Neretai galima išgirsti, kad šiuolaikinis jaunas žmogus beveik nebeskaito knygų. Jaunas žmogus epizodiškai skiria laiko skaityti interneto portalų antraštes. Nors tai ir gali atrodyti kaip didžiulė problema arba Europinės knygos kultūros pabaigos ženklinimas, tačiau savo optimistinėmis mintimis apie vis didesnį vaizdinės kultūros vartojimą dalijasi Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius, medijų kultūros kritikas ir menininkas doc. dr. Remigijus Venckus.

Būgštavimai, kad rašytinis ir balsu reiškiamas tekstas miršta yra ir pagrįsti, ir ne visiškai teisingi. Prancūzų filosofas Jacques‘as Derrida (1930–2004) savo garsiajame veikale „Apie gramatologiją“ (1967) yra minėjęs, kad visa Vakarų kultūra yra knygos kultūra. Visa žmogaus komunikacija kyla ir plėtojasi iš rašytinės ir sakytinės kalbos. Tačiau jau tuo metu, būdamas puikus kalbos filosofas, reiškiantis palankią kritiką rašymo ir skaitymo tradicijai, J. Derrida pradeda kalbėti, jog viskas ką komunikuojame, viskas, ką išreiškiame, neegzistuoja anapus teksto. Tai yra, visa tikrovė yra susieta su tekstais (jų kalbėjimu ir rašymu) bei šių tekstų transformacijomis į kitas kūrybos ir saviraiškos formas, pvz. fotografiją, filmą ar net architektūrą.

Reikia paminėti, kad tą kartą J. Derrida nenumanė kur link gali pasukti visa kultūra, kad XXI-ajame amžiuje rašymą ir skaitymą, tarytum į ankštą kampą, spaus vaizdo ir garso technologijomis kuriamas ištisas žmogaus komunikacijos arsenalas.  

Gerokai anksčiau nei Derida apie vaizdų „sukilimą“ prieš tekstą prabilo kanadietis Marshall‘as McLuhan‘as (1911–1980). Jis konstatavo, kad ateities komunikacija priklausys ne raštui, bet vaizdui.

Šiandien manau, jog jis buvo teisus. Dabartis jau nestebina, kai kiekvieną akimirką pro akis prabėga įvairūs reklaminiai šūkiai, žymių prekių ženklai, buities prekes reklamuojančių gražuolių veidai ir t. t.

Atrodo prie viso šio audiovizualinio srauto yra palaipsniui pripratome? Bet ar tikrai? Vis dažniau galima išgirsti sakant, jog vargina technologijų pasiekimais modeliuojama dabartis, jog savaitgalį norisi laiką leisti gamtoje be medijų komunikacijos priemonių su šeima, žvejojant ir kepant šašlykus ant laužo. Tikriausiai reikia nuraminti įsiaudrinusį protą?

Manau, jog daugumai skaitytojų kyla klausimas, kodėl aš šia tema ryžausi rašyti. Kas mane provokuoja kalbėti net apie vizualinį triukšmą, vaizdų perteklių ir kalbos mirtį? Juk aš pats kuriu vaizdus kaip fotografas, o kaip meno kritikas dar daugiau parašau straipsnių.

Tad šį tekstą pradėsiu dar kartą iš pradžių. Jau visą mėnesį Kazimiero Simonavičiaus universitete rengiamas įvairių viešų ir nemokamų paskaitų ciklas, kuris verčia ne tik mokytis bet ir mokslo metu akimirksniu pramogauti. Šis ciklas vadinasi „#SMARTuni – moksliosios pramogos“. Tarp gausybės pačių įvairiausių temų paskaitų 2017 m. kovo 30 d. visiems susirinkusiems vilniečiams aš skaičiau paskaitą apie savo eksperimentinę fotografiją.

Paskaitos metu daug dėmesio skyriau tam, ką vadiname kalba. Provokavau diskusiją apie tai, kaip kasdien vartojamos įprastos kalbos mums nebeužtenka, kaip vis dažniau ryžtamės vaizduoti. Atrodo, kad vaizdai vis labiau grumiasi su įprasta kalba, kol ši tampa skurdi, primityvi ir mažaprasmių žodžių kratiniu. Iš dalies tam tikrą kalbos sukapojimą ženklina ir vienas geriausių paskutiniu metu išleistų lietuvių romanų „Pietinia kronikas“ (autorius Rimantas Kmita, 2016 m.). Šiuo atveju noriu patikinti skaitytoją, kad šį romaną iš ties vertinu kaip labai puikų kūrinį, atspindintį tam tikrą laiką ir erdvę bei su erdvėlaikiu susijusį gyvenimą.

