Šiaulių miesto centrinė gatvė 1915 metais – namai jau apšviesti elektros lemputėmis.
Eigirdo KRUOPIO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Jau greitai bus metai, kai „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje šiauliečiai pirmą kartą pamatė, koks įspūdingas buvo Šiaulių centras, dabar vadinamas senamiesčiu, prieš šimtą metų.
Ir pamatė ne senų atvirukų ar nuotraukų ekspozicijoje, o trimatį vaizdą, nes iš Šiaulių kilęs menininkas Saulius Kruopis pristatė senamiesčio maketą parodoje, skirtoje miesto savivaldos 220-mečiui, „Prarasto miesto beieškant...“
O dabar Šiaulių senamiestis Sauliaus Kruopio pastangomis vis didėja – padarytas jau aštuoniasdešimtasis maketas. Tai buvę policijos namai, o dabar šiame pastate yra įsikūrusi miesto Savivaldybė.   

- Pirmajai senamiesčio parodai padariau 55 pastatų architektūrinius maketus Policeiskaja (Vasario 16-osios), Malaja tiuremnaja (Trakų), Bolšaja tiuremnaja (Vilniaus), Sobornaja, vėliau Mintaujos (Tilžės) ir Pašto gatvėse prie pat cerkvės. Ir tuoj pradėjau daryti sinagogos, gražiai vadintos Baltąja gulbe, maketą.
Kurdamas Šiaulių senamiesčio maketą padariau daug techninių ir kitokių atradimų.
Pavyzdžiui, tik iš dviejų vienintelių atvirukų, iš kurių vieną Briuselio aukcione labai brangiai (carinių laikų Šiaulių nuotraukų iš viso pasaulyje yra nedaug, kiekvieno vaizdelio spausdinta buvo gal tik po kelis šimtus, tad gal iki šiol išliko vos 10-20) nusipirko mano draugas, pagalbininkas ir kolekcininkas Petras Kaminskas, buvo galima atstatyti visus Vilniaus gatvės pastatus, kur dabar yra laikrodis „Gaidys“.

Kitoje gatvės pusėje buvę pastatai su garsiuoju J. Arnsono fotografijos salonu yra pavaizduoti tik vieninteliame 1902 metų Brevdos išleistame atviruke, kurį šiandien saugo „Aušros“ muziejus. Šie keli vaizdai mane labai išgelbėjo, galėjau perteikti tikrai gražius miesto centrinius namus, kurių jau nėra.
Vienus nušlavė Pirmasis pasaulinis karas, o tuos, kurie išliko (vos vienas kitas), pribaigė sovietmečio planuotojai ir mokyti architektai.

- Ir kiek laiko darėte vieno namo maketą?
- Buvo net trys namai, kuriuos dariau po tris savaites, kitus kiek greičiau - dirbdamas kasdien, kasnakt, kartais net iki ryto, atidėjęs į šalį tapybą, beveik nesusitikdamas su šeima.
Kodėl taip? Nes niekas Šiauliuose nėra pakankamai ištyrinėta. Pradėjęs sutartus su muziejumi darbus, buvau nustebęs, kad labai mažai yra žinoma.
Teko viską pačiam braižyti, aiškintis pastatų dydžius, planus... Juk niekas nėra ištyrinėjęs posesijų (namų valdų)  - daugeliui nežinomos net jų vietos. Išsamias savo miesto centrinės dalies architektūrinių pastatų analizes ir knygas turi Vilnius ir Kaunas. Teko jas vartyti, nusikelti į carinių laikų statybos standartų laikus.
Pačiam su „Aušros“ muziejaus pagalba teko susirinkti nuotraukas iš draugų kolekcininkų, aiškintis, kokios jose nufotografuotos gatvės, kokie namai, kokiu kampu... Viską teko atrasti, susiieškoti, pažinti iš smulkiausių detalių, užuominų, net iš namų šešėlių.

