Ričardas JAKUTIS

Lietuviai gėrė ir, deja, greičiausiai niekad to neatsisakys. Taip sako iš Amerikos į Lietuvą parvykę lietuviai. Negražiai sako. Nebūtų lietuviai – saviškiai saviškius apkalba. Bet antra vertus, ar neteisingi priekaištai, jog pas mus pernelyg daug lietuviškų „balių“, kuriuose svarbiausia – degtinės upelių kiekis? Net teigiama, jog yra susiformavęs lietuviškų vestuvių, gimtadienių ir kitų švenčių šventimo būdas.

Bent aš nemėgstu šventinių pobūvių, o ypač sveikinimų ir linkėjimų jų metu. Linkima laimės, sveikatos, pinigų... Niekas neišsipildo. Vienas iš kvailiausių palinkėjimų, kokį esu girdėjęs: „Draugų, kaip tu pats!“ Įsivaizduoju, kaip būtų sunku su būriu tokių, kaip aš pats. Šaltas prakaitas išmuša. O dar prisigerti linkint sveikatos...

Bet vestuvės, gimtadieniai ir kitos šventės visgi būna. Gimtadieniai būna kasmet, vestuvės jau irgi ne vieną kartą gyvenime. Šventės visad būna ne to, kieno vestuvės ar gimtadienis, o tų, kurie į tas šventes ateina.

Todėl bent man mieliausios vestuvės, kai nėra didžiulio būrio svečių, o tik keli žmonės – santuokos liudininkų pora, tėvai ir dar keli patys artimiausieji. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė Vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.

Didelės kompanijos nepatinka todėl, kad, jei vaišės vyksta ne prie švediško tipo stalo, nežinai, kas šalia tavęs sėdės, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visą ilgą vakarą ir net dalį nakties. Gerai, jei su jais galėsi padiskutuoti apie kultūrą, o tik jei jie be perstojo kilnos taurelę ir tegirdėsi vieną žodį: „Nu“. Aišku, tuščios kalbos irgi yra kvailas reikalas. Prisimenu, kai dar jaunystėje į svečius pasikvietęs vieną moterį ėmiau jai rodyti naujausias knygas, pasakoti apie literatūrą, ji trumpai mane nutraukė: „Daug kalbi“.

Bet nušokau į šoną. Tęsiu apie vestuves.

Iš vaikystėje matyto spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ susidarė įspūdis, jog senovėje vestuves ir jaunuosius lydėdavo nedrąsa ir taurūs jausmai. Jau pačioje pradžioje, jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus, dažnai nuotaka būdavo slepiama kamaroje arba tolimesniame kambaryje. Namiškiai ant aukštų karčių iškeldavo susiūtas paklodes, už kurių ir užlįsdavo jaunoji su pamergėmis, kad jų visiškai nesimatytų. Pasislėpusias radus viskas tuo nesibaigdavo: tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką. Vestuvės anuomet dažniausiai vykdavo jaunosios tėvų namuose. Vestuvinei puotai būdavo kruopščiai ruošiamasi. Puošiami namai, žirgams, kurie veš jaunuosius, užkabinami skambalai, sušukuojami karčiai. Piršliai iš svečių išsiskirdavo savo apdaru, piršlys dažniausiai dėvėdavo puošnią aukštą kepurę, svočia atsinešdavo didelį pintą krepšį su dovanomis, piršliai vesdavo visą vestuvinį vakarą. Vestuvių puotos pradžioje jie surengdavo išbandymus jauniesiems. Pavyzdžiui, jaunoji turėdavo nuskusti bulvę, jaunasis sukapoti malką. Piršliai būdavo jaunųjų mokytojai. Patikrindamas, ar tiltas tvirtas, piršlys pernešdavo per jį svočią. Tik po to per tiltą jaunąją nešdavo jaunasis. Piršliai mokė jaunuosius, kaip reikės miegoti, kaip reikės bučiuotis.

