facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas


07

Šiaulių gimnazija 1918 metais.


Romualda URBONAVIČIŪTĖ


Senuosiuose Didždvario rūsiuose, o ir ant pagrindinių laiptų, vedančių į aktų salę, ima kartais ir prašmėžuoja vos įžiūrima moteriška figūrėlė su senovine suknia. Vieni sako, kad tai gimnazijos įkūrėja-globėja grafienė Aleksandra Zubova, kiti – kad tai prieš šimtą metų čia besimokiusi gimnazistė klaidžioja.
Apie tai šypsodamosis papasakojo Didždvario gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Romualda Pupinytė ir istorijos mokytoja metodininkė Valda Kizevičiūtė, nes kaip 116 metų sulaukusi

Šiaulių gimnazija gali būti be vaiduoklių.

1898–1915 metai. Jų Imperatoriškųjų Didenybių karūnavimo (1896) atminimo vardo Šiaulių mergaičių gimnazija
Valda Kizevičiūtė: Kad devynioliktojo amžiaus pabaigoje Šiauliuose, tada nedideliame mieste, buvo atidaryta mergaičių gimnazija, reikia nulenkti galvą Aleksandrai Zubovienei-Olsufjevai – visai kitos tikybos, visai kitos kultūros moteriai, kuri čia padarė nemažai gražių dalykų.
Manau, kad mergaičių gimnazija Šiauliuose buvo įsteigta tam, kad išsilavinę Lietuvos vyrai turėtų savo išprusimo lygio žmonų. Juolab kad ir Aleksandrijoje Zubovai įkūrė mokyklą ir užsiėmė tokia mecenatiška veikla.


Sprendžiant iš išlikusios medžiagos, gimnazija buvo orientuota į aukštesniuosius visuomenės sluoksnius – miestiečius, dvarininkus, bajorus, kadangi už mokslą reikėjo mokėti, o ir čia galėjo įstoti mokytis tik turinčios atitinkamą pradinio išsimokslinimo lygį merginos. Čia septynerius-aštuonerius metus mokėsi per du šimtus merginų – ypač daug žydaičių, kiek mažiau buvo rusaičių, lenkaičių ir visai nedaug lietuvaičių, o mokytojais ir klasių prižiūrėtojomis dirbo iš Rusijos atvykę pedagogai, kurie, savaime suprantama, visko mokė tik rusų kalba.
Pasak amžinatilsi mokytojo Jono Krivicko, ko gero, to meto berniukų gimnazijose išsilavinimas buvo suteikiamas rimtesnis, o mergaitės buvo griežtai auklėjamos ir labiau ruošiamos kaip partnerės išsilavinusiems vyrams.


O taisyklės čia buvo griežtos: „mokytojui pakvietus atsakinėti, moksleivė privalo atsistoti ir mandagiai nusilenkti, tą patį ji turi padaryti ir baigusi atsakinėti; mokinės atsakinėja į klausimus trumpai, tiesiai stovėdamos...“
Romualda Pupinytė: Gavus generalgubernatoriaus leidimą, įkurti gimnaziją reikėjo dar ir pastato. Nikolajus Zubovas pastatui skyrė ne tik dalį Didždvario teritorijos, bet ir už tūkstantį rublių plytų iš savo Aleksandrijos plytinės. Beje, visas pastatas iškilo iš privačių asmenų, miesto valdybos ir žydų bendruomenės suaukotų lėšų.
Ir pastatas iškilo per porą metų labai įdomios architektūros – iš gatvės fasadas yra platesnis ir puošnesnis nei kitoje pusėje. Išorinį didingą jo vaizdą labai iki XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje vykdyto kapitalinio remonto papildė ir viduje buvę balto marmuro laiptai bei kiti to laiko prabangos elementai.


Čia tada besimokiusios gimnazistės vilkėjo nustatytos spalvos ir modelio drabužius, kaip ir jų klasių prižiūrėtojos.
Valda Kizevičiūtė: Baigusios septynias gimnazijos klases merginos įgydavo teisę dirbti pradinių klasių mokytojomis, o išlaikiusios lotynų kalbos egzaminą – vaistininko padėjėjomis.
Romualda Pupinytė: Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui visa gimnazija – mokytojai ir mokinės – buvo evakuota į Vitebską. Ar kas iš ten grįžo į Šiaulius, sunku pasakyti, nes karo metu ir berniukų, ir mergaičių gimnazijos Šiauliuose buvo gerokai apgriautos, todėl abiejų gimnazijų mokiniai mokėsi kartu įvairiose Šiaulių vietose.

1918-1928 metai. Šiaulių gimnazija
Valda Kizevičiūtė: 1918 metų pavasarį atkūrus Šiauliuose gimnaziją, dar tebevyko Nepriklausomybės kovos, dar siautė ypač Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse bermontininkų grupuotė, kurią sudarė vokiečių ir rusų kariuomenių likučiai.
Tad gimnazijai 1919 metų rugsėjo 30-ąją buvo skirtas sunkus išbandymas. Bermontininkai nusižiūrėjo gimnazijos pastatą ir pabandė jį užimti, tačiau visai netikėtai susidūrė su mokytojų ir mokinių pasipriešinimu.