Labai norėčiau padėkoti mano darbo grupės vadovei Vilijai Balzienei, kuri visada pagal galimybes su būriu muziejaus darbuotojų stengėsi padėti ir patarti.
Vieną kartą visi kartu kaip koks desantas nusileidome Vilniuje, Lietuvos valstybiniame archyve, ir kiekvienas ieškojome išlikusių senųjų Šiaulių miesto vaizdų.
Tačiau ir jų galimybės yra ribotos: nieko nėra išlikę, viskas kažkur Rusijos archyvuose dulka, o kita dalis tiesiog per karus buvo pradanginta, sudegė ar net tyčia buvo sudeginta, nes buvo labai daug  istorinių ir politinių priešpriešų...
Kas kas, bet Šiauliai tikrai yra labiausiai nukentėjęs miestas.

- O kaip jūs susidomėjote maketais, juk esate pagal profesiją tapytojas?  
- Na, apskritai mano įvairialypė kūrybinė veikla per kelis dešimtmečius buvo labai plačiai nušviesta tiek respublikinėje, tiek ir Šiaulių miesto spaudoje. Prieš mane guli šimtai straipsnių apie tris mano, kaip menininko, veiklos kryptis.
Kaip Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1995 metų priklausantis šiai garbingai organizacijai, vykdau profesionalaus menininko, tapytojo misiją ir kasmet rengiu net kelias savo personalines tapybos parodas bei dalyvauju grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Jau esu surengęs apie šimtą savo personalinių tapybos, meninės fotografijos ir istorinių maketų parodų. Dalyvavau daugiau nei 200 grupinių parodų. Ypač man svarbios parodos buvo Vokietijoje, Italijoje, Suomijoje, Indijoje, Rusijoje, Olandijoje, JAV,  Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje...

Nuo 1995 metų rengiu tarptautinius tapybos plenerus Nidoje, kur dalyvavo jau apie 250 dailininkų ir įvairių kitų profilio menininkų. Todėl 1999 metais buvo įkurta menininkų asociacija ,,Tiltas‘‘, o aš esu šios asociacijos pirmininkas. Surengiau ir kuravau daugiau nei 100 tarptautinių tapybos parodų.
Nuo 1998 metų su savo maketais ir įspūdingesniais namelių modeliais pradėjau dalyvauti kasmetinėje  parodoje „Vaikų šalis“ Vilniaus parodų rūmuose. Šiose parodose dalyvaudavau kasmet iki 2005-ųjų.

Būtent 2005 metais UNESCO parodų salėse, Vilniuje, pirmą sykį eksponavau Karaliaučiaus senamiesčio maketo fragmentus su dominuojančiu Vilhelmo pilies maketo modeliu N 1-160 masteliu. Kada maketą nufilmavo televizininkai ir parodė per žinias, žmonės užtvindė UNESCO patalpas. Parodos organizatoriai prisipažino, kad dar iki šiol niekada nebuvo tokio žiūrovų susidomėjimo.
Iš tikrųjų mane labai paveikė tas faktas, kad visą XX amžių negailestingai buvo naikinami miestai su nuostabiomis bažnyčiomis, kitais architektūros šedevrais. Buvo sunaikinti tokie miestai, kaip Roterdamas, Kelnas, Karaliaučius, Hamburgo ir Liubeko senamiestis, ypač Drezdenas.

2002 metais pradėjau daryti renesansinę Drezdeno pilį, o jau kitais metais suklijavau Europos šedevrą – Drezdeno Frauenkirche. Ji tuo metu buvo atstatinėjama, tad susidomėjimas ja visuomenėje buvo didelis. Tuo pačiu metu klijavau ir gotikinę Vienos Šventojo Stepono bažnyčią bei gotikinę Gdansko Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčią.
Daug esu suklijavęs Rygos miesto XX amžiaus pradžios jugendo (moderno) stiliaus namų. Taip pat suklijavau ir Berlyno, Temperes (Suomija), Niurnbergo bei Vilniaus miesto architektūrinę vertę turinčių didesnių ar mažesnių namų. 1998 metais esu net vieną Maskvos Kremliaus cerkvę padaręs.
Labai džiaugiuosi 2008 metų gegužę Karaliaučiaus istorijos ir dailės muziejuje surengta savo  istorinės tapybos ir Karaliaučiaus senamiesčio su didinga pilimi didele paroda. Dalis šios parodos 2010 metais buvo perkelta į Neringos istorijos ir etnografijos muziejų.

