facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

1975-12-26, t. y. metų pabaigoje buvo atidengtas paminklas įžymiam tarybiniam karvedžiui generolui majorui Feliksui Baltušiui-Žemaičiui (1897–1957). Jo suorganizuotas ir vadovaujamas pirmasis ginkluotas revoliucinių darbininkų būrys 1919 m. sausio 8 d. nuginklavo kaizerinių okupantų įgulą, bandė kurti Tarybų valdžią Šiauliuose. Išaugęs kovinis dalinys buvo pavadintas Žemaičių pulku. Jis įrašė nemaža ryškių puslapių savo metraštin, iš kurių ypač paminėtinas šarvuoto traukinio paėmimas Radviliškyje. Didžiojo Tėvynės karo metu F. Baltušis-Žemaitis buvo pirmasis 16-osios lietuviškosios divizijos vadas.

Objektyviai – talentingas kariškis
Baltūsis-Žemaitis Feliksas (tikr. Baltušis; 1897-11-30 Apydimuose (Telšių r.) — 1957-06-01 Maskvoje), taryb. generolas majoras (1942). 1918–19 Šiauliuose suorganizavo Raud. armijos lietuviškąjį Žemaičių pulką ir vadovavo jam. 1942–1943 Raudonosios armijos 16 lietuviškosios divizijos vadas. Parašė veikalų apie kavaleriją, kovą už Tarybų valdžią Lietuvoje 1918–1919 m. (Tarybų Lietuvos enciklopedija. I t. Vilnius 1985, p. 198)

Žiūrėdamas į ryžtingus ir kilnius šio lietuvio veido bruožus ne kartą susimąstydavau – kiek daug Lietuvos karvedžių yra atnešę šlovę svetimųjų vėliavoms. Bolševikinėje Rusijoje buvo garbstomi, o vėliau represuoti: Putna, Uborevičius, kiti. Lenkai dažnai prisimena XVII a. talentingą karžygį Karolį Katkevičių nuo Kretingos, sumušusį švedus ties Salaspiliu, o turkus – ties Viena, Vilniaus krašto grobiką J. Pilsudskį.

Jei žiūrėtume objektyviai, F. Baltušis-Žemaitis iš tiesų buvo talentingas kariškis, organizatorius. Vokiečių panosėje 1919 metų pradžioje suorganizavo iš vietinių žmonių milicijos būrį, kuris vieną gražią dieną išgrūdo vokiečių įgulą laukan iš Šiaulių, taip pat buvo garsi Radviliškio operacija, vokiečių panosėje nugvelbusi jų traukinį. Šios pergalės – vietinio lygmens laimėjimai, smulkūs karinio talento eskizai. Jis mokėjo žodžiu ir pavyzdžiu suburti ir uždegti vietos jaunimą, kuriems buvo sunku susigaudyti anuometinių politinių kovų vingrystėse: raudonieji, baltieji, lietuviai, lenkai, vokiečiai, bermontininkai...

Žemaičių pulkas buvo išstumtas iš Lietuvos ir išformuotas dėl labai proziškų priežasčių – ties Daugpiliu jo kareivėliai išsilakstė. Dalis su šautuvėliais grįžo į Lietuvą, kur stojo į lietuvišką kariuomenę vyti okupantų iš gimtinės, kiti – prie arklo, savos žemelės arti. Vadą sėkmė palikdavo dažniausiai tada, kai jam tekdavo vykdyti aukštesnių vadų komandas ir žinoma gauti pylos už patirtas nesėkmes kautynėse prieš vokiečius kažkur Žemaitijoje.

Dabartis, tai – praeities ateitis. Sovietmečiu mes, šiauliečiai, išsijuosę garbstėme žemaičių pulką ir vietos komunistėlius. Man dar teko matyti to pulko veteranus, žvangančiais tarybiniais ordinais ir švytinčiais auksiniais dantimis. Nors tos šventės ir linksmybės alsuodavo valstybiniu falšu ir valdišku patosu, jos buvo. Dabar belieka tik atlaidžiai šypsotis. Vai nejauku anuomet buvo būti generolo F. Baltušio-Žemaičio kailyje. Svetimas ir saviems, ir svetimiems, nes ir savi ir svetimi buvo priešais ir draugais: bolševikinė Rusija ir atgimstanti Lietuva.

Paminklo idėja
Paminklo pastatymo idėja gimė 1967 m., kai į Šiaulius suvažiavo buvusieji Žemaičių pulko veteranai paminėti Spalio 50-mečio. Tada dabartinio paminklo vietoje buvo pastatytas akmuo su atitinkamu įrašu. Monumentas stovėjo Taikos (dab. J. Basanavičiaus) gatvės skvere priešais karvedžio vardo vidurinę mokykla, dabar pakeitusią pavadinimą.

Šio paminklo autoriai — skulptorius D. Lukoševičius ir architektas V. Gabriūnas. Matmenys: paminklo aukštis – 6,95 m., pagrindas 0,67 x 0,82 x 4,40 m., portreto aukštis – 1,80 m. Ant raudono šlifuoto granito pjedestalo kyla bronzinis generolo biustas.

Skulptorius buvo kruopščiai išstudijavęs visą prieinamą medžiagą, F. Baltušį-Žemaitį parodo pačiame jėgų žydėjime, dvasinės ir fizinės galios brandoje. Išsaugodamas individualius portretinius bruožus, skulptorius siekė ir apibendrinimo: F. Baltušio-Žemaičio vaizdas – tai drauge ir apibendrintas revoliucinio judėjimo dalyvio, pilietinio karo, Didžiojo Tėvynės karo vaizdas. Jo veidas santūrus, griežtas, netgi rūstokas, drauge jis nestokoja ir vidinės ekspresijos. Paminklo plastika sodri, skulptūriška tiek savo visuma, tiek ir detalėmis, gerai matoma dangaus fone. Dinamiką pabrėžia ir drapiruotė, tartum vėjo plaikstoma apsiausto detalė.

Paminklas F. Baltušiui-Žemaičiui, būdamas respublikinės reikšmės dailės paminklas (reg. DR 1244), buvo demontuotas kaip tarybinio laikotarpio paminklinė skulptūra. Šis aktas buvo įteisintas vyriausybės 1998-02-31 nutarimu Nr. 1532. Dabar jis eksponuojamas Grūto parke, esančiame šalia Druskininkų.

Šiandien praėjus trims dešimtims metų po griovimų, buvusioji paminklo vieta manęs raminamai neveikia. Tai – dykynė, laužynas, buvusios didybės griuvėsių liekanos. Laiptukai, kažkada dengti granito plokštėmis, primena bedantę senio burną išlupinėtais dantimis – nors (garbė šiauliečiams!) kokie šeši gabalėliai dar liko prilipę. Krūmuose galima rasti tuščių bambalių nuo alaus. Akys nušvinta, kai pastebi, kad užpernai išdaužytos šviestuvų lemputės buvo pakeistos naujomis. Taigi – paminklo vieta dar tebegyva, žmonėms reikalinga ir, kaip matote, naudinga. Nes netvarkinga.

,,Varpas‘‘ paminklas Juliui Janoniui
Iš didaktinių paskatų. Pats nežinau, kodėl aš šį į Šiaulių meninį veidą įsirašiusį poetinį priekalą, patalpinau nukaršusių politinių priešų skyrelyje. Juk tiek P. Bugailiškis, tiek S. Brašiškis, tiek J. Janonis, tiek J. Kumpis, tiek kiti to laikmečio jaunuoliai buvo normalūs savo laikmečio žmonės. Dviejų paskutiniųjų mirtys jų gyvenimus padarė pavyzdiniais. Po to siautę politiniai ar ideologiniai vėjai juos sugrupavo į atskiras krūveles kaip pomidorus turguje. Vienus liepė garbinti, o kitus keikti. Po to – atvirkščiai. Niekas nesiklausė numirėlių nuomonės.

Svarbu laiku atsidurti reikalingoje vietoje
Ar iš balos, likimas tuomet pažėrė tiek pavardžių? Pavydžiu aniems gimnazistams, išdrabstytiems po Pirmojo pasaulinio karo griuvėsius, „laiku atsidūrusiems reikalingose vietose“. Poetinė mūza aplankė Julių Janonį reikalingu laiku ir reikalingoje vietoje. Kitaip jis nebūtų Šiauliuose rašęs eilėraščio apie kalvį.

