Seniau vyravę stereotipai apie gatvės meno šaką grafitį, neva tai yra tik sienų darkymas ir gadinimas, jau kuris laikas pasikeitė. Dabar neretas praeivis, išvydęs kokybišką grafitį, vadina jį savotišku meno kūriniu. Iš pirmo žvilgsnio pažvelgus į kauniečio menininko Tado Vincaičio darbus pasakytumėme kad jis – grafičio meno atstovas, tačiau pašnekovas savo darbus priskiria didelių mastelių sieninei tapybai, kuri su grafičio menu nėra labai susijusi. T. Vincaitis pasakoja grafičiu užsiiminėjęs tik vaikystėje, o dabar to jau seniai nebepraktikuojantis. Iš jo liko tik ta pati darbo priemonė – aerozolis, su kuria menininkas dirba iki šiol. Kaip teigia pašnekovas, tai, ką jis dabar daro, labiau priskiriama freskoms, sienų dekorui, grafikai, bet tikrai ne grafičio menui. Jis pastebi, kad neretai žmonės yra linkę viską supaprastinti ir konkretizuoti, neva jei jau ant sienos, tai čia grafitis. O taip nėra. Grafičio meno sąvoka yra kur kas platesnė. Būtent apie ją bei dabartinius autoriaus darbus ir nusprendėme pasikalbėti.

– Kaip pradėjote domėtis menu?
– Pirmąsias sienas pradėjau paišyti dar 1989 metais, gūdžiu sovietmečiu. Tarybiniais metais pasitaikė galimybė išvažiuoti už Tarybų sąjungos ribų į tuometinę Vakarų Vokietiją. Mano mamos pamotė tuo metu gyveno Miunchene, ji praėjo visus saugumus ir visai mūsų šeimai atsiuntė leidimus atvykti. Taip ten praleidome porą savaičių, pamatėme vakarietiško pasaulio.

Aš tuo metu buvau dar pyplys, o kiek save atsimenu, dar ir paišantis: tik atsikeliu ir paišau, savaitgaliais paišau. Taigi, viešėdamas Vokietijoje pamačiau grafitį, o tai man trenkė tarsi koks žaibas. Tas šoko patyrimas nedingo, nes jau grįžęs į Lietuvą bandžiau pakartoti tai, ką mačiau, ir paišyti.

Po mokyklos teko svarstyti, ką rinktis, nes visgi polinkis paišyti buvo, taigi įstojau į taikomosios dailės mokyklą, o tada – į aukštąją. Pagal išsilavinimą esu architektas – baigiau Vilniaus dailės akademiją, studijų teko ragauti Kaune, Vilniuje ir po to vėl grįžti į Kauną. Taigi meninį supratimą ir aukštąjį išsilavinimą turiu. Po studijų teko daug blaškytis, kol supratau, kad polėkis dekoruoti sienas vis dėlto nugali viską.

– Kaip vertinate stereotipus apie sienų paišytojus?
– Pradėkime nuo to, kas yra grafičio menas? Stereotipiškai tai asocijuojasi su dažų flakonu, gatve, naktimi, nelegalumu, raidėmis. Iš viso to yra tobulėjama, kol galiausiai išeinama į legalius piešimus ir raidžių rašymas tampa meniškesnis.

Daug kas pas mus Lietuvoje skirstoma pagal stereotipus, tačiau reikia jų atsikratyti arba išmokti atsiriboti. Aišku, ir pats esu gal kažkam kažką išpaišęs kur nereikia ir pridaręs bėdų, šleifas visada persekioja. Neretai sulauki replikų, įvairiausių komentarų, bet su tuo susigyveni, susitaikai ir dirbi toliau. Jeigu žmonėms patinka aušinti burną – lai aušina, o įvairūs komentarai – mūsų darbo dalis, tiesiog vieni į juos reaguoja, kiti ne. Aš pasirinkau nereaguoti.

– Papasakokite apie savo piešimo procesą.
– Tai yra mano darbas, todėl vietas, kur piešti, renkuosi ne aš – dažniausiai gaunu užsakymus, kur tam tikra vieta jau yra paskirta. Na, aišku, būna kartais, išeini į kokias legalias zonas, kurios yra skirtos grafitininkams, tai ten gali paišyti ant švarios vietos arba ant kažkieno piešinio viršaus, arba kokiose nors apleistose statybvietėse… Tiesiog pasirenki sau malonesnę sieną, bet tai čia jau savo įgūdžių tobulinimui ir tiesiog savo malonumui.

Visi kiti darbai, vadinamieji komerciniai užsakymai ar plenerai, yra tokie, kur pasirinkimo neturi. Paišai ten, kur tau pasiūlo, ir tai, ką tau pasako.

Proceso pradžioje reikia įvertinti aplinką. Jei tai būna komerciniai užsakymai, tai prašau klientų papasakoti, kaip viskas yra: kokios sienos, kokie masteliai, ar piešinys bus lauke, ar viduje, aukštai ar žemai, visi tie niuansai daro įtaką darbui. Jei tai komercinis užsakymas – tai kokia tematika, koks čia bus pastatas, ar tai bus sporto klubas, kavinė. Be to, visi privatūs klientai diktuoja savo pasiūlymus ir norus, todėl turi prie jų taikytis. Taigi šitie niuansai ir daro įtaką visam procesui.

Visa tai įvertinus, tu pradedi eskizuoti, ruošti projektą, nes negali šiaip ateiti ir pradėti piešti. Grafitis yra kitas būdas, nes ten tu tiesiog pasiimi flakoną, ateini naktį prie kokios tvoros – 5 minutės ir viskas, darbas padarytas.

