facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Knygnešys ir daraktorius  
Knygnešys ir poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras gimė 1880 m. sausio 12 d. (kituose šaltiniuose sausio 1 arba sausio 13 d.) Kalniškių k., Šiaulių valsčiuje.

Jo tėvai, Juozas Krikščiūnas ir Pranė Dumšytė-Krikščiūnienė, gyveno vargingai 3 dešimtinių pelkėtos žemės ūkyje, dūminėje be kamino gryčioje. Šeimoje, be Jono, augo dar du broliai ir sesuo. Juozas Krikščiūnas, dėl neturto neįstengdamas vaikų leisti į mokyklą, stengėsi pats juos išmokyti skaityti ir rašyti.

1885 m. tėvas nupirko iš knygnešio „Elementorių“, vėliau – iliustruotą vadovėlį ir mokė vaikus skaityti. 1887 m. žiemą Jonukas namie mokėsi iš tėvo skaityti ir rašyti; tėvas nupirko Šiauliuose knygą „Russkaja gramota dlia litovcev“, kurioje pusė lapo buvo lietuviški žodžiai, o šalia tų, kita pusė lapo, buvo žodžiai rusų kalba, o raidės visos rusiškos. Iš šių ir kitų knygų lietuviškos spaudos draudimo metais ir mokėsi Krikščiūno vaikai skaitymo ir rašto.  

Iš visų vaikų Jonukas ypač buvo gabus knygoms: jis jau septynerių metų būdamas išmoko skaityti. „Labai anksti pradėjau domėtis knygomis ir svajojau užaugęs daug knygelių turėti ir skaityt, skaityt“ (Krikščiūnas-Jovaras J. Autobiografija. Neliūdėk berželi“, V., 1955, p. 5).

Išmokęs perskaitė visas tėvelio knygas. Iš atsilankančių knygnešių tėvas nupirkdavo įvairaus turinio knygučių, kurias būsimasis poetas noromis skaitydavo sau ir kitiems. Nuo didelio skaitymo apsirgo Jono Krikščiūno akys, tačiau tai jo neatbaidė nuo skaitymo. 1891 m. žymiai pagerėjus akims, toliau draugavo su knyga. Jį nuo mažens visą gyvenimą lydėjo knyga.

Savo atsiminimuose apie meilę knygai J. Krikščiūnas-Jovaras rašė: „Knyga visą mano amželį buvo mylimiausia draugė. Gimiau 1880 metų sausio mėnesio pirmą dieną – tais laikais, kai lietuviškų knygų buvo labai mažai ir tos pačios caro valdžios buvo draudžiamos. Nuo 1886 metų knygą pamylėjau“.

Jonas Krikščiūnas 1891–1895 metų vasaromis tarnavo piemeniu pas turtingus ūkininkus Narušaičių ir Žadžiūnų kaimuose. 1894 m. vasarą iki šalčių Jonas Krikščiūnas ganė Šiaulių mieste, prie ežero, pas Januškevičių, savo pono ir šiaurinės miesto pusės karves ir ožkas, o žiemą mokė Diržiuose (Raviliškio valsčius) ir Žadžiūnuose kaimo vaikus skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Pradėjo rašyti pasakaites, apsakymėlius ir eiles-dainas. 1897 m. pasiuntė „Tėvynės sargo“ redakcijai savo perkurtą liaudies dainą apie gimtąjį kaimą ir gavo J. Tumo-Vaižganto laišką, kuriame rašytojas drąsino jaunuolį rašyti.

Dar būdamas piemeniu J. Krikščiūnas susipažino su knygnešiais. Gavo iš jų knygų, lietuviškos spaudos, draudžiamų laikraščių prenumeratoriams nešiojo „Tėvynės sargą“, „Varpą“, Ūkininką“ ir kt. spaudą į Pakruojį, Rozalimą, Lygumus, Pašvitinį, Linkuvą, Žeimelį ir kitus Šiaurės Lietuvos miestelius. Nuo 1896 (kituose šaltiniuose nuo 1895 m.) iki 1904 m. J. Krikščiūnas gabeno ir platino uždraustą lietuvišką spaudą, kalendorius, maldaknyges ir kt.

Jovaras prisiminimuose rašė, kad „per didelį vargą pasidariau knygnešys, ir kas daugiau knygų knygučių pirkdavo, pas tuos dažniau ir užeidavau“.

1899 m. gabenant knygas, J. Krikščiūnas rusų caro žandarų buvo peršautas į kairią nugaros pusę. Sunkiai sirgo, už gydymą daktarams beveik šimtą rublių skolintais pinigais sumokėjo, tačiau knygnešystės nemetė.

Ir po spaudos draudimo panaikinimo, J. Krikščiūnas nesiskyrė su knygomis. Iš Šiaulių apskrities viršininko Sasnauskio gavęs leidimą platinti cenzūros leidžiamą spaudą, platino ją Šiaulių apskrityje. Kartu platino „Naująją Gadynę“, „Skardą“, „Žariją“ ir kitokią literatūrą. Šiaulių turguje buvo išsipirkęs vietą ir ten prekiaudavo įvairiais leidiniais: kalendoriais, sapnininkais, religine ir grožine literatūra ir kt. Tą jo veiklą rėmė ir tėvai, knygoms vežioti duodavo arklį su vežimu.

