Vilius Puronas teigia, kad kai kurie nugriauti sovietmečio paminklai buvę vertingi ir kaip istoriniai, ir kaip architektūriniai, ir meniniai kūriniai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Dizaineris, buvęs ilgametis mūsų miesto vyr. dailininkas Vilius Puronas tęsia pasakojimą apie išlikusius ir neišlikusius Šiaulių paminklus.
- Taigi, tiražuotosios pokario betoninės skulptūros Šiauliuose su laiku pačios nunyko ar buvo nugriautos, o miestas puolė dabintis nuosavų menininkų darbais. Šeštojo dešimtmečio gale Pedagoginiame institute susibūrė visa profesionalių dailininkų paletė – čia dirbo savi, ne importuoti žmonės, kūrė pagal to laiko madas, galimybes.
Daugiaaukščių pastatų aklasienėse atsirado dekoratyvinė sgrafito (kelių sluoksnių dekoratyvinio tinko) technologija, kuri tuomet buvo labai skoninga. Pastatų eksterjeruose šie kūriniai išsilaikė neilgai, nors tų 7-ojo dešimtmečio sgrafitų išliko ant Tilžės gatvės nr. 27, ant Katinų muziejaus, ant Didždvario mokyklos, kituose fasaduose. Paminėtina ir ilgaamžiškesnė technologija. Monumentalistas Vitolis Trušys tuo laikotarpiu kūrė ne tik freskas, bet ir mozaikas. Išliko „Gyvybės medis“, žymių žmonių portretai (poetas Jovaras, Peliksas Bugailiškis, Ignas Prielgauskas ir kt.). Tiesa, mozaikos buvo mažesnio formato, todėl dažnai praslysta žmonėms pro akis.
Kurį laiką pastatų vidų ir išorę buvo madinga puošti vadinamąja „čekanka“ (metalo skardos plastika). Kodėl? Buvo nesunku gauti vario skardos ir, pasidėjus ją ant pjuvenų maišo, kalinėti, suteikiant reljefą. Menu „Ikarą“ ant buvusios Autobusų stoties, o „Verpsto“ fasade, Trakų gatvėje, viena jų ir dabar yra išlikusi, tūno po vijokliais. „Čekanka“ klestėjo pora gerų dešimtmečių, ją eksploatavo ir tautodailininkai tol, kol iš mados išėjo...
- Tada Šiauliuose ir atsirado originalių skulptūrų?
- Verta pabrėžti, kad anuometiniams miesto vadovams mes, kūrėjai, buvome mylimi, reikalingi žmonės. Ir LKP Šiaulių miesto komitetui buvo paranku naudotis mūsų dailininkais, tokiu būdu save įprasminti, tuo labiau kad Šiauliai turėjo „puikias revoliucines tradicijas“. Štai kodėl mieste buvo pastatyta daug ideologinių skulptūrų – dažniausiai kokybiškų, pakankamai brandžių, kurios beveik visos buvo sunaikintos Atgimimo metais. Iš to laikotarpio liko cementinė memorialinė skulptūra „Varpas“ (autorius R. Kazlauskas) prie Juliaus Janonio gimnazijos.
Mieste liko palyginti „smulkmė“, daugiausia dekoratyvinio pobūdžio skulptūrėlės, neblogai menančios anos epochos veidą ir galimybes. Daugelio jų lopšelius teko supti ir man.
Šiaulių mieste gyveno keli skulptoriai. Aloyzas Toleikis sukūrė skulptūras „Jaunystė“, „Ikaras“, „Grojanti mergaitė“, „Dubysa“, „Rytas“, „Motinystė“, „Mergaitė su dūdelėmis“, antkapinį paminklą poetui J. Krikščiūnui-Jovarui – sąrašas ilgas, nebaigtas. Kazimieras Kasperavičius yra „Rūdės“, „Paukščių“, „Chimerų“, kitų dekoratyvinių skulptūrėlių autorius. Skulptorė Birutė Kasperavičienė – skulptūrų „Trys nykštukai“, „Senelis su anūkais“, „Pelikanai“, „Vaikystė“, „Karuselė“ ir kt. darbų, skirtų miesto skverams, kūrėja. Liko ir Donato Lukoševičiaus darbų, kitų dekoratyvinių skulptūrėlių, kurių spalvoto metalo vagys nenugvelbė. Turbūt per žioplumą, tuo labiau kad ne visos jos bronzinės. Dauguma jų yra atlietos iš betono ir aprengtos vario skarda. Kai kurias iš jų tenka slapta restauruoti, bet apie tai niekas nežino ir tuo aš džiaugiuosi. Yra likusių ir granito skulptūrų, ir iš marmuro. Beje, pastarosios pas mus, kitaip nei pietuose, labai prastai išsilaiko.
- Kokių sovietmečio paminklų jau nebėra?