Šiandien vykstančias vestuves galima skirstyti į dvi grupes: pilnas ir sutrumpintas. Pats pilniausias šiuolaikinių vestuvių papročių modelis yra vestuvės, kurias stengiamasi organizuoti „senoviškai“. Pilnajam, arba išvystytam, 1-4 ir daugiau dienų trunkančių vestuvių variantui būdingos visos pagrindinės tradicinio vestuvių ciklo apeigos, taip pat daugelis naujai atsiradusių žaidybinių ceremonijų, atliekamų dalyvaujant gausiai palydai ir svečiams. Sutrumpintajam šiuolaikinių vestuvių modelio variantui būdinga iškilminga vakarienė sutuoktuvių proga, ir tiek. Tiesa, iš tradicinių liaudies vestuvių papročių sutrumpintame variante gali būti išlikęs jaunųjų apeiginis pasitikimas su duona ir druska, kartais dar jaunojo sutiktuvės pas jaunąją. Šiai sutuoktuvių be vestuvių kategorijai priskirtini tie atvejai, kada sutuoktiniai yra inteligentai ir vestuvinį balių keičia į povestuvinę kelionę, kai tuokiamasi „iš reikalo“ ir jaunieji yra pernelyg jauni arba kai jaunoji jau senyvo amžiaus. Tiesa, kai senyvo amžiaus yra jaunikis, viskas vėl atvirkščiai – prabangios, triukšmingos vestuvės su fejerverkais, saliutais (sako, pastarieji pakelia jaunikio potenciją), krūva pop žvaigždžių (Radžiu, Zvonke, Tarasovais, jei jaunasis ypač turtingas – su šampaniniu Kauno choru, o jei rusų kilmės – net su Gazmanovu ar „Tatu“). Labai retais atvejais tokios vestuvės vyksta ir esant ženkliai vyresnio amžiaus jaunajai. Tai tais atvejais, kai jaunoji turi humoro jausmą.

Anuometinės partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti bažnyčias, nes labai daug porų po metrikacijų skyrių ten sukdavo. Nešiojimai per tiltus irgi nebuvo propaguojami, nes ir tai, girdi, prietaras. Sugalvota raginti jaunuosius padėti gėlių prie Lenino ar žuvusio kario paminklų. Tik nuo bažnyčių jaunųjų poras tas nelabai atgrasė. Dargi išėjo savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, bažnyčia ir dar Lenino paminklas.

Šiandien per vestuves, gimtadienius ir kitas šventes dažnai namuose neišsitenkama. Užsakoma atkampesnė užeiga, kavinė. Stalas tokiais atvejais veik visur vienodas: kas pusmetris degtinės, šampano, vyno, limonado, mineralinio buteliai, lėkščių lėkštės su mėsos, žuvies griežinėliais, daržovių kuokštais, kažin ko prikimštos ilgiausios lydekos. Nors, svečiams susėdus, iškart visiems pateikiamas karštas patiekalas. Jį suvalgius keičiamos lėkštelės ir susirinkusieji toliau gali vaišintis minėtomis stalo gėrybėmis. Ant atskiro stalelio metrinis viliojantis gelsvas šakotis, tortas su viduryje įtupdyta fejerverkine pirotechnika, kavos termosai. Ant baro staliuko kiauliškos ausys, sūris, apkepta duona, šaltai rūkyta skumbrė, be abejo, alus. Vestuvininkams ar švenčiantiesiems gimtadienį vis skamba pelnyti ir nepelnyti pagiriamieji žodžiai, sveikinimai, linkėjimai, kol galiausiai jie pamirštami ir visi toliau gyvena savo šventinį gyvenimą.

Jei kalbame apie vestuvių, gimtadienių ir kitų švenčių papročių istoriją bei pokyčius, niekaip negalima pamiršti sovietmečio. Negausiuose restoranuose vestuves, gimtadienius ir kitas šventes švęsdavo vienetai – spekuliantai, parduotuvių vedėjai, valdžios veikėjai, kai kurie įžymesni menininkai ar „prie meno“ esantys, pavyzdžiui, teatrų direktoriai. O kiti švęsdavo blokinių namų butuose. Aišku, šventėjai taip smarkiai sutaupydavo. Sovietmečiu vestuvių ar gimtadienių „lygį“ lemdavo ir sveikintojų skaičius. Kartais būdavo net šimtas svečių, o kartais ir dar daugiau. Muzikantai tuometiniuose gimtadieniuose buvo prabanga – muzikinį foną šokiams dažniausiai sukurdavo magnetolos. Dėl muzikos, tai atsiradus įvairiausiems sintezatoriams ir jiems pingant atsirado ir skelbimų „Šokių muzika, griežiama elektroniniais instrumentais“, kai prieš akis ir ausis iškyla du vyriškiai: vienas prie „Jonikos“, kitas suspaudęs mikrofoną. Tiesa, muzikantai kartais stebina. Gali siųsti švenčiantiesiems bet kokią dainą ir jie bemat ją atlieka. Tiesa, kiek pamąstęs supratau, jog tai jiems nėra pernelyg sunku, nes vis pageidaujami veik tie patys kūriniai iš Cicino, Butkutės, Tarasovų ir panašaus repertuaro. Aišku, jog nebus apsieita be: „Penkiasdešimt metų, tai visai mažai, penkiasdešimt metų pralėkė gražiai, ir darbai prasmingi, ir vargai laimingi, ir draugai širdingi, visad kartu. Penkiasdešimt metų, tai visai mažai, penkiasdešimt metų pralėkė gražiai, penkiasdešimt metų kelias nuostabus, vėl dainuosim kai ir šimtas bus...“ Įdomu, kad anuomet Šiaulių ansamblis „Saulės vaikai“ net „Rolingų“ „Jumpin‘ Jack Flash“ atlikdavo, nors labiausiai, kaip ir dabar, kotiruodavosi polivaika.

