A. V. Žak: „Žinoma, gal ateis toks laikas ir kapinių neliks nė žymės, bet kol yra gyvųjų, jiems reikia saugoti savo protėvių kapus. Tegul kapinėms ir du šimtai metų, tegul ir tūkstantis, bet tegul jos lieka, nes juk tiek daug yra žemės.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Apie senąsias Šiaulių stačiatikių kapines, cerkves pasakoja ilgamečio Šiaulių Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo cerkvės šventiko Michailo Žako našlė Ala Vladimirovna Žak.
Manau, kad tai yra svarbu ne tiek mirusiems, kiek gyviems...
- Maždaug tris XIX amžiaus dešimtmečius Šiaulių stačiatikiai priklausė Padubysio parapijai, nes aplink esančiuose kaimuose buvo atvykėlių iš Kuršo bei jau nuo seno juose gyvenančių stačiatikių.
Tik 1840 metais stačiatikių bendruomenė jau buvo įregistruota Šiaulių mieste. Bendruomenė tuomet nebuvo didelė – ją sudarė kiek daugiau kaip 300 valdininkų, kariškių, tarnautojų šeimos ir, žinoma, grafai Zubovai.
Pasak išlikusių dokumentų, iš pradžių stačiatikiai Šiauliuose turėjo nedidelę namų cerkvę, kuriai buvo nuomojamos patalpos. Nuo 1841 iki 1852 metų cerkvė buvo Josifo Lorinskio namuose, paskui Legeiko namuose, o dar vėliau ji buvo perkelta į bajorų mokyklą.
O kada buvo Šiauliuose įkurtos stačiatikių kapinės, kas pirmas jose palaidotas, dabar jau neįmanoma atsakyti – cerkvės dokumentai buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą. Nebent dalis jų yra likusi Vilniuje esančiuose archyvuose.
Viena tikrai žinoma, kad kapinės jau buvo 1863 metais, kai čia buvo palaidoti kareiviai, žuvę kovose su sukilėliais prie Papilės. Maždaug tuo metu buvo pastatyta ir cerkvė, kuri su šiomis kapinėmis yra susijusi ypatingais ryšiais, kaip ir antroji cerkvė, kurios jau nebėra.
- Dvi cerkvės, o ne cerkvė ir koplyčia?
- Taip, Šiauliuose buvo dvi cerkvės – mūrinė Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bei medinė Visų gedinčiųjų Dievo Motinos ikonos. Antroji tikrai buvo cerkvė, o ne koplyčia, nes joje buvo altorius.
Daugiausia yra žinoma apie mūrinę cerkvę. Ji buvo pastatyta pačiame Šiaulių miesto centre, visai netoli katalikų Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.
Šią bizantinio stiliaus cerkvę su penkiais bokštais 1867 metų gegužės 7 dieną iškilmingai pašventino Kauno gubernijos vyskupas Aleksandras.
Politikai buvo ir yra netoliaregiai. Jie mano, jei jie šiandien yra šeimininkai, tai taip ir bus visada. Tačiau nė vienas politikas nežino, kuo baigsis ta politika. Taip Šiauliuose ir išėjo: lyg kitos vietos nebuvo, pastatė cerkvę prie pat bažnyčios ir štai jums Petro ir Povilo šventovės kvadrate. Gal iš principo ir neblogai, kad mūsų miesto globėjai yra dukart šventieji Petras ir Povilas, bet dar geriau būtų buvę, jei cerkvę būtų pastatę kitoje vietoje – nebūtų reikėję jos kelti į kitą vietą.
Nes kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, miesto valdžia nutarė cerkvę iškelti į kitą vietą. Ilgai vyko diskusijos, net pats prezidentas A. Smetona dėl to buvo į Šiaulius atvažiavęs, net vyko teismai. Tik nesuspėjo laiku bendruomenė pateikti apeliacijos aukštesniosios instancijos teismui, nes tarpukaryje tas teismas buvo Kaune – laikinojoje sostinėje, o Lietuvos cerkvių galva tuomet buvo Vilniuje, kuris priklausė Lenkijai.
Ir cerkvės perkėlimui iš Vyriausybės gavus nemažą sumą pinigų, ji perkelta į stačiatikių kapinių pakraštį ir jau pastatyta mažesnė, be varpinės ir visa kita. O kadangi liko daug statybinių medžiagų, plytų ir t. t., šalia jos pastatė namą. Parapija buvo nedidelė, todėl namas buvo skirtas ne tik šventikui, bet ir nuomoti jame butus.
Taigi ši mūrinė cerkvė, kuri matoma įėjus pro vartus, yra perkeltoji iš Šiaulių miesto centro 1937-1938 metais. O už jos dabar yra likę tik pamatai antrosios cerkvės, kuri 1887 metais buvo pastatyta iš labai vertingos Karelijos raudonosios eglės medienos.
Kol cerkvės buvo dvi, medinėje pamaldos vykdavo žiemą, nes joje buvo šilta, o vasarą žmonės melsdavosi šaltoje mūrinėje.
Dabar, kai medinė cerkvė jau sudegusi (pirmą kartą joje ugnis įsiplieskė 1989 metais, po metų ar dvejų joje kilo dar didesnis gaisras, o trečiojo gaisro metu ji sudegė iki pamatų ir puikioji mediena betiko tik malkoms), žiemą ir vasarą veikia mūrinė cerkvė. Juolab kad joje jau įrengėme centrinį šildymą.
- Vadinasi, ši cerkvė buvo pastatyta šalia kapinių...
- Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo cerkvė yra pastatyta ne šalia kapinių, o pačiose kapinėse, nes niekas nežinojo, kur buvo tas pakraštys.
Kaip prisiminė kai kurie seni žmonės, perkeltajai cerkvei statyti buvo pasirinkta vieta ir išlyginta aikštelė. Belyginant ją buvo iškasta mirusiųjų kaulų. Tiesa, tada juos gražiai surinko ir užkasė po cerkvės altoriumi. Čia krikščioniškos nuodėmės nėra, nes pirmieji krikščionys meldėsi ant savo mirusiųjų karstų.
Mirusiųjų kaulų randame iki šiol ir tai labai nemalonu. Kai buvo įrengiama šildymo sistema, žmonės iškasė dvi kaukoles. Ir aš sodindama šalia namo gėles esu po žemėmis radusi kaukolę.
Apskritai gaila, kad dėl vienų ar kitų priežasčių naikinami kapai ir antkapiniai paminklai. Žinoma, gal ateis toks laikas ir kapinių neliks nė žymės, bet kol yra gyvųjų, jiems reikia saugoti savo protėvių kapus. Tegul kapinėms ir du šimtai metų, tegul ir tūkstantis, bet tegul jos lieka, nes juk tiek daug yra žemės.
- Ar šiose senosiose kapinėse yra daug palaidota?
- Kapinėse yra palaidota daug garbių žmonių. Pavyzdžiui, Olga Olsufjeva-Zubova iš tų Zubovų giminės, gydytojas Julijus Goldbergas.
Bet nedaug ką galiu apie juos ir kitus papasakoti, nes, kaip minėjau, dokumentai neišlikę, o kapai su paminklais nuniokoti.
Mūsų stačiatikių kapinių net tvora neapsaugojo, nors kai į Šiaulius atsikėlėme, 1966 metais dar buvo likę betoniniai tvoros stulpai. Lentomis kapinės buvo atitvertos tik lopšelio-darželio, bet ir jų neliko – išlaužė, nors mano vyras nuolat ją taisė ir taisė.
Kapines nuo katalikiškųjų skiria tik dauba, kurioje, kaip priimta, buvo laidojami daugiausia savižudžiai. Ir šios kapinės niekada nebuvo didelės – kaip ir buvusi, esanti stačiatikių bendruomenė Šiauliuose.
Be to, daugumos kapų jau nebegali prižiūrėti jų artimieji, kurių nebėra arba kurie yra išvykę.
Todėl kapinės, kurios uždarytos dar 1958 metais, kai buvo įrengtos kapinės K. Donelaičio gatvėje, buvo nuolat niokojamos, nors buvo savo laiku ir kapinių sargas.
Iš pradžių daužydavo marmurinius paminklus, vėliau kapinių sargas pranešė, kad nuversta dešimt paminklų - labai gražių akmeninių ir marmurinių. Tada atėjęs miesto valdžios atstovas pranašiškai pasakė, kad tai tik pradžia – nuvers ir kitus. Taip ir buvo, nes dar sovietmečiu nebeliko nei kapinių sargo, nei dėmesio kapinėms.
Vėliau kapinėse pradėjo siautėti ne tik vandalai, girtuokliai, narkomanai, bet ir spalvotųjų metalų vagys, kurie tempė ir paminklines lentas, ir ketaus tvoreles.
O juk iš karto čia atvažiavę kreipėmės į miesto valdžią, prašėme išduoti leidimą mums prižiūrėti kapines - neleido. Dabar tėvas Olegas Štelmanas pateikė prašymą dėl to paties.
Ir šiais metais buvo padarytas vienas geras darbas: iš Darbo biržos atsiuntė žmonių iškirsti krūmams ir medžiams, o iki tol tik mokiniai iš „Santarvės“ mokyklos ateidavo sugrėbti lapų, patvarkyti.
Tik to, aišku, neužtenka – reikia atstatyti nugriautus paminklus, viską sutvarkyti, nes manau, kad kapinės ne paskutinis gyvųjų reikalas.
- Tačiau dar yra kapines lankančių?
- Taip, žinoma. Neseniai buvo atvažiavęs kariškis, kuris po karo tarnavo Šiauliuose, ir labai apsidžiaugė atradęs čia palaidoto savo dvejų metų vaikelio kapelį.
Tačiau dažniausiai surasti kapą yra sudėtinga. Štai paskambino žmogus iš Vilniaus, nupasakojo, kurioje vietoje už cerkvės turėtų būti palaidota senelė pavarde Rozental, bet pasakyti, ar jos kapas tebėra, neįmanoma, antkapiai nuversti – užrašų nesimato...

Pirmoji Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo cerkvė Šiauliuose pastatyta 1864–1867 metais miesto centre.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Iš medinės Visų gedinčiųjų Dievo Motinos ikonos cerkvės dabar belikę tik pamatai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Vieni paminklai su rusų stačiatikių kryžiais – aštuonšoniais: čia pridėtos dvi linijos – viršutinė, vaizduojanti nuosprendžio lentelę (INRI/INBI), ir apatinė, vaizduojanti kojų laikiklį. Pasviras kojų laikiklis yra nuoroda į tai, jog prieš mirtį vienas iš kartu su Kristumi nukryžiuotų plėšikų atgailavo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

1937 metais cerkvė pastatyta jau stačiatikių kapinėse – gerokai mažesnė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Yra ir antkapinių paminklų su katalikišku – keturšoniu – kryžiumi, bet paminklo centre iškaltas ir rusų stačiatikių kryžius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.