Tačiau negatyviu kalbos nuskurdinumu aš laikau romaną „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (2011 m.). Kodėl? Kai atverčiau kažkelintą knygos puslapį ir perskaičiau frazę jog „jis buvo jaunas gražus ir turtingas“ (citata perfrazuota) ir kai nuo šios frazės kažkelintame puslapyje kalba vis dėlto neprisisodrino naujų reikšminių žodžių, aš knygą užverčiau ir ją pavadinau „Fifty Shades Of Shit“ (lietuviškai: „Penkiasdešimt šūdo atspalvių“).

Kovo 31 d. savo kritinę kelionę tarp kalbos ir vaizdo tęsiu Kėdainiuose, kaip tik tuo metu, kai šis mano rašinys bus skaitomas „Šiaulių naujienų“ gerbėjų. Kėdainių savivaldybės suorganizuotame renginyje „Nepatikėsite: lietuvių kalba gali išgelbėti pasaulį“, kartu su Lietuvių kalbos instituto direktore prof. dr. Jolanta Zabarskaite ir mokslininke doc. dr. Aurelija Tamulioniene gvildename šiuolaikinės kalbos išlikimo ir kitimo klausimą.

Renginyje man buvo įdomiausia aiškintis, kaip išgyvenant kalbos nepakankamumą pradedame išradinėti naujas technologijomis grįstas vaizdines kalbas. Dar įdomiau, kad šios vaizdinės kalbos supratimo reikia mokytis, kaip ir bet kokios kitos užsienio kalbos.

Jau 13 m. dėstydamas videomeno ir fotografijos disciplinas pastebėjau, kad asmeniui sunkiai valdant rašytinę ir šnekamąją kalbą, kai žodynas nėra vaizdingas, o jo vaizdingumas yra kuriamas pirmiausia grožinės literatūros pagrindu, sunkiai artikuliuojami ir net šiuolaikinėmis technologijomis greitai sukuriami vaizdai.

Audiovizualinių vaizdų dėlionė, montažas, įrašų kombinacija erdvėje ir laike reikalauja tokios pat logikos, kaip ir žongliruojant žodžiais, sudarant savitą pasakojimą.

Klaidinga, bet daug kam atrodo, kad kurti fotografiją arba videofilmą nereikalingos jokios pastangos. Atrodo, jog didžiąją dalį darbo atlieka kompiuteris. Dar keisčiau atrodo, kai suvokiu, jog niekas anksčiau tiek negarbino teptuko, rašiklio arba rašomosios mašinėlės, kiek šiais laikais yra sureikšminama ir garbinama audiovizualinė technologija, įrašanti ir atkurianti informaciją. Regėdamas įvairiausių vaizdo įrašų srautą Youtube kanale aš dažnai įsivaizduoju ironišką audiovizualinės kultūros kritikos scenarijų: žmogus į vaizdų srautą įtiki labiau nei tiki Dievą ir vietoj bažnyčios jis rinksis internetinių transliacijų reprezentuojamus rojus, pragarus, zombių ir demonų orgijas, vilkolakių gaujas ir panašiai.

Ar tikrai visa tai kelia siaubą? Nemanau... Esu linkęs manyti, kad vis dar gyvename naujajame perėjimo iš teksto į vaizdą laikotarpyje. Esame dabarties sumaišties sūkuryje. Nežinome, kaip rytoj komunikuosime. Vis dar bijome, kad išnyks knyga, kad nebemokėsime rašyti ir skaityti įprastų tekstų.

O gal ateityje mokėsime skaityti kitaip? O gal vaizdų pasaulis pats pareikalaus iš naujo rašyti įprastą tekstą?

