame rašte esate teigęs, kad „atmintis – tai ne sąmonės atvaizdų forma daiktuose ir užfiksuotuose vaizduose sukaupta informacija, bet informacijos kaupimo, fiksavimo ir išsaugojimo forma“ (Janulis, V., 2015-05-30). Tad kas gi labai paprastais žodžiais jums kaip menininkui yra atmintis?
– Mano objektų kolekcija ,,Vidinės atminties archyvas“ tikrai apima ir reflektuoja tam tikrų prisiminimų skalę. Ši kolekcija yra daugiau susieta su mano giminės istorija, o per giminę atsiranda ir sąsaja su visa Lietuvos istorija. Kiekvienas iš mūsų turi savo minčių, prisiminimų archyvus. Vieni archyvai labiau struktūriški, reglamentuoti, kiti – poetiški, laisvi, bravūriški. Archyvų skirtingumu esame žavūs. Laiko distancijoje kartais pastebiu, kaip mano mintys jau kažkur sklinda kitur, ir visiškai pamirštu darbą, atsiduriu kitoje erdvėje. Ši situacija rodo, kad egzistuoja savas archyvas. Grimzdamas į jį save pagauni vienu metu galvojant apie pedagoginį darbą ir kartu apie kūrybą.
– Esate ilgametis Šiaulių universiteto profesorius. Net man teko studijuoti jūsų kurse. Kuo vadovaudamasis ugdote jaunuosius kūrėjus? Ko tikitės iš savo mokinių, kurie baigia studijas? Ir ko jau yra pasiekę jūsų mokiniai, išsibarstę po visą Lietuvą ir pasaulį?
– Nežinau tiksliai, kuo aš vadovaujuosi ugdydamas jaunuosius kūrėjus. Žinau vieną, kad asmeniškai turiu nuolatos kurti, domėtis menu, aktyviai dalyvauti kūrybiniame gyvenime. Aš manau, kad asmeninis dėstytojo pavyzdys užkrečia ir studentus. Pagaliau jie mato, kad ne tuščiai aušinu burną. Iš savo mokinių, baigusių studijas, aš dažniausiai tikiuosi, kad jie bus puikūs piliečiai ir ras savo vietą gyvenime. Mano mokinių pasiekimų yra daug ir įvairiose srityse. Aš kalbu ne vien apie kūrybą. Kadangi, Remigijau, mane kalbini, tai tu vienas iš jų, vienas iš mano mokinių. Esi mokslų daktaras, instituto direktorius, medijų menininkas ir aktyvus menotyrininkas, įvairių projektų dalyvis. Sakyčiau, vienai asmenybei kiek per daug… Yra ir kitų mokinių, pasiekusių taip pat labai daug, tačiau, etikos sumetimais, jų vardų ir pavardžių neminėsiu.
– Šiauliuose veikia jūsų autorinė, jubiliejinė paroda. Kokia parodos reikšmė jums pačiam? Ar jubiliejinės parodos yra svarbios tik pačiam menininkui?
– Šiais metais savo parodai surengti aš paprašiau visų Šiaulių miesto dailės galerijos ekspozicinių salių. Galvojau – neduos, sakys – pablūdo. Tačiau sales davė ir todėl man reikėjo ruoštis pusę metų. Parodą surengiau todėl, kad man, kaip ir bet kuriam kitam autoriui, visada norisi į savo kūrybą pažvelgti iš šalies. Kadangi parodoje lyg kitame kontekste kūriniai spindi naujomis spalvomis, todėl juos pradedu kitaip vertinti. Dabar reikia man truputėlį daugiau laiko, kad mintys ir kūrinių vertinimas nusistovėtų. Galbūt ateityje reikės kažko kūryboje atsisakyti, kažką keisti. Jau kyla naujų minčių, nors po parodos tikiuosi padaryti trumpą kūrybinę pertraukėlę.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu naujų kūrybinių idėjų, naujų kompozicinių derinių. Viliuosi, kad šį mūsų pokalbį perskaitę asmenys mąstys apie meno kūrybą bei savo mintimis galbūt pasidalys el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., o galbūt net pasiūlys būsimų straipsnių temas. Dar labiau besidomintys kultūros kritika, kuri apima gerokai plačiau nei meno kūrybą, apie kitas mano publikacijas ir visuomeninę veiklą kviečiu apsilankyti mano interneto svetainėje www.venckus.eu.
Iš V. Janulio kūrybos.
Remigijaus VENCKAUS archyvo nuotr.