- Suprantama, kad Vakarų Europos architektūros šedevrai turėjo jus įkvėpti. Tačiau iš kur susidomėjimas neišlikusiu Šiaulių senamiesčiu?
- Visas mano gyvenimas sukosi aplink Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią (Katedrą): į 10-ąjį darželį ėjau pro bažnyčią, su rogutėmis važinėjau nuo bažnyčios, nes laiptų tada dar nebuvo, ir rogutės sustodavo visai prie senųjų kapinių tvoros.
Taip buvo iki 1965 metų. Manau, kad bent tą Šiaulių miesto dalį gerai pažįstu – juk vaiko atmintis yra labai stipri, visam gyvenimui.  
Lankant Šiaulių vaikų dailės mokyklos antrąją klasę man į rankas pateko senieji Šiaulių atvirukai ir aišku labai nustebau, nes nieko neatpažinau: nei kur tie namai, nei kur ta gatvė. Atpažinti save leido tik renesansinė miesto bažnyčia.

Jau vienuolikos susidomėjau namų modelių darymu – ant kampo buvusioje žaislų parduotuvėje buvo galima kartais nusipirkti tam skirtų vokiškų „Vero“ modelių dėžučių (visas dvidešimt išsaugojau). Labai įdomus, lavinantis fantaziją ir kruopštus tai buvo užsiėmimas – iš detalių klijuoti įvairius sandėlius, nedideles geležinkelio stotis ar sodo namelius, tik man vis rūpėjo, kodėl tuose modeliuose nėra normalaus, kiek aukštesnio miesto namo – tik nameliūkščiai, nameliūkščiai...
Porą metų klijuodamas tuos modeliukus aš taip įgudau, jog nusprendžiau, kad galiu jau imtis ir Šiaulių centrinės dalies maketo.

Bet tam reikėjo miesto plano, žemėlapio. O jo nebuvo – dėl karinio oro uosto  ir kitų dalykų Šiauliai buvo uždaras miestas, tad plano nebuvo ko tikėtis nusipirkti. Todėl įsigijau milimetrinio popieriaus ir, nutaręs, kad vienas langelis – vienas žingsnis, pradėjau skaičiuoti savo vaikiškus žingsnius: šimtas žingsnių iki to namo, 120 - iki kito ir taip toliau viena gatve...
Pasirodė, kad visos gatvės – kreivos, šleivos... Ir taip išvaikščiojau, sužymėjau viską nuo miesto aikštės iki Vytauto gatvės, nuo Varpo iki Dvaro gatvės. Toks atsirado mano vaikystės planas.
Jau tada pradėjau klijuoti namelius, kurie stovėjo ikikarinėje Turgaus aikštėje pagal nežinau iš kur paauglystėje gautą nuotrauką: iš bažnyčios bokšto nufotografuota aikštė su namais, arkliais, žmonėmis.
Buvo įdomu ir smalsu, kas tuose namukuose buvo, todėl vis senus žmones klausinėjau: pasakykite, prašau... Ir kokia praeinanti močiutė atsakydavo: čia miltų sandėlis, o čia Jankaus dešrų krautuvė,  čia Černiausko krautuvė, o tas baltas – žydų lavkė, anas – Šapiro sandėlis...

- Vis dėlto kaip ryžotės sukurti Šiaulių senamiesčio maketą – juk tai ir milžiniškas darbas, ir didelės išlaidos?
- Užpraėjusių metų gruodžio 2-ąją atvažiavęs į savo mamos gimtadienį Šiaulių muziejininkams parodžiau pirmąjį Šiaulių senamiesčio pastatų maketą –  Karolio Savičiaus namą, kurį tyrinėjau ir dariau net tris savaites.
- O likusią maketo dalį dariau net naktimis iki pat pernai metų gruodžio 2-ąją Chaimo Frenkelio viloje vykusio pristatymo – iki mamos jubiliejinio aštuoniasdešimtmečio gimtadienio. Tai ir suprantama, kodėl šį darbą, šį senamiesčio maketą skyriau motinai.     
Tai ir padariau Policeiskaja (Vasario 16-osios), Malaja tiuremnaja (Trakų), Bolšaja tiuremnaja (Vilniaus), Sobornaja, vėliau Mintaujos (Tilžės) ir Pašto gatvių pastatų maketus...
Matote iš gatvių pavadinimų, kaip mes buvome labai kolonizuoti – Policijos, Mažoji kalėjimo, Didžioji kalėjimo gatvės...