Per 1905 m. revoliuciją J. Krikščiūnas tėvų sodyboje Kalniškėse slėpė LSDP spaustuvėlę, kurioje kartu su bendraminčiais spausdino įvairius atsišaukimus ir proklamacijas nukreiptas prieš carą ir jo valdžią.

Jovaro kūryba XX a. pradžioje ir tarpukaryje
J. Krikščiūnas nuo 1900 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje, rašė žinutes, korespondencijas (pirmasis jo laiškas išspausdintas laikraštyje „Tėvynės sargas“ 1900 m. Nr. 1, p. 61–62), eilėraščius, prozos kūrinėlius.

J. Krikščiūnas, įsitraukęs į lietuviškų knygų gabenimo ir platinimo darbą, per šiaulietį studentą A. Janulaitį 1900 m. rugpjūčio mėnesį V. Putvinskio dvare, Šilo Pavėžupyje, susipažino su rengiamų literatūrinių susibūrimų dalyviais K. Jasiukaičiu, Žemaite, G. Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda, V. Putvinskiu, P. Višinskiu ir kitais lietuvių kultūros ir švietimo veikėjais.

1901 m. P. Višinskis pastebėjo gabų jaunuolį ir ėmėsi jį globoti, skaitino rašyti, ugdė literatūrinius gabumus, rūpinosi jo eilėraščių meniškumu. J. Kriščiūnas pradžioje eilėraščius rašė be tinkamo ritmo, nes neturėjo reikiamo supratimo apie kalbos kirčius ir eilėdarą. P. Višinskis, 1901 m. rudenį pasikvietęs J. Krikščiūną į Kurtuvėnus, supažindino jį su pagrindiniais literatūros teorijos dėsniais, paaiškino (ritmo, rimo ir kt.) taisykles, išmokė eiliuoti ir davė kitų praktinių patarimų.

J. Krikščiūnas pirmuosius eilėraščius parašė 1902 m. Tais pačiais metais J. Krikščiūnas Šilo Pavėžupyje surengtame literatų ir inteligentų susibūrime debiutavo nemažu eilėraščių pluoštu. Jis buvo kuklus ir drovus kūrėjas, tad jo kūrybą šiame literatų susibūrime perskaitė V. Gruzdytė.  J. Krikščiūno pirmieji literatūriniai bandymai sulaukė klausytojų susidomėjimo ir buvo palankiai įvertinti.

Tai įkvėpė jaunąjį poetą kūrybai. J. Krikščiūnas aktyviai dalyvaudavo literatūriniuose susibūrimuose Šilo Pavėžypyje, skaitė savo eilėraščius, prozos kūrinėlius ir korespondencijas.

Jį globojo P. Višinskis, kuris parengė pirmąjį Jovaro eilėraščių rinkinį. P. Višinskis pasilikdavo J. Krikščiūno raštus siūlyti spausdinti „Varpe“, „Ūkininke“, „Naujienose“, kitus Jovaro kūrinėlius siųsdavo Amerikos lietuviškiems laikraščiams „Vienybei Lietuvninkų“, „Lietuvių laikraščiui“ ir kt.  J. Krikščiūno-Jovaro ankstyvajai poezijai būdinga vargdienio sunkaus gyvenimo skundai, gamtos ir tėviškės motyvai, tautosakinės intonacijos, natūralus melodingumas.

Nuo  1901 m. J. Krikščiūnas bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, vėliau Lietuvoje ir užsienyje leistuose lietuvių leidiniuose – „Aušrinėje“, „Laiko žodyje“, „Laisvoje mintyje“, „Lietuvių balse“, „Lietuvių laikraštyje“, „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvos žiniose“, „Jaunime“,  „Darbininkų balse“, „Kryžiuje“, „Kovoje“, „Gabijoje“, „Garse“, „Meilės keliuose“, „Mūsų jaunime“, „Naujienose“, „Naujoje gadynėje“, „Pirmyn“, „Rankpelnyje“, „Rygos garse“, „Rygos naujienose“, „Skarde“, „Sietyne“, „Šiaulių naujienose“, „Ūkininke“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“,  „Vilnyje“, „Visuomenėje“, „Tėvynėje“, „Žarijoje“ ir kt.

Jovaras buvo ne tik draudžiamosios spaudos platintojas, bet ir aktyvus tautosakos rinkėjas. Jis užrašinėjo pasakas, padavimus, patarles, mįsles ir kitą smulkiąją tautosaką. Jo iš Šiaulių valsčiaus surinktos patarlės ir priežodžiai, mįslės 1911 m. buvo išspausdintos „Aušrinėje“ (Nr. 1, Nr. 3). Vertingos tautosakinės medžiagos (pasakas, užrašytas Šiaulių paviete ir parapijoje) iš buvusios Šiaulių apskrities Laukinio slapyvardžiu pasirašęs poetas siuntė dr. J. Basanavičiui, J. Tumui-Vaižgantui ir kitiems. J. Krikščiūno-Jovaro užrašytos 9 pasakos buvo išspausdintos dr. J. Basanavičiaus sudarytame rinkinyje „Lietuviškos pasakos yvairios“ (K., 1928, p. 99–107). Jovaras pasiuntė į Mokslo draugiją 1914 m. užrašytų 16 tekstų. J. Krikščiūno-Jovaro užrašyta medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto  rankraštyne (LMD I 31, LMD I 215, LMD I 249).

