Nepriklausomybės paminklas. Memorialinis obeliskas iš tašyto granito, tinko, metalo, aukštis 13,47 metro. Pastatytas 1932–1935 metais. Autorius K. Reisonas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiauliams labai pasisekė, kad 1973 metais čia atvyko jaunas dizaineris Vilius Puronas ir tapo miesto vyriausiuoju dailininku. Vilius tikina, kad jo veikla ir pareigybė buvo tik vienas iš faktorių, Šiauliams padėjusių kryptingai formuoti savo veidą. Pirmasis – miestas neturėjo vizualinės išraiškos, antrasis – reikėjo brandinti šiaulietiško patriotizmo dvasią, trečiasis – ryški asmenybė buvo miesto vadovas Vilius Kazanavičius. Dizaineris, baigęs Vilniaus dailės institutą, pramoninės dailės specialistas, iš panevėžiečio tapo tikru šiauliečiu, miesto įvaizdžio kūrėju, kraštotyrininku, meno istoriku.
Tad dabar pasakojimą apie Šiaulių išlikusius ir dingusius paminklus dizaineris Vilius Puronas pradeda nuo savo pirmosios pažinties su mūsų miestu.
- Anuomet, prieš keturis dešimtmečius, 1973-iųjų pabaigoje, Šiauliai nešiojo „darbininkų miesto“ etiketę. Per abu pasaulinius karus netekęs didžiosios dalies savo gyventojų ir pastatų, miestas jau buvo atstatytas, tačiau silikatinių plytų, blokinių namų aplinka verkiant reikalavo kažko įdomaus, lietuviško, savito.
Tai, kad miestas pasidarė gražus, yra ne tiek mano, kiek visos Savivaldybės (tuometinio Vykdomojo komiteto), visų mūsų šiauliečių darbas: juk tada buvo draudžiama mylėti Lietuvą, bet niekas nedraudė mylėti Šiaulių. Meilę pakrikštijome gražiai ir moksliškai – „miesto humanizavimo procesu“. Neprikibsi.
Dabar galima atvirai šnekėti, kad tokiu būdu anuomet vyko kryptingas miesto veido kūrimas, tuo pačiu – miestiečių patriotizmo formavimas. Šiauliuose atsirado Vilniaus pėsčiųjų gatvė, pramonės įmonių galimybės buvo panaudotos miesto meniniam įvaizdžiui kurti, paskatinti šiauliečiai. Galiu tik pasidžiaugti, kad tas laikotarpis, kai man teko tvarkyti miesto estetines, įvaizdžio ir kitas funkcijas, šiandien nedaro gėdos nei šiauliečiams, nei miestui, nei tuometiniams vadovams.
- Tad kokie 1973 metais buvo Šiauliai?
- Kaunas, Vilnius, net Kėdainiai turėjo susiformavusius senamiesčius, architektūros ansamblius. Visai kitokie buvo mūsų Šiauliai.
Esame miestas konglomeratas: pokaryje šalia smetoniškų pastatų buvo įtupdyti stalininio akademizmo statiniai, kokių atrastume ir Kijeve, ir Minske, ir Maskvoje, ir kitur. Šeštajame dešimtmetyje Šiauliuose suklestėjo industrinė blokinių namų statyba. Gražuolė renesansinė katedra nuo šiaurės buvo užstatyta tipiniais daugiabučiais pastatais, o Draugystės prospekto urbanistinis sprendimas, tuomet pažangus reiškinys, netrukus tapo panašus į dirbtinį žandikaulį. Vėliau miestas ėmė plėstis pietiniais gyvenamaisiais rajonais: Taškentu, Sachalinu, Kamčiatka, liaudies pravardžiuotais tolimų vietovių vardais...
Industrinės statybos pastatai buvo objektyvi būtinybė, nes reikėjo kažkur šiauliečiams gyventi. Architektų irgi negalime kaltinti – jie turėjo tik tokių galimybių. Belieka žiūrėti į tą reiškinį filosofiškai: blokinė architektūra mieste užkonservavo epochos galią ir negalias...
- Paprastai miestus labai puošia monumentaliosios dailės kūriniai. Negi Šiauliuose tuo metu nebuvo monumentų, skulptūrų, mozaikų, galų gale įspūdingų architektūrinių detalių?
- Šiauliai turėjo negausų, bet gana savitą istorinį įdirbį. Mūsų Katedra, statyta 1617–1634 metais, tebeturi iki šiol išlikusių dekoratyvinių detalių: virš pagrindinio įėjimo cherubinų galvas, šonų fasaduose reljefinį dekorą su... tautine rūta. Beje, be mūsų katedros, rūtos motyvas panaudotas tik Šventojo Mykolo bažnyčioje Vilniuje.