Šiandien būdamas meno kritiku turiu labai daug darbo. Šiuolaikinis menas, nebenorėdamas pasakoti pažodžiui, vysto savotišką kritinį dialogą. Vaizdais ir garsais jis pasakoja ir perpasakoja reiškinius bei situacijas. Menas pasakojimus deformuoja ir dekonstruoja iki keliapakopių tikrovės perkodavimų. Net patys sumaniausi meno vartotojai prašosi iškodavimo tekstu, lyg savotiško egzorcisto. Kritikai kaip viduramžių merlinai išvynioja prasmes iš kodų spiralių. Jie lyg šamanai nurodo, kuriuo keliu turi žengti protas ir jausmai, kad meno kūrinys būtų suprastas ir pajaustas teisingai (nors tiesa egzistuoja kaip tiesa tik tol, kol yra nerealizuota ir siekiama).

Ir vis tiktai nebeužtenka kalbėti? Ir vis tik reikia vaizduoti? Puikus pavyzdys yra šiauliečio menininko Gedimino Beržinio kūryba, kuri reprezentuojama parodoje „Efata“. Ši paroda atidaroma kovo 31 d. Šiaulių universiteto dailės galerijoje.

G. Beržinį pirmiausiai pažinau kaip kultūros chuliganą, antra, kaip videomeno kūrėją, trečia, kaip meninių akcijų autorių, ketvirta, kaip tapytoją. Prisipažinsiu, aš jo chuliganizmui visada prijaučiau. Rašydamas disertaciją aš ėmiausi gvildenti klausimą, kodėl žmonės pradeda savarankiškai kurti videofilmus.

Atmenu, kelias valandas praleidau su Gediminu kavinėje, bandydamas išsiaiškinti vaizdų kūrybos poreikį. Tą kartą pašnekovas minėjo, kad jis niekada negalėjo sustoti nefilmavęs. Jam viskas buvo įdomu, visi vaizdai buvo verti dėmesio ir įamžinimo. Taigi, audiovizualinės medijos vis labiau keičia kalbą kaip rašymą ir šnekėjimą, nes jomis galima įamžinti viską esant natūralioje tėkmėje ir gana greitai.

Šiandien G. Beržinis imasi tapyti. Tačiau jo pasaulio įamžinimas potėpiais jau registruoja ne realybės tėkmėje, bet jo vidinės tikrovės tėkmėje. Tai yra, jo kalba yra jutiminė ir netiesioginė. Jo kalba nepaiso nei laiko, nei erdvės. Jo kalba lyg James‘o Joyce‘o „Ulisas“ (1922 m.), visada atsiveriantis kitoks ir vis labiau stebinantis, visada šviežiai gluminantis ir paklaidinantis. J. Joyce‘as savo Ulisą rašė tekstu, o G. Beržinis – vaizdu.  

Štai ir vėl grįžtu prie kalbos, prie  rašto ir prie kalbėjimo balsu. Turiu paminėti, kad mano kolegė prof. dr. J. Zabarskaitė kelis kartus pabrėžtinai yra minėjusi, kad visas kūrybingumas kyla iš pačios kalbos. Taip, kaip kalbame, ką kalbame, kokia yra kalbos struktūra, toks yra ir mūsų kūrybingumas. Ir nesvarbu, kokia meno kalba aš kalbu, ar kuriu fotografiją, ar videofilmą, ar meninę akciją, aš visada kalbu lietuviškai. Mano lietuvybė įsirėžia mano meno kalboje.

Dirbdamas universitete labai daug laiko praleidžiu bendraudamas su universiteto rektoriumi prof. dr. Arūnu Augustinaičiu. Bendraujame ne vien dėl to, kad mūsų kabinetai viename aukšte, bet ir dėl to, kad kuriame universitetą kartu. Komunikacijos profesorius, labai dėmesingai žvelgdamas į kalbą, kūrybinių idėjų bei kūrybinių projektų vystymui pasitelkė dialoginio seminaro metodą. Kartu su jau minėta prof. dr. J. Zabarskaitė šį metodą jie ne tik plėtoja, išsiaiškindami problemą ir, jei numatydami jos sprendimą projekte, bet ir pagrįsdami visus iš anksto vargiai numatomus aspektus. Puikūs jų vadovaujami studentų darbai rodo, kad ir čia iš dialogo per kalbą arba kalbėjimą grupėse gimsta pačios įdomiausios idėjos ir yra realizuojamos praktikoje pačiu naudingiausiu visuomenei būdu. Skatinami gausybės klausimų apie šiuolaikinę kūrybos ekonomiką, būdami neabejingi kalbai ir kultūrai A. Augustinaitis ir J. Zabarskaitė formuoja naują ekonominės lingvistikos mokslo kryptį. Ilgų diskusijų pagrindu universitete įkurta ir specialybė tokiu pačiu pavadinimu.