- Žinomiausias A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus „Vladimiras Leninas“, kuris 1971 metais buvo pastatytas prie įėjimo į senąjį parką. Tai buvo pilko granito, padorus, rimtas paminklas. Nuvalkiotai temai autoriai surado iš tiesų originalų sprendimą: erdviniame vertikaliame skulptūriniame akcente panaudojo horeljefą – nežinau analogų. Tas „Leninas“ toliau saugojo prezidento A. Smetonos pasodintą ąžuoliuką, minėtą pirmajame straipsnyje, dabino turistinius lankstinukus ir, atėjus laikui, džentelmeniškai užleido vietą „Aušrai“. Dabar ši skulptūra Šiaulius reprezentuoja Amerikoje, JAV. Esu patenkintas, Aloyzas, manau, taip pat.
Beje, ši Šiauliuose suprojektuota ir pagaminta skulptūra anuomet tiek vadovams, tiek miesto dailininkams buvo strateginis gaminys – jos dėka į mus imta žiūrėti kaip į reikalingus miestui žmones, lengviau buvo skiriami butai, dirbtuvės, naujai projektuojamų statinių ar skverų sąmatose rasdavau sumų meno kūriniams.  
Reikia paminėti skulptorės N. Gaigalaitės ir architektės N. Bučiūtės paminklą „Kazys Preikšas“, kuris stovėjo dabartinių P. Višinskio ir Stoties gatvių sankryžos skverelyje, A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus paminklą komjaunuoliui Broniui Grigui prie buvusio „Palydovo“ kino teatro, D. Lukoševičiaus ir architekto V. Gabriūno memorialinį biustą „Generolas F. Baltušis-Žemaitis“ Birutės ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje.
Tai buvo pakankamai brandūs skulptorių darbai. Monumentalaus pobūdžio skulptūros buvo skirtos konkrečioms vietoms, jos neblogai įsirašė į aplinką. Nors jų paskirtis – dvelkti ideologiniu kvapeliu, tačiau tai buvo anuometinio miesto puošmenos ir reprezentaciniai akcentai, ne plepalai. O šiandien? Tų vietų dauguma dabar apšnerkšta, apleista, laukiame-nesulaukiame, kada perkūnas trenks, kad persižegnotume.
- Jūs nepaminėtoje Salduvės monumento.
- Tai atskira tema. Dabar galiu kiek garsiau prasižioti, nes jis seniai nuverstas. Ir truputį papostringauti apie Antrąjį pasaulinį karą. Priminti, kad latviai ir estai turėjo savo SS divizijas, o mūsų generolas P. Kubiliūnas buvo gerai išmokinęs lietuvių karius – kai reikės, sprukite į krūmus, jūs Lietuvai reikalingi... Rusijon evakuotiems lietuviukams tokių galimybių nebuvo.
Skulptoriaus Kęstučio Patamsio ir architektės Gražinos Pajarskaitės „Monumentas Tarybinei armijai išvaduotojai“ ir horeljefas „16-ajai lietuviškai divizijai“ buvo inspiruoti tos divizijos veteranų. Tai buvo lietuviai, karui artėjant paimti arba pabėgę į Rusiją, kur iš jų buvo sukomplektuotas karinis vienetas. Daug lietuviškų galvų buvo padėta ties Šiauliais ir Klaipėda 1944-aisiais...
Salduvės monumento trijų karių grupėje centrine figūra buvo senovės lietuvis, iš šalių apsuptas dviejų 16-osios divizijos vyrų, aprengtų tarybinių karių uniformomis. Kad Maskvai neužkliūtų per daug lietuviška tematika, prieš sumontuojant (statyta 1977 metais), monumentas skubiai buvo perkrikštytas į „Monumentą Tarybinei armijai išvaduotojai“. Tuo pačiu įsibėgėjimu jo fone įsikomponavo stambios apimties horeljefas „16-ajai lietuviškai divizijai“. Vietos valdžiai tebebuvo neramu. Pagrindinę karių trijulę lydėjo instrukcija: fotografuoti monumentą spaudai ir oficialiems atvirukams taip, kad dominuotų automatą iškėlęs karys, nes „neduok, Dieve, dar koks durnius mums nacionalizmą pripaišys..!“
Beje, monumento gamybai reikėjo pačios aukščiausios kategorijos spalvotojo metalo suvirintojų. Tokių pas saviškius neradome, teko Vilniaus Dailės kombinatui armėną Žorą Akopianą išsirašyti per Maskvą iš Jerevano į Šiaulius. Taip išmokome šio amato paslapčių, visos miesto gamyklos talkininkavo gaminant ir statant.
