Dažnas vyras pasakys, kad tai yra dievų valgis. O jei dar šalia stovi aprasojęs bokalas šalto alaus... Ir labai neimkite galvon, ką šneka visokios valdžios, nes, pasak šauniojo kareivėlio Šveiko, alų gerti draudžianti valdžia ilgai neišsilaiko. (Čia aš savaip perfrazavau klasikinę frazę.) Jeigu vis tik esate lojalus pilietis, siūlyčiau receptą išsikirpti ir pasidėti, kad po poros metų nereikėtų apgailestauti dėl savo netikusio sprendimo. Valdžios ateina ir praeina, o alus išlieka... (Beveik nejuokauju.)

Mūsų sumanymui įgyvendinti reikės kiaulių ausų, skaldytų žirnių, lašiniukų arba šoninės spirgams, svogūno, smulkintų žalumynų, prieskonių. Dar vieno kito marinuoto grybuko patiekalo puošybai.

Pradėkime nuo žirnių. Geriausia imti skaldytus, nes kitaip žirnius reikėtų ilgai mirkyti ir nemažiau ilgai virti. O jeigu išmirkyti pamirštumėte arba lengvabūdiškai nuspręstumėte praleisti šį etapą, žirnius virtumėte iki pat Naujųjų metų. Na, gal ir ne visai tiek, bet tikrai ilgai...

Taigi šaldytus žirnius verdame pasūdytame vandenyje, kol jie visai suminkštėja. Tai trunka gerą valandą. Likus dešimčiai minučių į puodą su žirniais įmetame lauro lapų, juodųjų ir kvapiųjų pipirų. Į pabaigą stebėkite, kad žirniai nesugertų paskutinio vandens – ims svilti. Jeigu reikia – dar įpilkite.

Paspirginame rūkytų lašiniukų arba šoninės, suberiame pjaustytą svogūną ir maišydami kepiname, kol svogūno gabaliukai pakeičia spalvą.

Tuo pačiu metu tik kitame puode pasūdytame vandenyje verdame prieš tai nuvalytas ir gerai nuplautas kiaulių ausis. Kol jos visai suminkštėja. Nepamirštame virimo pabaigoje įmesti į puodą tų pačių prieskonių: lauro lapų, pipirų, galima dar ir kelis gvazdikėlius...
    
Kai viskas išverda, į lėkštes dedame po samtį žirnių, ant viršaus po šaukštą arba po du šaukštus spirgučių, po kiaulės ausį, pabarstome žalumynais, puošiame marinuotais grybais.
Štai ir viskas. Skanaujame!