Kai paėmiau į rankas 1913 metų Šiaulių telefonų knygą, tai niekur lietuviškos pavardės neradau, o juk apie du šimtus abonentų mieste buvo. Viena kita pavardė gal buvo sulenkinta, o kitos - vien rusiškos ir žydiškos, labai nejauku tai skaityti šiandien.
Ir dauguma tikrų šiauliečių Ch. Frenkelio viloje prie mano kūrybinio ir tikslaus Šiaulių 1915 metų maketo nesiorientavo – kas ir kur, nes nė vieno namo tose gatvėse jau nėra likę.
O juk visi ar beveik visi senamiesčio namai buvo kapitaliniai, mūriniai – iš 55 gal tik 7 mediniai trobesiai. Tai buvo tvirti, gražūs, pagal tuometinius architektūrinius standartus pastatyti namai, tokie pat, kaip ir Kaune ar Vilniuje.

Ir tarp tų namų buvo tikrų šedevriukų – K. Savičiaus, J. Cumfto klinikos namai. Beje, anuomet iki Pirmojo pasaulinio karo visi Šiaulių namai buvo vadinami jų savininkų pavardėmis, tik karo metais vokiečiai juos sunumeravo, įvedė pedantišką tvarką.  
Visos senamiesčio gatvės buvo grįstos akmenimis, su  šaligatviais nutekamaisiais grioviais. Ir būtinai nuo šaligatvio iki kiekvieno namo durų buvo keli akmens laipteliai. Gal potvynio bijota?
Dėl to šiauliečiams brangaus maketo, gimusio vos per metus, atsisakiau daugybės parodų, tarptautinių plenerų, nes negalėjau leisti sau kur nors dviem savaitėms išvažiuoti. Tokį maketą darant reikia labai save disciplinuoti, vienatvės, koncentracijos ir ramybės.

Ir sistemingumo. Kai čia atvežiau maketą, tai dvi dienas, kol neprijungė elektros (XX amžiaus pradžioje Šiaulių centre stovėjusiuose namuose ir gatvėse jau buvo elektra), nieko negalėjau daryti – nei žmogeliukų, nei arkliukų, nei medžių priklijuoti, nes yra tam tikra metodika, nuoseklumas - smulkiosios dalys pritvirtinamos paskutinės.
O štai dabar darbas su maketais tęsiasi – senamiestis didėja, didėja ir galų gale šiauliečiai galės pamatyti, ko per dvejus XX amžiaus karus mes netekome.

Saulius Kruopis: „Jau vienuolikos susidomėjau namų modelių darymu“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Toks yra Šiaulių maketo autoriaus Sauliaus Kruopio darbo stalas... atkuriant Kaimo sinagogos kvartalą. 2012 metų kovas.

Kaimo sinagoga, statyta XIX amžiaus pabaigoje, išliko iki šių dienų „Verpsto“  fabriko teritorijoje. Šiandien ji sunkiai matoma, apstatyta tvoromis, priestatais, kaminais ir kitais šiurpiais objektais.

Šią vasarą Saulius Kruopis papildė Šiaulių maketą naujais pastatais: tai liaudies namai ir policijos pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Šiaulių miesto savivaldybė. Tai jau aštuoniasdešimtas maketas masteliu 1-160.

Sauliaus Kruopio darbo stalas: stogo dažymo procesas. Kai maketas padarytas, paskutinis procesas - objekto dažymas ir smulkios detalės, kaip kaminai, lemputės, palangės, lietvamzdžiai...

Taip atrodo jau baigtas dažyti Savivaldybės pastatas.
Eigirdo KRUOPIO nuotr.