J. Krikščiūnas savo kūrinius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais – Gaivalas, Gaivalas J. L., J-as, J., J. K-as, J. K-nas, J. K., J. L., Jovaras, Kairiškis, Kalnelis P., Kar., Krikščiūnas Jovaras, Krikščiūnas, J. Krikščiūnas, Jonas, Krikščiūnas-Jovaras, Krikščiūnas-Jovaras J., Jonas Laukinis, L-nis, Laukinis, Laukinis Gaivalas, Laukinis J., Laukinis Jaunikaitis, Laukinis Jonas, Laukinis Lietuvis, Mickūnaitis T., P. V-lis, Pilionis, Plunksna, S-is, Silpnutis, Surudijusi pluksna, Surūdijusi plunksna, Sv., Svaigulys, V-lis, V.....s, Vėjabrolis, Vėjo Brolis?, Vėjobrolis ir kt.

Maždaug nuo 1905 m. J. Krikščiūnas savo kūrinius pasirašinėjo Jovaru. J. Krikščiūnas-Jovaras rašė: „Patį pirmutinį rankraštį siųsdamas spaudai, Zauniūtei į Tilžę, pasirašiau: „Surūdijusi Plunksna“. O vėliau daugiausia pasirašydavau slaptavardį: „Laukinis“. Spaudą atgavus rašiausi „Jovaras“. Ir galiausiai „Krikščiūnas-Jovaras J.  Nuo 1903 iki 1914 metų sukūriau daugiausia eilių ir dainų. Esant draudžiamai spaudai pasirašinėdavau Laukinio ir kitokiais slapyvardžiais.“

XX a. pradžioje Jovaro eilėraščiai buvo spausdinami Lietuvoje leidžiamuose laikraščiuose, žurnaluose. Jis buvo gan populiarus poetas, rašęs visiems suprantamu stiliumi, jo poezija buvo artima liaudies kūrybos dvasiai, rėmėsi tautosaka. Jovaro kūryba buvo spausdinama laikraščiuose, žurnaluose, kalendoriuose, eilių rinkiniuose, antologijose ir knygose.
Lietuvos bibliografijoje (T. 2, 1862–1904. kn. 2. R-Ž, Vaizduojamasis menas. Afišos. Gaidos. Žemėlapiai. Vilnius: „Mintis, 1988, p. 46) aptikau, kad 1903 m. Tilžėje, J. Schenke spaustuvėje išspausdinta Adolfo Sabaliausko-Žalia Rūta 30 puslapių knygutė „Iš kelionės“, kurioje (29–30 puslapiuose) įdėtas  J. Krikščiūno-Jovaro, pasirašiusio slapyvardžiu I. L. Gaivalas, kūrinėlis „Naminė spaustuvė“.  

Ši knygelė sudaryta iš „Tėvynės sargo“ 1903 m. Nr. 2B ant laikraščio galvutės uždėjus vinjetę. Leidinėlis buvo platinamas jau nebe kaip „Tėvynės sargo“ numeris, o kaip savarankiška knyga. Beje, ši knygelė, saugoma Lietuvos nacionalinėje Mažvydo Mažvydo bibliotekoje pažymėta Šiaulių  spaudos kolekcininko P. Gasiūno apvaliu apibrėžtu spaudu-užrašu: „Lietuvių Periodinės Spaudos Kolekcija / P. Gasiūno“. Tai pirmoji knygelė, kurioje išspausdintas J. Krikščiūno-Jovaro prozos kūrinėlis.

1907 m. „Gabijoje“ išspausdintas Jovaro eilėraštis „Ko liūdi, berželi?“, 1909 m. Vilniaus kalendoriuje – eilėraštis  „Tylus tylus vakarėlis“, „Rasos, rasos“ (1914 m.) ir kitos eilės  tapo liaudies dainomis.


1906 m. P. Višinskio, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės ir kitų rūpesčiu buvo surinkta per 50 rublių ir „Lietuvos ūkininko“ redakcija išleido pirmąjį Jovaro eilėraščių rinkinėlį pavadintą „Žibutė arba Pirmieji pavasario žiedai. Eilės“ (rinkinėlį redagavo P. Višinskis, spausdino J. Zavadskio spaustuvė Vilniuje, 16 p.). Leidėjai jaunajam poetui išmokėjo 45 rublių honorarą. Eilėraščių išleidimas atskiru leidiniu ir materialinė parama autoriui buvo didelis paskatinimas toliau dar daugiau rašyti ir lavintis. 1907 m. tarpininkaujant studentei V. Gruzdytei Peterburgo lietuvių studentų draugija pakvietė Jovarą į šį miestą. Čia lietuvių studentai supažindino jį su savo veikla, suteikė poetui bendrojo lavinimo ir mokslo žinių. Peterburge lietuvių studentai literatai 1908 m. parengė ir nelegaliai išleido nedidelę revoliucinių dainų antologiją „Kibirkštys“, kurioje buvo įdėti ir devyni Jovaro eilėraščiai. Grįžęs iš Peterburgo, J. Krikščiūnas-Jovaras apsistojo Šiauliuose. 1907–1910 m. gavo iš „Žiburėlio“ draugijos mėnesinę stipendiją.  Gaudamas paramą išsinuomojo Šiaulių mieste kambariuką, padedamas gimnazistų privačiai mokėsi gamtos mokslų, skaičiavimo ir lietuvių kalbos gramatikos. Jovaras gyvendamas Šiauliuose skaitė laikraščius, pirko knygas, rašinėjo į spaudą žinutes, trumpus apsakymus, eiliuotą prozą ir eilėraščius. Pasak poeto J. Krikščiūno-Jovaro dukters L. Stankevičienės, tėvas visada nešiodavosi užrašų knygelę, į kurią užsirašydavo ką tik gimusį eilėraštį ar kokią frazę. Prie rankraščių palinkdavo vėlai – apie 24 val. nakties. Nerūkė, negėrė. Nebent simboliškai pakeldavo taurę atėjus šventėms.