Kalbėti apie ekonominę lingvistiką man tenka ir dėl to, kad lingvistikos vis dar mokomasi pagal tradicinius kalbų studijų modelius, palaikančius pasenusią XX a. filologinio išsilavinimo tradiciją. Vargu ar tokia lingvistika lengvai pritaikoma šiuolaikinės visuomenės problemų sprendimuose, nes darbai, kuriuos dirbame, yra visai kitokie nei  XX a. antrosios pusės mokslininkai galėjo įsivaizduoti.

Anot universiteto kolegų: „XXI a. pokyčiai pakeitė visų modernių pasaulio kalbų, o tai reiškia ir lietuvių kalbos, vietą, reikšmę ir funkcijas žmogaus ir visuomenės gyvenime. Šiandien kalba ir kalbinės aplinkos intensyviai virtualizuojamos (kultūra, ekonomika ir socialiniai ryšiai „keliasi“ į kompiuterius, medijas ir tinklus), visose gyvenimo srityse vyksta globalizacijos procesai, lietuvių kalba yra oficiali Europos Sąjungos kalba, viešai pripažinta Europos vertybės – daugiakalbystės ir daugiakultūriškumo – sudedamoji dalis. Žinių ir kūrybos ekonomikoje kalba kuria ne tik tradiciškai atpažįstamą kultūrinę pridėtinę vertę, bet tinkamai naudojama ir organizuojama, duoda ekonominę (ir socialinę) naudą, kuri formuoja valstybės / regionų konkurencingumą. Atsiranda naujas lingvistikos posūkis: globalioje žinių ir kūrybos ekonomikoje svarbiausias tampa išskirtinumas, kuris sukuriamas iš naujų idėjų. Unikalios idėjos glūdi nacionalinėje kalboje, nes joje nuolat referuojama unikali tautos istorija, nulėmusi jos kultūrą ir gyvenimo būdą (A. Augustinaitis, J. Zabarskaitė, D. Mikulėnienė, A. Tamulionienė, 2016 m.).

Reziumuodamas savo kritinį tekstą turiu paminėti, kad kokia kalba aš bekalbėčiau (arba bekalbėtų mano kolega G. Beržinis) – fotografijos, videofilmo, meninės akcijos, aš vis dar kalbu lietuviškai. Taip yra todėl, kad aš gimiau, brendau, mokiausi kalbėdamas tik lietuvių kalba. Aš girdėjau kalbant savo tėvus ir senelius žemaitiškai ir šiaulietiškai.

Tad kas man šiuo atveju belieka? Aš turiu tęsti ir puoselėti jų kalbos modelius, taip pat juos net permodeliuoti savo meno kūryboje. Viename, visai nesenai parengtame savo interviu regioninei žiniasklaidai aš minėjau: „Kad ir kiek aš save bematyčiau pasaulio piliečiu, kad ir kiek bemąstyčiau kaip megapolio gyventojas, aš vis tiek kalbu lietuviškai. Žinote, aš galiu turėti viską, bet ne iki galo. Iki galo aš turiu tik savo lietuvių kalbą. Ji yra tai, kas konstruoja mano vietos, mano tapatybės, savo motinos ir gimtinės suvokimą. Kad ir kokią šiuolaikiškai eksperimentinę besukurčiau fotografiją, joje įsirėžia mano lietuvių kalba. Šiandien aš galiu būti dėkingas savo mamai, kad gimiau Lietuvoje, kad kalbu viena seniausių gyvųjų pasaulio kalbų ir kad ji savitai gyvena mano meno kūryboje“ (2017 m.).

Jei domitės kultūros kritika, kuri apima gerokai daugiau nei meno kūrybą, jūs visada galite užduoti klausimą doc. dr. R. Venckui bei el. paštu palaikyti dialogą el.paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Išsamiau apie doc. dr. R. Venckaus veiklą – www. venckus.eu