Tiesa, sovietmečiu restoranuose būdavo griežtų dalykų. Dar norisi švęsti, bet salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi mažai. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klientų įvažiuotų į patį restoraną.

Ieškojau žodžio „restoranas“ kilmės. Didysis lietuvių kalbos žodynas sako, kad restoranas - ištaiginga valgykla su svaigalais, muzika ir pramogomis. Patiko kitos minimos restorano reikšmės - atstatymas, restauracija, poilsis, viskas susiję su žmogaus jėgų atgavimu, pailsėjimu maitinimo vietoje. Tačiau tokios restorano reikšmės vėl kelia pamąstymų. Kaipgi jėgų atgavimas ir poilsis gali būti siejamas su alkoholio vartojimu? Bet alkoholio pardavimas barui ar restoranui yra labai svarbi ne tik apyvartos, bet ir pelno dalis. Matematika paprasta: pavyzdžiui, tiekėjai restoranui alų patiekia už du litus su PVM, o restoranas parduoda už penkis. Darbo sąnaudos menkutės - įpilti ir paimti pinigus.

Be to, alkoholio nebuvimas - restoranui ne tik finansinis išbandymas. Yra ir kita medalio pusė. Išgėręs svečias gali vieno ar kito dalyko nepastebėti, bet blaivus jis visad išliks budrus. Alkoholis skatina alkį, vadinasi, bus parduota ir daugiau maisto.

Neseniai užtikau statistiką, kad alaus per metus kiekvienas lietuvis išgeria 5,2 l, rusas 3,7 l, vokietis 5,5 l. Vyno per metus kiekvienas lietuvis išgeria 1,2 l , rusas 0,5 l, vokietis 2,7 l. Degtinės ir kitų stipriųjų gėrimų per metus lietuvis išgeria 6,3 l, rusas 3,7 l, vokietis 1,9 l. Tiesa, pamąsčiau, gal ši statistika paimta iš rusų spaudos.

Keistokas Seimo sprendimas drausti prekybą alkoholiu parduotuvėse turi ir pliusų. Pirmas: abiturientai ir studentai nesiaubia prekybos centrų, tad galima ramiai ir be didelių eilių nusipirkti pieno bei duonos. Antras: abiturientams ir studentams stebint prabangiai baruose alų geriančius „suaugusiuosius“ turi kilti neapsakomas noras mokytis, padaryti karjerą ir gauti tokią algą, kad galėtų sau leisti ateiti į barą išgerti alaus. Tačiau net turėdamas pliusų, įstatymas yra kvailas. Nors čia mano nuomonė.

Sena primityvoka istorija apie alkoholį. Bet linksma.

Nutarė blaivininkas išgerti. Smalsu, koks tas jausmas pasigėrus. Pirkdamas butelį žvalgėsi, ar niekas nemato, parėjęs namo nedegė šviesų, uždangstė visus langus ir, kad niekas nepastebėtų, netgi palindo su buteliu po antklode. Taip pasislėpęs išgėrė vieną, antrą taurelę... Pabudo rytą blaivykloje, sėdintis susivyniojęs antklode. Stebėjosi, kaip čion patekęs. Budėtojas paaiškino: „Jūs vakar susivyniojęs į antklodę šlitinėjot gatvėmis.“

Bet grįžkime prie švenčių ir jų šventimo. Pačioje Atgimimo pradžioje vestuvės, gimtadieniai ir kitos šventės persikėlė į gana įdomias ir netikėtas erdves - įvairiausius klubus, gamyklų sales, nes šie liko tušti ir nebenaudojami. Amerikietiškos baltos palapinės į Lietuvą ėmė atkeliauti tik pastaruoju metu. Pradėti naudoti limuzinai. Šiek tiek pasikeitė vestuvių bei gimtadienių svečiai. Anksčiau tai buvo giminės ir vienas kitas draugas, šiandien, priešingai, draugai yra pagrindiniai svečiai. Vienas dalykas, kuris nesikeičia per visas lietuviškas šventes ir, atrodo, niekad nesikeis – ilgi šventiniai stalai. Kiek bandė restoranai sodinti šventėjus prie atskirų stalelių, šie neperkalbami ir tiek: „Sustumkite stalus!“