Jėgos, aišku, buvo nelygios, tačiau mokytojai ir mokiniai mokyklą gynė iki pat aktų salės, nors buvo ir sužeistų.
Pasakojama, kad šis faktas buvęs įamžintas atminimo lenta vienoje iš laiptų aikštelių, nors nėra likę nei lentelės, nei kokių dokumentų, tai įrodančių.
Tačiau tikrai yra išlikęs „Aušros“ muziejuje protokolas, kuriame surašyta, kaip viskas vyko, kas dalyvavo ir kokie nuostoliai buvo mokyklai padaryti.
Mes šį pilietinio pasipriešinimo faktą jau keliolika metų gimnazijoje stengiamės įprasminti kasmetiniu rugsėjo 30-osios renginiu, kuriame gimnazistai pasijustų mokyklos istorijos dalimi. Iš pradžių tą dieną apkabindavome mokyklos pastatą rankomis, o vėliau, kai jau ir kitur pradėjo mokyklas apkabinti, mes 12 valandą (būtent tokiu metu bermontininkai ir brovėsi) surengiame paminėjimą.
Kol pas mus mokėsi pradinukai, viskas buvo paprasčiau – jie palaipsniui sužinodavo mokyklos istoriją. Dabar iš kitų mokyklų atėjusius į pirmąją gimnazijos klasę su mokyklos istorija kuo anksčiau pradeda supažindinti dvyliktokai. Tam skiriama pirmoji pamoka, kurią veda dvyliktokai – truputis istorijos, truputis viktorinos ir tada jau bendras renginys, kurio metu pristatomi ir mėgėjiški filmukai šia tema.

1928–1953 metai. Šiaulių mergaičių gimnazija
Romualda Pupinytė: 1928 metais gimnazijoje vėl pradėtos mokyti tik mergaitės. Čia buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas gal todėl, kad merginos yra gabesnės kalboms, humanitariniams mokslams, ir ši tradicija iki šiol yra išlaikyta.
Gimnazijoje nuolat vykdavo prancūzų, vokiečių kalbų seminarai, konkursai, literatūriniai vakarai, veikė ateitininkių, skaučių organizacijos, moksleivės dalyvaudavo miesto rengtose sporto ir kultūrinėse šventėse. Buvo gimnazijoje surengta dailės paroda.
Tačiau mokymuisi čia sąlygos nebuvo itin geros – daug ko trūko. Trūko vietos: nebuvo patalpos knygynui(bibliotekai), todėl knygų spintos stovėjo koridoriuose, klasėse, o prireikus fizikos kabineto, mokytojas su merginomis eidavo į berniukų gimnaziją.


Valda Kizevičiūtė: Tuo metu čia mokytoja dirbo istorikė Vanda Sruogienė, prancūzų ir vokiečių kalbas kurį laiką dėstė Algirdas Julius Greimas. O dailininkas Gerardas Bagdonavičius mokė piešti tokiame braižybos ir piešimo kabinete, kuris ir dabar yra tiesiog Dailės akademijos lygio. Dauguma tarpukario laidų Šiaulių mergaičių gimnazijos mokinių per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Vakaruose, todėl ir nėra gerai žinoma, ar kuri iš jų padarė kokią ryškesnę karjerą.
Romualda Pupinytė: 1938 metais ilgametį gimnazijos direktorių A. Klupšą pakeitė istorikė I. Andrulytė ir greit gimnazijos kieme, kur iki tol augo tik žolės, atsirado gėlynai. Mergaičių gimnazija dėl to net buvo nurodoma kaip pavyzdys Berniukų gimnazijai, kurios teritorijoje tebetarpo žolė.
Tiesą sakant, šitoje mokykloje buvo daug direktorių moterų – tarybiniais laikais praktiškai visos iš eilės buvo tik moterys, kurios ir užsiėmė priestatų, sporto salės, stadiono statybų darbais.
Bet grįžkime į 1940 metus, kai net brandos atestatai buvo išduoti balandį, I. Andrulytė iš direktorių buvo pašalinta, bet liko dirbti mokytoja.
Po to, kai giedant Lietuvos himną buvusi direktorė atsistojo, o paskui ją – ir dalis mokytojų bei mokiniai, dalies mokytojų ir mokinių nebeliko klasėse.
Per karą mokykla buvo iškelta į buvusį centrinės bibliotekos rūsį, nes iš pastato teliko tik griuvėsiai.
Tik 1947 metais pastatas buvo atstatytas.

1954–1994 metai. Šiaulių 5-oji vidurinė mokykla
Romualda Pupinytė: 1954 metais mokykloje pradėjo mokintis mergaitės ir berniukai kartu, o gimnazija tapo 5-ąja vidurine mokykla.
Šis periodas buvo labai įdomus ir sudėtingas. 1957–1958 metais pastate vykstant kapitaliniam remontui mokykla su visu inventoriumi, archyvais, mokytojais ir mokiniais buvo perkelta į 2-ąją vidurinę mokyklą S. Daukanto gatvėje (šiame pastate dabar yra S. Daukanto gimnazija).
Ir todėl (visas inventorius, mokytojai, mokiniai po remonto į šį pastatą nebesugrįžo) ar ne todėl 2-oji vidurinė (dabar Medelyno progimnazija) savo įkūrimo metus taip pat skaičiuoja, kaip ir mes, nuo 1898-ųjų!