O čia visai kitaip, čia meniškesni, labiau išieškoti darbai, reikalaujantys daugiau laiko ir pastangų, jie nepasidaro per kelias valandas ar per dieną.

Komercinis užsakymas yra ganėtinai sudėtingas procesas, nes tu papuoli į tokius rėmus, iš tavęs tikisi kokybiško ir greito darbo. Tuo tarpu, kai vyksta pleneras, tai tavęs niekas nevaržo ir tu darai, kaip ir ką nori.

– Kiek laiko užtrunka nupiešti vieną piešinį?
– Įvairiai. Čia Šiauliuose tenka dirbti ant stelažo, o tai labai komplikuoja, nes nepatogu pasiekti. Tarkime, kai yra mobilus kranas, tai tu pasireguliuoji, o čia ir ranką reikia nuleisti, užkišti kažkur, ir tu stringi, kur neturėtum. Aišku, viskas priklauso nuo objekto ir nuo turinio. Būna daug kolonų, laidų, vamzdžių, kuriuos reikia įkomponuoti ir išpaišyti, tai irgi komplikuoja darbą ir atima daugiau laiko.

Vieni objektai lengviau nusipaišo, kiti sunkiau. Kaskart iškyla nenumatytų siurprizų, kaip klausimai dėl technikos, stelažo, taip pat susiduri su objektais, kurių dar neteko paišyti. Tarkime, liepsnos. Žiauriai sunkiai pasiduoda tie perėjimai iš juodos spalvos į geltoną. Arba kokios nors smulkios detalės, kaip pavyzdžiui, piešiant automobilį. Atsiranda visokie blyksniai, toniniai perėjimai, ratlankiai, lempos, tiek visokių smulkių detalių, kad gali užsižaisti iki nebegalėjimo. Bet tada papuoli į laiko rėmus. Arba būna, kad koją kiša oro sąlygos, kaip kad dabar. Taigi, įvardyti tikslų laiką labai sunku.

– Ar turite savo braižą?
– Aš greičiausiai esu vienas pirmųjų, kuris pradėjo paišyti aerozoliais, ir dabar esu vienas vyresnių šio amato atstovų. Tai kiek save galiu lyginti su kitais, mano stiprioji dalis yra kompozicija – papuola ir vienokie, ir kitokie objektai, ir stilistika būna labai įvairi.

Braižo neturiu, bet ieškau savęs, mokausi, tobulėju, tai galbūt kas išskiria, tai kompozicijos įvairumas. Greičiausiai koks nors solidus fundamentalių menų atstovas pasakytų, kad tai, ką aš darau, yra kažkoks jovalas, tuo tarpu jaunas grafičio mylėtojas kaip tik sakytų, kad čia nieko daug nėra. Tai čia kaip kas pasižiūrės.

– Kokiomis ekstremaliomis sąlygomis teko dirbti?
– Teko dekoruoti vieną žinomą fasadą. Galiu pasakyti, kad tokiame aukštyje dar nebuvau. Galvojau, kad nebus taip baisu, pasikelsiu su kranu iki viršaus ir nuo ten viską į apačią darysiu, bet pakilęs vos į pusę aukščio, pažiūrėjau žemyn ir kojos linkti pradėjo. Tas kranas laibas, siūbuoja į visas puses, tai nuo to nuolatinio baimės jausmo pražilo smilkiniai.
Tarkime, dabar kur dirbu, tai po stelažu, apačioje, yra žolė, tai kai matai žalumą, viskas gerai. O ten buvo toks betonuotas kiemelis su laiptukais, šaligatviukais, gėlių vazonais, tai pažiūrėjus į apačią taip negera pasidarydavo, kojos linkti pradėdavo. Taigi, tokį aukštį reikėjo prisipratinti.

Paskui pradeda laikas spausti ir tada tas aukštis velniop nueina. Su kiekviena diena kilau vis aukščiau, aukščiau ir galiausiai nebebuvo taip jau baisiai baisu.

– Papasakokite apie savo dabartinį darbą Šiauliuose.
– Šiauliai švęs jubiliejų. Dailės galerija su menotyrininku Virginijumi Kinčinaičiu suorganizavo didelius meninius renginius, susijusius su daile – meną atvirose erdvėse. Gavo finansavimą ir pasikvietė įvairių menininkų iš Lietuvos, Italijos. Ta proga jie sugalvojo temą „Saulės užgrobimas“.

Ta tema vystosi mano piešinys. Jame vaizduojami viduramžių šarvai, bandantys išlaikyti saulę, bet jam taip karšta, kad iš vidaus jis pradeda degti. Interpretuoti galima įvairiai.

Labai daug neprakaituoju prie temos ir pavadinimo galvojimų. Norisi, kad darbas žmonėms būtų suvokiamas. Taip sakau todėl, kad, tarkime, kolegos italo darbas yra ne visiems suprantamas, jo meninė vertė yra labai didelė, todėl jis šiek tiek šokiruoja. Aš žaviuosi jo darbais ir pamatęs aikčiojau.

Todėl pasitarę nusprendėme, kad mano darbas turėtų būti kiek paprastesnis. Toks ir yra. Pagrindiniai momentai – šarvai, saulė, lydymasis nuo karščio.

Darbui koją pakišusios prastos oro sąlygos kiek pristabdė darbus, tačiau menininkas prognozuoja, kad darbą baigs iki kitos savaitės pradžios.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

T. Vincaitis – vienas pirmųjų pradėjusių praktikuoti piešimą ant sienų. Dabar jo darbai puošia ne tik Lietuvos didmiesčių, bet ir užsienio miestų sienas ir erdves.
Artūro STAPONKAUS nuotr.