Gimtadieniai darbe, sako, suartina bendradarbius. Tik čia būna paprasti gimtadieniai (eilinių kolektyvo narių) ir neeiliniai - boso gimimo diena. Jei boso gimtadienis dar ir apvalus, tai kartais tokios puotos blaiviu protu tampa net nesuvokiamos. Pradedama ruoštis prieš kelias savaites, o tą dieną visų skyrių vedėjų apzulinti švarkai būna palyginti, moterys švytėte švyti. Prie boso durų iš pat ryto rikiuojasi pavaldžių skyrių, seniūnijų, įstaigų, įmonių, partijų, visuomeninių organizacijų vadovų, direktorių ar atstovų, pavienių architektų, dvasininkų, sekretorių, buhalterių ir kitokių ryškiau blizgančių interesantų eilė su paslaptingai suraišiotais paketais ir gėlių glėbiais. Iš kabineto sveikintojai išsmunka pralinksmėję, bet nesidairydami mauna tiesiai (gali opozicija ar žurnalistai užfiksuoti - darbo diena!).

Aišku, galiu ką noriu rašyti apie vestuves, gimtadienius ar kitas šventes, bet jei piliečiui malonu - jo valia linksmintis. Tūlas man paprieštaraus, jog klaidinga manyti, kad egzistuoja individualios šventės. Girdi, privataus šventumo nebūna, nes pati šventumo esmė yra ryšys, santykių kūrimas. Gal ir malonu nors vieną dieną metuose jausti išskirtinį dėmesį, matyti tikras ir nutaisytas šypsenas, girdėti linkėjimus, nors vienintelį kartą pasėdėti daržely tarp gėlių. Be to, girdi, jei nebūtų šventinių pobūvių, nukentėtų kepyklos, gėlių, maisto, suvenyrų parduotuvės, drabužių taisyklos ir siuvyklos.

Kai prasitariau, jog rašysiu tekstą apie sveikinimų ir didesnių pobūvių per vestuves ar gimtadienius bereikalingumą, draugai pasiūlė prisiminti Mikės Pūkuotuko draugo Nulėpausio gimtadienio istoriją. Kiek pamenu, ši istorija tokia.

Vargšas Nulėpausis, vos atsikėlęs ryte, savo gimimo dieną apibūdino vienu žodžiu – „graudu“... Jis turėjo omeny, jog graudu yra būti vienam per šią šventę, visiškai visų užmirštam. Tačiau ištikimieji jo draugai Pūkuotukas su Paršeliu suskubo gelbėti užmirštą jubiliatą. Mikė sumanė padovanoti puodynę medaus, o Paršelis – didelį raudoną balionėlį. Deja, pakeliui įvyko šiokia tokia nelaimė – meškiukas neiškentęs suvalgė visą medų, o Paršelis pargriuvo, ir balionėlis susprogo... Manote, jog tokie nesklandumai sugadino Nulėpausio gimtadienį?! Tikrai ne! Tuščia puodynė galiausiai tapo nepaprastai patogiu daiktu įvairiems niekučiams susidėti, o susprogęs raudonas balionėlis – spalvingu niekučiu, kurį į tą puodynę galima įdėti. Nulėpausis, nustebintas tokiom išradingom dovanom, buvo pats laimingiausias gimtadienio šventėjas!

Tad kas šiais laikais padės prasmingai ir gražiai atšvęsti vestuves, gimtadienius, kitas šventes? Susirandu internete, kas organizuoja tokius šventimus: „Artėja Jums brangių žmonių vestuvės, gimtadieniai ar netgi jubiliejus? Svarstote kur ir kaip atšvęsti? Norisi kažko naujo, nes esat pavargęs nuo banalių pasisėdėjimų užstalėje, o nuobodžios kalbos jau įkyrėjo? Šis pasiūlymas kaip tik Jums!“ Perskaičiau tuos pasiūlymus ir nusivyliau – viskas sena, tie patys sveikinimai, tostai. Organizatoriai reklamuodamiesi meluoja. Pasirodo, nelengva originaliai atšvęsti šventes. Oi, nelengva!

O pabaigai visai kita istorija. Kad nėra lietuviai jau tokie neįdomūs, pijokai ar dar kažkokie ten. Bičiulis, Šiauliuose turintis namą, sako, pasiskelbė, jog per krepšinio čempionatą suteiks atvykusiems sirgaliams kambarius. Suteiks juos nemokamai, pamaitins ir dar surengs išvykas į Kryžių kalną, prie jūros ar dar kur kitur. Anot jo, būtent tokiu kampu tesužino pasaulis apie Lietuvą ir čia gyvenančius žmones.