Kai 1992 metais jį, kaip ir Kryžkalnio monumentą, kažkokie anoniminiai „patriotai“ bandė sprogdinti, teišmušė tik skardos lapą iš šono. Paskui monumentą jau kitais būdais oficialiai griovėme ir naikinome. Sunaikinome ne viską. Ačiū Dievui, kad kažkokie norvegai nors vieną monumento galvą pas save išsivežė. O likusį metalą Šiaulių savivaldybė pardavė už 10 ar 12 tūkstančių litų. Geras biznis, ką ir besakysi.
- Ar šis paminklas buvo vertingas kaip meno kūrinys?
- Kategoriškai įsitikinęs, kad vertingas. Šį „naujadarą“ į Salduvės istorinį reljefą architektė įpiešė puikiai, piliakalniui suteikusi naują prasmę. Profesionalus ir skulptoriaus darbas: skulptūriniame-architektūriniame ansamblyje neblogai derėjo horeljefo horizontalė su trijų figūrų vertikale.
Galima virkauti, kad monumentą statant buldozeriai archeologams kultūrinį sluoksnį pažeidė. Galima ir dėl kitų savybių ar aplinkybių aimanuoti, bet ne per smarkiai. Tai buvo iš tiesų žymus kūrinys, liksiąs Lietuvos meno chrestomatijose.
- Ar iš to laikotarpio liko kai kurių tautodailininkų iš medžio ar metalo sukurtų darbų?
- Ir taip, ir ne. Saviveiklininkams dera žinoti savo vietą šalia profesionalų, kaip ir savivaldybininkams suprasti: kas tinka kaimui, netinka miesto centrui. Šiauliai – pradininkas, medinę tautodailę anuomet įsileidęs į miestą.
Kai 1973 metais senovės karių skulptūrinė kompozicija „Saulės mūšis“ su horizontaliu įrašu medžio kamiene buvo pastatyta šalia Šeduvos gatvės, tai buvo drąsus, bet pavykęs eksperimentas. Sekė antrasis žingsnis – medžio figūrų kompleksas J. Basanavičiaus gatvėje, dar keli, vis silpnėjantys žingsniukai. Vieni supuvo, kiti pradėjo girgždėti. Ir tai natūralu – saviveikla ir neilgaamžės medžiagos.
Beje, kryptingai pasinaudojus tautodaile, atsirado naujų, nematytų dizaino formų, lėmusių miesto veidą. Tai – tūrinės reklamos kompleksas Vilniaus pėsčiųjų gatvėje („Batas“, „Superkopūstas“, „Gyvatė“ ir kt.), sieninių pano tapyba studentų jėgomis (1975–1986), kiti taikomosios paskirties kūriniai. Tai – ne monumentalusis menas, apšnekamas šiame straipsnyje, o originali kūrybinė kryptis, gimusi Šiauliuose, anuomet miestui suteikusi visasąjunginę šlovę.
Vertėtų ateityje apie tai išsamiau pašnekėti, paminėti kūrėjus ir metalistą H. Orakauską, sukūrusį „Skaitantį žmogų“, „Temidę“, nes šiam menininkui Dievo buvo duota tiek, kiek neduota jokiam kitam žmogui...
- O „Saulės laikrodžio“ kompleksą ir „Saulės mūšio“ vitražą, ko gero, reikėtų vadinti paskutiniais iš išlikusiųjų sovietmečio paminklų?
- Artėjo Šiaulių 750-mečio jubiliejus: buvo proga, buvo pinigų ir noro padaryti tai, dėl ko nebūtų gėda ir po šimto, ir po dviejų šimtų metų. Taip atsirado mieste „Saulės laikrodžio“ aikštė (architektai A. Černiauskas, R. Jurėla ir A. Višniūnas, skulptorius S. Kuzma). Vykęs kūrinys liudijo visų šiauliečių pakilimą ir dvasinę brandą. Juk ne veltui „Saulės laikrodžio“ aikštė tapo „nematoma“ pačia gerąja prasme – visi įpratome eiti prie „Šauliuko“ ar „Berniuko“. O kai sovietinė santvarka byrėjo, šis kompleksas atliko ir mus vienijančią funkciją.
Atsirado profesoriaus K. Morkūno „Saulės mūšio“ vitražas, svarbus ne tiek savo dydžiu ar spalvingumu, bet tuo, kad kūrinys pirmą sykį tapo lietuviško valstybingumo raidos įprasminimo simboliu. Ano jubiliejaus priedangoje atsirado Vilniaus g. bulvaro tęsinys tarp Tilžės gatvės ir Draugystės prospekto. Atsirado miesto laikraštyje mokslininkų straipsnynas apie Šiaulių istoriją. Atsirado...
... Atsirado? Niekas tuomet neatsirado iš plepalų. Jei liežuvis dirbtų mažiau, padaroma būtų daugiau.

A. Toleikio „Madona“ Kaštonų alėjoje. 1983 metai.
Viliaus Purono archyvo nuotr.

A. Toleikio „Rudenėlis“ Kaštonų alėjoje. 1975 metai.
Viliaus Purono archyvo nuotr.

A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus „Vladimiras Leninas“ prie įėjimo į senąjį parką. 1991–1990 metai.
Viliaus Purono archyvo nuotr.

A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus „Komjaunuolis pogrindininkas Bronius Grigas“ prie buvusio „Palydovo“ kino teatro. 1968–1990 metai.
Viliaus Purono archyvo nuotr.

A. Toleikio ir D. Lukoševičiaus „Ikaras“ ant buvusios Autobusų stoties pastato fasado. 1970–2005 metai.
Viliaus Purono archyvo nuotr.

N. Gaigalaitės „Kazys Preikšas“ (architektė N. Bučiūtė). 1978–1990 metai.
Viliaus Purono archyvo nuotr.

D. Lukoševičiaus „Generolas F. Baltušis-Žemaitis“ (architektas V. Gabriūnas) Birutės ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje. 1975–1990 metai.
Viliaus Purono archyvo nuotr.

Skulptoriaus K. Patamsio ir architektės G. Pajarskaitės „Monumentas Tarybinei armijai išvaduotojai“ ir horeljefas „16–ajai lietuviškai divizijai“.
Viliaus Purono archyvo nuotr.