Priekalas – kalvio amato pagrindas. Jam skirtas lėšas įrašėme į naujojo Juliaus Janonio gimnazijos priestato sąmatą. Meno kūrinį pastatyti gimnazijos kieme apsiėmė skulptorius Romas Kazlauskas. Kūrinys turėjo būti labai plastiškas, vaizduoti supoetintą priekalą, prie kurio šiaulietis kalvis švaistėsi klasine neapykanta turtuoliams: „Bepigu tau vėpsot, kai prikimšta mašna, o aš galo sudurt negaliu su galu. Nors kalu, dieną naktį kalu...“

Stilizuotame priekale, kuris jau nebepriminė savo pirmtako, skulptorius įvedė reljefo elementus, vaizduojančio minias. Jos, priekalo šonų plokštumose, atliktos lipdybiniu steku, pavirto į neapibrėžtą tinko faktūrą. Tų plonybių jūs neįžiūrėtumėte, net jeigu aš ir parodyčiau. Priekalas buvo atlietas iš plastbetonio.

Su varpu įvyko sudėtingesnė istorija. Pasirodo, J. Janonis čia, Šiauliuose girdėjo ir „iškilmingą varpo garsą“. Varpą, makete buvusį apvaliu, iš betono pagaminti buvo per pigu, o iš bronzos – nerealu. Skulptorius ėmė pats jį „būdavoti“ iš žalvario ruošinių, kol gavosi visus tenkinantis variantas.

Šis paminklas savo stilistika neblogai derėjo su 1970 metų architekto A. Vilko gimnazijos priestato architektūra. Paminėtina už šio paminklo projektą 1974 m. vilnietis skulptorius R. Kazlauskas pelnė antrąją respublikinę premiją, o pirmąja premija apdovanota K. Bogdano skulptūra Juliui Janoniui, pastatyta Biržuose.

Devintojo dešimtmečio pradžioje, aplinkui siaučiant paminklų vertimo madai, prie R. Kazlausko kūrinio buvo susimąstyta. Gal poetas kalviu ir varpu Lietuvai nepriklausomybę šaukė, o ne rusiškąjį socializmą? Toks jis tebestovi ir dabar. Neprašantis valgyti, nepavojingas ideologiškai. Beje, „Vaidilos ainis“, kaip ir „Varpas“ – ne bolševikijos atributai. Priešingai – tai bolševikai daužė varpus, dergė mūsų istoriją, griovė kultūrą.

Janonio antkapio originalas. Vytauto gatvėje, Šiaulių „Aušros“ muziejaus užkaboryje. guli ši memorialinė lenta, atkeliavusi iš Rusijos. Muziejininkai mena gana ilgą istoriją ir kryžiaus kelius, kaip ji pasiekė poeto gimtinę. Kažkuris mūsų „Aušros“ darbuotojas, dar prieš nepriklausomybės atkūrimą, apie 1989-uosius, lankėsi Leningrade pas kolegas, vietos muziejininkus. Tie, pasirodo, žinojo vietą, kur buvo Juliaus Janonio antkapio liekanų, nepatingėjo, mielai patalkininkavo lietuviams. Kartu su mūsiškiais važiavo pusšimtį kilometrų iki Carskoje Selo, prie tos geležinkelio stoties, kur žuvo poetas, padėjo akmenį atsiboginti į Leningradą. Iš čia jau buvo paprasčiau jį atvilkti iki Šiaulių. Kažkuo nostalgišku dvelkia senovinis šriftas, kuriuo iškaltas granite tekstas ir didžiosios I su taškiukais. Keistoka matyti žvaigždę ir rusišką užrašą, bet tai – autentika, nefalšyvas to laikmečio kūrinys.

Dabar, kai artėja Lietuvos respublikos 100-mečio jubiliejus, šalia J. Janonio gimnazijos galvojama įamžinti keturias to laikmečio asmenybes, prisidėjusias prie Nepriklausomybės paskelbimo. Rezultatas šnekės dabartinių genijų labui. Menas tuo ypatingas, kad savimi iliustruoja savo kūrėjų dvasinį užtaisą. Stovėdami šalia R. Kazlausko kūrinio būsime liudytojai ir liūdni vertintojai...

2017 06 09 06

Janonio antkapio originalas. Vytauto gatvėje, Šiaulių „Aušros“ muziejaus užkaboryje, guli ši memorialinė lenta, atkeliavusi iš Rusijos.
Autoriaus archyvo nuotr.

2017 06 09 05

Už šio paminklo projektą 1974 m. vilnietis skulptorius R. Kazlauskas pelnė antrąją respublikinę premiją.
Autoriaus archyvo nuotr.

Į viršų