Šiaulietis spaustuvininkas ir leidėjas Isakas Brevda nemažai prisidėjo populiarindamas Jovaro kūrybą. Jo pastangomis 1908 m. Šiauliuose buvo išleistos dvi Jovaro eilėraščių knygelės „Poezija“ (Briaudės knygyno išleidimas. Šiauliuose. Savoje spaustuvėj) ir „Jausmų kibirkštėlės“ (išleido I. Brevdos knygynas ir atspausdino jo spaustuvė).

Jovaro „Poezija“ (poetas nurodė, kad šį rinkinėlį aukoja jaunoms lietuvaitėms) – pirmas leidinys Šiauliuose po spaudos draudimo panaikinimo. Jovaro „Jausmų kibirkštėlės“ knygelės viršelyje ir tituliniame lape nurodyta moto: „Šią mažą knygelę, jaunieji, supraskit, / Jausmų kibirkštėlese ugnį atraskit / Uždekit krūtinėse liepsnas brolybės / Ir imkit gyventi iš meilės gilybės“.

I. Brevda buvo ne tik patyręs spaustuvininkas, bet ir išradingas leidėjas ir knygynininkas. Jis mokėjo reklamuoti ir prekiauti Jovaro išleistomis knygomis. „Sėdi jo knygyne Jovaras, – prisimena A. Povylius, – taiso savo eilėraščius, o I. Brevda visus kviečia į knygyną, sakydamas „U nas Jovaras sidit“.

1908 m. Tilžėje, Otto v. Mauderodės spaustuvėje buvo išspausdintas Jovaro eilių rinkinėlis „Širdies balsai“ (serijoje „Spindulys“ Nr. 8, 16 p.). 1908 m. Šiauliuose, „Varpo“ draugijoje Jovaras susipažino su Juliumi Janoniu ir dažnai su juo kalbėdavosi literatūriniais klausimais.

Jovaras priklausė dramos, muzikos ir dainos draugijai „Varpas“, įsteigtai Šiauliuose 1908 m. Šiauliuose veikusi „Varpo“ draugija 1909 m. kovo 21 d. suruošė pirmąjį Jovaro kūrybos vakarą (antras toks Jovaro kūrybos vakaras buvo suruoštas 1912 m.), kurio metu buvo skaitoma jo kūryba, dainuojamos dainos, sukurtos pagal šio poeto eiles. Jovaras šiame vakare skaitė prozos vaizdelį „Rytas“ (išspausdintas per du numerius laikraštyje „Rygos naujienos“ 1912 kovo 3, p. 2;  1912 kovo 10, p. 2), kuris susilaukė palankaus vakaro dalyvių dėmesio. Po meninės programos dalies poetui buvo įteikta dovana – lyra su užrašu: „Liaudies dainiui Jovarui  (Jonui Krikščiūnui). Nuo lietuvių būrelio. 21.III. 1909 m. Šiauliai.“  

Nutrūkus „Žiburėlio“ draugijos paramai, Jovaras 1911 m. persikėlė į Kalniškius ir čia gyvendamas iki 1945 m. vertėsi žemės ūkiu, toliau bendradarbiavo spaudoje, rašė eilėraščius, apsakymėlius.

Jovaro ankstyvoji kūryba buvo populiari ir Užantlantėje, tarp išeivijos lietuvių.  Čikagoje, „Lietuvos“ leidykloje ir spaustuvėje 1909 m. išleisti Jovaro eilėraščiai „Pirmieji žiedai“, Čikagoje (Turtu ir spauda „Lietuvos“. 27 p. atspaudas iš „Lietuvos“, 1909 m.). 1909 m. JAV, Pitsburge pasirodė J. Krikščiūno-Jovaro apysakų rinkinys „Tėvynės laukuose“, 1911 m. Bostone, „Keleivio“ spaustuvėje išleistos  eilių rinkinys „Amžinos dainos“ (1914 m. Bostone, A. Žvingilo „Keleivio“ sp.).  

1912 m. išleista Jovaro „Jubiliejinė knygelė“  (Šv. Kazimiero draugijos leidimas Nr. 132), 1913 m. eilių rinkinys „Sielos aidas. Eilės“ (spausdino V. M. Kuktos spaustuvė).  1923 m. „Kultūros“ bendrovė Šiauliuose išleido Jovaro „Parinktosios eilės. Jubiliejinis leidinys“ (J. Murkos redaguotas, su K. Šimonio iliustracijomis, spausdino „Varpo“ sp. Kaune). Jovaras buvo vienas pirmųjų „Kultūros“ bendrovės narių, aktyviai dalyvavęs šio bendrovės veikloje. 1929 m. Jovarui, kaip spaudos draudimo laikotarpio knygnešiui, buvo paskirta 100 litų pensija.