Šiandien mažai kas žino, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugiau kaip šimtas žmonių dirbo vienoje miesto firmoje, kuri visas Lietuvos bažnyčias aprūpindavo skulptūromis, sakraliniu dekoru. Tarpukaryje ši tradicija buvo tęsiama, mieste veikė Vlado Čižausko bažnytinės įrangos dirbtuvė, kuri tiražavo statulas, dekoravo bažnyčias – išliko gana solidus Lietuvos šventyklų sąrašas.
Gana gerų paminklų būta senosiose kapinėse, sukurtų šiauliečio skulptoriaus J. Mrozinskio. Anuometiniai atvirukai rodo, kad ties Zubovų rūmų portalu iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo dvi fantastinių grifų statulos, o per Pirmąjį pasaulinį karą kaizerininkai buvo iš lauko akmenų sumūriję paminklą Sukilėlių kalnelyje savo palaidotiems kariams.
Apie 1930 metus su šiauliečio K. Reisono pagalba iš Kauno į visą Lietuvą plūstelėjo šventųjų skulptūros – jos masiškai buvo statomos prie visų bažnyčių. O kadangi Šiauliai nuo XX amžiaus pradžios buvo susiję su aviacija, tai buvo statomi paminklai ir aviatoriams. Tiesa, daugiausiai memorialiniai...
Tarpukaryje pats didžiausias ir gražiausias monumentas Šiauliuose buvo pastatytas Sukilėlių kalnelyje 1863 metų sukilimui atminti, tuomet vadintas Nepriklausomybės paminklu. Tai ilgaamžis ir gerai reprezentuojantis aną laikmetį dekoratyvinis statinys.
- Kaip šis monumentas išliko sovietmečiu?
- Sužydėjus „buldozeriniam ateizmui“, baisiai panižo jį versti. Kadangi Laisvės paminklo Rygoje nesunaikino todėl, kad Maskvoje jį užtarė garsi rusų skulptorė V. Muchina, Šiaulių ideologai rado kitą sprendimą: dobilas obelisko smaigės viršuje buvo pakeistas vainiku su data, apačioje nuluptos varinės lentos ir kryžius. Pakeistas pavadinimas į Sukilėlių kalnelio paminklą statinį padarė ideologiškai nepavojingą. Viena iš gana gerų idėjų, praturtinusių monumentą, buvo A. Dimžlio sukurta skulptūrinė grupė „1863 metų sukilėliai“. Nors prie jo didelių švenčių nerengdavo, tačiau daugiau į jį ir nebesikėsino.
Toks Sukilėlių kalnelio paminklas išliko iki Atgimimo, 1989 metų. Miesto visuomenininkai ir menininkai vėl atstatė buvusią paminklo išvaizdą. Džiugu, kad bažnytininkai buvo išsaugoję tą kryžių ir tas memorialines lentas...
Gaila tik, kad A. Dimžlio skulptūrinė grupė, iš dalies apsaugojusi Nepriklausomybės paminklą, nebuvo apsaugota nuo mūsų kvailumo. Bronziniai sukilėliai buvo apkaltinti bolševizmu, nuvežti ir pamesti Apželdinimo treste. Vėliau juos, kaip tarybinį reliktą, nugabenome į Grūto parką. Ten išaiškėjo šiauliečių nekompetencija. Skulptūrą parsiboginome atgal, bet (neminėsiu pavardės) niekaip nesugalvojo, ką su ta skulptūrine grupe daryti. Galų gale autorius išsivežė į Pasvalio rajoną, gimtinėn, kur dabar ji yra vienas iš turistinių eksponatų.
Kaip minėjau, Sukilėlių kalnelyje buvo paminklas žuvusiems kaizerininkams. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai pastatė kitą paminklą žuvusiems hitlerininkams, aplinkui ėmę laidoti žuvusiuosius. Kai 1944 metais į Šiaulius įžengė tarybiniai išvaduotojai, jie paminklą susprogdino, vokiečių kareivių kapų kryžius nupjovė ir toje vietoje surengė šokius, bet... nė viena lietuvaitė į tuos šokius nenuėjo.
- Pokaryje paminklus irgi ėmė statyti?
- Žinoma. Per pirmąjį pokario dešimtmetį Šiauliai gausiai „apsirūpino“ ideologiniu betono „širpotriebu“ – pigia stalininio meno industrija, tiražuotomis betono statulomis. Mieste buvo pastatyti šeši Stalinai, penki Leninai ir trys Gorkiai – statulų atvaizdai išliko nuotraukose: Gubernijos parkelyje, priešais „Elnią“, šalia teatro, priešais geležinkelio stotį, kitur... Senajame parke, kur dabar stovi D. Matulaitės skulptūra „Aušra“, stovėjo Lenino ir Stalino skulptūros, išgelbėjusios prezidento A. Smetonos pasodintą ąžuolą. Garsėjo Gorkio, diskutuojančio su Stalinu, skulptūra, buvusi Pergalės aikštėje, viešojo tualeto vietoje, nes kartkartėmis ji padvelkdavo ideologine smarve...
Senajame parke prie vaikų žaidimų aikštelės sušaudymui buvo išrikiuoti betoniniai „Trys komunarai“, prieš mirtį vaikučiams linksmai mojavo rankomis – tai buvo paminklo keturiems komisarams, vėliau pastatyto Kaune, eskizas. To meto moterys kažkodėl mėgo fotografuotis prie kitų parko betoninių skulptūrų: „Elnių šeimynėlės“, „Motinystės“, „Sėdinčios pionierės“, „Už taiką“, „Dviejų ožiukų“...
Rimčiausias pokario monumentas iškilo Pergalės aikštėje ir vadinosi „Pergalės“ paminklu. Būtų nepadoru jo neprisiminti, nes daugiau kaip keturiasdešimt metų šis atvaizdas dabino pokarinių Šiaulių įvaizdį. Iš trofėjinio aliuminio atlieta kareivio skulptūra su galingu granito blokų postamentu ir vyriausybine tribūna oficialiai buvo atidengta 1947 metų pradžioje, žiemą. Pasakojama, kad iškilmių metu teko kopėčiomis prie paminklo lipti, prišalusį audeklą nuplėšti. 1991 metais monumentas buvo išmontuotas, o aliuminio skulptūra dabar yra eksponuojama Grūto parke.
Šiandien, nurimus ideologinėms aistroms, galima teigti, kad „Pergalės“ paminklas buvo gana „raštingai įrištas“ į Šiaulių centrinės aikštės architektūrinį sprendimą, pagal visas stalininės urbanistikos taisykles: buvo tinkamo mastelio, pabrėžė aikštės centrinę simetriją, nekonkuravo katedros vertikalei...
- O ar šis monumentas galėjo išlikti?
- Kažin. Nereikia užmiršti Atgimimo žmonių neapykantos sovietmečiui. Juk ta neapykanta buvo bendratautinė, kerštinga, visuotinė. Todėl daug kas buvo griaunama. Iš keršto ir skubotai.
Esame maža tauta neprognozuojamo milžino pašonėje. Dvasiškai stipriose Europos šalyse liko paminklų, dvelkiančių pergalingais tarybinio kario autais, ką jau bekalbėti apie Vokietijos Treptovo parką, kitus monumentus, patupdytus nugalėto priešo žemėje. Jiems – istorinė egzotika, mūsų atveju – kebliau.
Mūsų poelgiui randu savotišką pasiteisinimą instinkte, pasąmonėje. Juk nuodų smarvę užuodžiame ir dabartinių užsienio ideologų diegiamose vertybėse: visokiose tolerancijose, globalizmuose, dvasiniuose ir lytiniuose iškrypimuose.
Bet saikingumą taip pat juntame. „Pergalės“ paminklą nuvertėme kaip sovietmečio ideologinį kūrinį. O kodėl nelietėme tarybinių karių kapinių prie Katedros? Neleido moralė, sąžinė, atsakomybė prieš Amžinybę, tai yra, vėl tas pats tautos padorumo instinktas. Ne baimė prieš diplomatines audras.
Apskritai, miesto centro monumentai yra miesto simboliai. Jei, pavyzdžiui, po to „Kareivio“ žūties kažkur prieš Savivaldybę būtume įkomponavę D. Matulaitės skulptūrą „Aušra“ ir ją pavadinę „Karaliene Morta“ ar panašiai, ji būtų tapusi prasminga. Dabar „Aušra“, atlieka kuklią dekoratyvinės parko skulptūrėlės funkciją, tai yra, valgyti neprašo, turistų nedomina, niekam netrukdo...
- Ir kada Stalino, Lenino paminklų Šiauliuose nebeliko?
- Stalino paminklai buvo centralizuotai nuversti po TSKP XXI suvažiavimo. Leninai ir Gorkiai nunyko vėliau ne dėl ideologijų, o dėl technologijų. Juk statulos, buvo gaminamos kažkur Ukrainoje iš nepatvarios medžiagos – cemento. Jos tiesiog pradėjo byrėti nuo temperatūrų kaitos, klimato. Pavyzdžiui, tas „staliniukas“ prie Šiaulių dramos teatro turėjo net nuolatinį remontininką, kuris kas pavasarį išbyrėjusias vietas užlipdydavo, prieš Gegužės šventes gražiai sidabru nudažydavo.
Cementinių statulų galas buvo natūralus: anuometiniai komunalinio ūkio darbuotojai susmulkintus „leniniukų“ gabalus sumetė į Talšos ežerą, stiprindami pakrantę kažkur ties „Elniu“. Tas pats atsitiko ir su parko skulptūromis: kai kurias palaidojo kelininkai, kitos buvo nukaršintos kolektyvinių sodų nameliuose.
Reikia pripažinti, kad tai vyko ne tik dėl betono trupėjimų ar ideologinių krypčių. Tiesiog atėjo kita mada: trikampių suoliukų, moterų kuodų, apie kurią...
(Bus daugiau)

