Istorinis įvykis sudrebino Lietuvą – Vokietijos diplomatiniame archyve Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.

Anot profesoriaus, kurį, manoma, jau galima vadinti ir istorine asmenybe Lietuvai, kelis mėnesius trukusį paieškų procesą vis labiau skatino ir artėjantis valstybės šimtmetis. 1918 vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto dokumentą pasirašė 20 įvairių pažiūrų signatarų. Tarp jų – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis. Visuomenė suskubo džiaugtis (arba pavyduliauti) profesoriui būsimo milijono, tačiau iškart paaiškėjo, kad... Pasirodo, reikia aktą ne tik rasti, bet ir pargabenti. Įdomu, jei profesorius būtų pargabenęs dokumentą, kokias kitas papildomas sąlygas reikėtų vykdyti? Rasti ir atgabenti rašiklius, kuriais buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas?

Sugrąžinimas – politikų ir diplomatų darbas
Teiraujantis, ar Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba buvo viena didžiausių Lietuvos istorijos mįslių, istorikas dr. Simonas Strelcovas tikina, kad  mūsų dar laukia daugybė įkvėpsiančių atradimų.

„Lietuva santykinai neseniai šventė savo vardo paminėjimo 1000-metį. Įsivaizduokite, kiek daug mįslių vis dar yra neatskleista, kiek dar atradimų mūsų laukia! Tai yra emocinio, jei norite – daugiau istorinio teisingumo klausimas. Šiuo atveju nekalbame apie kažkokį mokslinį atradimą. Tačiau emocinis užtaisas, kai ruošiamės švęsti Lietuvos Respublikos 100-metį ir Aktas atrastas, žinoma, yra didžiulis“, – sako istorikas dr. Simonas Strelcovas.

Aiškinta, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas buvo perduotas J. Basanavičiui, bet niekada nebuvo paviešintas. Apie jo dublikato vietą nežinoma nuo 1940-ųjų, kai Lietuvą okupavo sovietai. Iki tol jis saugotas Prezidentūros archyve Kaune. Žiniasklaidoje prieš kelerius metus buvo spekuliacijų, kad jį gali saugoti tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminės.

„Pasirašius aktą jo originalai, t. y. vokiškas ir lietuviškas tekstai buvo perduoti vokiečiams. Nepamirškime, kad vokiečių administracija buvo faktinė valdžia Lietuvoje iki 1918 m. pabaigos.

Dokumento atkeliavimas į Lietuvą dabar yra tik vokiečių pusės geranoriškumo ir mūsų diplomatų pastangų klausimas. Manau, kad nebus didesnių keblumų išvysti kitais metais kažkokiam iš anksto sutartam ir apibrėžtam laikotarpiui akto originalą Lietuvoje minint jo 100-metį. O dėl nuolatinės saugojimo vietos pakeitimo – kaip ir minėjau, tai derybų klausimas. Manykime, kad jo paieškos baigsis grįžimu namo“, – viliasi S. Strelcovas.

VDU profesorius L. Mažylis žiniasklaidai sakė dabar laukia didžiulis politikų ir diplomatų darbas, jei vieną dieną bus norima šį dokumentą iš Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo pargabenti į Lietuvą.

Žadėjo milijoną, davė...
S. Strelcovo teiraujamės, ką jis mano apie viešųjų ryšių kampaniją, kurios metu radusiems istorinį dokumentą buvo pažadėtas milijonas eurų. Naudos lyg ir yra. O gal viskas tik sutapimas „labai laiku“. Bet rasti nepakanka, reikia ir atgabenti, kitaip nesiskaitys „radybos“.

„Visa kampanija šiandien vertintina tik su šypsena. Negaliu spręsti, kiek atradimo autorių paskatino aplinkybė, kai už teigiamą rezultatą buvo pažadėta solidi suma. Į tai galėtų atsakyti tik jis pats. Tačiau šioje vietoje susiduriame su socialinio įsipareigojimo, žodžio tesėjimo kaip normos krize. Reikalas tas, kad jei politikų pažadais jau niekas nebetiki, tai verslo įsipareigojimai (ypač jei jie pateikiami pakankamai paprastai, be ilgos sutarties ir nevyniojant žodžių į vatą) yra visuomenėje sutinkami ir priimami beveik pažodžiui. Šiai dienai dokumentas rastas, jo saugojimo vieta nustatyta. Ir žiūrint iš viešųjų ryšių pusės, premiją derėtų su didžiule pompastika išmokėti. Taip įvykis (faktas) būtų suistorintas ir jo jau nebebūtų galima išbraukti nei iš viešo diskurso apyvartos, nei iš mokyklos vadovėlių. Tuo tarpu jei bus išsisukinėjama, greičiausiai bus apsijuokta. Verslas rizikuoja būti tapatinamas su pažadais besižarstančiais politikais“, – mano S. Strelcovas.

Į viršų