1929 m. gegužės 9 d. Šiauliuose buvo surengta didžiulė šventė, skirta spaudos draudimo panaikinimo 25-mečiui. Tada aikštėje buvo pasodinti 4 ąžuoliukai. Vieną iš jų sodino aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, spaudos platintojas, knygininkas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis.

1938 m. Šiauliuose buvo paminėtas J. Krikščiūno-Jovaro literatūrinio darbo dvidešimtmetis. Ta proga Šiauliuose leidžiamame savaitraštyje „Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. rugpjūčio 7 d. buvo išspausdintas J. Orinto straipsnis „Poeto Jovaro jubiliejus“ ir šio straipsnio autoriaus eilėraštis „Knygnešiui-poetui Jovarui“. Jovaras buvo parašęs atsiminimus iš spaudos draudimo laikų J. Orinto parengtam vienkartiniam leidiniui „Aušros“ keliais. Šiaulių apskrities viršininkui nedavus leidimo, knyga neišėjo („Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugpjūčio 7, p. 1, 4; Orintas J. Krikščiūnas-Jovaras/Kultūra, 1938, Nr. 8, p. 502).

1938 m. rugpjūčio 14 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“  informacijoje „Jovaro eilėraščių tiražas“ (p. 1) rašoma, kad „pirmoji Šiauliuose lietuvių kalba išspausdinta knyga – yra prieš 30 m. (1908 m.) išėjęs poeto Jovaro eilėraščių rinkinys „Poezija“, skiriamas jaunoms lietuvaitėms. Išleido  Brevdos knygynas (2-rą laidą). Tiražas 15.000 egz.(...). Tais pačiais 1908 m. Jovaro „Jausmų kibirkštėlės“ išleistos 10 000 egz. ir „Sielos aidas“ (1913 m.) 10 000 egz.“

1938 m. rugpjūčio 28 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“,  informacijoje „Dar dėl Jovaro kūrinių“ (psl. 6), rašoma, kad „1908 m. išleistas Jovaro eilėraščių rinkinys „Poezija“ (tir. 15 000 egz.) buvo 1-oji laida. 2-oji tos pat „Poezijos“ laida (tir. 15 000 egz.) buvo leidžiama J. Š Brevdos knygyno, 1914 m. buvus jau ir atspausdinta, tik nesubrošiūruota, bet karui kilus su spaustuve sudegė. 1914 m. buvo išleista Jovaro „Žibutė“ 2-oji laida (tir. 15 000 egz.), kuri irgi su „Poezija“ sudegė. Dalis „Žibutės“ buvo išsiųsta į Vilnių dr. Šlapelio knygynui. Amerikoj buvo išleistos 3 Jovaro knygos: „Pirmieji žiedai“, „Amžinos dainos“ ir „Tėvynės laukuose“ (apysakėlių rinkinys). 1923 m. Šiauliuose, „Kultūros“ bendrovė  išleido Jovaro jubiliejinį leidinį „Parinktosios eilės“  (spausdino „Varpo“ spaustuvė, Kaune, tir. 5000 egz.).

XX a. pradžioje ir tarpukaryje išleistos Jovaro knygos saugomos Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Tarpukaryje poeto J. Krikščiūno-Jovaro dvieiliai, ketureiliai buvo spausdinami ant sveikinimo atvirukų, J. Orinto knygyno  išleistų lapelių laiškams, „Rūtos“ fabriko šokolado, saldainių popieriukų, jo eilės taip pat buvo naudojamos reklamai.

Tarpukaryje Vokietijoje, Leipcige, buvo atspausdinta 12 spalvotų atvirukų su Jovaro eilėmis ir spalvotais piešiniais, kuriuose pavaizduotos gėlės, trobelės, vaikai, nešantys krepšeliuose gėles ir kt.  Jovaras tarpukaryje sukūrė saldainių fabriko „Rūta“ himno žodžius, kuriam muziką XX a. pabaigoje parašė šiaulietis chorvedys S. Žalalis.

J. Krikščiūno-Jovaro knygos, išleistos pokaryje
Sovietmečiu, Jovarui gyvenant Šiauliuose, Lietuvoje buvo išleistos šios jo knygos ir eilėraščių rinkiniai. 1947 m. Valstybinės grožinės literatūros leidykla Kaune išleido „Eilės ir dainos“, kurioje išspausdintos ir liaudyje paplitusios dainos „Ko liūdi, berželi“, „Tylus, tylus vakarėlis“, „Pavasario rytas“, „Auštant“ ir kitos. Šis eilėraščių rinkinys prasideda išsamiu J. Būtėno  straipsniu „Jovaro gyvenimo ir kūrybos kelias“, o knygos pabaigoje (p. 115-127) pateikiamas Jovaro poezijos ir prozos rinkinių sąrašas, periodikoje ir įvairiuose rinkiniuose spausdintų poeto atskirų eilėraščių, prozos kūrinių, korespondencijų ir kitų rašinių bibliografija. Knygos dailininkas V. Armalas, redaktorius A. Miškinis. Eilėraščių rinkinys išleistas 10 200 egz. tiražu „Šviesos“ spaustuvėje Kaune.

Rinkinio „Eilės ir dainos“ priešlapyje yra Jovaro portretas su jo autografu „J. Krikščiūnas-Jovaras“. Jovaro portreto autorius dailininkas T. Kulakauskas.