Mokytojai Elvyrai Balčiūnaitei, vadovavusiai mūsų mokyklos kraštotyros būreliui, paskui muziejui, archyvinės medžiagos gimnazijos įkūrimo šimtmečiui teko ieškoti visur – ir muziejuose, ir Vilniuje, nes ir didžioji dalis archyvų liko 2-ojoje vidurinėje mokykloje.
Valda Kizevičiūtė: Tačiau iš vidurinės mokyklos laikų jau medžiagos mes turime – vinječių, albumų. Yra ir nemažai iškilių mūsų buvusių mokinių – fizikas profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus, diplomatas Audrius Brūzga, signataras Zigmas Vaišvila, politikė Roma Žakaitienė, rašytojas Kornelijus Platelis.

Nuo 1994 metų Didždvario vidurinė mokykla, nuo 1999 metų – gimnazija
Pirmiausiai mes tapome Didždvario vidurine mokykla, o po penkerių metų ir gimnazija. Tad matote, kiek kartų mūsų mokykla keitė pavadinimą.
Valda Kizevičiūtė: Kodėl gimnazija nepavadinta, pavyzdžiui, Zubovų vardu? Gal todėl, kad Didždvario pavadinimas buvo istoriškai teisingesnis.
Romualda Pupinytė: Šį pavadinimą muziejininkai, o mes, mokytojai ir vaikai, rinkomės iš ilgo sąrašo: šviesioji gražioji ir dar kažkokia...
Iš karto prieš Didždvarį dauguma buvo nusiteikę priešiškai: keturi priebalsiai iš eilės – vaikai neišmoks to žodžio parašyti. Tačiau visi išmokome ir net išmokėme visas miesto pardavėjas užrašyti pildant sąskaitas-faktūras. Tik iki šiol respublikinių televizijų diktoriams akys pradeda plėstis pamačius sufleryje mūsų gimnazijos pavadinimą...
Mes labai didžiuojamės savo gimnazijos pavadinimu, kuris dar kartą paliudija mūsų daugiau nei šimto metų istoriją.


08

Aleksandra Olsufjeva-Zubovienė gimė 1840 metų kovo 6 dieną Maskvoje, mirė 1913 metų rugsėjo 14 dieną Nikolsko-Viazemskije, Rusijoje.
1854 metais, būdama vos 14 metų, ištekėjo už Nikolajaus Zubovo (1832–1898).


Ji pritapo prie Šiaulių visuomenės, greitai išmoko kalbėti lenkiškai ir lietuviškai, buvo labai apsiskaičiusi, susipažinusi su visa prancūzų porevoliucine literatūra, skaitė A. Gerceną ir kitą rusų revoliucinę literatūrą. Mėgdavo bendrauti su jaunimu ir gerai suprasdavo jo nuotaikas. Būdama pažangių pažiūrų, savo sūnų Vladimirą leido į Šiaulių pilietinę gimnaziją, o ne į kadetų korpusą.


1875 metais Šiauliuose įsteigė 18 vietų mergaičių našlaičių prieglaudą, rėmė įvairias labdaros įstaigas Šiauliuose, draugiją „Žiburėlis“. Įsteigė pensioną mergaičių gimnazijos auklėtinėms ir jį globojo.
Mirė viešėdama Nikolsko-Viazemskije, Tulos gubernijoje, tačiau palaidota Bazilionų pravoslavų kapinėse, miške.

Mergaičių gimnazijos globėja grafienė Aleksandra Zubova (1840–1913), kurios kapą kasmet lanko Didždvario gimnazistai.


 09 10

Didždvario gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Romualda Pupinytė ir istorijos mokytoja metodininkė Valda Kizevičiūtė papasakojo apie kai kuriuos gimnazijos istorijos vingius.

 11

Didždvario gimnazija 2012 metais.

12

Blynų balius 1936 metais. Tradicija per Užgavėnes kurioje nors – berniukų ar mergaičių – gimnazijoje surengti bendrą blynų balių, gyvuoja ir dabar: vienais metais didždvariečiai vyksta į Juliaus Janonio gimnaziją, kitais – janoniečiai ateina į Didždvarį.

13

Didždvario gimnazijos varpelis, nulietas 1876 metais kaip karietos atributas ir perdirbtas į mokyklinį, kasmet gimnazijoje suskamba iškilmingomis progomis: Rugsėjo pirmąją, per Paskutinįjį skambutį, per Mokyklos dieną.

14 15

1937 metai. Mokytojo dovana mokinei: „Mylimai ir mielai mokinei abiturientei (...) atminti seną matematikos mokytoją-draugą“.

16

Tarpukario Lietuvoje mokiniai turėdavo ne pažymėjimus, o „mokinio ženklus“.

17

Vytauto Didžiojo ženklas, kuriuo buvo apdovanota gimnazija.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų