facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vaizdas atstoja tūkstantį žodžių – taip galima apibūdinti Šiaulių fotografijos muziejuje veikiančią parodą „Požiūris į senovinę fotografiją“. Viena iš parodos autorių Indrė Šerpytytė „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad fotografija bando išreikšti savo požiūrį į konkrečią nagrinėjamą problemą. Ji sako, kad šiais laikais, kai visuomenė vertina medijas, labai svarbu fotografuoti taip, kad pati fotografija pasakytų daugiau nei ant popieriaus užrašyti žodžiai. Anot jos, toks darbas reikalauja daug laiko, nuoseklaus darbo įsigilinimo į temą ir žinojimo, ką nori tuo pasakyti.

Rekonstruoja tautos atmintį
I. Šerpytytė savo kūriniuose nagrinėja atminties, traumų ir praradimų klausimus per Lietuvos pokario ir dabartinę istoriją. Nebepriklausymo gimtinei jausmas verčia menininkę ieškoti savo šaknų, todėl ji kūryboje bando rekonstruoti paveldėtą atmintį taip siekdama jos apčiuopiamumo.

„Lietuvos istorija yra kiekvieno iš mūsų širdyse. Pavyzdžiui, pati mačiau sovietizmo žlugimą, tai man yra labai svarbu. Apskritai, aš domiuosi istorija, nes bandau suprasti, kas atsitiko mūsų istorijai, iš kur mes kilome, kas yra mūsų tauta ir kas esu aš“, – pasakoja menininkė.

Kūrinių autorė fotografijos meno pradėjo mokytis sulaukusi šešiolikos metų. Iš pradžių rinkdavosi žaismingas, niekuo neįpareigojančias temas. Tačiau staigus likimo smūgis merginą paskatino permąstyti savo gyvenimo filosofiją. Anksti netekusi tėčio I. Šerpytytė pradėjo daugiau dėmesio skirti politikai, kol galiausiai nuo personalinės perėjo prie tautybės istorijos.

Menininkė gimė Lietuvoje, tačiau nuo keturiolikos metų gyvena Londone. Ji Braitono universitete įgijo fotografijos bakalauro laipsnį, o  vėliau  ir fotografijos magistro laipsnį Karališkajame menų koledže Londone, kur šiuo metu gyvena ir dirba. Jos darbai eksponuojami tiek Lietuvos, tiek užsienio galerijose.

Kritiškai žvelgia į istoriją
Menininkė sako, kad tai, jog ji užaugo svetur, nereiškia, jog nėra šalies patriotė. Priešingai, tai suteikia jai galimybę kritiškiau pažvelgti į gimtosios šalies istoriją.

„Galbūt gyvenimas užsienyje man nepadeda geriau suvokti Lietuvos istorijos faktų, tačiau per atstumą aš galiu į viską žvelgti racionaliau, ne taip emociškai. Per distanciją galiu pamatyti tai, ko nemato kiti“, – pabrėžia pašnekovė.
Taip pat ji neigia mitus esą fotografijose įamžinti istorijos faktai šiuolaikinių žmonių nebedomina. Ji atkreipia dėmesį, kad gyvename laikais, kai panašūs įvykiai kartojasi įvairiose pasaulio valstybėse. Karas, revoliucija, politikų lobizmas – visa tai beveik visiems yra skaudžiai pažįstama. „Mūsų kartai šios temos dabar yra labai svarbios ir aktualios, nes atrodo, kad visas pasaulis griūva aplink mus. Jeigu mes neatsiminsime, kas buvo prieš tai, tuomet ir toliau kartosime savo klaidas“, – pastebi I. Šerpytytė.

Menininkė sako, kad istorinius praeities įvykius ji bando aktualizuoti ir perkelti į dabartį. Stengiasi parodyti, kokie buvome anksčiau ir kokie esame šiandien: „Šiais laikais, kai mes mažiau skaitome ir dažniau naudojamės medijomis, labai svarbu neleisti užmiršti Lietuvos istorijos. Kai nebeskaitome tiek, kiek anksčiau, nuotraukos tampa dar svarbesnės. Todėl aš ir stengiuosi visą informaciją pateikti per vizualinius takus.“

Ji tikisi, kad šalį palikę lietuviai, net ir gyvendami užsienyje, nepamirš savo šaknų ir toliau mylės tėvynę. Todėl žada toliau kurti ir savo fotografijose kalbėti apie tai, kas galbūt skaudu, bet yra tikra.

2016 07 29 172016 07 29 15

Autorė savo kūriniuose nagrinėja atminties, traumų ir praradimų klausimus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų