facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2013-06-14 18

„Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Gražina Narbutaitė: „Šiauliuose Jovaras gyveno du kartus: 1907-1910 metais, kai mokėsi „švedu“, tai yra, privačiai gaudamas „Žiburėlio“ draugijos stipendiją, o antrą kartą čia atsikėlė 1946 metais visam laikui.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių K. Donelaičio gatvės kapinėse įspūdingiausias yra poeto Jono Krikščiūno-Jovaro (1880 – 1967) kapas, kurio antkapyje žymaus skulptoriaus Aloyzo Toleikio skulptūra „Poezijos mūza“. Nedaug Šiaulių kapinėse ilsisi poetų ir rašytojų: Juozas Miliauskas-Miglovara – senosiose kapinėse, Ona Lukauskaitė-Poškienė - Ginkūnų kapinėse ir dar keli.
Tačiau su tuo nesutinka Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Gražina Narbutaitė, kuri yra Jovaro rinkinio saugotoja:
- Yra labai daug poetų, rašytojų, vertėjų, literatūrologų, kurie yra susiję su Šiauliais: čia gimę, augę, mokęsi, netgi kalėję. Tiesa, nedaug jų amžino poilsio atgulė Šiaulių kapinėse kaip mūsų Jovaras ar Miglovara.
Nors kita vertus, kaip tik J. Krikščiūnas-Jovaras yra Šiaulių rajono žmogus - gimęs ir ilgai gyvenęs Kalniškių kaime. O Šiauliuose Jovaras gyveno du kartus: 1907-1910 metais, kai mokėsi „švedu“, tai yra, privačiai, gaudamas „Žiburėlio“ draugijos stipendiją, o antrą kartą čia atsikėlė 1946 metais visam laikui.
- Tada Jovaras ir pasistatė Vytauto gatvėje namą?
- Tarpukaryje šis pastatas, kuris dabar vadinamas Jovaro namu, priklausė tokiam Žukauskui. 1927 metais šiame name pastarasis buvo įkūręs „Aušros“ saldainių fabriką. Nors gal garsiai pasakyta „fabriką“ - tiesiog fabrikėlį, kuriame buvo modernių mašinų ir buvo gaminama apie 200 pavadinimų saldainių, šokolado, marmelado. 1928 metais Žemės ūkio ir pramonės parodoje ši produkcija net pelnė sidabro medalį. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Žukauskų šeima pasitraukė į Vakarus, o kadangi Šiauliai buvo labai sugriauti, namas liko labai nuniokotas.
Jovaras, jausdamasis žinomu rašytoju, nes 1940 metais buvo priimtas į TSRS Rašytojų sąjungą, kreipėsi į Šiaulių miesto valdžią prašydamas leisti jam apsigyventi Šiauliuose, motyvuodamas savo silpna sveikata, kad būtų arčiau gydytojų. Ir miesto valdžia jam leido pasirinkti bet kokius apleistus namus su sąlyga, kad juos atsistatys savo jėgomis.
J. Krikščiūnas-Jovaras pasirinko būtent šitą namą ir ėmėsi jį tvarkyti su tokiu pažįstamu Dapšiu. Tos statybos labai užsitęsė, poetą finansiškai ir moraliai labai išvargino, net įstūmė į skolas. Bet skolas išsimokėjus Jovaro šeima apsigyveno antrajame namo aukšte, o pirmajame aukšte – Dapšiai.
- O kada ir kaip Jovaro namas tapo muziejumi?
- 1967 metais Jovaras mirė ir buvo palaidotas K. Donelaičio gatvės kapinėse, name liko gyventi jo trečioji žmona Viktorija Sirutavičienė-Krikščiūnienė, kuri mirė 1980 metais. Po jos mirties Jovaro sūnus Giedrius Krikščiūnas, kuris dabar gyvena kitapus gatvės, ėmė rūpintis, kad šiuose namuose būtų įrengtas memorialinis muziejus. Miesto valdžia tam pritarė, pradėjo rengti techninę dokumentaciją ir 1981-1986 metais čia vyko didžiulė rekonstrukcija, remontai ir visa aplinka buvo sutvarkyta. Labai prie to prisidėjo visuomeninės talkos, kurių vienas iš iniciatorių buvo Jovaro kaimynų Laumakių sūnus Stasys – jis labai norėjo, kad čia būtų muziejus.
1986 metais sutvarkytas šis namas buvo perduotas „Aušros“ muziejui, kuris čia parengė poetui skirtą ekspoziciją ir visuomenei duris atvėrė tų metų rugsėjį.
Daug metų - nuo 1987 iki 2009-ųjų - Jovaro namo kiemelyje vykdavo „Poezijos pavasario“ popietės: čia rinkdavosi miesto, aplinkinių rajonų ir tolimesnių vietų literatai skaityti savo poezijos. Labai entuziastingai popietėse dalyvaudavo Šiaulių dramos teatro aktorės Olita Dautartaitė ir Silvija Povilaitytė.
Paskui popietės buvo perkeltos į Ch. Frenkelio vilą, o dar vėliau jų buvo atsisakyta ir pradėta kviesti „Poezijos pavasario“ dalyvius iš Vilniaus.
Dabar Jovaro namas yra „Aušros“ muziejaus padalinys, kaip ir Dviračių ar Fotografijos muziejai, priklauso Istorijos skyriui.
Šiame name yra ir ekspozicijos „Poeto Jovaro gyvenamoji aplinka (XX a. 6–7 dešimt. interjerai)“, ir „XX amžiaus pirmosios pusės knygynas“, nors Jovaro rinkinio eksponatų yra labai daug.
Juk kai Jovaras čia persikėlė iš Kalniškių, tai atsivežė ir asmeninius daiktus, ir baldus, ir knygas. Jo fondas – knygos, jo rankraščiai, laiškai - yra įspūdingas, o visas rinkinys siekia per 800 eksponatų, kurie aprėpia laikotarpį nuo XIX amžiaus pabaigos iki maždaug 1964 metų.
Šį rinkinį muziejui perdavė Jovaro šeima, ypač sūnus Giedrius. Ir kiti žmonės atnešdavo Jovaro laiškus, jo dedikuotas knygas ir t. t. Dabar jau nebe tiek daug eksponatų sulaukiame – matyt, nebedaug jų likę.
Kadangi Jovaro name dabar vyksta užsėmimai – šrifto ir ekslibrisų edukacija, lankytojai – dažniausiai vaikai - apžiūri ir poeto memorialinius kambarius, ir naują įrengtą knygyno ekspoziciją, ir kitus eksponatus. Jiems tai nauja, keista.
- Ir kaip jiems pristatote Jovarą – tik kaip poetą?
- Ne tik, nes Jovaras buvo ne vienalytė, įvairiapusė asmenybė.
Pirmiausia, nuo jaunumės jis buvo knygnešys – vienas iš žymesnių Šiaulių apskrityje. Apskritis pasižymėjo aktyviu draudžiamos lietuviškos spaudos platinimu. Būtent už knygnešystę Jovarui 1928 metais tuometinė Lietuvos Respublikos valdžia paskyrė 100 litų pensiją. Tai buvo didelis įvertinimas.
Žinoma, pristatau ir kaip poetą, Povilo Višinskio mokinį – atvestą į lietuvių literatūrą.
Jovaras yra ir verlibro pradininkas Lietuvoje, mėgo ir soneto žanrą – parašė 23 sonetus. Jo poezija turėjo įtakos ankstyvajai Juliaus Janonio, Kazio Binkio kūrybai, jis laikomas vienu iš žymiausių 1905 metų revoliucijos poetų.
Daug Jovaro eilėraščių yra tapę labai populiariomis liaudies dainomis: kadangi jo kūryba artima tautosakai, žmonės jo eilėms kūrė melodijas. Pavyzdžiui, daina „Ko liūdi, berželi“ turėjo apie 170 variantų, o eilėraštis „Tylus, tylus vakarėlis“ - apie 110 dainuojamų variantų, o ir kiti jo eilėraščiai, tapę liaudies dainomis, irgi turi daugybę variantų.
Dar Jovaras įdomus tuo, kad būdamas savamokslis, niekada jokios mokyklos nelankęs, buvo labai smalsus, labai daug skaitė, savarankiškai visą gyvenimą lavinosi. Galbūt ne tik už atliekamus pinigus jis nuolat pirkdavo knygas, laikraščius, veždavosi juos į savo Kalniškius, savo didele biblioteka leido visiems naudotis, leidinius noriai skolindavo ir džiaugdavosi, kad dideli ir maži skaito, domisi.
Jovaro namai Kalniškiuose buvo savotiški kultūros namai, kaimo viešoji biblioteka, o jis pats tikras bibliotekininkas, savo biblioteką suskirstęs į vienuolika skyrių. Iš jo rinkinio galima susidaryti vaizdą, ką tuo metu Lietuvos kaime skaitė, kokia literatūra domėjosi. Tai buvo ir mokslo populiarinimo, ir medicinos, ir gamtos mokslų, ir grožinės literatūros knygos, kalendoriai ir periodika.
- Iš ko Jovaras paveldėjo tokią trauką knygoms – iš tėvų?
- Jo tėvai buvo paprasti valstiečiai, jie negalėjo vaikų leisti į mokyklą, tad tėvas pats vaikus mokė rašyti, skaityti.
Tačiau, kadangi Jonas gimė 1880 metais – spaudos draudimo laikotarpiu, į tėvų sodybą nuolat užeidavo knygnešiai, atnešdavo naujų knygų, kitų leidinių, aišku, iš kur tas susidomėjimas atsirado. Be to, akivaizdu, kad Jonas buvo labai gabus, nors ir silpnos sveikatos: vasaromis jis piemenaudavo, o žiemą ūgtelėjęs pats pradėjo „daraktoriauti“ - kitus kaimo vaikus mokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti. Mokė ir kaimynų Grušų sūnų Juozą – būsimą žinomą lietuvių dramaturgą.
Paskui apie 1895-1897 metus jau pats Jonas Krikščiūnas pradėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą, o tuo metu kaime populiariausi buvo įvairūs kalendoriai, maldaknygės, religinė literatūra, sapnininkai, burtų knygos.
Ir jis pakankami greitai pasižymėjo tarp knygnešių – buvo laikomas sumaniu, sugebančiu išsisukti iš sudėtingesnių situacijų.
Nors, kita vertus, literatūrologas Vytautas Kubilius yra labai gražiai pasakęs: „Dažnas spaudos draudimo laikų žodis buvo užkosėtas krauju“. Jovarui tai labai tinka, nes ties Kurtuvėnais jį su broliu vežimu gabenant lietuviškas knygas užklupo žandarai, kurie tada Jovarą ir peršovė. Pasekmės buvo liūdnos – Jovarui buvo atlikta operacija, jis ilgai gydėsi.
O be to, Jovaras, klajodamas kaimo keliais, užsikrėtė sunkia akių liga – trachoma, todėl vėliau viena akimi apako.
Literatūrą jis platino iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 metais.
Tačiau ir vėliau J. Krikščiūnas platino knygas – buvo Šiaulių turguje išsipirkęs vietą ir ten prekiaudavo įvairiais leidiniais. Tą jo veiklą rėmė net šeima – tėvai knygoms vežioti duodavo arklį su vežimu.
(Bus daugiau.)

2013-06-14 20

K. Donelaičio gatvės kapinėse skulptūra „Poezijos mūza“ žymi poeto Jono Krikščiūno-Jovaro kapą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-06-14 14

Lietuvos poeto, knygnešio Jono Krikščiūno-Jovaro biustas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-06-14 132013-06-14 12

Poeto Jovaro darbo kabinetas memorialiniame muziejuje, Vytauto gatvėje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-06-14 15

Jovaro namas – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Į viršų