Vilius Puronas: „Gaila tik, kad A. Dimžlio skulptūrinė grupė, iš dalies apsaugojusi Nepriklausomybės paminklą, buvo neapsaugota nuo mūsų kvailumo“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

J. Stalinas su M. Gorkiu Pergalės aikštėje. Tiražuota betono statula, 1952 metai.
Iš Viliaus Purono, Vytenio Rimkaus ir Petro Kaminsko foto archyvų.

„Pergalės“ paminklas. Granitas, tinkas, skulptūra iš aliuminio, obelisko aukštis 10,34, skulptūros – trys metrai. Skulptorius A. Penkovas, architektas J. Kumpis. 1947–1991 metai.
Iš Viliaus Purono, Vytenio Rimkaus ir Petro Kaminsko foto archyvų.

A. Dimžlio horeljefas-skulptūrinė grupė „1863 metų sukilėliai“. Bronzos liejinys, 1957 metai.
Iš Viliaus Purono, Vytenio Rimkaus ir Petro Kaminsko foto archyvų.

Du grifai prie Zubovų rūmų laiptų. Nuo XIX amžiaus I pusės iki 1915 metų. Dailininko G. Bagdonavičiaus piešinys.
Iš Viliaus Purono, Vytenio Rimkaus ir Petro Kaminsko foto archyvų.

J. Stalinas prie teatro. Tiražuota betono statula, 1948 metai.
Iš Viliaus Purono, Vytenio Rimkaus ir Petro Kaminsko foto archyvų.

„Elnių šeimynėlė“ senajame parke. Tiražuota betono statula. Šeštojo dešimtmečio pradžioje nugriauta.
Iš Viliaus Purono, Vytenio Rimkaus ir Petro Kaminsko foto archyvų.