Įdomu tai, kad dailininkas T. Kulakauskas (1907–1977) buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys. Jis 1946 m. nupiešė Jovaro portretą minėto rinkinio frontispise. Tas pats portretas buvo pritaikytas ir Vilniuje1952 m. išleistame pataisytame ir papildytame poeto kūrybos rinktinės leidime. Nupiešęs Jovaro portretą dailininkas T. Kulakauskas jį išraižė nemažo formato metalo klišėje (sausa adata. 45,8 x 30,5) ir atspaustą eksponavo parodose. Šis oforto technika atliktas Jovaro portretas pasižymi griežtomis linijomis, aštriu štrichu. Tiesa, nepaisant išorinio panašumo, poetas Jovaras šiuo portretu ne itin buvo patenkintas.

1952 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla Kaune išleido rinkinio „Eilės ir dainos“ pataisytą ir papildytą antrąjį leidimą. Šiame eilėraščių rinkinyje yra Albino Žukausko įvadas. Knygos dailininkas V. Armalas. Knygą spausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune, tiražas 3 000 egz.

1955 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla Vilniuje J. Krikščiūno-Jovaro gimimo 75-mečio proga išleido jo poezijos ir prozos knygą „Neliūdėk, berželi“ (redaktorius Vytautas Rudokas, dailininkas M. Bulaka. Spausdino „Raidės“ spaustuvė Kaune, tiražas  5 000 egz.).

Autoriaus Jovaro žodyje rašoma, kad „šioje poezijos ir prozos knygoje yra surinkti mano kūriniai, kuriuos aš, būdamas poetas-savamokslis, mažai nusivokdamas poezijos slaptybėse, kūriau savo širdimi, neįgudusia ranka rašiau visą gyvenimą. Aš norėčiau, kad į šioje knygoje mano padarytus paskutinius eilėraščių pataisymus būtų atsižvelgiama, jei mano raštai ateityje bus pakartotinai leidžiami“.

Knygoje yra 6 įklijos: priešlapyje pateikta Jovaro nuotrauka ir faksimilinis jo parašas „J. Krikščiūnas-Jovaras“; jo eilėraščių pirmojo rinkinio „Žibutė arba pirmieji pavasario žiedai. Eilės“ (1906 m.) viršelio ir eilėraščio „Kelkis, kelkis, Jovarėli“ (1950 m.) autografo faksimilės; Jovaro nuotraukos, kuriose jis nufotografuotas 1920 m., apie 1930-uosius ir 1939 metais. Knygoje „Neliūdėk, berželi“ pateikiama (p. 5-38) Jovaro išsami autobiografija, kuri pažymėta 1955 m. vasario 20 d. data. Knygoje pateikti svarbiausi jo 1903–1953 metais sukurti eilėraščiai, taip pat šiaulietiška tematika 1908-05-08 sukurtos eilės „Šiaulių inteligentai“, sonetas „Respublika žydi – žydės ir Šiauliai“ (1946 m.) ir kt. Taip pat į šį rinkinį sudėti 1907–1913 metais Jovaro parašyti prozos kūrinėliai.

1956 m. Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla Kaune „Mokinio bibliotekėlėje“ išleido J. Būtėno sudarytą knygelę „Jovaras. Butkų Juzė“, kurioje pateikti šių autorių kūriniai (spausdino K. Požėlos spaustuvė Kaune, tiražas 10 000 egz.). 1960 m. J. Krikščiūnui-Jovarui buvo suteiktas liaudies poeto vardas, jis buvo Šiaulių jaunųjų literatų sekcijos valdybos garbės narys.

1961 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla Vilniuje išleido nedidelio formato Jovaro eilėraščių rinkinį „Neliūdėk, berželi“. Jis susideda iš 3 skyrių: „Nerimsta įaudrintos širdys“; „Ko liūdi, berželi?“, „Ir galiu aš dainuot“. Knygą apipavidalino dailininkas E. Jurėnas, sukūręs grafikos technika išraiškingą Jovaro portretą. Knygą spaudė K. Požėlos spaustuvė Kaune, tiražas 10 000 egz.

1964 m. Lietuvos valstybinė respublikinė biblioteka išleido bibliografės B. Knizikevičienės parengtą rekomenduojamos literatūros rodyklę „Jovaras“ (Vilnius, 1964). Joje pateikiamos pagrindinės J. Krikščiūno-Jovaro gyvenimo ir kūrybos datos, jo kūrybos apžvalga ir bibliografija.

Mirė liaudies poetas J. Krikščiūnas-Jovaras 1967 sausio 21 d. Šiauliuose. Palaidotas K. Donelaičio gatvės kapinėse. 1973 m. spalio 12 d. Šiauliuose, Donelaičio kapinėse ant poeto Jovaro kapo atidengtas antkapinis paminklas „Poezijos mūza“ (skulptorius A. Toleikis, architektė R. Žukaitė).

1980 m. „Vagos“ leidykla išleido Jovaro eilėraščių rinktinę „Pavasario rytas. Eilėraščiai“ (sudarytoja E. Baliulienė). Redakcinėse pastabose nurodoma, kad ši Jovaro poezijos rinktinė leidžiama pažymint 100 metų sukaktį nuo poeto gimimo. Leidinyje spausdinami eilėraščiai, paimti iš knygos „Neliūdėk, berželi“, taip pat keli eilėraščiai, įėję į šią knygą, „Ir ilgiuos žalių lapelių... iš Jovaras. Parinktosios eilės. Šiauliai, 1923“, „Pavasaris“ – iš ten pat. „Nuliūdus“ – iš „Jovaras. Pirmieji žiedai. Chicago, Ilinois. 1909.“  Knygą spausdino K. Požėlos spaustuvė Kaune, tiražas 12 000 egz.

Jovaro kūryba buvo spausdinama antologijose, almanachuose, įvairiuose eilėraščių rinkiniuose ir rinktinėse, kalendoriuose, žurnaluose ir laikraščiuose. Daugelis Jovaro eilėraščių knygų yra tapusios bibliografinėmis retenybės ir sunkiai gaunamos. Visas Jovaro knygas galima rasti Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Asmeninė biblioteka
J. Krikščiūnas-Jovaras nuo jaunystės kaupė knygas, turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurioje buvo nemažai lietuviškų knygų. Ją pradėjo kaupti dar prieš 1903 m., kai knygnešių keliais platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

1903 m. gimtajame Kalniškių kaime įkūrė švietėjišką kultūrinę kuopelę „Vienybė“, kuri subūrė draudžiamosios spaudos skaitytojus. Į Jovaro sodybą nuolat užsukdavo knygnešiai, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojai, kurie atnešdavo naujų knygų, laikraščių ir žurnalų.

Ūkininkaudamas 1911–1945 metais Kalniškiuose (Šiaulių r.) J. Krikščiūnas sukomplektavo asmeninę biblioteką, kurią vadindavo knygynėliu (apie 2000 tomų). Įdomu tai, kad Jovarui sunkiai verčiantis savo ūkelyje, vienas lietuvių rašytojas 1912 m. paaukojo poetui 600 įvairaus turinio knygų.

Laikraščio „Rygos naujienos“ redakcija nutarė šias knygas padalinti į 50 skyrių ir pardavinėti po 1 rub. už kiekvieną, o gauti pinigai už jas buvo siunčiami Jovarui („Rygos naujienos“, 1912-08-25, p. 1, 6).

Jovaras nuolat Šiauliuose pirkdavo knygas, laikraščius, veždavosi juos į Kalniškius.  Kaip prisimena J. Krikščiūno-Jovaro dukra Laima Stankevičienė, Jovaras knygas labai gerbė ir saugojo. Jovaras sakydavo, kad knygas – geriausias jo draugas. Amžininkai nurodo, kad suplėšyta arba sutepta knyga galėjo šiaip jau ramų Jovarą išvesti iš pusiausvyros, sukelti pyktį. Jos būdavo kruopščiai skirstomos pagal individualius žymeklius, pavardes, skyrius, numerį, o vėliau žymimos ir antspaudu „Ąžuolas“.

Literatūra jo lentynose neužsigulėdavo, kaimynai vienas po kito ateidavo iš jo pasiskolinti knygų. Savo didele biblioteka poetas leido visiems naudotis, sudarė sąlygas šviestis apylinkės jaunimui. Jo namai buvo tapę savotiška kaimo viešąja biblioteka, o jis pats – bibliotekininku.

Jovaras savo prisiminimuose rašė:  „Iš savo knygynėlio apylinkės gyventojams knygas davinėjau skaityti ir padėjau užsisakinėti pažangiuosius laikraščius.“ Rašytojas J. Grušas (1901–1986), gimęs tame pačiame kaime, kaip ir Jovaras, savo prisiminimuose rašė, kad visada buvo dėkingas savo dviem dešimtmečiais vyresniam kaimynui poetui Jovarui už tai, kad atvedė jį į knygų ir grožio pasaulį. Jovaras atnešdavo į Grušų namus savo ir kitų autorių knygų, eilėraščių rinkinių, laikraščių.

J. Krikščiūnas tarpukaryje savo apylinkėje įkūrė dvi kultūros-švietimo draugijas: 1920 m. „Spindulį“ (1920 m.) ir „Ąžuolą“ (1929 m.). Šios draugijos rūpinosi suaugusiųjų švietimu, įsteigė bibliotekėlę, platino lietuviškas knygas.

1926 m. didžiąją savo senosios spaudos kolekcijos dalį Jovaras perdavė Šiaulių centraliniam knygynui (viešajai bibliotekai). J. Krikščiūnas-Jovaras rašė: „Kad ir buvau įsteigęs Kultūros-švietimo draugiją, bet ta draugija iš savo pajamų jokiu būdu išsilaikyti negalėjo... Kultūros-švietimo draugijoms daug naudingų knygų aukojau“ (Jovaras. Iš: „Tarybų Lietuvos rašytojai“. Vilnius: „Mintis“, p. 410–415).

J. Petrulis, 1938 m. apsilankęs pas J. Krikščiūną-Jovarą namuose Kalniškių kaime, rašė: „Jovaras turi gražią rinktinių knygų, maždaug iš 1000 knygų susidedančią biblioteką“ (Petrulis J. Svečiuose pas poetą Jovarą. „Mūsų jaunimas, 1938 Nr. 18, p. 269). Tarpukaryje Jovaras knygas įsigydavo Šiauliuose, aplinkiniuose miesteliuose, jų ieškodamas nukakdavo net į Kauną.

M. Meškauskienė savo atsiminimuose rašo, kad į Mokytojų knygyną, įsikūrusį Kaune, Laisvės alėjoje atvažiuodavo knygų žvalus, visada linksmas poetas J. Krikščiūnas-Jovaras iš Šiaulių, kuris kartu su V. Knyva platindavo įvairią literatūrą Šiauliuose ir aplinkiniuose miestuose (Meškauskienė M. „Tolimi artimi metai“. Vilnius: Vaga, 1979, p. 217, 219).

1941 m. birželio mėnesį poetui gydantis Palangoje prasidėjo karas. Jis tų pačių metų liepos 2 d. sugrįžęs iš Palangos į tėviškę neberado savo rankraščių, kai kurių knygų, neįrištų brošiūrų.

1945 m. Jovaras nurodė, jog turi apie 2000 egz. knygynėlį ir jį papildo naujienomis.

J. Krikščiūnas-Jovaras savo biblioteką buvo suskirstęs į vienuolika skyrių. Tai buvo ir mokslo populiarinimo, ir medicinos, ir gamtos mokslų, ir grožinės literatūros knygos, kalendoriai ir periodika (Narbutaitė G. Apie Joną Krikščiūną-Jovarą – knygnešį ir poetą. „Šiaulių naujienos“, 2013 birželio 14, p. 4).

Kaip nurodo Bronius Prėskienis, Jovaro bibliotekos knygas, žurnalus, albumus galima suskirstyti į tris grupes. Vienos be jokių įrašų, dedikavimų. Kitos – dedikuotos poetui įvairiu laiku. Daugiausia jubiliejaus ar kitomis progomis įteiktos knygos, albumai. Savo knygas jam užrašę rašytojai J. Paukštelis, A. Bieliauskas, H. Lukauskaitė, A. Vienuolis ir kt. 1931 m. dovanotoje savo knygoje A. Vienuolis įrašė: „Dailės draugui Poetui Jovarui. Autorius A. Vienuolis“.

Trečioji Jovaro bibliotekos knygų grupė yra gausiausia. Tai apie 300 knygų, kurios paženklintos poeto įrašais: „Jovaro knygynėlis“.  Šios knygos įvairaus formato, tematikos. Daugiausia knygų žemės, namų ūkio tematika, taip pat astronomijos, botanikos, gamtos, fizikos, medicinos, ekonomikos, istorijos, pedagogikos ir kitais klausimais. Nemažai grožinės literatūros – lietuvių, taip užsienio rašytojų kūriniai.

Jovaro bibliotekoje išliko tik dalis jo turėtų knygų, kitos išsisklaidė po įvairias draugijas, muziejus, bibliotekas, pavienius asmenis. Dar ir dabar surandama viena kita knyga su įrašu „Jovaro knygynėlis“ (Prėskienis B. Jovaras, Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 195, p. 286–289).

Su savo biblioteka J. Krikščiūnas-Jovaras nesiskyrė 1946 m. persikeldamas gyventi į Šiaulius, kur valdžiai leidus, apsigyveno Šiauliuose, Vytauto g. 116, namo antrame aukšte. Jovaras iš Kalniškių į Šiaulius atsivežė ne tik asmeninius daiktus, baldus, bet ir knygas, rankraščius, įvairią periodiką.

Giedrius Krikščiūnas pasakojo, kad Jovaras tiek Kalniškių kaime, tiek persikėlęs į Šiaulius turėjo didelę asmeninę biblioteką. Šiauliuose ji buvo laikoma Vytauto g. 116 namo antrame aukšte. Knygos, žurnalai ir įvairūs spaudiniai buvo sudėti didelėje knygos spintoje, kuri buvo viename iš Jovarui priklausančių kambarių. Čia Jovaras dažnai mėgo sėdėti ir skaityti knygas. Jis labai mylėjo knygas, rūpinosi biblioteka, knygas žymėdavo įrašais ir lipdėmis.

Jovaras nemažai knygų įsigydavo knygynuose, gaudavo dovanų iš rašytojų, įvairių autorių. Jam atsiųsdavo knygų ir JAV lietuviai. Jis prenumeravo „Kultūros“ ir „Laisvosios minties“ žurnalus. Jovaro asmeninėje bibliotekoje, be grožinės literatūros, istorijos, gamtos, namų ūkio ir kitos tematikos knygų, buvo tarpukaryje Šiauliuose leisto žurnalo „Kultūra“ komplektai, taip pat „Jaunimo“, „Žemės ūkio“ ir kiti žurnalai, įvairūs albumai ir aplankalai su dailės kūrinių reprodukcijomis.     

1985 m. „Aušros“ muziejuje buvo saugomi 73 Jovaro daiktai, 152 fotografijos, 278 dokumentai, iš viso eksponatų 552, taip pat 200 J. Krikščiūno-Jovaro asmeninės bibliotekos knygų (Barzdaitė S. „Raudonoji vėliava“, 1985 sausio 12, p. 4). 1993 m. „Aušros“ muziejuje buvo sukaupta ir suregistruota 1176 vnt. J. Krikščiūno-Jovaro knygų, laiškų, dokumentų, fotografijų, suvenyrų ir meno kūrinių (Šiaulių „Aušros“ muziejus. Sud. B. Salatkienė. Šiauliai, 1993, p. 25–26).

2017 01 26 22

J. Rainio knygos „Aukso žirgas“ (1925 m.) Jovaro ranka aprašyto viršelio faksimilė.
Iš A. Skerio rinkinio

2017 01 26 02

Jovaro eilėraščių rinkinio „Pirmieji žiedai“ (1909 m.) viršelio faksimilė.
Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos archyvas

Į viršų